25-erių aktorius G. Arlauskas planavo ateitį sieti su sportu, tačiau gyvenimas pakreipė aktorystės keliu. V. Bulaičio nuotr.

Aktorystė padėjo atleisti vidinius stabdžius

Aktorystė padėjo atleisti vidinius stabdžius

Vienas jauniausių J. Miltinio dramos teatro aktorių Giedrius Arlauskas nuo mažumės svajojo ateitį sieti su sportu. Tačiau paskutinės dienos mokykloje apvertė planus aukštyn kojom. Menininkas atviras – pasirinkdamas aktorystės kelią jis norėjo išsilaisvinti iš kompleksų.

Antruosius metus legendiniame J. Miltinio dramos teatre dirbantis Giedrius Arlauskas sako, kad aktorystė nebuvo jo gyvenimo svajonė. Atvirkščiai, nedideliame Pakruojo rajono kaime augęs vaikinas visaip bandė išvengti scenos, tačiau likimas savaip sudėliojo pasirinkimus. Giedrius džiaugiasi, kad eina keliu, padedančiu augti ir tobulėti ne tik kaip aktoriui, bet ir asmenybei.

G. Arlauskas, vaikystėje, o vėliau ir paauglystėje teatro nemėgo, net nebūtų pagalvojęs, kad tai kada nors taps jo gyvenimo dalis. Tačiau nedideliame kaime, kur augo Giedrius, jaunimui trūko veiklos. Net mokykloje nebuvo galimybės užsiimti užklasine veikla. Visgi jaunuolis nuolat buvo kviečiamas dalyvauti kaimo teatro mėgėjų studijoje. Ir nors vis mėgino išsisukti nuo šio „darbo“, bet niekaip nepavykdavo.

„Kaime žmonės vieni kitus puikiai pažįsta. Teatro trupės vadovė buvo gera mamos draugė, tad kasmet, kai prieš Naujuosius būdavo statomas vis naujas spektaklis, mane įkalbėdavo jame suvaidinti. Vis sakydavau, kad tai paskutinis kartas, kai vaidinu, bet kitąmet ir vėl viskas kartojosi“, – šypsosi G. Arlauskas.

Vaikinas atvirauja, kad jaudulys prasidedant pasirodymui, stovėjimas prieš publiką ir įvairios baimės jo nežavėjo. Tačiau vyresnėse klasėse pajuto, kad vaidinti gali būti smagu. O savotiškas lūžis įvyko dvyliktoje klasėje, kai iki egzaminų buvo belikęs tik vienas žingsnis. Mokykloje gyvavo tradicija, kad abiturientai per šimtadienio šventę turi pastatyti spektaklį ir jį suvaidinti mokyklos bendruomenei. Giedriui buvo patikėtas vilko vaidmuo. Nuo pradinių klasių su teatru bandantis susidraugauti vaikinas jau turėjo šiokios tokios patirties, tad patikėtą užduotį atliko puikiai.

„Mano paties nuostabai, po šio spektaklio sulaukiau nemažai pagyrų ir paskatinimų toliau neapleisti teatro. Net buvo drąsinimų stoti mokytis aktorystės. Tai pasėjo manyje savotišką abejonės sėklą. Visą laiką planavau studijuoti kūno kultūrą, bet kai reikėjo galutinai apsispręsti, sudvejojau“, – prisipažino G. Arlauskas.

Jaunasis aktorius karjerą pradėjo nuo vaikiškų spektaklių personažų kūrimo, o dabar imasi vis sudėtingesnių vaidmenų.

Perlipo baimių barjerą

Vis dėlto vaikinui pritrūko pasitikėjimo savimi ir jis net nebandė stoti į Muzikos ir teatro akademiją Vilniuje. Tačiau sužinojo, kad Šiaulių universitete teatro ir kino režisierius Antanas Gluskinas renka naują aktorių kursą. Giedrius nedrąsų kūrybinį kelią pradėjęs nuo vaikiškų spektaklių Giedrius buvo girdėjęs, kad A. Gluskinas daugiausia kuria spektaklius vaikams. Būtent ši aplinkybė ir paskatino jį pasirinkti teatro studijas Šiauliuose.

„Kai įstojau mokytis, supratau, kad nieko nemoku. Prisipažinsiu, net neįsivaizdavau, kad bus taip sunku mokytis. Bet laiptelis po laiptelio įveikiau visas kliūtis. Esu gana nedrąsus ir uždaras žmogus, gal todėl ir pasirinkau tokią specialybę – kad įveikčiau savo baimes, perlipčiau per vidinius kompleksus ir stabdžius. Ateidamas į teatrą, pirmiausia norėjau įveikti save“, – sako G. Arlauskas.

Baigus studijas Šiaulių universitete, reikėjo apsispręsti, kur toliau pasukti. Pasak Giedriaus, jam buvo visiškai nesvarbu, kur ir su kuo. Svarbiausia, kad galėtų daryti tai, ką pradėjo studijų metais. Ne paslaptis, kad konkurencija teatro pasaulyje didelė, tad tik iškeptiems aktoriams reikia pasistengti įrodyti savo galimybes ir gabumus. Tačiau G. Arlauskui neteko belstis į Lietuvos teatrų duris – praėjusių metų rudenį jis sulaukė skambučio iš J. Miltinio dramos teatro.

„Nemanau, kad yra skirtumas, kur kurti. Man buvo visiškai nesvarbu, kur. Be to, pats esu kilęs iš kaimo, nedidelis miestas manęs visiškai negąsdino. Atvirkščiai, labai apsidžiaugiau, kad sulaukiau pasiūlymo būtent iš J. Miltinio dramos teatro, apie kurį sklando tiek įvairiausių legendų“, – teigė aktorius.

G. Arlauskas atviravo, kad iš prigimties jis kiek nedrąsus, bet aktorystė padėjo įveikti baimes.

Lemtingi sutapimai

Dar studijų metais G. Arlauskas turėjo galimybę susipažinti su J. Miltinio dramos teatro kūrybine virtuve. Jo dėstytojas A. Gluskinas šiame teatre statė spektaklį pagal Gendručio Morkūno pjesę „Iš Nuomšiko gyvenimo“, kuriame atlikdamas kūrybinę praktiką vaidino ir Giedrius. Jau tada šis teatras padarė puikų įspūdį, tad dvejonių apsisprendžiant, kur vaidinti, nebuvo.

Likimas ar lemtingas sutapimas, bet prieš ateidamas į J. Miltinio dramos teatrą G. Arlauskas su gyvenimo drauge nusprendė sutvarkyti knygų spintą. Netikėtai jo akis užkliuvo už itin retos K. Stanislavskio knygos „Aktoriaus saviruoša“. Menininko teigimu, tai savotiška aktorių biblija. Vaikinas susidomėjo, iš kur ši sena knyga atsirado lentynoje. Paslaptis netrukus įminta – knygos pirmame puslapyje parašyta, kad tai dovana draugės močiutei nuo bičiulių, vaidinusių legendiniame J. Miltinio dramos teatre. Pasirodo, močiutė galbūt dainavo ne viename J. Miltinio dramos teatro spektaklyje.

„Nežinau, ar tai atsitiktinumas, ar sutapimas, bet po šios knygos radimo praėjus porai valandų sulaukiau skambučio iš J. Miltinio dramos teatro. Man buvo ne tik įdomu pamatyti, kaip dirba garsieji šio teatro aktoriai. Čia gavau ir labai daug vertingų gyvenimo pamokų“, – sako G. Arlauskas.

Tiesa, tuo metu teatras labiau garsėjo ne savo kūrybiniais pastatymais, o skandalais – su trenksmais, neapsikentę tuomečio direktoriaus Lino Zaikausko vadovavimo, teatrą paliko net vienuolika jaunųjų aktorių. Tačiau Giedriaus visi tie negeri dalykai nepalietė.

„Nemėgstu veltis į visokias intrigas. Į teatrą atėjau dirbti, tą ir darau. Jame išties praleidžiu daug laiko, kartais būna, kad nuo ryto iki vakaro. Bet man čia labai gera ir jauku, tik gal draugei sunkiau, nes negaliu jai daug laiko skirti. Bet prie visko priprantama“, – šypsosi aktorius.

Kūrybinių ieškojimų kelias

Patys pirmieji G. Arlauskui patikėti vaidmenys buvo vaikiškų spektaklių personažai, o dabar kaskart vis sudėtingesni. Pasak jaunojo aktoriaus, kai neturi gyvenimiškos patirties, įsijausti į vaidmenį nėra lengva. Reikia stebėti aplinką, skaityti, domėtis, ieškoti, mokytis. Bet nauja patirtis padeda tobulėti. Kiekvienas personažas palieka savotišką pėdsaką ir kaip korį lipdo aktoriaus asmenybę.

Be abejo, kiekvienas vaidmuo reikalauja atitinkamo priėjimo. Pavyzdžiui, Jonas Vyniautas iš „Rūkas virš slėnių“ jam yra labai artimas, nes, kaip sako Giedrius, jis ir pats kaimo vaikas, pažįsta tą aplinką, kai kuriuos dalykus išgyvenęs, tad kurdamas šį personažą gali remtis asmenine patirtimi. Bet yra personažų, kuriuos tenka dėlioti kaip mozaiką. Viename naujausių spektaklių „Giminės, arba kam zrazų pakartot“ jam teko suvaidinti tetulę Reginą – mamą, perdėtai mylinčią savo vaikus ir nenorinčią nutraukti bambagyslės. Nors po spektaklio Giedrius sulaukė atsiliepimų, kad jam gana nesunkiai pavyko įsikūnyti į vaidmenį, aktorius pripažįsta, jog kurti šį kiek šaržuotą personažą nebuvo lengva, nors ir jo aplinkoje tokių tetulių pasitaikė ne viena. Pasak Giedriaus, tas kūrybinių ieškojimų kelias sunkus iki pat premjeros. Gal ir yra tokių gabių aktorių, kuriems pavyksta į savo vaidmenį įsikūnyti ir atrasti iš karto, tačiau jam reikia gerokai daugiau laiko, kad galėtų išgryninti visas spalvas ir atspalvius.

Pasak aktoriaus, lengvų vaidmenų nebūna, kiekvieną jų reikia prisijaukinti. Tai ilgas procesas.

„Lengvų vaidmenų nebūna, kiekvieną reikia prisijaukinti. Viską norisi padaryti maksimaliai gerai, bet labai svarbu neperdegti. Tik visai neseniai supratau, kad ne visi geri dalykai iš karto gimsta, nesukursi vaidmens per tris repeticijas. Iš pradžių atrodė, kad turiu sukurti personažą čia ir dabar. Kai nepavykdavo, kaltindavau ir smerkdavau save, kad neišeina, bet laikui bėgant supratau, kad tai normalu, ir tas kūrybinis procesas vyksta nuolat“, – kalbėjo aktorius.

Stumia iš komforto zonos

Pasak G. Arlausko, vaikystėje lipant į sceną nuolat galvodavo, kaip atrodys, ar nesijuoks kiti, ar nepamirš žodžių. Dabar dėl tokių dalykų nesuka galvos – visas dėmesys sutelkiamas tik į personažą. Pačios sunkiausios yra trys minutės iki išėjimo į sceną. O prasidėjus spektakliui jaudulys kažkur išgaruoja. Teatras gyvas organizmas, tad kaskart spektaklis būna vis kitoks. Nors visada Giedrius stengiasi jam atiduoti visas jėgas, ne visada pavyksta taip, kaip norėjo. Aktorius sako, kad labai malonu sulaukti teigiamų atsiliepimų, bet kritika, ypač iš kolegų, taip pat gerai. Svarbu mokėti priimti ir ją, ir patarimus, nes iš šono daug kas atrodo kitaip.

„Iš pradžių nebuvo lengva girdėti kritiką, bet kolegų, ypač vyresniųjų, pastabos labai vertingos. Lygiai taip pat ir sveika konkurencija tarp aktorių – ji tave verčia pasitempti, išstumia iš komforto zonos, esi priverstas gerokai daugiau pasistengti“, – pripažįsta aktorius.

G. Arlauskas atviras – save jis mato teatre. Galbūt norėtų išbandyti jėgas ir televizijoje ar kine, kur kiek kitokia virtuvė, įgyti naujos patirties, bet teatro, kuris jį bandė prisijaukinti nuo mažų dienų, neapleis. Tai darbas, kuriame monotonijai nelieka vietos, be to, tai pati stipriausia gyvenimo mokykla, ugdanti asmenybes.

„Negalvojau, kad aktorystė gali būti tokia gyvenimiška mokykla. Daugelis nuo mažumės žinojo, kad sieks aktoriaus karjeros, o aš paskutinę minutę įšokau į šį traukinį ir toliau važiuoju. Jeigu tai ne vienadienė užgaida, o siekiamybė, pats gyvenimas padės nuvažiuoti į galutinę stotelę“, – sako G. Arlauskas.

Galerija

Komentarai

  • Fantastiškai suvaidinta mama „Zrazuose“!

    • Atsakyti
    • Labai pritariu, Reginutė buvo nuostabi. o ir šiaip labai gražus ir talentingas aktorius. Sėkmės jam.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų