Rimantas Bagdonas tikina, jog muzikantai šiais laikais – nykstanti profesija. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Džiazo paslapčių įkvėptas

Džiazo paslapčių įkvėptas

Neįprastai gražus šiųmetis ruduo įkvėpimo suteikė ne vienam menininkui. Iš lėto vaikštinėdamas saulės nutviekstame Panevėžio parke kūrybinių minčių, stiprybės sėmėsi ir žinomas džiazo atlikėjas Rimantas Bagdonas.

Svarbiausia – improvizacija

„Mane nepaprastai veikia gamta – galiu ilgai žiūrėti į auksinius lapus, upės tėkmę, laužo liepsną ir dėlioti mintis. Bet įkvėpimui dar reikia vienatvės, tylos – kitaip melodijos gali ir nesulaukti. Nors, tiesą sakant, nė nežinai, kada ji suskambės. Sėdėsi prie instrumento kelias valandas – vis tiek tyla, o išgirsi tik po kurio laiko pačioje netikėčiausioje vietoje, kad ir duše“, – sako kompozitorius.

Jo galvoje dabar sukasi ne tik kūrybiniai sumanymai – muzikanto veiklos ratas platus.

R. Bagdono laukia džiazo klube, grupėje ,,Jazz comfort“, pats laikas pradėti rūpintis pavasarį įvyksiančio tarptautinio festivalio-konkurso „Jazz fontanas“ organizaciniais reikalais.

Ar pastebėjote – šalia R. Bagdono pavardės beveik visada skamba žodis „džiazas“? Jiedu jau beveik neatskiriami. O kaip jis pats apibūdintų šį muzikos reiškinį?

„Džiazas – tai paslaptis“, – šypsosi muzikantas.

„Sunku pasakyti, kuo ši muzika traukia, – joje tiek visko daug. Čia ir harmonija, ir ritmika, o svarbiausia – improvizacija, kuri ir yra džiazo pamatas. Džiazu nesidominčiam jo neįpirši – šią muziką turi pajusti vidumi“, – teigia R. Bagdonas, pats ne tik atliekantis, bet ir sukūręs daugybę džiazo kompozicijų – solinių, kamerinių, orkestrinių.

Melodingą, spalvingą muziką kuriantis R. Bagdonas dar karjeros pradžioje pelnė įvairių prizų kaip kompozitorius ir aranžuotojas.

„Kūryba, kaip ir meilė, gali turėti daug apibūdinimų, tačiau vargu ar bent vienas jų bus visiškai teisingas. Man labai patiko vieno mano labiausiai vertinamų, gerbiamų menininkų – Juozo Miltinio mintis, jog kūryba – tai „sugebėjimas iš nebūties ištraukti turinį ir formą“. Šiaip kūryba sudėtingas, nelengvas reikalas. Manau, kad nė vienas kūrėjas nenorėtų būti stebimas daug jėgų, įtampos, išgyvenimų kartais pareikalaujančio kūrybinio proceso metu“, – sako R. Bagdonas.

Muzikinė siela

Paties R. Bagdono kūriniai dvejopi – vieni sukurti pagal tai, ką diktavo vidus, ką dainavo dvasia, ką išreiškė jausmai.

Kiti atlikti pagal užsakymus – muzika teatrų spektakliams, dainų šventėms, orkestrams.

Be R. Bagdono būtų sunku įsivaizduoti Panevėžio džiazo gyvenimą. Šis muzikas 1999 metais įkūrė iki šiol veikiantį džiazo klubą „Randevu“, o po kelių metų inicijavo tarptautinio vaikų ir jaunimo džiazo festivalio „Jazz fontanas“ atsiradimą, vadovauja jam ir dabar. Festivalis tapo tramplinu daugeliui žinomų šalies džiazo kūrėjų.

Šiemet šis tradicinis renginys vyko jau septynioliktąjį kartą.

„Kaip kažkur teko girdėti – yra trys substancijos, į kurias visada veržiasi ir veršis žmonija: mirtis, mokslas ir muzika.“

R. Bagdonas

Teigiamų vertinimų sulaukusio festivalio apimtis plečiasi ir dalyvių skaičiumi, ir žanrų įvairove, ir geografine platuma. Kadangi „Jazz fontanas“ yra festivalis-konkursas, į renginį atvykusius jaunuosius dalyvius vertina solidūs Lietuvos džiazo muzikos profesionalai – kritikai, atlikėjai, pedagogai.

Kompozitorius, pianistas R. Bagdonas taip pat ir grupės „Jazz Comfort“, koncertuojančios įvairiuose renginiuose, įkūrėjas.

Iš salės stebint grupės pasirodymą – džiazą atliekančius muzikantus, viskas atrodo nepaprastai lengva – tarsi čia ir dabar atskriejęs akimirkos įkvėpimas. O iš tikrųjų į tą muzikinį žavesį įdėta daugybė darbo, talento, nemiegotų naktų.

Prie Afrikos krantų

Muzikanto gyvenimas įdomus ir prasmingas – reta kuri kita profesija suteikia tiek įdomių galimybių, netikėtų akimirkų, susitikimų, išvykų.

Su malonumu R. Bagdonas prisimena išgyventus momentus – jo įkurto bigbendo debiutą su autorinių kūrinių programa 1996 metų Birštono džiazo muzikos festivalyje, tarptautinio meninio stiklo simpoziumo „GlassJazz“ akimirkas, jo, kaip pianisto, koncertus kartu su jungtiniu Rusijos ir Europos Sąjungos šalių simfoniniu orkestru projekte „Muzika Europos pilyse“. Labai svarbus įvykis jo gyvenime buvo ir išvyka į Varšuvą, ten vyko stipriausias džiazo festivalis su pasaulinio lygio žvaigždžių pasirodymu. Stebėti to koncerto važiavo garsiausi Lietuvos džiazo muzikantai – tarp jų ir panevėžietis.

Daug įspūdžių parsivežta iš muzikinių gastrolių įvairiose šalyse, Vokietijoje, Švedijoje, Vietname.

Ypač įdomios būta kelionės prie Afrikos krantų. Keletas klaipėdiečių muzikantų – tarp jų ir tuomet tame mieste studijavęs panevėžietis, buvo pakviesti į žvejybinį laivą, kad savo koncertais praskaidrintų jūreivių nuotaikas.

Penkiems mėnesiams išvyka į tolimą reisą, koncertai, susitikimai ne tik laivuose, bet ir Afrikos šalių miestuose, padarė neišdildomų įspūdžių.

Be kita ko, R. Bagdonas savo sodriu balsu koncertuose atlikdavo Vladimiro Vysockio dainas ir ypač žavėdavo visus klausytojus. Kiekviename laive po koncerto kapitonai surengdavo didžiules vaišes. Vaišinti muzikantai ir žemyne, sako, kad Nigerijoje net itin stipriu gėrimu iš kokosų.

Muzikantus į savo laivą buvo pakvietę ir graikų jūrininkai – jie pasirodymu buvo ypač sužavėti ir apipylė dovanomis.

O kitą rytą keli graikai, į laivelį prisisodinę vietinių laisvo elgesio merginų, plukdė jas į laivą – muzikantams, jūreiviams palinksminti. Tik jiems teko atgal grįžti taip ir nepasiekus tikslo – kapitonas griežtai uždraudė viešnioms lipti į laivą. Už tokių susitikimų toleravimą laivo kapitonas galėjo net už grotų atsidurti.

Sovietinė ideologija džiazo bijojo

Garsiam Panevėžio krašto džiazmenui buvo lemta augti tais laikais, kai džiazas buvo nustumtas į muzikinio gyvenimo pakraščius, už jo grojimą net iš muzikos mokyklos galėdavo pašalinti.

Juk iš Maskvos ateidavo nurodymai, kad džiazas kreipia tarybinio jaunimo mąstymą neteisinga linkme, šios muzikos ideologija ne ta, kokios tuomet reikėjo.

O saksofonas iš viso buvo draudžiamas kaip buržuazinis instrumentas. Valdžiai atrodė, kad jo muzikos klausantieji gali būti išmušti iš partijos nubrėžtos linijos.

Tačiau vis dėlto ir džiazą atliekančiųjų, ir jo klausiančiųjų buvo. Rimantas ta muzika susidomėjo dar paauglystėje, klausydamas radijo ar plokštelių. Tik nei viešų pasirodymų, nei galimybių mokytis nebuvo.

Laimė, politinės nuostatos, laikui bėgant, keitėsi, draudimai minkštėjo ir kai jaunuolis baigė Juozo Švedo pedagoginės muzikos mokyklos fortepijono klasę, Klaipėdoje – pirmajame Sovietų Sąjungos mieste atsirado galimybės studijuoti šią muziką. Tiesa, žodis „džiazas“ vis dar buvo netinkamas – Valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultete atsirado Estradinės muzikos katedra. Tik vėliau ji buvo pervadinta į Džiazo.

R. Bagdonas, atlikęs karinę tarnybą Vilniaus aukštojoje priešraketinės gynybos mokykloje – kur kariniame orkestre grojo pirmu trimitu, pradėjo studijuoti. Baigęs Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą įgijo estradinio orkestro vadovo ir estradinio orkestro solisto specialybes.

Dar studijuodamas, kaip vienas talentingiausių studentų, pradėjo dėstyti pirmakursiams orkestravimo discipliną.

Baigus studijas primygtinai buvo prašomas likti dirbti dėstytoju, bet jaunajam specialistui šeiminės aplinkybės tiesė kelius atgal į Panevėžį. Čia jau laukė žmona, netrukus turėjo būti paskirtas ir butas, gimė sūnus Dainius.

Kad grįžo į Panevėžį, kompozitorius nesigaili – čia jo kūrybinė veikla klostėsi gana sėkmingai. Tik su žmona keliai išsiskyrė – kiekvienas pasuko savu. Bet, kaip sako muzikas, išsiskyrė prancūziškai – taikiai, be pykčių ir skandalų.

Dabar šalia menininko jau beveik dvidešimt metų yra mylima moteris Gražina.

„Būtinai parašykite, kad labai džiaugiuosi ją sutikęs, kad ji su manimi“, – šypsosi kompozitorius.

Ir iš muzikanto išėjo žmogus

R. Bagdonas, 66-erių kompozitorius, pianistas, aranžuotojas, džiazo muzikos atlikėjas, tikras panevėžietis, garsaus muziko, kompozitoriaus, choro dirigento, pedagogo Juozo Bagdono ir pedagogės Elenos Bagdonienės atžala. Be jo, šeimoje augo dar du broliai, kuriuos, deja, jau pasišaukė Amžinybė.

Šeimos tėvas J. Bagdonas (1917–2011) – žemaitis iš Telšių krašto, tad ir Rimantas sako dažnai pajunta turintis žemaitiško kraujo.

Kelią į muziką tėvas prasiskynė pats, pirmųjų žinių ir įgūdžių sėmęsis pas Luokės vargonininką ir primygtinai veržęsis toliau studijuoti. Tėvai, sako, nenorėjo leisti sūnaus į tokius mokslus: „Kas ta muzika, kiekvienas piemuo gali tirli pirli.“ Bet sūnus vis tiek pasirinko muziką.

„Tik daug vėliau, kai mano tėvą, diriguojantį didžiuliam chorui, pamatė per televizorių jo mama, pasakė „Ale tu matai, pasirodo, ir iš muzikanto žmogus gali būti“, – juokiasi Rimantas.

Tėvą jis mena kaip nepaprastai darbštų žmogų, muzikinei veiklai skyrusį didžiąją savo gyvenimo dalį, – per parą, atrodo, dirbdavusį po dvidešimt valandų.

Rimanto Bagdono suburta grupė „Jazz Comfort“ atlieka džiazo klasiką, bliuzą, balades bei jo paties kompozicijas. „Sekundės“ archyvo nuotr.

R. Bagdonas prisipažįsta, skirtingai nuo tėvo, jokios muzikos visai netroškęs – pirmi žingsniai tėvo pramintu keliu buvo tiesiog atgrasūs. Labai nenorėjo berniukas sėdėti prie pianino kaip prirakintas – visos mintis skriejo į kiemą, pas kamuolį spardančius draugus. O sėdėti prie instrumento tekdavo kankinamai ilgai.

Tik vėliau muzika, atėjusi vos ne prievarta, tapo pačia svarbiausia jo gyvenimo veikėja. O dabar muzika jam yra viskas – ir išsilavinimas, ir religija, ir profesija, ir pomėgis.

Deja, kaip apgailestauja R. Bagdonas, šiais laikais muzikanto profesija tapo visai kitokia – ji tiesiog nykstanti. Apie pragyvenimą iš muzikos, ypač jeigu gyveni ne sostinėje, kalbėti nė neverta.

„Neįsivaizduoju, kaip šiais laikais gali pragyventi vaikus auginanti muzikanto šeima. Nebent jis laksto per penkis darbus, be atokvėpio aria, visur gaudamas mažus atlyginimus ir vos sudurdamas galus“, – svarsto muzikas.

Vis dėlto žmonės, kuriems muzika yra jų gyvenimo pašaukimas, vėl ir vėl suka tuo keliu, neiškeisdami savo pasirinkimo į kitus, pelningus užsiėmimus. Nors muzikantų poreikis visuomenei tampa vis mažesnis – juos keičia įrašai, didžėjai, – muzikos paviliotų šios profesijos žmonių yra ir bus.

„Kaip kažkur teko girdėti – yra trys substancijos, į kurias visada veržiasi ir veršis žmonija: mirtis, mokslas ir muzika“, – sako R. Bagdonas.

Daugybe įdomių citatų pokalbį paįvairinantis menininkas susitikimo pabaigoje prisimena dar vieną, mėgstamiausią sentenciją, išsakytą Oskaro Vaildo: ,,Menas yra vienintelis rimtas dalykas pasaulyje. O menininkas yra vienintelis žmogus, kuris niekada nebūna rimtas.“

Kūrybos metai

Per ilgus kūrybinės veiklos metų R. Bagdonas vadovavo įvairioms kamerinėms džiazo grupėms, Panevėžio estradiniam ansambliui „Ekranas“, pučiamųjų orkestro „Panevėžio garsas“ pagrindu suburtam bigbendui. Pianistas koncertavo Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Afrikoje, Vietname.

Jis organizavo renginių ciklą „Džiazas. Genijai. Legendos“, kartu su savo vadovaujamu džiazo ansambliu dalyvavo pirmajame Lietuvoje tarptautiniame roko ir džiazo festivalyje „Lituanika“.

Jis yra kelių dešimčių spektaklių muzikos autorius, pats atliko restorano Pianisto vaidmenį Juozo Miltinio dramos teatro Ričardo Gavelio pjesėje „Triumviratas“ (režisierius Julius Dautartas).

R. Bagdonas, be daugybės kitų apdovanojimų, pelnė „Aukso paukštės“ nominaciją už

Panevėžio vaikų dainų ir šokių ansambliui „Pynimėlis“ (vadovas Ričardas Bakanauskas) sukurtą teatralizuotą programinę siuitą „Sekminės“.

Jis apdovanotas už muzikos aranžuotę ir vokalinės grupės parengimą Juozo Miltinio dramos teatro muzikiniame Kazio Sajos spektaklyje „Devynbėdžiai“ (režisierius Marius Meilūnas).

Komentarai

  • Kompozitorius R.Bagdonas pelnė ir 2017 m. METŲ PANEVĖŽIEČIO apdovanojimą

    • Atsakyti
  • Va čia elitas, o ne kažkokios,, pikulytes,,

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų