Vilkų kaimas pavadinimą, jokių legendų ir padavimų neatlydėtą, atsinešė iš tolimos praeities. M. Garucko nuotr.

Ant Liaudės kranto – praeities paslaptys

Ant Liaudės kranto – praeities paslaptys

Besidomint vienos vaizdingiausių rajone – Krekenavos seniūnijos kaimais, o jų iki šių dienų išliko net 112, į akis krinta įdomūs ir paslaptingi daugelio pavadinimai. Jie žadina vaizduotę, kelia įvairias asociacijas.

Išgirdus apie Vilkų kaimą iš karto prisimenami neseni per visą šalį nuskambėję įvykiai, kai pernai Krekenavos seniūnijoje ūkininkai po nakties rado 26 negyvas, įtariama, vilkų paskerstas, avis. Į elektriniu piemeniu aptvertą ganyklą vilkai atsėlino perplaukę upę.

Ar tik nebus taip nutikę ir toje pačioje seniūnijoje esančiame Vilkų kaime? Gal ne veltui jis šių plėšrūnų vardu vadinamas. Pasirodo, ne.

Aplink Vilkus besišlaistančių pilkųjų nei girdėti, nei matyti.

Šiuo metu apie 40 gyventojų teturintis Vilkų kaimas pavadinimą, jokių legendų ir padavimų neatlydėtą, atsinešė iš tolimos praeities. Galima tik spėlioti, kad prieš šimtmečius šiose vietovėse gausiai vilkų gyventa ar kokių nutikimų, su jais susijusių, būta.

Vietovės aplink Vilkus vertos dėmesio. Čia pat esantis Baimainių piliakalnis – vienas iš trijų Panevėžio rajono ribose esančiųjų – kartais pavadinamas irgi Vilkų vardu. Taip glaudžiai tos vietovės tarpusavyje susijusios.

Nors greta Vilkų yra ir Baimainių kaimas – vos dešimt gyventojų šiandien beturintis.

Baimainiai, kaip sako seniūnas, pats paskutinis rajono kaimas – jais baigiasi Panevėžio ir prasideda Radviliškio rajonas.

Kas tose vietovėse tolimojoje praeityje buvo, kas vyko aplink piliakalnį Baimainiuose, Vilkuose ir kitose ant Liaudės upės kranto buvusiose gyvenvietėse, gerai nežinoma. Tik numanoma, kad šis kraštas turtingą turėjo istoriją.

„Viena iš senove tebedvelkiančių vietų yra Baimainių piliakalnis. Čia, šioje Liaudės upelio pakrantėje, galima pajusti tolimos, paslaptingos praeities tvinksnius. Čia, kur ribojasi Baimainių ir Vilkų kaimai iš vienos upės pusės ir Anapolio kaimo laukai iš kitos, Liaudė išlaikė savo pirminį, gamtos jai suteiktą, vingiuoto upelio pavidalą“, – pasakoja istorikas, leidinių apie Panevėžio kraštą autorius Petras Juknevičius.

Baimainių, arba Vilkų. piliakalnį pasieksi važiuodamas keliu Krekenava – Pociūnėliai. Rūtakiemyje, ties dideliu sandėliu, reikia pasukti į kairę, į Vilkus, o šio kaimo pradžioje – į dešinę. Dar pavažiavus, vėl pasukus į dešinę, paskui paėjus pagrioviu per laukus ir bus tas paslaptingasis piliakalnis.

Netyrinėtas piliakalnis

Apie Baimainius skelbiama, jog šis piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Liaudės dešiniajame krante, prie santakos su bevardžiu upeliu. Aikštelė trapecinė, – 42 metrų ilgio, 42 metrų pločio vakarinėje ir 30 metrų rytinėje pusėje. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.

Visa paminklo teritorija sudaro tik 0,6 hektaro. Rytinėje Baimainių piliakalnio dalyje yra maždaug 6 m gylio ir apie 16 m pločio grioviu atkirsta kalvos dalis. Ten greičiausiai buvo įrengtos kaimo kapinės.

„Kadangi daugiau istorinių žinių apie piliakalnį nėra, sunku jį susieti su kokiais nors

įvykiais. Ir visgi galima kelti hipotezę, kad čia buvo Liaudos žemės centras. Tam neprieštarauja ir topografinė piliakalnio padėtis. Visai šalia yra vietovė, vadinama Paliaude, – dabar Rūtakiemis“, – teigia istorikas.

Lietuvoje dabar priskaičiuojama apie 850 piliakalnių. O Panevėžio rajono teritorijoje jų yra trys – Baimainių, Papušių ir Upytės.

Pastarasis bene garsiausias – dar Čičinsko kalnu, o kartais Tarnagalos vardu vadinamas. Legendą apie nedorą, žmones kankindavusį, su niekuo nesiskaičiusį ir net į bažnyčią su žirgu įjodavusį poną Čičinską žino visi. Girdėjo ir pasakojimą, kaip tas ponas buvo Perkūno nutrenktas, o jo dvarą žemės gelmės prarijo. Net septynerius metus, sakoma, dvaras smigo ir visą tą laiką, o kai kas tikina, kad retkarčiais dar ir dabar, iš ten girdėjo gaidžius giedant ar šunis lojant.

Pats mažiausias yra Nociagalos ir Papušių kaimo kapinių pašonėje esantis Papušių piliakalnis. Pilale vadinama piliavietė yra Nevėžio kairiajame krante. Pasak P. Juknevičiaus, Papušių piliakalnio aikštelė yra lygi, turi nedidelį nuolydį. Aikštelę juosia apie 48 m pylimas, Nevėžio užutėkis ir upės senvagė.

Dalis piliakalnio teritorijos iškasinėta, apaugusi pušimis. Padavimai byloja, jog Papušių piliakalnyje buvo pakastos „laivės su auksu“.

„Šnekamojoje kalboje piliakalniai dažnai vadinami pilalėmis, pilies kalnais, švedkalniais arba tikriniais vardais. Piliakalniai skirstomi į krantinio ir kalvinio tipo. Krantinio – įrengti prie upių, ežerų ir dažniausiai turi pylimus tik iš vienos, lengviau prieinamos pusės. Baimainių piliakalnis yra krantinio tipo“, – sako P. Juknevičius.

Liaudės upės dešiniajame krante yra Baimainių, o kairiajame krante – Bakainių piliakalnis.
„Sekundės“ archyvo nuotr.

Liaudos žemėje

Liaudė, prie kurios įsikūrę Baimainiai, – dešinysis Nevėžio intakas. Atiteka Liaudė iš Radviliškio rajono ir po 39 kilometrų savo kelią baigia jau Kėdainių rajone – ties Bakainiais.

P. Juknevičius primena, kad nuo šios upės pavadinimo kildinamas istorinio regiono Liaudos pavadinimas.

Liaudos regione po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suartėjimo su Lenkijos karalyste dėl polonizacijos susiformavo lenkakalbių gyventojų bendruomenė.

Taip šiame krašte – dabartinių Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio rajonų teritorijoje susitelkė bajorų-šlėktų kaimai – vienkiemiai, akalicomis vadinti.

Prie Baimainių piliakalnio ilgą laiką vykdavo bajorų dvikovos. O aplink piliakalnį esančios apylinkės istoriniuose šaltiniuose ir buvo vadinamos Liaudos lauku.

Istorikas mano, kad daugiau istorinės medžiagos apie šį regioną būtų galima rasti lenkiškuose leidiniuose. Iš čia yra kilę daug žymių žmonių, tarp jų ir Česlovas Milošas.

Lenkų literatūroje Liaudą išgarsino rašytojas Henrikas Senkevičius, trilogijoje „Tvanas“ aprašydamas XVII a. kovas su švedais. Jo kūrinio herojai bajorai gyveno būtent Liaudoje.

Pirmieji romano „Tvanas“ puslapiai skiriami Liaudos bajorams, jų žygdarbiams, pasakojama, kaip jie 1656 metais pirmieji sukilo prieš švedus visoje Abiejų Tautų Respublikoje.

Manoma, kad XIV a. Vytautas Didysis Liaudos krašte įkurdino smulkius bajorus, kurių uždavinys buvo kovoti su kryžiuočiais. Liaudos bajorai papildydavo sunaikintų pilių įgulas.

Beje, šio krašto gyventojai nėjo baudžiavos. Kaip savo leidinyje pasakoja P. Juknevičius, laisvi žmonės galėjo leisti sau didesnę prabangą nei baudžiauninkai. Neatsitiktinai ir literatūroje išskiriamos Liaudos bajoraitės. Pasakojama, kad čionykštėse Pociūnėlių apylinkėse merginos buvusios tokios gražios, jog Upytės krašte visos gražios panelės buvo vadinamos „pociūnėlytėmis“.

Ant upės krantų – du piliakalniai

Liaudos krašto, apimančio dalį dabartinių Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio rajonų, gyventojai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime ir rėmė sukilėlius. Už tai 1863 m. rugsėjo mėn. rusų generolo leitenanto N. Ganeckio įsakymu buvo sudeginta nemažai Liaudos krašto bajorų sodybų. Ypač nukentėjo Pempių, Liaudžių, Mazgių, Mackonių ir kiti kaimai – akalicos.

Sekdami Liaudės upės tėkme aptiksime gražiai vadinamus jos intakus – Nekelpą, Vilbizę, Kiemsrutą, Druskalnį, Nykį, Viešnautą ir kitus.

Paslaptingas ir pats upelio pavadinimas. Kalbininkai mano, kad jis gali būti siejamas su lietuvišku žodžiu „liaudis“ (žmonės, minia, didelis pulkas žmonių). Tai galėtų reikšti, kad šio upelio pakrantės buvo tankiai apgyventos.

Kitas pavadinimo aiškinimas yra susijęs su latvišku žodžiu „laudurgas“.

Latvių kalba „urga“ yra upelis, tėkmė, o estiškai„laud“ — „drėgnas“.

Liaudės upės dešiniajame krante yra Baimainių, o kairiajame krante – Bakainių piliakalnis ir jiedu abudu patenka į Panevėžio krašto pasididžiavimo – Krekenavos regioninio parko – teritoriją.

Bakainių piliakalnis įrašytas į trisdešimties pačių įspūdingiausių Lietuvos piliakalnių sąrašą ir yra tikra krašto puošmena.

Įspūdingieji Bakainiai

Ant tos pačios Liaudės kranto, Krekenavos regioninio parko teritorijoje, stūkso dar vienas įdomus objektas – Bakainių piliakalnis.

Jis įrašytas į trisdešimties pačių įspūdingiausių Lietuvos piliakalnių sąrašą ir yra tikra krašto puošmena.

Istorikai mano ant Bakainių piliakalnio stovėjus Eigintų pilį, 1372 metais sudegintą kryžiuočių. Manoma, kad maždaug nuo tada aktyvus gyvenimas šioje vietovėje ir baigėsi. Tačiau jokių svarių šį faktą patvirtinančių duomenų nėra.

Iš tiesų įspūdingo dydžio piliakalnis rodo, jog čia turėjo būti neeilinė vieta – gal net Upytės žemės centras. Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė pasakojo, kad Bakainių piliakalniu domėtasi ir anksčiau. Yra žinoma, kad 1841 metais piliakalnį kasinėjo generolas Vladimiras Siversas, 1898 metais – A. E. Malmgrenas. Bet radinių jie neaptiko.

XX a. pradžioje šią vietovę tyrinėjo idėjos apie čia buvusią didikų Eigintų pilį autorius Liudvikas Kšivickis.

„Kalnas, pasak padavimo, supiltas buvusio mūšio vietoje. Kai tame mūšyje žuvo vadas, žmonės nešė kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylė didelį kalną“, – pasakojo A. Kavaliauskienė.

Daugiau padavimų apie šią vietovę, regis, ir nėra išlikę.

Pats Bakainių piliakalnis visu savo grožiu lankytojams atsivėrė palyginti ne taip seniai – anksčiau stūksojo krūmais, šabakštynais apžėlęs ir nežinančiajam net įtarti nebuvo įmanoma, kas slypi šioje neprieinamoje vietovėje.

Dabar piliakalnis sutvarkytas, žvilgsniams atvertas, į jį nutiestas privažiavimo kelias.

Žmonės ant piliakalnio susirenka keletą kartų metuose – per Jonines, Mindaugo karūnavimo, Baltų vienybės dieną. Tuomet Bakainių piliakalnis atgyja.

Vietovė traukia ne tik vietinius. Kaip sako Krekenavos regioninio parko direktorė, piliakalniu domisi vis daugiau žmonių. Ir ne tik iš parko teritorijoje esančių Panevėžio bei Kėdainių rajonų. Lankytojai atvyksta iš visų Lietuvos kampelių – Klaipėdos, Vilniaus, net iš kitų šalių.

Iš trijų pusių Liaudės upės apsuptas, iš šiaurės pylimo saugomas, stačiais šlaitais įrėmintas Bakainių piliakalnis su savo pylimais, priešpiliu ir papiliu – įdomi, dėmesį traukianti vietovė.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų