Teatro dienai – teatro gimnazijos kūrėjų „suneštinis“

Teatro dienai – teatro gimnazijos kūrėjų „suneštinis“

Šiam Teatro mėnesiui jaunųjų kūrybą pasiūlė mokytojos Virginija Milaševičienė, Lina Rastenienė, Justina Stankevičienė, Izolda Pakalnienė, Ramutė Matusevičiūtė.

Austėja Čaikinaitė (12 kl.)

„Mėgstu rašyti, kai gyvenimas pradeda darytis per daug nuobodus. Įsijungiu kompiuterį ir užverdu debatų turnyrą“.

PAREIGA

Pramerkiau akis. Kambaryje stovėjo tik puodelis. Išsigandau. Buvo keista susilieti su aplinka: jaučiausi pilnesnis kaip niekad, nors ir buvau tik su apatiniais ir gyvas tik dėl vakarykščio sausainio. Apsidairiau, gal dar likę – deja. Gal ir gerai. To sausainio jau būtų buvę per daug – savo paties namuose jausčiausi kaip nepritapėlis. O gal aš tik per daug susireikšminęs.

Gulėjau dar ilgai. Maištavau prieš laiką. Turėjau atlikti tiek daug darbų, kad pateisinčiau savo egzistenciją, o aš tik skaičiavau, kiek lubose yra vingių. Nemėgstu laipioti kalnais, eiti lynu, bet šito adrenalino gūsio neatsisakau. Per daug kukliam būti ir nevalia. Deja, pasakyti, kiek yra vingių – 38 ar 39, aš negaliu. Pasigirdo skambutis į duris. Visada sakiau, kad reikia išimti tą skambalą – jeigu jau trukdo, tai ir krumplius tegul patranko, nesijausiu bent vienas toks pažeidžiamas. Pažvelgęs pro skylutę pamačiau 10 galvų. Holivudinių garbanų nematyt – prietaras, kad meilė pati ateina neprašyta, nepasiteisino. Bėgti nebuvo kur, už puodelio nepasislėpsi, o ir skaičiavau atlapota gerkle.

Lankstinukas. Aš nepykstu. Visai nieko. Padėjau ant grindų ir žiūrėjau. Man tik buvo įdomu, kodėl jie visi tokie vienodi. Ne tik lankstinukai, bet ir tie stendai, kur prieš prasidedant skerdynėms galėjai pamatyti, net ir nematydamas antros eilutės iš viršaus, kad „Rimi“ vynuogėms 30 procentų nuolaida. Visi savotiškai gražūs, frazės irgi pozityvios, niekas nežada 3 pasaulinio karo. Tačiau legenda sako, jog negali visi būti geri, tik vienas iš jų yra vertas savojo sosto. Kiti – velniai, savanaudžiai, balzabūbai. Liaudiškais metodais prie alaus bokalo išsiaiškinti, kas kiekvienas per žmogus, matyt, neišeis, tad nusprendžiau pasitelkti smegenis. Atsiverčiau lankstinuką, atsitraukiau užuolaidas ir pradėjau operaciją – vargšės aukos pavergimas iš pabaisų kruvinų nasrų. Gaila, kad nesu suvaržytas Hipokrato priesaikos, gal būčiau buvęs labiau susikaupęs. Nors iš esmės aš niekieno nesuvaržytas – galiu reikšti savo nuomonę bet kur ir bet kada. Per švelniai pasakyta. Ne galiu, o privalau. Turiu dar vis likusių spuogų ant veido, įrodančių mano žodžio svarbą: nesu nei sukriošęs senis, nei vaikėzas. Mat visuomenė dažnai žiūri į šiuos žmones, kaip į neveiksnius, taigi čia ne rasti argumentą, kodėl Kakė Makė yra teigiamas personažas. O tegul veiksnieji bando laimę. Nors kam čia kažką argumentuoti, užtenka turėti minimalių dailės sugebėjimų ir būti blaiviam, kad į langelį pataikyti, bet, geriau pagalvojus, ir tai nėra privaloma. Pataikysi ar ne, verkti bus galima pelnytai – pilietinė pareiga atlikta. Mano svaria nuomone, mes per daug nepagrįstai pasitikime savo nuomone. O ir aš kvailas. Šuo apsisiojo kelmą. Užtraukiau užuolaidas. Vingių 38.

Toma Kairytė (9 kl.)

„Truputį teko ir anksčiau kurti. Gal dešimties metų rašiau dienoraštį… Gaila, kad teturiu penkis įrašus, tačiau visada smagu paskaityti ir prisiminti. Kuriantys žmonės save, savo jausmus perteikia ne žodžiais… Jei aš žinočiau, jog mano kūryba yra verta dėmesio, tai tikrai norėčiau, kad ją viešintų, gal atsirastų žmonių, kuriems patiktų, ir tai būtų lyg paskatinimas kurti toliau.“

Vieną saulėtą pavasario popietę su šeima nusprendėme vykti į zoologijos sodą. Buvau be galo laiminga, jog galėsiu iš arti pamatyti ir nufotografuoti man patikusius gyvūnus.

Tik įėjus į zoologijos sodą mus pasitiko rudasis lokys, jis man labai patiko, jo tamsiai rudas kailiukas atrodė toks minkštas, jog norėjosi apsikabinti. Gaila – negalėjau.

Toliau mūsų laukė dryžuotasis tigras, jis man pasirodė piktas ir agresyvus, todėl artyn nėjau, tik iš toli nufotografavau. Ėjome tolyn, kur mus pasitiko smulkesni gyvūnai: lapės, ruoniai, įvairūs paukščiai… Mums bevaikštant, sodo pakraštyje pasimatė didžiulis narvas.

Iš pradžių atrodė, jog jame niekas negyvena, tačiau netrukus iš urvo išlindo liūtas. Jis atrodė toks žavingas su savo storais karčiais aplink galvą. Negalėjau nustygti vietoje, kaip norėjau jį nufotografuoti. Staiga čiupau telefoną iš kišenės, jau norėjau spausti mygtuką, tačiau telefonas slystelėjo iš rankų ir per grotas įkrito tiesiai į liūto narvą…

Netekau amo… Pasukusi galvą į šoną išvydau rūsčius tėvų veidus. Namo teko važiuoti ne tik be nuotraukų, bet ir be telefono.

Ugnė Gasaitytė (11 kl.)

„Kuriu jau keletą metų. Rašau eilėraščius, trumpas istorijas. Kūrybai medžiagos semiuosi iš dainų, nugirstų žodžių ar net sapnų. Labai mėgstu rašyti dainas. Su menu ir kūryba sieju visą savo gyvenimą. Man kūryba yra pabėgimas nuo realybės, erzinančių problemų ir nuobodžios kūrybos.“

„Nuobodu“

Mano dienos kaip šviesos jungiklis –

Įsijungia ir nebeužsigesina.

Mano naktys kaip gatvės žibintai –

Užsidega ritmingai, užgęsta paskutiniai.

Pro langus medžiai tiesia delnus,

Pro užmirštas duris net ir pats Velnias

Nei koją deda, nei ranka palydi,

O ant palangės žydi, žydi…

Pėdutės mažos tipena garsiai,

Palangės krašto karaliai rašo,

Šlapiom nosytėm ir be ūsiukų

Ant tų pačių beržų pirštukų.

Aš gal metaforom nebekalbėsiu

Ir toliau savo kambary sėdėsiu…

Jis ir Ji

Jis – absoliutus neišmatuojamas chaosas.

Ji – santvarkos priemonė, paukštis.

Jo rankos – grotos. Jos – sparnai.

Tebūnie jis tampa laisvas, o ji – kalinė.

Jis – vakaras, o ji – diena.

Jis – mėnuo, o ji – saulė raudona.

Jis tuščias, o ji visko pilna.

Jie kartu – pasaulio pabaiga.

Bet dienos šviesios, o naktis tamsi –

Negali viens prie kito būt arti,

Nes ką pasaulis gali pagalvoti

Geriau po vieną nei kartu kovoti?

Ir baigs istoriją nebaigtą

Kitų pagiežos ir pavydo pilną

Galėjo būt kažkas kitokio

Tarp santvarkos ir tarp chaoso.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų