Julijonas Lindė-Dobilas prie darbo stalo (iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų)

Dvasios milžinas Dobilo vardu

Dvasios milžinas Dobilo vardu

Panevėžietis istorikas Juozas Brazauskas pristato kraštiečiui Julijonui Lindei-Dobilui skirtą knygą

„Skaisčios širdies žmogus“

Viena iškiliausių šimtmečio asmenybių grįžta į Panevėžį. Grįžta atmintimi, amžininkų pasakojimais, vaizdais iš nuotraukų, paminėjimais – grįžta jam skirta knyga, pavadinta „Skaisčios širdies žmogus – Julijonas Lindė-Dobilas“.

Knygos autorius Juozas Brazauskas kartu su profesoriumi Almantu Samalavičiumi, lituaniste Lione Lapinskiene ir kitais svečiais kūrinį Panevėžio visuomenei pristatė G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.

Apie knygos atsiradimo aplinkybes autorius sakė: „Kodėl vėl rašau apie Julijoną Lindę- Dobilą – kunigą, filosofą, literatūros kritiką, rašytoją, pedagogą? Sakysite, juk jau yra 2017 metų pavasarį parengta istorinė apybraiža „Mažasis Lietuvos universitetas Panevėžyje“, skirta Meno kuopai atminti. Bet apybraižos rėmai neleido plačiau apžvelgti visos daugialapio lietuvių kultūros veikėjo, pralenkusio provincijos literato akiratį, veiklos nuo pat gimimo iki mirties.“

G. Petkevičaitės-Bitės vadintas dvasios milžinu J. Lindė-Dobilas apie save yra sakęs:

„Nelaikau savęs kokiu nepaprastu kūrėju ar meno žinovu, tik tą drąsiai tvirtinu, kad man – nežinau, nei kada, nei kas tai buvo – vieną sykį dangus buvo prasivėręs ir aš, nors akimirką, bet mačiau tikrojo meno nuostabų vidų.“

Iš tikrųjų, pasak J. Brazausko, J. Lindės-Dobilo asmenybė buvo neeilinė. Kunigas, literatūros kritikas, filosofas, pedagogas, jis pasirinko tokį tarnystės Lietuvai būdą – ieškojo žmogaus ir jam tarnavo, siekė kūryboje atrasti tiesą, gėrį, grožį, žmogiškumą, tautos dvasią, ugdyti tautinę ir religinę toleranciją.

J. Brazauskas mano, kad tokių dorų, dvasingų žmonių, koks buvo Dobilas, šiandien mums labai trūksta. „Jis buvo tas, kuris sakė tai, ką galvoja, ir lygiai taip pat dirbo“, – teigia istorikas.

Įsivaizduotas susitikimas

Iš tikrųjų būtų puiku susitikti šitą žmogų, pabendrauti, išgirsti jo nuomones daugeliu mums atrodančių labai svarbiais, bet kai kuriais, greičiausiai paaiškėtų, visai niekiniais klausimais.

Pasukus laiką atgal, remiantis amžininkų pasakojimais, J. Lindę-Dobilą galėtume tikėtis pamatyti lėtai einantį Respublikos, Stoties, dabartinėmis Marijonų ar Smėlynės gatvėmis.

Respublikos gatvėje esančios gimnazijos (dabar J. Balčikonio) direktorius gyveno gretimame, vadintame mokytojų name ir vėlyvomis popietėmis jau minėtomis gatvėmis išeidavo pasivaikščioti. Aukšto ūgio, plačiapetis, su dideliais apvaliais akiniais, per aukštumą ir dėl nuolatinio sėdėjimo prie knygų gerokai palinkęs į priekį, jis eidavo stora lazda pasiramsčiuodamas, giliai susimąstęs. Iš Smėlynės gatvės direktorius pasukdavo pro ligoninės kiemą atgal ir P. Puzino gatve grįždavo namo.

„Nežinau, ar mes pilnai suprantame, kokią dovaną mums yra davusi Nepriklausomybė, nežinau, ar mes mokėsime ja pasinaudoti, bet tai gerai žinau, kad nuo to priklauso tautos likimas“.

J. Lindė-Dobilas

Žinoma, stebuklų nebūna ir šito žmogaus sutikti nepavyks, – gruodžio pradžioje sukaks 84 metai nuo tos dienos, kai tauta skausmingai su juo atsisveikino amžiams.

Į Dobilo laidotuves tuomet suplaukė visas Panevėžys. Prisiminimuose užrašyta, kad per laidotuves gatves užplūdo minios žmonių: „Iš Kauno atvyko kino kronikos filmuotojai. Tada tai buvo negirdėtas dalykas panevėžiečiams. Atsisveikinimo kalbos prie karsto aidėjo per garsiakalbius. O Kaune prie Švietimo ministerijos pastato buvo iškelta Trispalvė su gedulo juostele.“

Mirtis J. Lindę-Dobilą ištiko labai netikėtai, vos 62 metų sulaukusį.

Lapkričio pabaigoje jis kiek skundėsi, kad skauda galvą. Bet atėjus šeštadieniui kaip paprastai su kolega mokytoju nuėjo į pirtį.

„Ilgai maudėsi, pasakojo istorijas ir anekdotus. Pagaliau pradėjo daryti įprastinę „gyslų ir nervų gimnastiką“ – įkaitęs merkė kojas į šaltą vandenį ir tokiu pat šaltu vandeniu pylėsi ant galvos. Dobilas staiga sudejavo: „Nebematau… Uždekite šviesą“ ir apalpo“, – rašoma J. Lindei skirtoje knygoje.

Parvežtas namo jis kiek atsigavo, bet atvykę gydytojai jau nebegalėjo padėti – kraujas išsiliejo į smegenis.

Beje, garsusis Salomėjos Nėries eilėraštis „Tėvelis miega“: „Jau niekad nepramerks blakstienų/ tos akys rūpestingos – Jau nebeglostys mūs nė vieno –/ balta ranka sustingus“ parašytos būtent Tėveliu vadintam Dobilui, prie jo karsto. Poetė tada pirmus metus mokytojavo Panevėžyje.

Laimingiausios valandos

Į Panevėžį atvažiavo ir valstybinėje gimnazijoje literatūros mokytoju dirbti dvasininkas pradėjo 1922 metais, o netrukus tapo ir šios gimnazijos direktoriumi.

J. Lindė-Dobilas yra sakęs: „Darbas Panevėžio valstybinėje gimnazijoje – tai laimingiausios mano gyvenimo valandos“.

Pradėjęs dirbti gimnazijoje J. Lindė-Dobilas iš pirmų dienų užkariavo mokinių simpatijas savo nuoširdumu, erudicija, nauja metodika.

„Prasiveria durys – įeina aukštas, liesas, akiniuotas žmogus, per didumą truputį sulinkęs… Direktoriui išėjus, likome vieni su svetimu, nematytu žmogumi. Įtemptai laukiam, kaip prabils ir ką pasakys naujasis mokytojas. O jis prabilo į mus, pirmiausia, ne žodžiais, bet … šypsena. Lengvai atsikvėpė klasė“, – užrašyta mokinių prisiminimuose.

Laikui bėgant pelnyta ne tik mokinių, bet ir visų panevėžiečių pagarba. Gimnazijos direktorius kunigas buvo neginčijamas kultūros autoritetas.

Istorikas Juozas Brazauskas atgaivina iškilių krašto asmenybių atminimą ir pristato naują knygą, skirtą Julijonui Lindei-Dobilui. M. Garucko nuotr.

1930 metų birželio mėnesį miestas, suskaičiavęs jo pedagoginio darbo metus ir kitose vietovėse, laikraštyje „Panevėžio balsas“ sveikino valstybinės gimnazijos direktorių Julijoną Lindę-Dobilą: „Sueina 25 metai, kaip jis dirba mokyklos darbą. Jubiliatas yra visai apsišvietusiai Lietuvai žinomas kaip literatas ir kritikas… Be tiesioginių savo pareigų, Gerbiamas Jubiliatas turi suorganizavęs prie savo gimnazijos jau įsigyvendinusią meno kuopą, daug padedančią jauniems žmonėms meno srityje lavintis. Jis siela tos kuopos.

Šiaip dar pajėgia ir suspėja dalyvauti visame lietuvių dvasios sąjūdy, yra Šaulių sąjungos, Krašto tyrimo draugijos (kur Panevėžio muziejų išlaiko), skautų ir kitų organizacijų narys arba garbės narys.“

Sukakties proga direktoriui buvo įteikta dailininko J. Zikaro sukurta bronzinė statulėlė „Knygnešys“.

Šiandien, praėjus beveik devyniasdešimčiai metų nuo to laiko, istorikas J. Brazauskas rašo:

„Už ką J. Lindę-Dobilą verta atsiminti, gerbti? Buvo savita, laisva, kūrybinga asmenybė. Paliko ryškų pėdsaką kaip mokytojas, švietėjas. Gilino vagą lietuvių romanui, plačiai jo pradžiai. Žvelgė į žmogų gana moderniai, nesukaustė jo dogmomis, šablonais.“

Pirmojoje eilėje

Kūrybinis dvasininko kelias prasidėjo gerokai anksčiau, iki jis atvyko į Panevėžį. Jis parašė ir 1912 metais Dobilo slapyvardžiu išleido pirmąjį lietuvišką romaną ,,Blūdas“.

Romanas šalyje buvo didelė naujiena – pirmasis lietuvių realistinis psichologinis kūrinys sukėlė didelį inteligentijos, spaudos, rašytojų susidomėjimą. Žinoma, kad Vydūnas „Blūdą“ pastatė „pirmojoj mūsų dailiosios raštijos eilėje“.

Teigiamai romaną įvertino G. Petkevičaitė-Bitė, su kuria rašytojas bičiuliavosi, kurį laiką jie abu mokytojavo toje pačioje gimnazijoje.

Ir dabar jie ilsisi greta vienas kito – abiejų šviesuolių kapai Kristaus Karaliaus katedros kapinėse yra šalia.

Bene pirmasis lietuvių literatūroje tolerancijos problemą iškėlęs rašytojas buvo kuklus, neišsišokantis žmogus.

Kaip savo knygoje „Mažasis Lietuvos universitetas Panevėžyje“ rašo J. Brazauskas: „Praktiškai niekas jo nematė kultūriniuose renginiuose, jis nesivėlė į rašytojų ir menininkų ginčus. Jis nebuvo laikomas nei „veikėju“ , nei „kovotoju“, nei „pranašu“. Niekas jo nesisavino ir dėl jo nesivaržė. Kritikai jo necitavo ir nelygino su kitais.“

J. Lindę-Dobilą istorikas apibūdina kaip stambų penkialapį lietuvių literatūros ir kritikos žiedą. „Jo ūgis ir vaidmuo toli gražu pralenkė jam neteisingai atitekusį „provincijos literato“ akiratį“.

Dvasininkas, pedagogas, rašytojas tiesiog dirbo – kūrė, mokė, auklėjo, švietė.

Iš studijų kunigų seminarijoje kunigas prisiminė, kad labiausiai buvo atsidavęs filosofijai ir ją studijavo ilgesnį laiką.

J. Brazauskas sako, kad J. Lindė ir elgėsi, ir išoriškai atrodė kaip „filosofas“: mėgęs vienatvę, būdavo dažniausiai nekalbus, užsidaręs, nesirūpino tvarkingesne ar puošnesne savo išvaizda. Jau tada jis norėjo plaukti gilesniu vandeniu.

Meno kuopoje

Žmonėms, kurie bent kiek domisi Panevėžio kultūros istorija, iškiliaisiais mūsų krašto menininkais, nereikia aiškinti, kas yra Meno kuopa. Šis gimnazijoje susibūręs literatų būrelis iš tikrųjų buvo galinga jėga, įkvėpusi, išmokiusi, pakylėjusi ne vieną talentą.

Meno kuopa vienijo kūrybingus mokinius, suvažiavusius į Panevėžį iš apskrities kaimų ir miestelių.

Per jos gyvavimo metus nuosekliausiai veikė literatai, vadovaujami J. Lindės-Dobilo. Su pertraukomis veikė Juozo Zikaro vadovaujama dailės sekcija, vėliau buvo įsteigta muzikos sekcija, vadovaujama Mykolo Karkos. Meno kuopa buvo ypatinga to meto jaunų kūrybingų krašto žmonių galimybė.

J. Brazauskas rašo: „Mielas skaitytojau, pasakykite, kurioje Lietuvos mokykloje šiandien rasite daugiau kaip du dešimtmečius veikusį neformaliojo švietimo būrelį, padariusį didžiulę įtaką ne tik jo lankytojams, bet ir miestui, regionui, šaliai? Mums garbė, kad toks būrelis tikrai veikė Panevėžyje 1921–1945 .Tai garsioji Meno kuopa, anot vieno jos įkūrėjo, rašytojo ir pedagogo Mato Grigonio, „mažasis Lietuvos universitetas“.

Amžininkai savo prisiminimuose pasakoja: „Vos ne kiekvieną sekmadienį, po mokinių pamaldų valstybinės gimnazijos link traukdavo minia jaunimo ne tik iš abiejų lietuvių gimnazijų, bet ir iš mokytojų seminarijos. Visa Respublikos gatvė būdavo pilna linksmo klegesio…“

Visiems su Meno kuopos vadovu bendravusiems paliko gražūs prisiminimai apie jį. Ir, kaip sako J. Brazauskas, svarbiausias šio žmogaus nuopelnas tas, jog jis buvo „jaunųjų mokytojas ir auklėtojas, literatūros ir meno problemų lukštentojas, kritikas ir filosofas, tautos dvasios ieškotojas mene, skaisčios širdies žmogus“.

Šiais laikais gyvenantiems ir Lietuvos šimtmečio jubiliejų minintiems žmonėms turėtų būti svarbūs tokie J. Lindės-Dobilo žodžiai: „Nežinau, ar mes pilnai suprantame, kokią dovaną mums yra davusi Nepriklausomybė, nežinau, ar mes mokėsime ja pasinaudoti, kad savo tautos šviesesnei ateičiai tikrą pagrindą padėtum, bet tai gerai žinau, kad nuo to priklauso tautos likimas.“

Biografija

Julijonas Lindė-Dobilas (1872 m. lapkričio 15 d. Dovydai, Joniškėlio valsčius – 1934 m. gruodžio 2 d. Panevėžys) – Lietuvos rašytojas, kunigas, pedagogas.

1898 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Kunigavo Latvijoje (Skaistkalnėje, Pilbergėje, Lyvberzėje, Alūkstoje), Varniuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą mokytojavo Jekaterinoslave (dab. Dnipras). Nuo 1922 m. Panevėžio gimnazijos mokytojas, nuo 1926 m. – direktorius. Įkūrė moksleivių sambūrį „Meno kuopa“ ir jam vadovavo.

Kūryba

Svarbiausiame kūrinyje – romane „Blūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mete“ (1912 m. 2 leid. 1990 m.) – realistiškai vaizduojami 1905–1907 m. revoliucijos įvykiai, kritikuojama konservatyvioji dvasininkija. Tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas.

Sukūrė etinės problematikos dramas „Širdis neišturėjo“ (1921 m.) ir „Kur laimė?“ (1930 m.), apsakymų („Juodnugaris“, „Kūčios“, „Valiūtė“). Jo studija „Ar paseno Tenas: Jo „Meno filosofijos“ kritika“ (1927 m.) sukėlė ginčų ir aštrią polemiką su J. Eretu. Parašė straipsnių apie literatūrą, estetiką, rašytojus. Publicistikai (rinkiniai „Į slėpiningąjį dvasios pasaulį“, išl. 1996 m.) būdinga filosofinė, kultūrologinė problematika, aukšto dvasinio polėkio apibendrinimai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų