Teigiama, kad ANBO trumpinį galima šifruoti dvejopai: „Antanas Nori Būti Ore“ , o remiantis kitais šaltiniais, tai gali būti ir jo – Antano – bei žmonos Bronės vardų junginys. Archyvo nuotr.

Atlanto nugalėtojų atminimas Panevėžyje

Atlanto nugalėtojų atminimas Panevėžyje

Panevėžyje F. Vaitkaus, Dariaus ir Girėno gatvių pavadinimai byloja ne tik apie aviacijos išskirtinę vietą tarpukario Lietuvoje. Aukštaitijos sostinėje kadaise su žmona apsilankęs F. Vaitkus, lakūnas, tiesęs oro tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų, buvo sutiktas kaip didvyris. Negana to, Panevėžys neturėjo būti nežinomas miestelis ir legendiniam aviakonstruktoriui Antanui Gustaičiui.

Įveikė Atlantą

Tarpukariu lietuviai garsėjo ne tik tuo metu itin pavojingais skrydžiais per Atlantą. Šalis buvo vienintelė tarp mažųjų Europos valstybių, gaminanti kovos lėktuvus. Garsių aviatorių veiklos pėdsakų galima aptikti ir Panevėžyje.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad tuo metu mūsų šalis aviacijos srityje buvo tarp pirmaujančių Europos valstybių. Tarpukariu skrydžiai per Atlantą pasaulyje kėlė didžiulį susidomėjimą ir daugiausia drąsuolių, pasiryžusių įveikti atšiaurų vandenyną, atsirado JAV. Tarp jų buvo ne vien amerikiečiai, bet ir ten gyvenę lietuviai. Pasak istoriko, po 1933-iųjų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą ir jų tragiškos žūties kilo mintis šį skrydį pakartoti. Rengiantis jam, 1934 metais už daugiau nei 6 000 JAV dolerių nupirktas lėktuvas, kuriuo iki tol iš Čikagos į Niujorką buvo skraidinami keleiviai. Nuspręsta, kad per Atlantą skris JAV gimęs lietuvis lakūnas Feliksas Vaitkus. Tuo laiku jis buvo skraidęs apie pusantro tūkstančio valandų ir pats sukonstravęs kelis lėktuvus. Jis JAV kariuomenėje skraidė bombonešiais, naikintuvais, žvalgybiniais lėktuvais. 1931 metais išleistas į atsargą, tačiau ir toliau skraidė civiliais lėktuvais.

„Lituanica II“ pavadintas vienmotoris lėktuvas prieš sudėtingą skrydį patobulintas, įrengtos papildomos degalų talpyklos. Skrydžiui pasirengta 1935 metų rudenį. Tuo metu oro sąlygos buvo nepalankios. Nepaisant to, nuspręsta skrydžio neatidėlioti. Lėktuvas, pilotuojamas F. Vaitkaus, iš Floido Beneto aerodromo Niujorke pakilo 1935 metų rugsėjo 21 dieną 6 valandos 45 minutės vietos laiku.

Nukrito į Airijos laukus

Pasak D. Pilkausko, Kaune nusileidžiančio F. Vaitkaus laukė apie 20 tūkst. žmonių. Deja, taip ir nesulaukė. Lakūno neištiko tragiška lemtis, kaip kad S. Dariaus ir S. Girėno. Atlantas buvo perskristas ir tais metais F. Vaitkus vienintelis jį įveikė, tačiau Lietuvos šiuo lėktuvu lakūnas taip ir nepasiekė.

Istorikas pasakoja, kad skrydžio sąlygos buvusios itin permainingos. Kelionės pradžioje lijo, tvyrojo rūkas. Kabina nebuvo pritaikyta tokiam ilgam skrydžiui – joje buvo labai šalta. Kiek žinoma, esant nepalankioms oro sąlygoms, degalų išnaudota daugiau, nei planuota. Baigiantis degalams, F. Vaitkus nusprendė leistis Airijos laukuose. Lėktuvas krito iš nemenko aukščio ir buvo stipriai apgadintas. Lietuviui pilotui pagelbėjo vietos ūkininkas, o lėktuvo saugumu pasirūpino policija. Kiek žinoma, F. Vaitkus atkeliauti į Lietuvą planavo suremontuota „Lituanica II“, tačiau darbai užsitęsė. Tad pasirinktas kitas kelias ir 1935 metų spalio pradžioje Atlanto nugalėtojas jau buvo Lietuvoje. Iš Klaipėdos į Kauną jis atskraidintas karo aviacijos lėktuvu ir šįkart lakūną sutiko jau 40 tūkst. žmonių minia. F. Vaitkus Lietuvoje sutiktas kaip didvyris: su juo susitiko tuometė šalies valdžia, vyko susitikimai su visuomenės atstovais, tarp jų ir panevėžiečiais.

Pagerbė Panevėžyje

1935 metų spalį miesto laikraštis „Panevėžio garsas“ rašė apie F. Vaitkaus atvykimą į Kauną laukiant tūkstantinei žmonių miniai.
„Atskrido mūsų karo lėktuvu iš Klaipėdos. Skristi iš Karaliaučiaus į Kauną vokiečiai nedavė leidimo“, – paminėta trumpoje žinutėje.

Vėliau Panevėžio laikraštyje pasirodė ir trumpa skaitytojo žinutė.

„Panevėžio lietuviškai nusiteikusi visuomenė jau seniai laukia ir teiraujasi, kada Panevėžy bus gatvė, pavadinta transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno, žuvusių dėl Lietuvos garbės, vardu, bet vis negali sulaukti. Kai čia buvo apsilankęs transatlantinis lakūnas Feliksas Vaitkus, bene gera proga buvo tokiu vardu kurią nors geresnę (daugelio siūloma Smėlynės) gatvę pavadinti. Juk būtų ir p. Vaitkus įsitikinęs, kad ir panevėžiečiai moka pagerbti savo didvyrius – kur nors įrašyti jų vardus“, – 1935-ųjų spalį miesto spaudoje rašė S. raide prisistatęs pilietis.

Pasak D. Pilkausko, spalio 15-ąją Panevėžyje užfiksuotas neeilinis įvykis miesto istorijoje.

„Tą dieną Panevėžys sutiko Atlanto nugalėtoją, žinomą lakūną Feliksą Vaitkų. Iš pat ankstaus ryto mieste plevėsavo tautinės vėliavos, o sutinkantieji lakūną rinkosi geležinkelio stotyje. Į stotį plūdo ištisos minios“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, perone išsirikiavo Šaulių sąjungos moterys, gimnazijų moksleiviai. Traukiniu su žmona Marta į Panevėžį atvykęs F. Vaitkus sutiktas labai iškilmingai ir čia svečiavosi kurį laiką. Pasak D. Pilkausko, kiek žinoma, minia, pasitikdama drąsų lakūną, skandavo „Valio Atlanto nugalėtojui“, o jo žmona pasveikinta angliškai vienos mergaičių gimnazijos moksleivės. Iškilmėse neapsieita ir be valdžios atstovų. Lakūną su žmona perone pasitiko miesto burmistras Tadas Chodakauskas. Tuomet visi kartu vyko į Panevėžio banko rūmus.

„Panevėžio gatvės buvo pilnos žmonių“, – pasakoja apie to meto įvykius D. Pilkauskas.

Kitą dieną F. Vaitkus su žmona supažindintas su Panevėžiu: apsilankė pradžios mokykloje, miesto gimnazijose, nuvyko į Pajuostį, kur buvo dislokuotas 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas.

„Vakare F. Vaitkus pagerbtas šaulių salėje Respublikos gatvėje. Jam įteiktas meniškas albumas su poetės Salomėjos Nėries įrašais, o vakare surengti pietūs. Įėjimas į klubą, kur šie vyko, kainavo šešis litus, tačiau salė buvo pilna“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Negana to, legendinio piloto garbei panevėžietis sodininkas rožei suteikė ‘Felikso Vaitkaus’ vardą.

Modernūs lėktuvai

Panevėžyje gyvena ir kito legendinio piloto ir aviakonstruktoriaus – Antano Gustaičio – giminės. Dailės mokyklos mokytoja Jolanta Rudokienė yra jo brolio anūkė, tačiau apie artimus lakūno ryšius su Panevėžiu nežinanti – seneliai mirė, kai ponia Jolanta buvo dar maža. Liko tik šeimos istorijos, perduodamos iš lūpų į lūpas. Beje, net iki aštuntojo dešimtmečio pradžios giminaičiai nežinojo apie A. Gustaičio likimą. O jo būta tragiško.

Marijampolės apskrityje gimęs lakūnas, aviakonstruktorius, Lietuvos karo aviacijos vadas A. Gustaitis Pirmojo pasaulinio karo metais mokslus baigė Rusijoje – teko evakuotis. Vykstant karui, mobilizuotas į caro kariuomenę, pasiųstas į artilerijos mokyklą, tačiau prasidėjus revoliucijai jos nebaigė. A. Gustaitis grįžo į Lietuvą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į aviacijos dalį, dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1920 metais vos nežuvo bombomis pakrautam lėktuvui patyrus avariją. Laimė, jos nesprogo. Devynių ANBO lėktuvų (sportinių, mokomųjų, žvalgybinių, bombonešių) autorius pirmąjį vienvietį sportinį lėktuvą ANBO-1 išbandė 1925 metų rudenį. Po poros metų į orą pakilo ir antrasis. Talentingas aviakonstruktorius sukūrė modernius tuo metu lėktuvus ANBO-4, skirtus žvalgybai ir bombarduoti.

Vėliau A. Gustaitis vadovavo trijų ANBO-4 eskadrilei, kuri nepaprastai tiksliai apskrido Europą ir aplankė dvylikos Europos šalių sostines. Paskutinį savo kūrinį jis išbandė 1939 metų rugsėjį. A. Gustaičio sukurti lėktuvai buvo tokie modernūs, kad 1940 metų pradžioje Lietuvos karo aviacijoje pusė lėktuvų buvo ANBO konstrukcijos.

Pasak D. Pilkausko, 1938–1940 metais Pajuosčio kariniame aerodrome dislokuotos aviacijos II žvalgybos grupės šešta ir aštunta eskadrilės. Žinoma, kad žvalgybai jos naudojo ANBO-4 lėktuvus. Deja, vieno žymiausių to meto aviatorių likimas tragiškas. Sutvarkęs dokumentus, kad šeima galėtų pasitraukti į Vokietiją, pats taip pat bandė išvykti, tačiau buvo suimtas NKVD. Vėliau išvežtas į kalėjimą Maskvoje, tardytas, nuteistas mirties bausme. Ilgą laiką apie jo likimą artimieji nežinojo.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų