O. Butkaus nuotr.

Aktorystė padėjo kovoje su vidiniais demonais

Aktorystė padėjo kovoje su vidiniais demonais

 

Ketvirtąjį sezoną Panevėžio teatre „Menas“ pradedanti 26-erių aktorė Izabelė Visockaitė puse lūpų prasitaria nesitikėjusi tiek ilgai užsibūti Aukštaitijos sostinėje. Savo kūrybos bagaže sukaupusi daugiau nei dešimtį sukurtų vaidmenų, ji neslepia susidūrusi su dvejonėmis – atsisveikinti ar likti teatre?

Vietoje sunkiai nustygstanti Izabelė į Panevėžį iš nedidelio Žagarės miestelio Joniškio rajone atvyko visai neplanuotai.

Vasaromis, po studijų ir pasibaigus teatro sezonams, I. Visockaitė vykdavusi uždarbiauti į Italijos kurortus – ten vadovavo animatorių komandai. Kiekvieną dieną, išskyrus pirmadieniais, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro užimdavo atostogaujančius ir pramogų ieškančius turistus.

„Atidaviau daug savęs: reikėdavo sukurti įdomias programas, pastatyti miuziklus“, – penkias vasaras leidusi saulėtojoje Italijoje pamena Izabelė.

Buvo pasvarstymų ir likti ten gyventi – tam net išmokusi kalbą. Tačiau planus aukštyn kojomis apvertė lemtingas skambutis iš Panevėžio teatro „Menas“.

„Buvo išgirstos mano maldos“, – šypteli I. Visockaitė.

Visuomet scenoje troškusiai būti Izabelei laimė kurti vaidmenis nusišypsojo 2015-ųjų spalį. Tačiau iki šiol, kaip pati sako, Panevėžys jai tebėra ganėtinai svetimas.

„Kai mokiausi Šiauliuose, galvojau, kad juose ir liksiu arba važiuosiu į Vilnių, o atsidūriau čia. Iš pradžių tikrai buvo sunku – neturėjau draugų, nebuvo progų jų susirasti, visi likę Šiauliuose. Daugelis klausinėjo, ką aš veiksiu tame Panevėžyje. Mane sulaikė nuostabus kolektyvas, leidęs pasijusti kaip namuose“, – pasakoja I. Visockaitė.

Pranašavo dainininkės karjerą

Trauką scenai Žagarės gyventoja pajutusi dar vaikystėje. Būdama vos trejų ar ketverių, ji pirmą kartą paskatinta mamos režisierės Aidos Visockienės žengė į didžiąją sceną.

„Per Velykas mane aprengė kiškiu ir tiesiog liepė eiti. Taip nuo to laiko ir nebenulipau nuo scenos“, – šypteli Izabelė.

Nors į gimtąjį Žagarės miestelį grįžta retai, ten labai laukiama. Akimirksniu jos kišenes papildo išsiilgusių senųjų gyventojų dovanojami saldainiai, o ausis ir širdį lepina prašymai pavaidinti ar padainuoti.

Jaunoji aktorė apdovanota geru balsu – mėgdavusi dainuoti nuo pat vaikystės, o studijų metais, kartu su keliais kursiokais subūrusi folkroko grupę „Auksa žovis“, atlikdavo savos kūrybos žemaitiškas bei perdainuodavo tuo metu populiarias dainas.

Bičiulių trijulė spėjo padaryti tikrą turnė po Žemaitiją, dalyvauti vienoje pramoginėje laidoje, kurioje atstovavo šiam kraštui.

Jaunoji aktorė apdovanota geru balsu – mėgdavusi dainuoti nuo pat vaikystės, o studijų metais, kartu su keliais kursiokais subūrusi folkroko grupę „Auksa žovis“.

Dabar šiai veiklai lieka vis mažiau laiko, o ir grupės nariai gyvena kitame mieste. Tad pomėgį dainuoti Izabelė prisimena tik kartais.

Viltis į dukros talentą dainuoti ilgą laiką dėjo ir mama. Ji tikėjo, jog atžala taps populiaria dainininke, o ne pasirinks nelengvą aktorės dalią.

„Nusprendžiau, jog tiesiog noriu būti scenoje: dainuoti, vaidinti, šokti. Teatras buvo kur kas platesnė sritis, kurioje gali būti kuo tik nori. Pagalvojau, jog tai yra būtent man“, – sako I. Visockaitė.

Šlovę iškeitė į mokslą

Viena didžiausia savo profesine sėkme Izabelė įvardija kvietimą sukurti vaidmenį „Domino“ teatre.

Po antrojo aktorinio meistriškumo studijų programos kurso Šiauliuose, jaunoji aktorė sulaukė pasiūlymo atvykti į sostinę. Pradedančiai aktorei tai buvo proga tapti atpažįstamai, tad ilgai nesvarsčiusi mergina surizikavo. Pasižadėjusi neapleisti studijų, Izabelė išvyko į Vilnių.

Ji nesitikėjo, jog lauks toks įtemptas darbo ritmas: nesibaigiančios repeticijų valandos ir net 25 spektakliai vien gruodžio mėnesį.

Vaidmuo nebuvo epizodinis. Izabelė kūrė vieną iš penkių pagrindinių veikėjų charakterių.

„Nors džiaugiausi darbais, bet ėmė streikuoti sveikata, o studijose spausti – trečio kurso beveik nelankiau, tik atvažiuodavau iš karto po spektaklių, beveik nesiruošusi, atsiskaityti egzaminų“, – pasakojo I. Visockaitė.

Izabelę lydėjo sėkmė – netrukus pasiūlytas dar vienas vaidmuo, tačiau aktorė žengė atsakingą žingsnį ir jo atsisakė.

„Turėjau pabaigti studijas – kiek dar būčiau klajojusi, buvusi be diplomo?“ – svarsto jaunoji kūrėja.

Bailiai drąsi

Izabelė neslepia džiaugsmo pasirinkusi aktorės kelią. Sako, jog tai padėjo išlaisvinti savo asmenybę.

Scenoje ji – drąsi, ryški ir įsimenama.

„Niekada nekompleksuodavau, bet koją man vis pakišdavo tam tikri vidiniai demonai, kurie nuolat kartodavo: „Gal nedaryk, nereikėtų, nepasiseks“, – sako I. Visockaitė.

Išdrįsusi jiems paprieštarauti, Izabelė sako pagaliau nusimetusi baimę ne taip atrodyti, pasirodyti ar pasisakyti.

„Būti scenoje nuo pat vaikystės neturėjau baimių – eidavau kaip traktorius per laukus. Man trūko drąsos gyvenime. Net mama tuo stebėdavosi, jog ant scenos galiu daryti bet ką, o dėl menkiausių smulkmenų, kad ir skambučio mobiliojo ryšio operatoriui, nedrįstu kalbėti – lūpa virpa, balsas dreba“, – šypteli aktorė.

Visuomet scenoje troškusiai būti Izabelei laimė kurti vaidmenis nusišypsojo 2015-ųjų spalį. A. Vaičiulytės nuotr.

Visgi ir teatre Izabelė ne visuomet užtikrinta savo jėgomis. Kartais tai lemia nuovargis, kartais – sunkus įėjimas ar išėjimas iš vaidmens.

„Būna, kad visai nejauti, jog kas nors įvyko: pabaigi vaidinti ir eini namo“, – pripažįsta menininkė.

Iš pirmo žvilgsnio Izabelę drąsiai galima įvardinti komedinio žanro aktore, nors pati ji sako linkstanti į dramą.

Norint atlikti tiek komedinį, tiek rimtą vaidmenį, tenka kaip reikiant pasistengti, paieškoti kelio į žiūrovų širdis, kurios nenuspėjamos.

„Kartais žiūrovas juokiasi iš to, kas tau pačiai nejuokinga, o ten, kur, rodos, turėtų pravirkti – neverkia. Manau, jog tai, kiek esi teisingas savo vaidmeniui, ir lemia, ką nuspręs žiūrovas – juoktis ar verkti, komedija tai ar drama. O jos – labai arti viena kitos. Kaip nuo meilės iki neapykantos“, – šypteli Izabelė.

Žiniomis dalijasi su latviais

„Mes, aktoriai, susiduriame su problema, jog atiduodame visą save teatrui ir nebeturime laiko šeimai, pomėgiams – apleidžiame juos. Dėl šio trūkumo galėčiau išeiti iš teatro. Bet kol kas nenoriu“, – sako menininkė.

Ji – namų žmogus, dažnai svajoja apie grįžimą į gimtinę aplankyti mamos ir brolio, kaip kartu sėdės lauke su kavos puodeliu rankose.

„Tačiau kai turiu tik vieną laisvadienį, o mano gimtinė beveik už 200 kilometrų – tai padaryti nėra labai paprasta. O dabar ir šventi aktoriams pirmadieniai leidžiami Rygoje“, – atsidūsta I. Visockaitė.

Įsidarbinusi Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje, patenkančioje į geriausių mokymosi įstaigų visoje kaimyninėje šalyje dešimtuką, Izabelė tapo teatro būrelio vadove.

„Sėkmingai kuriame nedidelius spektaklius, supažindinu vaikus su teatro pasauliu. Nesistengiu lygintis su dėstytojais, bandau mokiniams duoti tai, ką pati žinau ir kuo galiu pasidalinti“, – sako aktorė.

Su nuo antros klasės lietuvių kalbos mokomais vaikais Izabelė puikiai susišneka ir latviškai.

„Gyvenau pasienyje, esame vadinami skerslatviais, tad ir pati nuo pat vaikystės girdėdavau latvių kalbą. Ją moku, tačiau pasitaiko, jog pritrūksta vieno kito žodžio“, – sako pedagogės duonos ragaujanti menininkė.

Nors oficialiai mokykloje ji įsidarbino tik sausį, pažintis su Latvija užsimezgė dar praėjusių metų rugsėjį.

Izabelės antroji pusė – iš Rygos, tad galvodama apie ateitį, ji ėmė ieškoti veiklos mieste, kur ir gyvena mylimasis. Prisiminusi seną draugą, Latvijos lietuvių bendruomenės prezidentą, mergina pasidalijo savo lūkesčiais ir jie buvo išklausyti – sulaukė pasiūlymo tapti teatro būrelio vadove.

Kaukes paliko praeity

Dabar laisvo laiko I. Visockaitė turi visai nedaug ir jį sako mėgstanti leisti ramiai, dažnai viena pati – skaitydama ar važinėdama dviračiu.

„Atitrūkti nuo triukšmo labai svarbu kiekvienam žmogui. O mes, aktoriai, bene kasdien patiriame teatrinį šurmulį“, – pabrėžia Izabelė.

Tokia aktorės pozicija žavi ne vieną. Ir pati sako pastebinti aplinkinių prieraišumą jos atžvilgiu, norą pasidalyti mintimis, išklausyti patarimų.

Ir ji neatsisako padėti ieškoti atsakymų per savo pačios patirtis, studijose įgytas žinias.

I. Visockaitė įsitikinusi, jog reikia gebėti atskirti aktorystę nuo realaus gyvenimo.

„Džiaugiuosi, jog aktorystė man leidžia visose situacijose surasti sprendimus. Perskaitytos knygos, pamatyti spektakliai ar filmai atveria naują langą galvoje – pradedi į tam tikrus dalykus žiūrėti visai kitaip ir pastebėti savyje pasiklydusius draugus“, – įsitikinusi Izabelė.

Jai ne kartą teko susidurti su žmonių požiūriu, jog aktorius negali nevaidinti net ir niekuo neišsiskiriančioje kasdienybėje.

„Tikriausiai visur vaidini – ir su vaikinais. Taip, tikrai nieko daugiau ir nedarau, tik vaidinu“, – juokiasi ji, prisimindama aplinkinių kalbas.

I. Visockaitė įsitikinusi, jog reikia gebėti atskirti aktorystę nuo realaus gyvenimo.

„Nė nemirktelėjusi galėdavau drąsiai užsidėti įvairias kaukes mokykloje, ypač kai norėdavau išsiprašyti iš pamokų ar išsisukti nuo kokio nors atsakymo“, – dabar juokiasi mergina.

Kaukę sako galinti užsidėti tik su menkai pažįstamais žmonėmis, priešingai nei su draugais. Bandydama apsimesti prieš juos, Izabelė dažniausiai prapliumpanti juokais.

„Kam dėtis tas kaukes? Neverta, aš ir taip visai pakvaišus!“ – pirštu prie smilkinio pasukioja aktorė ir priduria: „Jeigu vadovausiesi taisyklėmis – prarasi laisvę kurti. Nušlifuotos taisyklės skirtos būti visuomet teisiems. Kas, jeigu, neduok Dieve, suklysi?“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų