Limeikių kaime gyvenančios senųjų kaimo tradicijų ir etnokultūros puoselėtojos, vienos garsiausių rajone duonos kepėjų S. Eigirdienės namuose Kūčios visuomet ypatinga diena, kai prie vieno stalo susėda trys kartos. M. Garucko nuotr.

Ant Kūčių stalo – senųjų tradicijų atspindžiai

Ant Kūčių stalo – senųjų tradicijų atspindžiai

 

Kūčios – ramybės ir susikaupimo vakaras, kai prie bendro stalo susėda visa šeima. Švento kalėdaičio dalijimasis, malda ir tvyranti stebuklinga Kalėdų laukimo nuotaika.

Tradicija Kūčių stalą dengti dvylika patiekalų išlikusi dažnuose namuose, tačiau reta šeima gali pasigirti ant stalo padėtais pačių keptais kūčiukais ar pagal senąsias tradicijas ruošta silkė bei žuvimi. Limeikių kaime gyvenančios senųjų kaimo tradicijų ir etnokultūros puoselėtojos, vienos garsiausių rajone duonos kepėjų Stasės Eigirdienės namuose Kūčios visuomet ypatinga diena, kai prie stalo susėda trys kartos. Staselė ir jos vyras Jonas užaugino tris vaikus, o dabar džiaugiasi šešiais anūkais.

Kaip juokauja moteris, visokių skanumynų šiais laikais valgome kone kasdien, tad per Kūčias ji šeimyną stengiasi palepinti tik pačios pagal senąsias tradicijas gamintais patiekalais. Daugelį receptų S. Eigirdienė perėmė iš savo mamos, kuri, nors ir buvo bemokslė, sugebėjo Kūčių vakarą paversti be galo jautriu, paliečiančiu giliausias sielos kertes laiku.

S. Eigirdienė kuklinasi, kad kai nebeturi krosnies, tai ir kepėja iš jos likusi menka. Tačiau pripažįsta, kad ne blogiau pasitarnauja ir elektrinė duonkepė.

„Svarbiausia, kad viskas būtų daroma su meile. Tiek kepant duoną, tiek ruošiant kitus patiekalus svarbu galvoti, kam visa tai ruoši“, – svarbiausią kulinarinę paslaptį išduoda Staselė.

Bene svarbiausias Kūčių patiekalas – kūčiukai. Nors dabar parduotuvių lentynos lūžta nuo šių mažyčių prėskos tešlos kepinių, pašnekovės šeima pirktinių kūčiukų nepripažįsta. Juos šeimininkė visuomet kepa pati pagal iš mamos paveldėtą receptą.

„Kai mano mergiotės pradeda girti, kad iškepu pačius skaniausius kūčiukus, negaliu nekepti“, – šypsosi S. Eigirdienė.

S. Eigirdienė juokauja, jog visokių įmantrybių atsivalgome kasdien, tad Kūčių vakarui ji ruošianti patiekalus išskirtinai pagal senąsias tradicijas.

Iš kartos į kartą

Tiesa, savo garsiųjų kūčiukų recepto Staselė negali pasakyti. Tik ne dėl to, kad receptą laikytų po devyniais užraktais, o todėl, kad visus ingredientus deda iš akies – pasikliauna tik savo širdimi ir skoniu. Visuomet kūčiukus ji kepanti tik iš mielinės tešlos: vakare iš miltų, šiek tiek cukraus ir mielių užmaišo grietinės tirštumo tešlą, kurią užkloja sausų miltų sluoksniu. Per naktį tešla iškyla ir šiek tiek parūgsta. Paprastai iš tos pačios tešlos būdavo kepamas ir pyragas, ir įvairūs, kaip sako kepėja, kringeliai: paukščiukai, gyvatėlės, kuriuos ne tik skanu valgyti, bet ir puikiai tinka kabinti ant eglutės vietoj žaisliukų. Į kūčiukams skirtą tešlą kepėja įpila aguonų, šliūkšteli lašelį aliejaus. Be to, kūčiukų tešlai reikia kiek daugiau miltų nei pyragui.

„Jeigu manęs paklaustų, niekada negalėčiau pasakyti tikslaus recepto, kiek ko dėjau – visas proporcijas tiesiog jaučiu. Tiek, tiek reikia, gal ranka taikli, o gal per tiek metų jau pripratau. Iš pradžių kepdavome tik iš vadinamųjų „razavų“ (vieną kartą maltų) miltų, todėl ir kūčiukai, ir pyragas būdavo tamsesni. Tai miltai iš to paties kviečio, tik malimas kitoks, grūdas likdavo su luobele. Sakoma, kad tokie miltai sveikesni. Tik seniau į tą sveikumą nelabai kas žiūrėjo, svarbiausia buvo turėti. O dabar ieškome patys nežinodami ko“, – šypsosi S. Eigirdienė.

Ypatingas desertas – miešimas

Pašnekovė pataria, kad jeigu norite minkštesnių kūčiukų, kepkite juos didesnius, o jeigu kietesnių – mažesnius. Tačiau bent jau Eigirdų šeimoje kūčiukai visuomet yra kietesni, mat valgomi su miešimu. S. Eigirdienė pasakoja, kad pirmiausia gamina aguonų pieną: iš vakaro aguonas užpliko karštu vandeniu, kad į paviršių iškiltų visos dulkelės ir nešvarumai. Nupylus vandenį su visomis šiukšlėmis, lieka tik gražios išbrinkusios aguonos. Tuomet jas reikia sugrūsti. Tai gana sunkus darbas, todėl visuomet patikimas tik šeimos vyrams.

„Reikia stiprios rankos, kad iš aguonų išeitų pienas. Todėl šis darbas tekdavo vyrams – iš pradžių grūdo tėvelis, o dabar vyras. Gavėnios metu kaime net bulvinę sriubą balindavome tuo aguonų pienu“, – pasakojo garsi šeimininkė.

Sugrūstas aguonas S. Eigirdienė užpila virintu atšaldytu saldintu vandeniu. Taip pat iš vakaro brinkti vandenyje palieka kviečių, ryte juos išverda. O Kūčių vakarą jau skanauja: į dubenėlį pila aguonų pieno, kviečių viralo ir kūčiukų.

„Tai pagrindinis mūsų šeimos Kūčių valgis. Jo likdavo ir Kalėdoms, juk tai savotiškas desertas. Per Kūčias stengiamės išragauti visko – grybų, žuvies, silkės, pupų. Sakydavo, kad reikia dėti ant stalo viską, ką pats žmogus išaugina, kad neįžeistum Aukščiausiojo ir kitais metais būtų toks pat skalsus derlius. Jeigu gerbi, tai ir auga. Patiekalų neskaičiuojame, bet savaime gaunasi daugiau kaip dvylika“, – kalbėjo lietuviškų tradicijų puoselėtoja.

Be abejo, Kalėdų išvakarėse ruošiami patiekalai ir šios šventinės dienos stalui. Paprastai kaime kiaulė būdavo pjaunama du kartus per metus – prieš Kalėdas ir Velykas. Velykų tradicinis patiekalas būdavo virtas kumpis, o Kalėdoms virdavo šviežių dešrelių, šaltienos. Šių tradicijų laikomasi iki šiol. Nors dukros vis dažniau siūlosi perimti šventinio stalo ruošą, S. Eigirdienė šios estafetės dar nenorinti perleisti.

„Dukros dažnai siūlo išbandyti kokių naujovių per Kūčias ar Kalėdas, bet nelabai jų įsileidžiu. Tokių naujovių valgome kasdien, tad per Kūčias norisi tikrųjų tradicinių šventinių patiekalų“, – šypsosi Staselė.

Tradicijų tąsa

Eigirdų šeimoje Kūčių vakarienė prasideda malda ir kalėdaičio dalijimusi. Ant stalo būtina pastatyti nedidelį kryželį, o po staltiese paskleisti šiaudų. Vyriausioji šeimos moteris pradeda maldą, kviesdama prisiminti ir tuos, kurie jau išėjo. Vėlėms taip pat ant stalo dedama tuščia lėkštelė. Šeimos galvos – vyras, sūnus ir žentai kiekvienam šeimos nariui duoda laužti po gabaliuką Dievo pyrago.

„Jeigu manęs paklaustų, niekada negalėčiau pasakyti tikslaus recepto, kiek ko dėjau – visas proporcijas tiesiog jaučiu.

„Sukalbėjus maldą ir palaiminus visus, laužiame kalėdaitį. Kai buvau vaikas, jį dalydavo tėtis, dabar duodu visoms šeimos galvoms – vyrui, sūnui ir žentams. Ši tradicija atėjusi dar iš Biblijos, kai Dievas kepalėliu duonos apdalijo visą minią žmonių. Lietuvių papročiuose moteris taip pat niekada neriekdavo duonos. Tai vyro pareiga, nes duonos kepalai būdavo dideli, reikėdavo ir gero peilio, ir jėgos“, – pasakojo S. Eigirdienė.

Jos šeimoje laikomasi ir dar vienos beišnykstančios tradicijos – eglutę puošti tik Kūčių dieną. Nors anūkai kasmet prašo Kalėdų medį padabinti gerokai anksčiau, močiutės žodis – šventas. Kaip dabar pamena S. Eigirdienė, Kalėdų ji, dar būdama vaikas, laukdavo kaip kokio stebuklo. Prieš Kalėdas visi namai būdavo iššveičiami su ražu ir plaušine bei pelenais, tad po namus pasklisdavo ypatingas kvapas. Prieš sėdant prie stalo buvo būtina nusiprausti pirtyje. Grįžus per girgždantį sniegą į namus moterys puldavo ruošti stalo, o vaikai, padedami tėvo, puošti eglutę. Anksčiau žaisliukų nebūdavo, tad juos gamindavosi patys: iš kūčiukų tešlos kepdavo įvairius žvėrelius, taip pat gamindavo iš kiaušinių, šiaudų ar spalvoto popieriaus. O jeigu dar prikaupdavo blizgančių saldainių popierėlių, eglutė būdavo itin prabangi. Staselė dar neseniai pati palėpėje rado krūvelę tokių popierėlių, rinktų visus metus, kad galėtų pagaminti kalėdinių žaisliukų, bet apie juos pamiršo.

„Jeigu tėvai galėdavo įpirkti, ant eglutės kabindavome ir saldainių, bet paprastai man jų taip ir netekdavo paragauti. Brolis paslapčia išlupdavo ir vietoj saldainio duonos įsukdavo. Bet vis tiek mūsų eglutė būdavo pati gražiausia, mat kai nieko neturi, viską labai vertini“, – sako S. Eigirdienė.

Nustebinti darosi vis sunkiau

Dabar eglutės puošimą seneliai patikėję anūkams. Žinoma, kokios Kalėdos be dovanų. Staselės vaikystėje dovanos būdavo simbolinės. Kalėdų Seneliu persirengusi bobulė vaikams atnešdavo bent po kelis saldainius ar sausainių.

„Dėl saldainių labiausiai laukdavome ir prieš Kūčias kalėdojančio kunigo. Tėvai jam pildavo grūdų, duodavo lašinių ar kiaušinių. O mes, vaikai, bučiuodavome kunigui ranką, nes žinojome, kad gausime po du saldainius. Dabar jau nebežinome, ko norime. O šiuolaikinius vaikus jau vargu ar begalima kuo nors nustebinti“, – tenka pripažinti S. Eigirdienei.

Tačiau jos anūkai visuomet žino, kad Limeikiuose Kalėdų Senelis būtinai apsilankys. Nors dovanos būna simbolinės, jos pradžiugina ne tik mažuosius.

„Man didžiausia dovana, kad visi vaikai ir anūkai atvažiuoja pas mus, o žentai bei marti nebamba, kad Kūčios švenčiamos Limeikiuose. Šiemet turėsime svečių ir iš Ukrainos, mat jaunėlės dukters vyras ukrainietis. Jis labai giliai tikintis ir atsinešė savo papročių, bet visi gražiai sutariame“, – gausia šeima džiaugiasi S. Eigirdienė.

Komentarai

  • Gražių švenčių

    • Atsakyti
  • Skaitai ir pries akis prabega vaikyste, aciu Jums.Duok Dieve Jums geros sveikatos.

  • Nuostabus žmogus Staselė. Ačiū jai ir apie ją rašantiems.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų