Nuo 2013 m., kai labdaringame ralyje Afrikoje dalyvavo pirmasis mūsiškių ekipažas, važiavo daugiausia lietuvių – už juos daugiau buvo tik vengrų ekipažų.

Vardan kilnaus tikslo – į Afrikos gilumą

Vardan kilnaus tikslo – į Afrikos gilumą

 

Alinamas karštis, gerklę griaužiančios dulkės, lūšnynai, šiukšlių kalnai, iš kiekvieno kampo žvelgiantis skurdas ir pavojus, bet įstabi laukinė gamta ir nuoširdžios žmonių šypsenos. Nepakartojamų įspūdžių kaleidoskopas tris savaites įsuko netradicinio labdaringo ralio „Budapeštas – Bamakas“ dalyvius panevėžiečius Gytį Preidį ir Andrių Meržvinską.

Nuo labdaringo ralio, nuvedusio net iki Gambijos sostinės Bandžiulio, praėjo jau keli mėnesiai, bet įspūdžiai gyvi iki šiol. Kone dešimt tūkstančių kilometrų dykumomis, bekele, serpantinais per kalnus, skurdžius kaimelius ir miestus, pro degančias barikadas ir riaušininkų būrius – vargu ar šie vaizdai gali išblėsti. Panevėžiečių tandemas sako, kad neįkainojama patirtis davė ir vertingų pamokų – išmokti džiaugtis kiekviena gyvenimo siunčiama akimirka. Lietuviai dažnai mėgsta dejuoti dėl blogo gyvenimo, bet pabuvus Afrikoje ateina supratimas, kas yra tikrasis skurdas ir vargas.

Idėja dalyvauti labdaringame ralyje A. Meržvinskui ir G. Preidžiui gimė jau prieš dešimtmetį, tik išgirdus apie tokią galimybę. Tik svajonę vis atidėliodavo – trūkdavo tai laiko, tai pinigų. Pernai per kelionę į Italiją abu sutarė, kad pagaliau laikas – kada, jeigu ne dabar. O kad nepersigalvotų, iš karto užsiregistravo ir sumokėjo ralio dalyvių starto mokestį. Tai atrodė kaip pati tikriausia avantiūra. Nors automobilių sportas abiem bičiuliams ir kolegoms nesvetimas, ralyje jie dar nebuvo dalyvavę.

„Tai pirmas toks mūsų ralis – jeigu nori pradėti, reikia iš karto griebti jautį už ragų“, – šypsosi A. Meržvinskas.

Per dykumą – senutėliais džipais

Labdaringas ralis „Budapeštas – Bamakas“ dažnai vadinamas neturtingų lenktynininkų Dakaru, mat čia iš paskos nevažiuoja techninės pagalbos automobilis. Sugedus transporto priemonei, kaip ją pataisyti, turi rūpintis patys ralio dalyviai. Jeigu pavogė mašiną, patiems lenktynininkams taip pat tenka sukti galvą, kaip pasiekti finišą – traukiniu, autobusu ar tiesiog prisijungti prie kitų dalyvių. Išvengti gedimų praktiškai neįmanoma – renginio organizatoriai ragina važiuoti kuo senesniais automobiliais. Jeigu transporto priemonei daugiau nei 25-eri, startinis mokestis mažesnis. Panevėžiečiai į dešimties tūkstančių kilometrų kelionę taip pat išsirengė su ketvirčio amžiaus džipu „Toyota 4runner“. Beje, iš maždaug pusantro šimto ekipažų dėl įvairių gedimų ir avarijų apie dvidešimt jų finišo nepasiekė.

„Mes taip pat gedimų neišvengėme – net tris kartus teko remontuoti džipą. Tą padaryti vidury dykumos ar atokiame kaimelyje – misija beveik neįmanoma. Labai džiaugiamės, kad mums pavyko pasiekti finišą. Ralio tikslas – ne būti pirmiems, o tiesiog įveikti visą maršrutą. Važiuojant sena technika jau yra loterija, įveiksi ar ne“, – pasakojo A. Meržvinskas.

Panevėžiečiai kone dešimt tūkstančių kilometrų įveikė dykumomis, bekele, serpantinais per kalnus, skurdžius kaimelius ir miestus, pro degančias barikadas ir riaušininkų būrius.

Pavojų epicentre

Pirmasis iššūkis panevėžiečių laukė Mauritanijoje, kai įveikus apie šešias dešimtis kilometrų viduryje dykumos užklimpo. Aplinkui – tik vėjo pustomi smėlynai ir nė gyvos dvasios, tad teko pasikliauti tik savo jėgomis. Po kelių valandų darbo alinamiame karštyje keliautojams pavyko atkasti džipą – gelbėjo tai, kad vežėsi kastuvų bei smėlio kopėčias. Tačiau tęsti kelionės neišdrįso – po šuolio per smėlio kauburius sugedus priekiniam tiltui, vyrai nusprendė apsisukti ir grįžti. Vėliau automobilis buvo apvylęs dar du kartus, bet palopytas ilgą kelionę sėkmingai atlaikė.

Dar prieš išsirengdami į tokį sudėtingą žygį panevėžiečiai žinojo, kad jų gali laukti ne tik nuotykiai bei teigiamos emocijos, bet ir pavojai. Ralio organizatoriai juos perspėjo būti itin atidžius, mat Mauritanijoje, ypač rytinėje jos dalyje, kontroliuojamoje „Al Qaeda“ teroristinės grupuotės, dažnai grobiami kitataučiai ir už juos prašoma išpirkų. Net nurodoma, kad tokiu atveju ralio dalyviai turi už save pasiūlyti daugiau nei 20–25 tūkstančius eurų.

„Žinojome, kad rizika nemenka, tačiau apie pavojus stengiamės negalvoti. Gera žinia ta, kad beveik visi įkaitai būdavo paleidžiami. O jeigu jau taip būtų nutikę, ką daryti, galvotume pagal situaciją“, – atvirai kalbėjo A. Meržvinskas.

Spruko iš riaušių

Tiesa, nerimo šiek tiek būta. Mat dar prieš atvykdami į Afriką panevėžiečiai išgirdo, kad Senegale neramu ir ką tik buvo sušaudyta šešiolika žmonių. Tarptautinėje spaudoje šis įvykis nušviestas kaip konfliktas tarp vietos gyventojų ir atėjūnų, kurie nenorėjo apleisti teritorijos, nors tai buvo tik vienas iš nuverstojo prezidento bandymų atgauti savo įtakos zonas. Baimę pasėjo ir tai, kad panevėžiečių ekipažas pateko į tikrą pragarą – rytiniame Senegalo pakraštyje esančiame Tambakundos mieste vyko riaušininkų ir policijos susirėmimai. Pagrindinės gatvės buvo uždarytos ir aptvertos liepsnojančiomis barikadomis – senomis padangomis, rąstais ir viskuo, kas dega. Į mašinas skriejo akmenų ir lazdų kruša. Policijos pareigūnai riaušininkus bandė vaikyti ašarinėmis dujomis.

„Pajutome, kad reikia kuo greičiau iš čia sprukti. Teko rinktis – važiuoti į degančią užtvarą ar per protestuotojus. Pasirinkome protestuotojus. Laimė, spėjo pasitraukti. Buvo rašoma, kad riaušės kilo dėl įstatymo, jog motorolerius vairuojantys asmenys privalo išsilaikyti teises, bet kiek bendravome su vietiniais, tai buvo melas, nes teisės nekainuoja euro. Visi neramumai vyksta dėl buvusio nuversto prezidento, kuris priešina žmones ir kelia sumaištį. Būtent dėl tos pačios priežasties kiek vėliau Senegalo ir Mauritanijos pasienyje buvo nušauti muitininkai“, – pasakojo A. Meržvinskas.

Pragaras žemėje

Afrika dažnai įvardijama kaip neramumų zona, tačiau, panevėžiečių akimis, tai gana saugi šalis. Svarbiausia – pačiam neieškoti problemų ir nesivelti į konfliktus. O nukentėti galima ir naktiniame Panevėžyje. Be to, ralio dalyvius lydėjo ginkluota apsauga, apsistoti buvo galima tik viešbučiuose arba vadinamuosiuose bivatuose – organizatorių surengtoje stovykloje, saugomoje vietos kariuomenės. Buvo ekipažų, kurie nakvojo bet kur, bet tai jau didžiulė rizika ir organizatoriai už tokius ekstremalus atsakomybės neprisiėmė.

Nors Afrikoje nėra ramu, bet tai be galo įdomus ir kontrastų kupinas žemynas. Ne veltui sakoma, kad arba ji tave pavergia, arba visiškai nepatinka. Pasak A. Meržvinsko, Maroke ir Vakarų Sacharoje tikrosios Afrikos labai mažai. Mauritanija – tarsi atskiras žemės lopinėlis nesibaigiančiuose smėlynuose, kuriuos nešioja vėjas. Čia itin jaučiamas musulmoniškas fanatizmas. Net ir mažame kaimelyje, kur žmonės gyvena iš jūrinių konteinerių pastatytose pašiūrėse, stiebiasi mečetės. O kiekvieną vakarą pro garsiakalbius skambantis kvietimas maldai gerokai pašiurpino ralio dalyvius. A. Meržvinskas svarsto, gal tokį įspūdį sustiprino lietuvio ausiai neįprastas kalbos skambesys, o gal itin čaižus sklindantis garsas. Panevėžiečius itin nustebino ir tai, kad net kaimelių gatvėse niekur nesutiksi dailiosios lyties atstovių, gal todėl, kad šioje šalyje jos visiškai neturi teisių. O pati Mauritanijos sostinė Nuakšotas – tarsi mažasis pragaras žemėje. Čia pilna visokio plauko aferistų – nuo teroristų, žmonių grobėjų, narkotikų prekeivių iki smulkių vagišių.

Panevėžiečiai surinktą labdarą atidavė vienai Gambijos kaimo mokyklai – net ir simbolinė pagalba vaikams suteikė daug džiaugsmo.

„Net organizatoriai perspėjo, kad jeigu vakare atvyksime į Nuakšotą, geriau net nelipti iš automobilio. Pasivaikščioti neišdrįsome, bet mašina pervažiavome miestą. Buvo labai įdomu pamatyti tą chaosą“, – pasakojo A. Meržvinskas.

Tik išvažiavus iš Mauritanijos prasideda tikroji Afrika. Čia mažiau įtakos turi musulmoniška politika. Senegale pagrindiniai maldos namai mečetės, bet kitos religijos žmonės nėra persekiojami. O Gambijoje tiek mečečių, tiek bažnyčių, tiek pagoniškų šventyklų panašus skaičius.

Skurdo grimasos

Pagrindinis ralio tikslas – atvežti labdarą į skurdžiausius Afrikos regionus. Panevėžiečių ekipažas visą Lietuvoje surinktą labdarą – kanceliarines prekes, futbolo kamuolius, žaislus, įvairias smulkmenas perdavė vienai nedidelei kaimo mokyklai Gambijoje. Net ir menkas daiktas vaikams suteikė daug džiaugsmo: sąlygos Afrikos mokyklose – itin skurdžios. Mokymo įstaigos statomos iš blokelių, o saulės šviesa patenka pro mažyčius langelius. Vaikai susėda į kažkieno dovanotus aptriušusius suolus ar tiesiog ant žemės. Trūksta ne tik vadovėlių, bet ir rašymo priemonių, sąsiuvinių.

„Mūsų pagalba tebuvo simbolinė. Kai pamatai, kaip žmonės džiaugiasi ir dėkoja, suspaudžia širdį. Skurdas Afrikoje žvelgia iš kiekvieno kampo. Sutikti vietiniai dažnai rodo pirštais į burną prašydami valgyti. Turi susikurti kažkokį barjerą, nusiteikti, kad visiems nepadėsi ir negalėsi visų išgelbėti“, – A. Meržvinskas vis dar negali pamiršti alkstančių vaikų.

Paradoksalu, bet kuo daugiau paramos sulaukia Gambija, viena skurdžiausių Afrikos šalių, tuo jos žmonės gyvena blogiau. Apie 70 proc. gyventojų verčiasi iš to, ką jiems suaukoja. Matyti, kad Gambija išties sulaukia nemažai paramos – praktiškai visos ligoninės, mokyklos, kiti pastatai pastatyti tarptautinių paramos organizacijų. Vis dėlto tenka pripažinti, kad tik labai maža dalis europiečių suaukotos paramos pasiekia tuos, kuriems jos labiausiai reikia.

„Senegale vietiniai taip pat prašo paaukoti, bet ne taip įkyriai. Gambijoje tai labiau panašu į reketą – pradedant policininkais, muitininkais, baigiant vietiniais, kurie tik sustojus pradeda kaulyti“, – pasakojo ralio dalyvis.

Nežada sustoti

Panevėžiečiai nusprendė namo grįžti lėktuvu, tad vietiniams išdalijo ir savo turtą, kurį buvo susikrovę į automobilį – miegmaišius, palapines, drabužius. O pačią transporto priemonę už simbolinę kainą pardavė jau dešimtmetį Gambijoje gyvenančiam lietuviui, automobilių specialistui. Jis panevėžiečius pakvietė po dvejų metų vėl atvykti į Gambiją ir leistis į dar vieną nuotykių kupiną kelionę – įveikti likusią Afrikos dalį ir automobiliais pasiekti Pietų Afrikos Respubliką.

Tiesa, panevėžiečių galvose knibžda ir kitų sumanymų, kuo papildyti kelionių įspūdžių bagažą. Pasak A. Meržvinsko, juos vilioja taip pat labdaringas ralis Londonas – Ulan Batoras, o galbūt net pasuks į Ameriką ar Sibirą.

„Tokių labdaringų renginių vyksta nemažai, tik bėda, kad itin sunku rasti rėmėjų. Kreipėmės net į kelis tūkstančius įmonių, bet atsiliepė tik labai maža dalis. Iš rėmėjų mums pavyko surinkti vos 15 proc. kelionės biudžeto, tad teko ieškoti pinigų iš savų resursų“, – kalbėjo keliautojas.

Nors pati kelionė po Afriką buvo sunki tiek fiziškai, tiek emociškai, viską atpirko nepamirštama patirtis, ji privertė perkainoti ir savo vertybes.

„Didžiausias kelionės iššūkis – išeiti iš savo komforto zonos. Gavome daug gyvenimiškų pamokų. Tik pabuvęs Afrikoje supranti, kaip mes iš tiesų gerai gyvename. Dažnai mūsų problemos – tik smulkmenos. Pasaulyje yra žmonių, kurie gyvena daug sudėtingiau“, – atviras A. Meržvinskas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų