Aldona Hansen: „Būti mama ir mokytoja Norvegijoje lengviau“

Aldona Hansen: „Būti mama ir mokytoja Norvegijoje lengviau“

Aldona Hansen – aštuonių vaikų mama, mokytoja, 2014 m. nominuota Kauno metų moterimi – Norvegijoje, Vestfoldo regione, gyvena trylika metų. A.Hansen – veikli moteris, padedanti integruotis į Norvegiją atvykusiems lietuviams, turinti daugybę pomėgių. Su penkiais nepilnamečiais vaikais į Norvegiją emigravusi buvusi kaunietė teigia, jog čia auginti vaikus lengviau, dirbti mokykloje – taip pat.

– Kodėl emigravote?
– Lietuvoje auginau aštuonis vaikus ir viskas buvo ant mano vienos pečių. Tuo metu, kai pradėjau važinėti į Norvegiją, jauniausiai mano dukrai buvo aštuoneri, buvo sunku viską pakelti emociškai. Jei eidavau prašyti pagalbos, susidurdavau su aplinkinių pažeminimu ir įžeidinėjimu. Kai vykdavo susitikimai giminės rate – kviesdavo tik mane su vyru, o vaikai turėdavo likti nuošalyje – tai mane labai skaudino. Pagrindinė priežastis, kodėl išvykau, žinoma, buvo finansai. Išgyventi buvo neįmanoma. Tam, kad išleisčiau vaikus į mokyklą ir sumokėčiau mokesčius, skolindavausi pinigų.

– Kaip prasidėjo gyvenimas Norvegijoje?
– Kai pirmą kartą važiavau į Norvegiją, negalvojau, kad čia apsigyvensiu. Mąsčiau kaip ir visi – padirbėsiu vasarą, grąžinsiu skolas ir toliau gyvensiu iš pinigų, uždirbamų Lietuvoje, mokykloje. Tačiau atvykusi čia, pamačiusi šeiminius santykius viešose vietose, pastebėjau kitokį santykį tarp vyro ir moters, nei Lietuvoje. Šeima, buitis Norvegijoje yra ir vyro, ir moters reikalas. Žinoma, yra ir išimčių, bet moterys čia gyvena lengviau. Tada pagalvojau, kad noriu būti moterimi, o ne kalti vinis į sieną ir dirbti kitus vyriškus darbus. Po pirmos vasaros, praleistos Norvegijoje, pradėjau kurti planus čia apsigyventi.

– Kaip susipažinote su savo dabartiniu vyru?
– Su Rune susipažinau internetu. Tuo metu kompiuteriu naudotis nemokėjau, tad draugė, jau radusi vyrą internetu, toje pačioje svetainėje užregistravo ir mane. Mano profilyje buvo paminėta, jog esu katalikė, išvardyti mano pomėgiai. Mano vyras tuo metu ieškojo moters, kuri mokėtų groti akordeonu ir būtų tikinti. Akordeonu groju, bet labai nedaug. Draugai man sakė, jog jei vyras ieško tikinčios moters – santykiai tikrai bus rimti. Kai antrą kartą lankiausi Norvegijoje, mes susitikome ir atradome daug bendro.

– Kaip mokėtės kalbos?
– Atvažiavau nemokėdama norvegų kalbos – susikalbėdavau gestais. Paskui nusipirkau norvegų-rusų kalbų žodyną ir bendravau bendratimis – žodžiais, esančiais žodynėlyje. Nebijau daryti klaidų ir nejaučiu komplekso kalbėti kita kalba, gal todėl nebuvo sunku. Būna, kad ir dabar pasakau ką nors neteisingai. Bet juk nėra nė vieno žmogaus, kuris viską mokėtų tobulai.

– Ką darytumėte kitaip, jei emigruotumėte dabar?
– Pradžioje buvo labai sunku – jaučiau stiprų tėvynės ilgesį, vaikams ir viskam, ką palikau Lietuvoje. Kai atvažiavau čia, pirmus metus vaikų nesivežiau, tad praradau su jais ryšį, nors ir kiekvieną dieną bendraudavome telefonu. Net ir dabar vaikai kartais papriekaištauja, kad tada juos palikau. Jei kas nors manęs prašytų patarimo emigruojantiems tėvams, neabejodama sakyčiau, kad vežtųsi ir vaikus. Tuo metu nežinojau, kad Norvegijoje galima gauti pašalpas už vaikus ir turėti galimybę jiems skirti daugiau dėmesio.

– Ar Norvegijoje auginti vaikus lengviau, nei Lietuvoje?
– Manau, taip. Man atvažiavus čia su penkiais nepilnamečiais vaikais, mokytojos pasiteiraudavo, ar nereikia drabužėlių, visada paklausdavo, ar nieko netrūksta. Iš aplinkinių sulaukiau daug pagalbos, paramos ir supratimo.

Man pradžioje buvo keista, kad Norvegijoje nei darželiuose, nei mokyklose vaikai negauna šilto maisto. A.Hansen

– Ar šeimoje turite lietuviškų tradicijų?
– Kūčių vakarą visi susirenkame prie stalo ir švenčiame pagal lietuviškas tradicijas – valgome 12 patiekalų. Nors mano vyras norvegas, Šventąjį Raštą skaitome lietuviškai. Per Velykas marginame kiaušinius. Švenčiame visas lietuviškas šventes ir laikomės tradicijų.

– Ką manote apie vyraujančią nuomonę, kad Norvegijoje vaikai per daug lepinami ir niekada nebaudžiami?
– Norvegai susiduria su problema, kad vaikai nenori mokytis, dirbti. Dėl to pradėta griežtinti švietimo sistemą, reikalauti, kad vaikas pradėjęs lankyti mokyklą mokėtų skaityti. Anksčiau to reikalavo tik antroje klasėje. Mokytojo ir mokinio santykis taip pat kiek kitoks, nei Lietuvoje. Vaikai į mokytojus čia kreipiasi vardu ir gauna daugiau laisvės. Tačiau, kai dirbame su emigrantais, stengiamės palaikyti drausmę.
Norvegų vaikai mokykloje negali bėgioti, rėkauti, šūkauti, kaip daug kas įsivaizduoja. Tačiau jei mokinys, sakykime, nenori dirbti – jo griežtai versti negalime. Tokiu atveju reikia sutelkti savo patirtį ir vaiką sudominti.

– Mokiniai turi daugiau laisvės, o kaip mokytojai?
– Mokytojai Norvegijoje taip pat nėra varžomi. 20 proc. dėstomų temų mokytojas gali pasirinkti pats. Aš dirbu su emigrantų vaikais, tad sprendžiu, kas jiems yra aktualiausia, svarbiausia besiruošiant mokytis vyresnėse klasėse. Kiekvieną vaiką mokau individualiai, turiu jo savaitės pamokų planą ir skiriu dėmesio tam, kas jam sekasi sunkiausiai. Tam, kad padėčiau integruotis emigrantų vaikams, pasakoju apie Norvegiją, jos geografinę padėtį, gamtą ir kitas aktualias temas.

– Kuo skiriasi lietuviška ir norvegiška švietimo sistemos?
–Matematika Norvegijoje dėstoma silpniau nei Lietuvoje. Čia atvažiavę lietuvių vaikai būna 1–2 klasėmis aukščiau.
Žemesnėse klasėse yra lauko diena – vaikai visą dieną būna lauke, ne tik žaidžia, bet ir stebi aplinką, mokosi iš jos. Beje, vaikai į lauką čia eina visais metų laikais – norvegai be išimčių vadovaujasi taisykle, kad nėra blogo oro, tik bloga apranga. Kai lauke 25 laipsniai šalčio, mes su vaikais mokykloje einame į lauką, o Lietuvoje esant tokiai temperatūrai vaikai į mokyklą išvis neina.
Man pradžioje buvo keista, kad Norvegijoje nei darželiuose, nei mokyklose vaikai negauna šilto maisto. Užtat visi moksleiviai gauna knygas, sąsiuvinius ir pagrindines kanceliarines priemones, tad tam, kad išleistų vaiką į mokyklą, tėvai didelių išlaidų nepatiria. Lietuvoje tokia sistema ypač pagelbėtų nepasiturinčioms šeimoms.

– Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvoje daug kartų neigiamai apkalbėtą Norvegijos vaikų teisių apsaugą ir šios institucijos veiklą?
– Su vaikų teisių apsauga esu susidūrusi asmeniškai. Situacija nebuvo kažkuo labai ypatinga ar neįprasta. Vienas mano vaikų per Velykas nubėgo basas pas kaimynus ir pasiskundė, jog brolis jį nuskriaudė. Kaimynas atėjo pas mus, mano vyro ir jo nuomonė nesutapo ir kaimynas pranešė apie įvykį mokyklai. Mokykla, žinoma, pranešė vaikų teisių apsaugai. Taip išsirutuliojus situacijai ši institucija mums suteikė daug pagalbos, tai truko 4–5 metus, o manęs tai nė kiek neišgąsdino.

– Ką manote apie vaikus, atimtus iš lietuvių šeimų?
– Kiek apie tai esu skaičiusi straipsnių, pastebiu tendenciją, jog būna išklausyta tik viena pusė. Taip yra todėl, kad vaikų teisių apsaugos darbuotojai neturi teisės viešinti savo asmens duomenų, tad lieka neišklausyti. Visi padaro klaidų, ne išimtis ir valstybinės institucijos. Tačiau dirbdama mokykloje ir augindama aštuonis vaikus šiuo klausimu neturėjau neigiamos patirties. Vaikų teisių apsauga noriai bendradarbiauja su tėvais ir jiems padeda, jei tėvai elgiasi deramai, nesmurtauja.

A.Hansen mokykloje Norvegijoje dirba su emigrantų vaikais – kiekvieną moko individualiai, turi savaitės pamokų planą ir skiria dėmesio tam, kas jam sekasi sunkiausiai.

– Ar Lietuvos politikai turėtų padėti išvykusiesiems svetur?
– Labai trūksta nuotolinio mokymo – galimybės kiekvienam vaikui mokytis lietuvių kalbos iš mokytojo profesionalo, kalbančio taisyklingai. Vaikas turėtų mokėti kalbą šalies, iš kurios kilęs, kad galėtų grįžti ir jaustis jos dalimi. Norvegų kalbos lietuvių vaikai mokosi nuo pirmos klasės, manau, turėtų mokytis ir lietuvių.

– Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria čia atvažiavę lietuviai, kokios pagalbos dažniausiai į jus kreipiasi?
– Paprastai kreipiasi, kai nežino, kur kokios institucijos, kaip užsiregistruoti policijoje, prašo išversti dokumentus. Mano vyras lietuviams yra parašęs apie 200 gyvenimo aprašymų norvegų kalba. Esu daug važinėjusi vertėjauti lietuviams įvairiose institucijose, tačiau dabar, kai lietuvių čia tiek daug, jau fiziškai neįmanoma visiems padėti. Būtent todėl pabrėžiu, kad čia gyvenant reikėtų išmokti bent minimaliai kalbėti norvegiškai – turime gerbti šios šalies kultūrą.

– Kokie pagrindiniai lietuvių ir norvegų mentaliteto skirtumai?
– Norvegai yra laisvi nuo gimimo, nes negyveno tokio politinio režimo sąlygomis, kaip mes. Nežinau, kaip dabartinis jaunimas, tačiau mano karta yra užaugusi tam tikruose rėmuose ir tai jaučiasi mūsų elgesyje. Jauni norvegai jaučiasi saugūs, nes žino, kad visais atvejais gaus paramą iš valstybės. Trumpai tariant, šios tautybės žmonės yra labiau atsipūtę, nei mes.

– Koks jūsų ryšys su Lietuva dabar?
– Dabar važiuodama iš Lietuvos jaučiu, kad grįžtu namo – į Norvegiją. Tiesa, šiemet buvo kitaip, gal dėl to, kad mama sena, serga, buvo sunku ją palikti. Tačiau kai mama gerai jautėsi, nebūdavo sunku išvažiuoti. Tačiau tėvynės ilgesį jaučiu visada, o Lietuvą aplankau 3–4 kartus per metus. Labai džiaugiuosi, kad Kaunas gražėja, man visada taip gera čia sugrįžti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų