Pajausti nuotaiką

Pajausti nuotaiką

Jau ne pirmus metus iš jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnos  savo kūrybą „skaito“ Eglė iš Panevėžio rajono Velžio gimnazijos. Ji – jau dvyliktokė. Tačiau turi sesutę Ievą, šeštokę. Irgi kūrėją. Jų abiejų naujausius darbus šiandien pristatome.

Eglė Pilkauskaitė (12 kl.)

Linkime tau sėkmės
paskutinė nes
man liūdna
aš noriu būt ir
nebūt dainuot
nesamus dalykus
džiaugtis gyvenimu
grįžt į violetinį balkoną
devyni kablelis
septym peñki rankos
nušalo pavargau aš
miegot noriu arbatos
pipirmėčių ramunių
čiobrelių ir juodos
nakties raktų kad
vienas šiltas kitas
šaltas nebūtų
per daug reikalingi

Maumedis
O kai tu pasensi
Ar tavo garbanos laikysis?
Ar galėsiu pirštais
Perbraukt per tavo delnus ir kartot
Man gera su tavim
Tikrai

***
ar nori
šaltibarščių aš
arbatos niekad
nebaigiu ir ką dabar
daryt man sako
tu kvėpuok
kvėpuok
aš negaliu
man skauda
kvėpuok su plakatu
įsipjoviau pirštą aš
noriu namo ir
šaltibarščių
nevalgysiu

bulvės per karštos

***
išversi ir išverksi
savo odą
kaip žaltys
išsinersi ir
prisegsi spalvotais
segtukais ant
skalbinių virvės
smeigtukais prie
vyno kamščių
lentos degančiais
pirštų galais ir
kirmijančiais kaulų
čiulpais gyvensi
atgulsi į vandenį
kad pirštai užgestų
oda mirktų išmirktų
iki susiraukšlėjimo

Ieva Pilkauskaitė (6 kl.)

Mokytoja Beata Viederienė: „Labai įdomus, netikėtas požiūris, stebinančios asociacijos, puikus žodžio valdymas, nuotaikos pajautimas. Talpu, gilu, prasminga“.

***
Sėdžiu pievos viduryje. Stebiu aplinką. Visur žalia, gaivu. Kvepia jazminai. Girdžiu, kaip groja žiogai. Nelabai juos mėgstu. Saulė šviečia paskutines minutes. Jaučiu, kaip vitaminas D skverbiasi pro mano odą ir įgauna spalvą. Man iš nugaros atslenka tamsa. Saulė dingo. Ji paliko mane vieną su Tamsa. Aš Tamsos nebijau, ji draugiška. Pasisveikina, apkabina ir miega kartu su manimi. Pajaučiu, jog įsimylėjau. Ne, ne Tamsą. Įsimylėjau Mėnulį. Jis toks… Ramus, nepaprastas ir išskirtinis. Jis visada mane stebi. Tikiu, kad jis taip pat myli mane. Ką aš daryčiau be jo? Manau, kad sėdėčiau ir bijočiau nežinomybės. Tad Mėnulis – mano tikrasis draugas. Jis visada mane pralinksmina. O Saulės nekenčiu. Ji išdavikė kaip ir Tamsa. Tai draugauja, tai dingsta. Mėnulis ne toks. Jis būna su manimi ir dieną, ir naktį. Dabar svajoju apkabinti Jį. Gal Jis ir šaltas, bet turi širdį. Juk ne išorė svarbiausia.
***
Jei būčiau paukštis, būčiau kregždė. Pakilčiau aukštai į dangų, pasimėgaudama karpyčiau debesis. Krykštaučiau nesavu balsu ir praneščiau apie artėjančią audrą. Iš pačios aukščiausios dangaus vietos krisčiau žemyn suskleidusi sparnus ir, likus keliems metrams nuo žemės, išskleisčiau juos. Atėjus laikui, pakilčiau taip aukštai, kad net žilus Dievo plaukus pakedenčiau. Niekada nenusileisčiau žemyn, nes mano vartai namo būtų užverti. Amžiams.
***
Tylu. Bandau susikaupti. Tyla triukšmauja. Bandau jai tai pasakyti, bet stiprus garsas mane tildo. Po truputį pradedu nebejausti skausmo, bet skausmas virsta į dusulį. Tyla nutyla. Leidžia susikaupti. Susikaupiu ir išsirėkusi užsimerkiu. Pajaučiu spaudimą, daužosi širdis, springstu ir atsimerkiu. Spaudžia smilkinius šalti pirštai, ir aš lėtai atsigręžiu. Tuščia ir tamsu. Vėsi vėjo kasa pakutena nosį ir dingsta. Viskas ima ryškėti. Esu mokykloje, stoviu valgyklos eilėje ir galvoju, jog tai nelogiška. „Taip, tai nelogiška ir nesąmoninga“, – man tai pasakė mirtis prieš sutraiškydama į tyrę, kurią suvirškins. Mirtis žila, neturi dantų ir gyvybes sutraiško į tyrę, o paskui valgo. Suprantu, jog tai šlykštu, bet niekas neišgyvena be maisto.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų