Apie žmogų ir gyvenimą

Apie žmogų ir gyvenimą

Reikia atkreipti dėmesį, šįkart mūsų jaunieji kūrėjai labai susikaupę gilinasi į savo vidų, sprendžia amžinuosius savo paskirties pasaulyje klausimus, konfliktuoja su savimi… Ir – gerai. Galų gale vis tiek baigsis paliaubomis. Tiesa, kūrėjams jos – laikinos.

Jaunosios kūrėjos iš Panevėžio rajono Velžio gimnazijos Andrėjos Žilytės esė.

Andrėja Žilytė (11 kl.)

„Ji viena įdomiausių ir dvasiškai turtingiausių mano mokinių. Apsiskaičiusi, daug keliaujanti, besidominti fotografija, grojanti gitara. Smalsi, norinti daug ką išbandyti, todėl niekada neatsisako dalyvauti įdomesniuose kultūros projektuose. Originaliai mąstanti apie žmogų ir gyvenimą, pastabi, išsiugdžiusi savitą stilių. Prieš metus ypač susižavėjo esė žanro laisvumu, neribotumu“, – rašo mokytoja Irena Kairevičienė.

KELIO ŽENKLAI IR DON KICHOTAI

Prieš mano akis – nuotrauka. Joje vaizduojamas neįprastas kelio ženklas, iškilmingai skelbiantis, jog don kichotams lamančiečiams čia nėra vietos. O už jo – malūnas. Pirma mintis, atėjusi į galvą,– vargšas malūnininkas. Turbūt prisiskaitė Servanteso ir dabar tuščiai eikvoja visas jėgas norėdamas apsaugoti savo vienintelį pajamų šaltinį – malūną. Tiesą pasakius, turbūt pats ūkininkas yra panašesnis į Don Kichotą labiau, nei pats galvoja, nes tiki viskuo, kas rašoma romanuose, ir jau nebeskiria tikrovės nuo pasakų.

Žiūrint šiek tiek globaliau, kiekvienas iš mūsų turime tokių ženklų prisistatę šalia savęs tarsi šarvų, kurie turėtų apsaugoti nuo nelemtų idealistų. Tie kvaili svajotojai tuoj papildys Raudonosios knygos puslapius, nes žmonės kuo toliau, tuo labiau afišuoja pasaulėžiūrą, kuri aukština realistiškumą ir „sveiką protą“, kaip teisingiausią ir vienintelę įmanomą ideologiją. Mes nebeatpažįstame svajotojų, o tiesiog laikome juos nemačiusiais pasaulio, dar nesuaugusiais. Tačiau visi iš istorijos žinome, jog tik svajotojai ir tegalėdavo įrodyti „siaurai“ mąstančioms minioms naujas tiesas ar požiūrius, nes jų niekas nevaržydavo. Tik jų dėka gyvename tokiame nuostabiame ir įvairialypiame pasaulyje.

Kartais žmogus sugeba matyti tik juoda ar balta, neįžvelgia atspalvių ir įvairių spalvų. Kiekvienam tokiam piliečiui reikia draugo svajotojo, kuris lengva ranka mostelėjęs atvertų duris į visiškai kitokį, dar nematytą, spalvų prisodrintą pasaulį.

KAS KURIA, STUMIA ŽEMĘ PIRMYN“

(Ignas Šeinius)

Kūryba buvo svarbi žmonėms nuo seniausių laikų. Tai tvirtas atsvaros taškas žiauriai realybei. O šios citatos autorius Ignas Šeinius pats yra geras pavyzdys. Nemanau, jog „žemės stumdymas“ yra tinkama metafora norint apibūdinti kūrybingų žmonių darbus ir reikšmę pasauliui. Jie greičiau tempia visą pasaulį už pakarpos į priekį.

Iš tiesų keista ir ganėtinai naivu manyti, jog kūryba egzistuoja tik kaip viena iš pagrindinių meno sudedamųjų dalių. Geriau apsidairę suvokiame, jog kūryba supa mus ir mūsų gyvenimą labiau, nei galime įsivaizduoti. Pavyzdžiui – aš. Dabar sėdžiu suole ir tušinuku rašau esė. Tai tikrai nebūtų įmanoma, jei nebūtų koks egiptietis išradęs papiruso, stalius sugalvojęs mokyklinių suolų ar vienuoliui pabodę perrašinėti Bibliją plunksna. Tai ir yra kūryba. Ji – visur.

Ne taip jau ir seniai mačiau režisierės M. Bareikytės spektaklį „Menas“ pagal talentingos naujosios kartos prancūzų dramaturgės I. Reza pjesę. Įstabus ir nepanašus į jokį kitą – taip jį apibūdinčiau. Jame pasakojama trijų draugų istorija. Vienas iš jų nusiperka ypač brangų, „tiesiog baltą“ paveikslą, o draugai palaiko jį kvailiu ir dėl to vos neišyra jų draugystė, gyvavusi jau nuo mažens. Tas „tiesiog baltas“ paveikslas nejučia sukelia daug minčių, peno apmąstymams. Įsižiūrėjus staiga pasimato potėpiai, linijos. Paveikslas atgyja ir pradeda pasakoti tarsi visiems žinomą, bet seniai pamirštą istoriją. Galite mane ir traukiniu pervažiuoti, bet tai – kūryba.

„Gerai tu sakai, bet ar tai padeda pasauliui siekti pažangos?“ – gali paklausti. Tikrai taip. Juk robotai, dirbtiniai intelektai ir galų gale išmanieji telefonai irgi kūryba. O klausimas, ar jie padeda judėti pasauliui į priekį, net nekyla. Žinoma, nekalbu apie IT skeptikus, kurie vis dar sėdi neatgavę kvapo po rato sukūrimo. Gal jie narciziški šumerų protėviai? Turbūt niekada to nesužinosime…

Kadangi jau grįžome į praeitį, norėčiau prisiminti Ikaro ir Dedalo mitą. Du vyrai, norėję parskristi namo. Negalima neįžvelgti istorijos paralelių su Stepono Dariaus ir Stasio Girėno kelione. Visi jie norėjo grįžti į savo tėvynę. Siekdami savųjų tikslų tikrai peržengė tų laikų kūrybiškumo ribas. Tai paskatino ateities išradimus, spartesnę žmonijos raidą.

Taigi šie Igno Šeiniaus žodžiai yra tarsi dar viena tyliai paslėpta tiesa. Kūrėjai nešiojasi ją kaip masonai, slepiantys nuo pasaulio tai, ką jau seniai supratome, bet pamiršome. Kūryba yra tas žmonijos variklis, kuris stūmė žmoniją į pažangą nuo pat pradžių pradžios.

GRANDINĖS

Maudausi duše ir netikėtai, tarsi iš pasalų medžiojantis leopardas mane užpuola mintys. Šiandien mūsų mokykloje svečiavosi Laura Sintija Černiauskaitė ir Sigutė Ach. Deja, dėl susitikimo su pirmąja netekau galimybės pamatyti antrąją. Juk ne man spręsti. Keista, kad šiame gyvenime prarandu galimybę rinktis. Pasirinkimas tampa lyg skanėstu, padėtu šuniui pasiekiamu atstumu, bet, kaip tyčia, atsiranda grandinė, deja, per trumpa.

Prisiminus Sigutę Ach, prisimenu ir savo vaikystės knygą „Miegančios boružės“. Ta knyga liūdna. Joje daug skausmo, mirties, o ji vaikams. Nors gal ir ne. Staiga susimąstau, ar žiaurumas nebūdingas visoms lietuvių, o gal ir europiečių pasakoms? Pamenu prieš porą metų skaičiusi pasaką apie Sigutę. Ne dailininkę, o pasakos veikėją. Veikėją, kurios visi gyvūnai draugai buvo nukankinti ir mirė. Džiaugiuosi, jog vaikystėje jos neskaičiau. Būdama maža gyvenau iliuzijų burbule, kuris buvo geriausia erdvė būti. Netikėjau, jog mirtis tikra, o jei ir taip – ji ne man. Sviesdavau ją šonan kaip atsibodusią lėlę. Kartais pagalvoju, jog gera būtų taip ir gyventi, bet tada atsitrenkiu į sieną ir suprantu, jog žiūrėdama tik aukštyn, svajodama gali nukentėti ir net nesuprasti, kaip tai įvyko, visgi smarkiai trenkiesi. Dėl šių ir dar daugelio priežasčių aš nebesvajoju ir su ilgesiu bei kažkokia keista panieka stebiu tuos nosimi dangų raižančius Žemės gyventojus. Ir niekas nepasakys, kaip geriau. Jau nebėra grandinės, o tu suaugęs mąstantis šuva, už kurį jau niekas nieko seniai nebesprendžia. Bet nors imk ir vėl prisirišk prie tos nelemtos grandinės.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų