Amžino įšalo žemėje – pilietiškumo pamokos

Amžino įšalo žemėje – pilietiškumo pamokos

Kiekvienais metais pilietiški jaunuoliai, nepabūgę fizinių bei psichologinių išbandymų, savo laiką aukoja tam, kad įrodytų, jog jiems rūpi Lietuvos istorija ir žmonės. Dvi savaites praleidę Igarkoje, amžino įšalo žemėje, jaunuoliai džiaugiasi, kad kelionė buvo prasminga.

img_1917-1

Misijos dalyviai ne tik visą dieną dirbdavo kapinėse, bet ir miegojo šalia jų. Taip stengėsi sutaupyti laiką, kurį būtų sugaišę eidami į miestą.

Jaunimas vertybių nepamiršo
Ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ dalyviai panevėžietė Karolina Tamašauskaitė ir vilnietis Lukas Jankūnas kartu su dar keturiolikos atrinktų jaunuolių ir organizatorių grupe leidosi į dvi savaites trukusią kelionę, per kurią ne tik Igarkoje tvarkė mirusių tautiečių kapus, bet ir stengėsi įrodyti, kad pilietiško jaunimo Lietuvoje tikrai netrūksta.
„2005-aisiais metais, kai prasidėjo šis projektas, sklandė kalbos, ypač tarp vyresnių žmonių, kad jeigu šiandien vyktų „Baltijos kelias“, tikriausiai nė vienas jaunas žmogus jame nepasirodytų. Nes jie nebeturi tų pačių vertybių ir į pasaulį žiūri nebe taip, kaip ankstesnioji karta. Tuomet tokie pat žmonės kaip mes susirinko drauge ir svarstė, kaip pakeisti šią neteisingą nuomonę ir įrodyti, kad jaunimui rūpi, jie nepamiršo senųjų vertybių bei yra pilietiški. Taip gimė projektas „Misija Sibiras“ ir 2006 metais išvyko pirmoji ekspedicija“, – projekto pradžią prisiminė L. Jankūnas.
Tik prasidėjus projektui, į ekspediciją jaunuoliai vykdavo ne kartą per metus, kaip dabar. 2006-aisiais buvo organizuotos dvi kelionės, 2007-aisiais – trys, o pastaraisiais metais misija organizuojama vieną kartą per metus. Ši ekspedicija buvo jau 15-oji. Pateikti skaičiai, pasak atsiminimais besidalijusių jaunuolių, pats geriausias įrodymas, kad Lietuvoje tikrai daug pilietiškų žmonių.
„Per visus tuos metus į projektą bandė patekti daugiau nei 11 tūkstančių žmonių, Sibire sutvarkyta apie 130 kapinių, nukeliauta 90 tūkstančių kilometrų… Tačiau, mano nuomone, svarbu yra ne tik tai, ką mes darome ten, bet ir mūsų važinėjimas po Lietuvą. Per projekto gyvavimo metus jau surengta daugiau nei 1 000 pristatymų mokyklose ir bendruomenėse. Mes stengiamės aplankyti visus tuos, kurie mus kviečia. O vien per pastaruosius du mėnesius jau būsime padarę daugiau nei 140 pristatymų“, – apie misijos tęstinumą pasakojo vaikinas.
K. Tamašauskaitė sako, kad meilė ir pasiaukojimas vardan savo šalies visuomet buvo tarsi savaime suprantami dalykai.
„Man net nekilo klausimų, kodėl ten reikia važiuoti. Šeima niekuomet nebuvo labai pilietiška, kažkaip ypatingai neminėjome valstybinių švenčių, tačiau kai pirmą kartą išgirdau apie projektą, tuomet buvau septyniolikos, aš žinojau, kad noriu ten dalyvauti. Tiesiog buvo vidinis žinojimas, kad taip yra teisinga“, – „Sekundei“ tvirtino mergina.

„Tiesiog buvo vidinis žinojimas, kad taip yra teisinga.“

K. Tamašauskaitė.

Nelengvas pasirengimo etapas
Vien šiais metais į projektą norėjo patekti daugiau nei 800 jaunų žmonių. Pirmiausia, pildydami anketą, jie turėjo įrodyti savo motyvaciją, pasiryžimą bei atsakyti į tokius klausimus, ar moka rusų kalbą ir ar šeimoje buvo ištremtų žmonių. Tuomet iš visų norinčiųjų buvo atrinkti 76 laimingieji, kurie gegužės pabaigoje leidosi į 50 kilometrų žygį. Jis pasirodė sunkesnis, nei buvo galima tikėtis iš pradžių.
„Apie bandomąjį žygį mes žinojome labai mažai. Tik tiek, kurioje Vilniaus vietoje susitiksime, ką reikia pasiimti su savimi bei kiek dienų užtruksime. Atėjus į traukinių stotį mums davė marškinėlius ir išvežė nežinoma kryptimi. Nuvykus į Trakus, visus padalino į komandas po dešimt žmonių ir tikrino, kaip mes jaučiamės komandoje, kaip bendraujame su kitais, ką sugebame.
Buvo labai svarbu atrinkti kuo skirtingesnius dalyvius, iš kuo įvairesnių sričių, kad kiekvienas galėtų pasireikšti ir komanda dirbtų efektyviai be didelių ginčų. Aš pats esu žygeivis. Kopiu į kalnus užsienio šalyse bei nuolat keliauju čia, Lietuvoje, o su didele kuprine praleidžiu vos ne kas antrą savaitę. Todėl buvau įsitikinęs, kad įveikti 50 kilometrų tikrai nebus sudėtinga. Tačiau mūsų vadovas bandė atkartoti visus iššūkius, kuriuos atrinkti dalyviai patirs Sibire, manau, dauguma galėtų pasakyti, kad fiziškai bandomasis žygis buvo net sunkesnis už pagrindinį“, – nelengvą atrankos etapą prisiminė L. Jankūnas.
Galiausiai šešiolikai jaunuolių buvo paskelbta, kad yra atrinkti ir jau greitai keliaus į Rusijos gilumą. Tačiau šia žinia išbandymų etapas nesibaigė. Dalyviai laisvu nuo mokslų ir darbų metu atkakliai rengėsi, tvarkė kapus Lietuvoje bei mokėsi gaminti kryžius.
„Sužinoję, kad esame atrinkti, turėjome daugmaž mėnesį iki išvykimo į ekspediciją. Visi esame labai skirtingų profesijų, vieni dar tik studijuoja ar yra abiturientai, tačiau nė vienas iš mūsų nebuvo nei kryždirbys, stalius ar dailidė. O važiuodami į Sibirą žinojome, kad turėsime pastatyti kryžius, ir privalėjome išmokti tai padaryti. Ten interneto nėra, negali įsijungti instrukcijų. Tad prieš išvažiuodami dar turėjome komandos formavimo žygį, mokėmės ir bandėme gaminti kryžių“, – kalbėjo K. Tamašauskaitė.

img_2100

Kai po dvidešimties valandų nenutrūkstamo darbo pagaliau buvo pastatytas pirmasis kryžius, dalyviai pripažįsta, kad juos užplūdo neapsakomi jausmai.

Didžioji kelionė
Pasibaigus visiems pasirengimams ir išbandymas, liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną, visi dalyviai iš Vilniaus geležinkelio stoties pajudėjo link Maskvos. Tuomet laukė kelionė lėktuvu į Krasnojarską, o iš ten skrydis į Igarką.
Atvykusiems lietuviams miestas iš pradžių atrodė labai nejaukus ir apleistas, anksčiau Igarkoje buvo galima rasti daugiau ne 20 tūkstančių, o dabar likę tik apie 5 tūkstančius gyventojų, kuriems visų pastatų tikrai nereikėjo. Taip pat misijos dalyviai turėjo priprasti prie itin didelio karščio, dulkių ir beveik visą parą šviečiančios saulės, nes tuo metu šiaurėje buvo poliarinė diena.
Kapines surasti taip pat nebuvo taip lengva, kaip tikėtasi.
„Kai tik atvykome, pirmąją dieną, komandos vadovas su vietinės savivaldybės darbuotojais išvyko ieškoti kapinių. Iš pradžių pasirodė keista, kad apskritai reikia ieškoti didžiausių lietuvių kapinių Sibire. Tačiau po dviejų trijų valandų paaiškėjo, kad jų niekur nesimato. Kitą dieną mes visi atvykome į tą vietą, kur buvo sakyta, kad rasime kapines, išsiskleidėme vorele ir šukavome mišką, kad pagaliau rastume vieno hektaro pločio amžino poilsio vietą“, – pasakojo L. Jankūnas.
Galiausiai, atradus kapines, lietuvių laukė dar vienas nusivylimas. Viskas buvo apaugę dideliais medžiais ir žolėmis, kryžiai nulinkę bei nugrimzdę į žemę, o užrašai nusitrynę. Buvo labai sunku suprasti, kur kapinės prasideda ir kur jos baigiasi.
„Pamačius tai ištiko dar vienas šokas. Supratome, kokį titanišką darbą turėsime atlikti: sutvarkyti visą teritoriją, išvalyti krūmus, iškirsti visus smulkesnius medžius. O teturėjome keletą atbukusių kirvukų bei pjūklelių. Dėl įrankių trūkumo kartais būdavo lengviau medelį išrauti, o ne jį nukirsti“, – pirminio išgąsčio neslėpė L. Jankūnas.
Paskutinis išbandymas buvo tai, kad medieną, iš kurios turėjo būti statomi kryžiai, atvežė per vėlai, likus tik porai dienų iki išvažiavimo. Tuomet misijos dalyviai turėjo nuspręsti ką daryti: miegoti ar dirbti be atokvėpio minutėlės ir bandyti suspėti pastatyti 9 kryžius.
„Pirmąją dieną praktiškai nemiegojome. Medieną atvežė beveik iki kapinių, tačiau dar pusę kilometro ją turėjome nešti patys. Kiekvienas rąstas svėrė per 100 kilogramų. Vaikinų, kurie juos nešė, pečiai buvo nudaužyti, veidai nubrozdinti ir pasruvę kraujais. Tačiau niekas nesiskundė“, – džiaugėsi Lukas.
Misijos dalyviai pripažįsta, kad kai po dvidešimties valandų pirmas kryžius pagaliau buvo baigtas, užplūdo neapsakomi jausmai. Jie suprato, kad kelionė buvo ne veltui, kad sugebės ištesėti savo pažadą ir dvi darbo savaitės nebuvo beprasmės. Džiaugsmas buvo toks stiprus, kad suteikė naujų jėgų ir leido visus darbus atlikti greičiau.

Sutiko tautiečių
Būdami Sibire jaunuoliai ne tik tvarkė kapines bei statė kryžius, bet ir turėjo galimybę pabendrauti su tautiečiais, gyvenančiais Igarkoje. Vaikščiodami po apleistą miestą, lietuviai sutiko tremtinių dukrą Olgą, kuri visą savo vaikystę ir jaunystę praleido Igarkoje, o dabar čia atvyko tik trumpam, norėdama aplankyti vietą, kurioje kažkada gyveno.
Dar vienas sutiktas vaikinas pavarde Gracys iš pradžių pasirodė ne itin draugiškas. Iš parduotuvės išėjusių misijos narių jis piktokai paklausė „Ką jūs veikiate mano Igarkoje?“ Tačiau sužinojęs, kad čia tautiečiai, iš karto ėmė viskuo domėtis. Pradėjo klausinėti, ar mūsų šalyje yra žmonių su panašia pavarde į jo bei kaip skambėtų jo žmonos ir dukros pavardės lietuviškai.
Sutikta moteris Viktorija teigė, kad lietuviškai moka tik suskaičiuoti iki dešimties, ir paprašė, kad lietuviai ką nors padainuotų. Vaikystėje jai dainuodavo anksti miręs tėvas ir moteriai tai labai brangus atsiminimas.
„Mes jai padainavome „Tyliai leidžias pavargusi saulė“. Visi dainavome taip, kaip mokėjome, stengėmės iš visų jėgų. Nesuprantu, iš kur per mūsų kelionę atsirado tiek daug įvairiausių melodijų. Kuo mums buvo sunkiau, kuo labiau pavargdavome, tuo daugiau dainuodavome ir vienas kitą palaikydavome. Dainos – tai kažkas, kas vienija lietuvius, kai jiems labai sunku“, – įsitikinęs L. Jankūnas.

Buvo visko
Ilgoje kelionėje dalyviai ne visuomet jautėsi gerai. Teko patirti nemažai fizinių bei psichologinių išbandymų, o sutiktų lietuvių istorijos ne visuomet džiugino.
K. Tamašauskaitė pasakojo, kad visą laiką kentėjo nuo nemigos, nes tuo metu šiaurėje buvo poliarinė diena ir ji tiesiog negalėjo užmigti nuolat šviečiant saulei. Kartais tekdavo nemiegoti ir visą parą, nes kažkas visuomet turėdavo saugoti stovyklavietę, kūrenti laužą ir kalbėti, kad neužklystų lokiai. Tačiau mergina pripažino, kad rankos labiausiai svirdavo ne dėl fizinių, o psichologinių išbandymų ir nusivylimų.
„Prieš pat išvažiuojant iš Vilniaus, traukinyje man į rankas įbruko raštelį su dviem pavardėmis ir prašė surasti jų kapus. Aš įsidėjau raštelį į pačią saugiausią vietą, buvau šimtu procentų pasiryžusi surasti tuos kapus, uždegti žvakutes ir nufotografuoti. Tačiau nuvykus man nusviro rankos. Iš kelių šimtų ten dar stovinčių kryžių užrašus pavyko perskaityti tik ant kokių keturiasdešimties“, – pasakojo Kristina.
Apie psichologinius išbandymus prabilo ir L. Jankūnais.
„Tvarkydami kapines kartais pakeldavome nuo žemės kryželį, ant kurio būdavo parašyta: „gimęs 1951 m. – miręs 1953 m.“ Ir tokių kryželių buvo begalės. Nors aš jaunas, kartais jau svajoju apie šeimą ir galvoju: „O kas, jeigu aš būčiau tas tėvas, kuris prarado tokį mažą vaiką?“ Fizinis nuovargis ateidavo ir praeidavo, jo neverta sureikšminti. Tačiau emociniai potyriai išlieka“, – teigė Lukas.
Vaikinas taip pat pripažino, kad ne kartą yra tekę išgirsti klausimą, kodėl misijoje dalyvauja daug merginų, juk jos neturi tiek fizinės jėgos, kiek vaikinai. Tačiau, pasak L. Jankūno, būtent merginų dėka darbai eidavosi greičiau, jos neleisdavo pasiduoti.
„Merginos buvo tas variklis, kuris mums padėjo neužgesti. Aš vaikinas iš kaimo, dirbdavau daug, tačiau kai dirbi po 10–12 valandų per parą, kai kirvukas jau krenta iš rankų ir net nebegali pjūkleliu perpjauti pagaliuko, merginos labai padėdavo. Jos ateidavo dainuodamos, susirinkdavo pagaliukus, išmesdavo juos į krūvą ir vėl grįždavo, vėl laukdavo, kol atliksiu darbą. Matydamas jas negalėjau pasiduoti, galvodavau: „Gerai, dar truputį padirbsiu, dar truputį pasistengsiu ir bus visiems geriau“, – pripažino misijos dalyvis.
Tačiau, nepaisant visų išgyvenimų, jaunuoliai ne kartą pabrėžė, kad skųstis neketina ir mano neturintys tam teisės. Atvirkščiai, jie labai laimingi, kad galėjo padaryti kažką gero ir dar kartą įrodyti, jog jaunajai kartai rūpi Lietuvos istorija ir ateitis.

Istorija kartojasi?

Pasirašius Molotovo ir Ribentropo paktą, Lietuva atiteko Rusijai ir 1940 metais mūsų šalis buvo okupuota. Tuomet apie milijoną gyventojų, iš kurių dauguma inteligentai ir už nepriklausomybę pasiryžę kovoti asmenys, buvo pripažinti nepalankiais naujajai valdžiai. Visus juos nuspręsta ištremti į Sibirą, kad netrukdytų rusams viešpatauti šalyje.
Ištremtieji, nepaisant jų amžiaus ar lyties, buvo priversti dirbti sunkiausius darbus, kęsti badą, šaltį ir nepriteklių.
Nors tai praeitis, kurios nederėtų pamiršti, „Misija Sibiras 2016“ dalyviai pripažino bijantys, kad istorija vėl kartojasi.
„Įdomus palyginimas: kol trėmė mūsų tautiečius, Londone vyko olimpinės varžybos. Viso pasaulio ir žiniasklaidos dėmesys buvo nukreiptas į šį renginį. Visi palaikė savo šalies sportininkus ir svajojo, kad jiems pasisektų. O tuo pačiu metu visai netoli, už kelių šimtų kilometrų į rytus, vyko baisūs dalykai. Pagalvokime, ar 2016 metais istorija nesikartoja. Vasarą vyko Rio de Žaneiro olimpiada, visi sirgome už Rūtą, krepšininkus ir kitus sportininkus, o kažkur visai šalia, Ukrainoje, vyksta karas. Karas vyksta ir Sirijoje. Žudomi žmonės, griaunami gyvenimai, o tuo metu vyksta olimpiada. Labai svarbu visuomet būti atmerktomis akimis ir matyti, kad egzistuoja ne tik mano daržas, bet ir platesnis pasaulis. Galbūt kažkam visai šalia reikia pagalbos“, – nebūti abejingiems skatino K. Tamašauskaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų