Pomėgis rinkti žolynus moterį pastūmėjo ne tik kurti paveikslus, bet ir rengti parodas. A. repšio nuotr.

Akvarelėje gimstančios gėlės

Akvarelėje gimstančios gėlės

Į kūrybinius vandenis prieš dvi dešimtis metų nėrusi panevėžietė tapytoja, kineziterapeutė, jogos mokytoja Laimutė Vološkevičienė vėl sugrįžta į gimtąjį miestą. Kitą savaitę rajono Savivaldybės viešojoje bibliotekoje bus eksponuojama jau trečioji personalinė moters paroda „Du keliai“.

Prieš daugelį metų ėmusi domėtis floristika ir pamėgusi rinkti įvairiausius žolynus, L. Vološkevičienė pradėjo kurti išskirtinius paveikslus iš sudžiovintų, drobės foną padengiančių augalų. Šis jos pomėgis sužavėjo Čikagos, kurioje ji tuo metu gyveno, lietuvių bendruomenę ir jos nariai ėmė skatinti moterį atidaryti pirmąją savo darbų parodą. Neilgai trukus ji jau skaičiavo savo lankytojus, o grįžusi į gimtinę panevėžietė atidarė antrąją personalinę ekspoziciją, po kurios ilgam laikui pasinėrė į kūrybinius ieškojimus, atvedusius ją prie dabartinio stiliaus.

Meilė akvarelei autorei užgimė prieš beveik dešimtmetį. L. Vološkevičienė prisipažino ilgai brandinusi mintį išbandyti šią techniką, tačiau lemtingą žingsnį žengė tik po Bistrampolio dvare vykusio edukacinio užsiėmimo. „Buvo galimybė dalyvauti seminare su žymiais Lietuvos akvarelininkais, jiems padedant įgyti pradinius įgūdžius. Tuomet pirmą kartą nusipirkau akvarelinių dažų, popieriaus ir prasidėjo kitas mano kūrybos etapas. Mėgstu išbandyti įvairias technikas, tačiau man akvarelė yra kur kas įdomesnė, nes ji – neprognozuojama“, – tapatybės paieškų vingius prisiminė parodos „Du keliai“ autorė.

Moters vyras – Albinas Vološkevičius – prieš ketverius metus nominuotas metų panevėžiečiu už meilę šiuolaikiniam menui ir pilietiškas iniciatyvas organizuojant profesionalios dailės renginius mieste. Tačiau L. Vološkevičienės darbuose atsispindi kūrybinė priešprieša sutuoktinio požiūriui. Kaip sako pati autorė, netrukus atidarysimoje parodoje daugiausia panaudoti realistiniai motyvai. „Mano paroda nėra tiems, kas domisi šiuolaikiniais menais, nors keletas abstrakcijos, fantazijos ir netikėtų pamąstymų motyvų yra. Su akvarele labai smagu žaisti, visa tai eina iš mano širdies“, – kalbėjo ji.

Parodoje planuojama eksponuoti aštuoniolika darbų. Naudota įvairi technika: tapyba aliejiniais dažais, akvarele, kūriniai iš pelenų ar floristinių elementų. Vienas senesnių darbų – dar 1996 metais gimęs floristikos paveikslas – bus pristatomas ir parodoje. Autorė sakė, jog pastarasis kūrinys yra stebėtinai gerai išsilaikęs, neišblukęs, nors jam išsaugoti nenaudota lako, apsaugančio nuo žalingų aplinkos ir natūralaus susidėvėjimo veiksnių. L. Vološkevičienė juokavo, jog jau dėl to privalu darbą iškelti į dienos šviesą ir parodyti plačiajai auditorijai.

Potraukis kurti – kraujyje

L. Vološkevičienė minėjo, jog darbe jai tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis, o kartais užsiėmimų metu atlikti ir psichologės vaidmenį: gebėti motyvuoti žmogų, įkvėpti jam naujų jėgų ir vilčių. Tad tapyba jai – tarsi asmeninė terapija, padedanti nors trumpam atitrūkti nuo kasdienybės. „Žinoma, visų pirma mano gyvenime atsirado kineziterapija, kuri ilgainiui susiliejo su joga. Dėl įgytų žinių tikrai jaučiuosi galinti padėti žmonėms, esu savo vietoje. Tačiau ir kūryba yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Galiu visą dieną tapyti ir nepavargstu nuo to, pailsiu“, – sakė.

Pasak L. Vološkevičienės, suderinti šias dvi iš pažiūros skirtingas veiklas yra visiškai nesudėtinga. Priešingai, kūno ir sielos harmonijos menas bei kūrybinis asmenybės išlaisvinimas yra vienas kitą papildantys užsiėmimai. „Joga padėjo man atsiskleisti ir išdrįsti daryti tai, ką nori: nebijoti, eksperimentuoti. Mes visi turime vienodas rankas, akis, tik reikia bandyti ir daryti“, – įsitikinusi ji.

Diplomuota masažų meistrė, jogos mokytoja L. Vološkevičienė juokavo, jog kūrybinis impulsas atsiskleidė greičiausiai dėl to, jog yra užkoduotas genuose. Jos tėtis visą gyvenimą kūrė skulptūras iš betono ir medžio, ekspozicijas iš akmens, darė paminklus. Jo darbų dar ir dabar galima pamatyti viename Panevėžio miegamųjų rajonų. „Jis man buvo gyvas pavyzdys, nuolat ką nors kurdavo“, – prisiminė ji.

Tapybą akvarele pamilusi L. Vološkevičienė svarsto, jog noras kurti yra įaugęs jos kraujyje, tereikia nebijoti atsiskeisti. A. repšio nuotr.

Daugiau yra mažiau

Vasaromis moteris organizuoja kūrybines jogos stovyklas, jų dalyvius taip pat skatina atsiskleisti per meną. Ne iš karto žmonėms pavyksta atsiverti: vieni sako nemokantys, kiti – nenorintys ar bijantys būti nesuprasti. „Aš visuomet sakau, jog kiekvienas iš mūsų turime tą kūrybinį potencialą, tik reikia nebijoti išreikšti save“, – šiltai kalbėjo pašnekovė. L. Vološkevičienė įsitikinusi, jog bet kokia kūrybinės išraiškos forma padeda gyvenime atsipalaiduoti, praskaidrinti mintis, atsiverti teigiamiems pokyčiams.

Kelionės, žmonės, bendravimas ir įstabi Lietuvos gamta įkvepia moterį kurti, ir tai ryškiai atsispindi jos darbuose. Kaip sako L. Vološkevičienė, dabar jos gyvenime vyrauja etapas, kai norisi pasakyti daug, tačiau tam panaudoti minimaliai priemonių. „Trokštu išgryninti nešamą žinią. Atėjo laikas minimalizmui, o tai, pasak japonų, yra labai daug“, – kalbėjo naujų spalvų savo kūryboje ieškanti parodos autorė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų