Inžinieriaus profesiją įgijęs B. Ruželė visą gyvenimą gilinosi į psichologiją, filosofiją, humanitarinius mokslus ir kultūrą. M. Garucko nuotr.

Aistra žinioms inžinierių atvedė į filosofiją

Aistra žinioms inžinierių atvedė į filosofiją

Didžiulės knygų spintos – tai, ką Bonifacas Ruželė vadina savo altoriais, ir kam skyrė visą gyvenimą. Technikos studijos, kurios ir atvedė šviesuolį į Aukštaitijos sostinę, tebuvo praktinis buities pagrindas. Labiausiai dvasią augino humanitariniai mokslai.

„Kuo save maitinsi gyvenime, toks ir užaugsi“, – sako 88-erių panevėžietis Bonifacas Ruželė. Iš vargingos, karo nualintos šeimos kilęs vyras jaunystėje pasirinko technikos mokslus, tačiau per savo amžių spėjo paskanauti ir kalbų, ir psichologijos, ir filosofijos.

„Kuo galiu būti įdomus šiandieniniam žmogui? Jei mūsų požiūris į dominančius dalykus sutampa, rasime bendrą kalbą, jei nesutampa – skaitytojas tuoj pat užvers laikraščio puslapį apie mane“, – pokalbį su „Sekunde“ pradėjo panevėžietis išskirtiniu vardu ir dailia pavarde Bonifacas Ruželė.

Į kuklų, bet kultūra ir išlavintu skoniu dvelkiantį butą Žemaičių gatvėje įsileidęs senjoras, rodos, nelabai kuo skiriasi nuo savo amžiaus žmonių. Tik gal judresnis, lankstesnis, nes bent tris kartus per dieną aktyviai mankštinasi.

Tačiau pabendravus atsiskleidžia, kad ilgi metai, sukaupta patirtis ir žinios suformavo neeilinę asmenybę. Net ir dabar devintą dešimtį peržengęs ponas Bonifacas su didžiuliu troškuliu žiūri į pasaulį: domisi, kažko siekia. Be intensyvių kūno treniruočių, jis kas dieną stengiasi aktyvia protine veikla pramankštinti galvą, o į sielą po kąsnelį įmeta dvasinio maisto.

Toks visapusiškas lavinimas – šio žmogaus grožio paslaptis senatvėje. Kultūrai ir žinioms jis neabejingas nuo pat vaikystės.

Tiesa, B. Ruželė pripažįsta kilęs iš visiškų beraščių šeimos ir pats vaikystę leidęs ganydamas karves miške.

„Esu kilęs iš Rokiškio rajono, kaip mėgstu sakyti, esu iš sėlių krašto“, – Bonifacas trumpai pristato pagrindinius savo plačios biografijos faktus.

Dvasios tuštuoliukai

B. Ruželė 1950 metais baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno politechnikos institutą. Kalbėdamas apie vaikystės metus, jis negali pamiršti visam gyvenimui žaizdas palikusio Antrojo pasaulinio karo.

„Tie įvykiai traumavo iki šių dienų – vis dar sapnuoju košmarus, kuriuose matau karą. Buvau paauglys, kai per kaimą ėjo frontas. Mūsų šeima turėjo palikti namus ir slėptis apkasuose už 10 kilometrų. Atsimenu iki pamišimo besimeldžiančias motinas ir jų vaikus, kai virš galvų skraidė kulkos, nuo bombardavimo ant galvų byrėjo žemės“, – į prisiminimus leidžiasi B. Ruželė.

Dar ilgai jis jaunystėje iš sapno pabusdavo klykdamas. Dabar lietuviai, anot Bonifaco, gali tik džiaugtis gyvenantys klestėjimo laikotarpiu: nebėra nei karų, nei tremčių, nei priespaudos, nei persekiojimo.

Tai, kaip dabartiniai žmonės naudojasi taika ir laisve, pensininkui nepatinka. Lietuviai, senjoro nuomone, tampa dvasios tuštuoliukais.

„Prie ruso buvo sakoma: mano adresas – ne gatvė ir namo numeris, mano adresas – Tarybų Sąjunga. Dabar mūsų gyvenamoji vieta – pasaulis, tapome kosmopolitiški ir tai mus daro vis tuštesnius“, – nuogąstauja panevėžietis ir priduria, kad jau seniai nebeturi ko pažiūrėti per televiziją, ko paskaityti spaudoje.

Atvyko kaip inžinierius

Didžiulės knygų spintos – tai, ką Bonifacas vadina savo altoriais, ir kam skyrė visą gyvenimą. Jis pripažįsta, kad technikos studijos, kurios 1955 metais ir atvedė į Aukštaitijos sostinę, tebuvo praktinis buities pagrindas. Labiausiai dvasią augino humanitariniai mokslai, juos B. Ruželė atrado po truputį.

„Po studijų gavau paskyrimą dirbti inžinieriumi į Panevėžio autotransporto įmonę. Nuo tų metų, kai šiame mieste tebuvo vienas kitas didesnis nei 2 ar 3 aukštų namas, ir esu panevėžietis“, – pasakoja senjoras.

Po penkerių metų jaunas specialistas perėjo dėstyti į tuometį Panevėžio hidromelioracijos technikumą, kuriam atidavė trisdešimt metų.

„Labai įdomu buvo dirbti su jaunimu. Daugiausia pas mus mokydavosi kaimo vaikai. Gal jie ir ne tokie gabūs būdavo, bet kokie geri žmonės – vidumi kultūringos asmenybės“, – sako buvęs mokytojas ir pabrėžia, kad augant su gamta, toliau nuo miesto, blogis sunkiau pasiekia sielą.

Apskritai, pasak B. Ruželės, kiekvienas gimsta geras, tik gyvenimo smūgiai žmogų padaro piktą, irzlų ir nelaimingą.

Pasinėrė į psichologiją ir filosofiją

Filosofuoti psichologinėmis temomis B. Ruželė gali ilgai. Tai daryti jis pamėgo dar studijų metais, kai gyveno vieno dailininko šeimoje. Čia, pašnekovo teigimu, pokalbiai apie gyvenimo prasmę, vertybes ir kitas gilias egzistencines temas nenutrūkdavo.

Po studijų į Bonifaco gyvenimą pirmoji grįžo psichologija. Dėstytojas savo mokiniams hidromelioracijos technikume nusprendė vesti darbo psichologijos paskaitas – tai buvo pirmas toks mokomasis dalykas panašiose įstaigose Lietuvoje. Panevėžio studentai ėmė gilintis į darbo santykius, psichologinę sveikatą, gamybos atmosferą.

„Negaliu palyginti, kokie santykiai dabar darbe – viskas šiais laikais kitaip. Bet tuomet labai daug domėjausi tokiomis temomis, daug straipsnių skaitydavau, versdavausi juos iš kitų kalbų“, – pasakoja B. Ruželė.

Vėliau mokytojas psichologiją dėstė ir kitose Panevėžio švietimo įstaigose.

Netrukus su trenksmu į jo gyvenimą grįžo ir filosofija. 1987 metais Bonifacas subūrė Panevėžio filosofų būrelį, kurį vėliau pervadino žinomo filosofo, rašytojo Vydūno garbei. Kartą per mėnesį šios organizacijos nariai rinkdavosi diskutuoti įvairiomis temomis, aptardavo mokslinius veikalus, perskaitytą literatūrą, pasikviesdavo į susitikimus žinomiausius Lietuvos filosofus.

Pradžioje tokių filosofijos aistruolių Panevėžyje būdavo iki 20–30. Šiandien 32-us metus skaičiuojančiame klube jų bėra vos daugiau nei dešimt.

B. Ruželė aštuoniolika metų buvo šio klubo pirmininkas. Ir dabar vis dar skaito paskaitas savo bendraminčiams.

Net ir devintą dešimtį peržengęs B. Ruželė su didžiuliu troškuliu žiūri į pasaulį: domisi, kažko siekia. Be intensyvių kūno treniruočių, jis kas dieną stengiasi aktyvia protine veikla pramankštinti galvą, o į sielą po kąsnelį įmeta dvasinio maisto. M. Garucko nuotr.

Esperantininkas

„Turiu visą sąrašą temų, kuriomis vedu paskaitas Vydūno kube, kitose organizacijose“, – sako Bonifacas, mostelėdamas ranka į surašytus savo paskaitų pavadinimus.

Tarp jų – ne viena tema, skirta kalbai, jos turtingumui, grožiui ir svarbai. Humanitariniais mokslais, o ypač lietuvių kalbos kilme, dėstytojas susidomėjo dar sovietmečiu, kai Lietuvoje siautė rusinimo vajus.

„Žmogaus tokia prigimtis – prieštarauti prievartai. O kalbomis susidomėjau, kai į mano gyvenimą atėjo esperanto kalba“, – pasakoja šviesuolis.

Dar jam bedėstant technikume 1980 metais į Panevėžį atvyko žinomas pedagogas ir esperantininkas Telesforas Lukoševičius iš Joniškėlio. Jis ėmė mokyti pasaulyje tada populiarios dirbtinės kalbos.

Į tokias studijas įsitraukė ir Bonifacas, esperanto kalbą išmokęs per pusmetį. Pašnekovo teigimu, tai itin lengva kalba, kuri tais laikais vienijo būrius inteligentų.

„Mes vadinome vieni kitus pasaulio broliais. Jei į svečius prašydavosi toks bičiulis, nieku gyvu negalėdavai nerasti jam vietos nakvynei savo namuose. Rinkdavomės į stovyklas, renginius, šventes“, – prisimena B. Ruželė.

Dabar jis esperantiškai nebešneka. Tačiau ši kalbą technikos mokslus baigusiam vyrui atvėrė akis, kokia nuostabi yra paties gimtoji.

Trys rusai ant suoliuko

Iki tol B. Ruželė nesiginčydavo su rusais, įrodinėdavusiais, neva jų dėka atsirado lietuvių kalba. Juk daugelis šių kalbų žodžių panašūs. Be to, panevėžietis nuolat girdėdavo replikas, koks tikslas gilintis, kieno kalba geresnė.

Tik vėliau tikru humanitaru tapęs pedagogas suprato, kad prasmė tokių ginčų – labai didelė.

„Nebuvau susipažinęs su savo kalbos kilme ir nuleisdavau galvą prieš diskusijas apie rusų kalbos pirmumą. Bet kai išstudijavau šį dalyką, dabar pats bandau tokiu pačiu būdu išprovokuoti savo paskaitų klausytojus. Dirbtinai noriu sukelti jų prieštaravimą ir norą sužinoti tikrą tiesą“, – teigė B. Ruželė.

Lietuvių kalba artimiausia senajai idoeuropiečių kalbai. Ją studijuojantys viso pasaulio mokslininkai pirmiausia turi išmokti kalbėti lietuviškai. O slavai, pasak pašnekovo, dar visiškai kūdikiai, palyginti su sena baltų tauta.

Todėl panevėžiečiui iki šiol akyse stovi viena jo gyvenimo situacija, kai supratęs, kaip stipriai lietuviai buvo užremti Rusijos okupacijos.

„Buvo 1985 ar 1986 metų ruduo, ką tik praėjo partijos suvažiavimas ir kiekvienoje mokykloje reikėdavo apsvarstyti jo nutarimus. Šis darbas teko ir man. Bet kad kažką galėčiau pasakyti, reikėjo susipažinti su išėjusiais nutarimais. Apie juos mano tada prenumeruojamoje spaudoje (prenumeruodavau iki keliolikos įvairių leidinių) nebuvo, tad išėjau nusipirkti į artimiausią spaudos kioskelį „Komjaunimo tiesos“, – pasakojo buvęs dėstytojas.

Kioske laikraščio vyras nerado ir jam pardavėja pasiūlė rusišką variantą. Šio lietuvis nepanoro.

„Grįžtu nieko nenusipirkęs ir ant suoliuko sutinku sėdinčius tikrus senus rusus, apsirengusius šimtasiūlėmis, dėvinčius kailines kepures. Jie manęs rusiškai ir klausia, kodėl nepirkau rusiško laikraščio, – pasakoja pašnekovas. – Lietuviškai atsakiau, kad man reikia sava kalba spausdinto. Tuomet sulaukiau reikalavimo kalbėti žmogiška kalba. O kai patikinau, kad mano gimtoji šneka žmogiškesnė už jų, rusai labai supyko ir išvadino mane nacionalistu, fašistu“, – incidento nepamiršo Bonifacas.

Šeimą jaučiasi nuskriaudęs

Lietuvių kalbos grožiui įrodyti B. Ruželė yra parengęs daug straipsnių ir kas kartą pabrėžia, kad lietuviški žodžiai nėra tik paprastas raidžių derinys. Mat žmogus kalbėdamas su žmogumi atveria giliausius savo asmenybės bruožus.

B. Ruželė tik apgailestauja, kad lietuvių kalba dabartinės kartos žmonių lūpose labai nuskurdo. Prasmę prarado ir lėkšti tapo tokie žodžiai, kaip „taurus“, „šventas“. Juos esą vartojame be jokių jausmų, kaip sovietmečiu buvo su žodžiu „draugas“. Taip vieni kitus vadino net nepažįstami žmonės.

„O kaip žmonės dabar keikiasi, gali išgirsti, kaip šlykščiausiais žodžiais pavadinamos jaunos mergaitės. Mano vaikystėje kaime niekas nemokėjo keiktis – pasiųsti po perkūnais buvo baisus prakeiksmas, kurio ir priešui ne visada palinkėtum“, – prisimena devintą dešimtį skaičiuojantis vyras.

Rodos, tokių pažiūrų žmogui šiandieninėje visuomenėje turėtų būti sunku. Tačiau Bonifacas patikina, kad jį gyvenime supa bendraminčiai.

Jei tokia nebūtų ir paties pašnekovo žmona, tikriausiai pora negalėtų pasigirti daugiau nei pusę amžiaus trukusia santuoka.

„Mes labai sutapome, jaunystėje kartu daug keliaudavome. Užsidėdavome kuprines ant pečių ir pėsčiomis išmaišydavome gražiausius gamtos kampelius“, – sako B. Ruželė.

Kartu su žmona jiedu užaugino du vaikus ir dabar džiaugiasi keturiais anūkais. Tik buvęs pedagogas pripažįsta, kad gal ir mažokai praeityje savo šeimai skyrė laiko. Jo daug reikėjo ruošiantis paskaitoms. Mokytojas visą laisvalaikį leisdavo tarp knygų, žurnalų, straipsnių.

Tačiau toks pavyzdys nenuėjo veltui – ir B. Ruželės sūnus, ir dukra dabar darbuojasi Vilniuje, universitetuose.

Saugo, ką sukaupė

Vaikai ir dabar dar padeda tėvui nepalikti tokio jam svarbaus žinių pasaulio. Sūnus Bonifacui nupirko kompiuterį. Pensininkas išmoko juo naudotis ir laisvai naršo interneto kloduose.

„Dabar toks mano amžius, kad reikia nebesimokyti, o išsaugoti tai, ką jau žinojau. Žinias kaupti geriausia iki 50–60 metų, o paskui viskas pasikeičia“, – svarsto B. Ruželė.

Tačiau ir būdamas pensininkas jis įveikė anglų kalbą. Vienoje bibliotekos parodoje pastebėjęs, kad šia kalba galima rasti labai daug įdomios literatūros, ėmėsi naujų mokslų. Dabar senjoras anglų kalba skaito didžiausius filosofijos, psichologijos, kultūros istorijos veikalus.

„Linkiu ir jums nugyventi bent devyniasdešimt metų šiame gražiame, nuostabiame pasaulyje, kuriame mano kelionė eina į pabaigą. Bet neliūdžiu, mano akys vis dar plačios, vis dar labai daug noriu žinoti, pamatyti, perskaityti“, – pokalbį apie vidinius ilgaamžio žmogaus turtus baigė panevėžietis.

Komentarai

  • Puikus ir įdomus straipsnis. Tikriausiai Panevėžyje yra ir daugiau šviesių žmonių. Laukiu būtent tokių straipsnių. Ačiū….

    • Atsakyti
  • sis zmogus paliko neisdildoma ispudi;dar jis buvo ivaldes hipnozes mena[]]mes moksleiviai labai juo zavedavomes[[[sveikatos jam;;;;

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų