Jaunųjų kūrėjų dideli pasiekimai

Jaunųjų kūrėjų dideli pasiekimai

Šiandien žymią vietą skyrėme ir ištikimajai projekto dalyvei Mūzai Olimpijai. Jos, tuomet dar ketvirtokės, kūryba buvo spausdinta pirmaisiais projekto metais – 2012-aisiais. Vėliau – kasmet. Dabar, net nebegyvendama Panevėžyje, Mūza atsiuntė savo eilėraščių pluoštelį. Trumpai parašė ir apie save. Džiugu, kai neprapuola projekte dalyvavę kūrėjai!

Mūza Olimpija Svetickaitė (8 kl.)

Iš jaunosios kūrėjos laiško projekto komandai: „Per keletą mėnesių prisikaupė nemažai naujų eilėraščių. Juos ir siunčiu. Dar noriu pasidžiaugti, jog tradiciniame respublikiniame atvirajame Borutaičių draugijos poezijos konkurse, skirtame Lietuvos šimtmečiui ir 25-ajam Borutaičių poezijos pavasarėliui, už pateiktą konkursinį darbą – eilėraščių rinkinį „Sniego ženklai“ tapau Laureatų laureate ir buvau apdovanota Garliavos Jonučių progimnazijos direktoriaus premija. Vertinimo komisijai tradiciškai pirmininkauja poetas Robertas Keturakis. Jis mano poezijai parašė išsamią recenziją.

O jaunojo kūrėjo konkurse „Sapnuojančio medžio pavėsy“, skirtame Vytauto Mačernio 97-osioms gimimo metinėms, pateikusi eilėraščių ciklą „Tipenimai“, laimėjau II vietą. Komisijai pirmininkavo rašytoja, muziejininkė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.“

poledinė žūklė

1.

čia būta atsisveikinimų:

smilgų kramtymo, šalčio delnuos,

blausių horizontų, mūsų žvilgsnių

klaidžiota tylos dykrose

2.

čia tekėta gilios upės:

tirpta vandenuos moterų pleiskanų,

žuvų, jomis mitusių, stipta

3.

čia plaukta mūsų valties:

akmenų veidrodin svaidyta,

stebėta – kaip skęsta maniškis,

taviškis atšoka

4.

tada seklumos iš žodžių supilta:

mūsų laivo užstrigta, prakiurta,

žvelgta žuvims į akis –

sužuvėta

5.

tavo kurta lauželio:

vandenio deginta –

tėkmė apsitraukus ledu

6.

tu išlipęs iš čia sausomis:

tavo klešnėn rudens susigerta,

ištekėta pavasario, paukščių

parskrista namo

7.

tavyje aš užšalus ledais,

pelenais supleškėjus

8.

savyje aš sūrus vanduo:

bandau išgaruoti

9.

bandau ištekėti į kriauklę,

kol pati virstu dvigeldžiu moliusku –

filtru vandens

švariasielio

10.

ar moki jūržolių kalbą?

11.

bandau tau iš čia parašyti:

dantiraštį gramdau,

sraigių ženklus šlapuoju,

bandau ant jauko tavo pakibti

ne man

12.

kur tu kūrei lauželį,

žiemomis atsiveria eketės

13.

kur tu kūrei lauželį,

žiemomis mano tėvas žvejoja –

bando pagauti mane,

žvynais apsitraukusią

tam tikra

manyje auga sienos

šimtai aidinčių kiautų

juose veriasi skylės –

laukan laša kraujas

iš skylių auga šaukštai

šaukštai kiauri, šaukštai skambantys

šaukštai tušti

į juos byra sniegas –

netirpsta

šaukštai remias į žemę

į juodžemį, klampų akivarą

jame mano kaulai gieda –

vilkai šiaušia kailį

žemė užkasa raktą

jį apneša rūdys, pelės dantukais

nugraužia dantis – lieka dulkelės

raktas saugojo saulę

ištirpdžiusią mus į ženklus –

ji kaustosi upės dugne –

sudega žuvys

upė apšviečia medį

ir į rytus krenta šešėlis –

ten nelieka lapų ir paukščių

tik kurmiai vėjo vargonuose

po medžiu yra žmonės

šimtai bespalvių veidų –

jų bruožus blukina pienas

tie žmonės yra manyje

mano šnervėse drėksta jų pėdos

ir pienas laša į kibirus –

aidi pasaulis

nes yra tam tikras ruduo

egzistuoja tam tikrais metais

diena tam tikra

kai langus užneša suodžiai

kai dubenys visi prisipildo –

ir nėra kam nušveisti,

ir nėra kam išgerti,

ir nėra kam ištarti

kad jokių sienų,

jokių šaukštų nei pelkių,

nei pulko akių po šaknim

nebėra

nes nelieka manęs

lupu celofaną

šis paveikslas neturi spalvų

jis skverbiasi prakaituotose laiptinėse

į mano įsčias cigarečių dūmais

tinsta juodais debesimis mano plaučiuose

lyju rūgščiu lietumi

dusliais žodžiais supilu antkapius

kertu alkūnėmis dantiraščius

kol ženklai ištįsta į horizontą

kol rankos pradeda varvinti

pliušinių žaislų kraują į mano akis

mano kūnas surišamas lėlių kaspinais

jaučiu rankas suėmusias mano kasas

kerpamų plaukų skausmą nuogo kaklo šaltį

šaltį namų karštame kūne

medų kaistantį piene perdegusį lietų

tada plyštu į girgždantį rėmą

regiu savo viduj tuščias patiltes

žingsnių laukiantį pakrančių aidą

tada paguldau sunkią drobę į tvinksinčią duobę

ir ištariu sudie savo vaikystei

obscura

aš noriu uždaryti tavo langines

nes pro langus veržiasi lietūs ir pūgos

šlapdribos suvysto tave į minkštą kokoną

tu tirpsti drumzlėse ir šaltyje

vanduo nusvidina tavo ašmenis

judesiai lėtėja mintys tarpsta pūkuose

nes tu pagaliau išmoksti svajoti

tavo atmerktomis akimis teka sapnai

nuliežiantys visas kūno žaizdas

nes tampi viena didele tinklaine

ją žvaigždės prikala prie kelio ženklo į rojų

ir tu patiki kad ant nugaros tau auga sparnai

aš noriu užtraukti tavo užuolaidas

tada po tavo akių vokais ims augti šešėliai

įtrauks tave į lygų veidrodžių narvą

ir tavo siela staugs iš klampaus kūniško siaubo

tavo masė gaubsis betoniniu luobu

šnervėse garuos progresuojanti despotija

tavo kelias ves tik žemyn

tik garuojančion tavo gerklėn

tu degsi savo pelenuose

regėsi tik atspindžius

naikinsi iliuzijas blogio skeveldrom

tu galėsi ištrūkti su savo cemento pasauliu

su plevenančia juoda būtimi kitiems atsiverti

galėsi ateit išsiduoti po mano langu

ir tarti man ačiū žvėrišką kasdienybę

ir tada – pagaliau –

galėsiu tave įvilioti

į dulkėtus pelėkautus

po mano lova

naujoji ruošos liturgija

atverk orlaides pavasariui

įsileisk dulkinas saulės saujas

atsigulk, užsimerk, nebijok –

čia tik procesija vabalėlių tavo skruostais

laidoja pernykščius tėvus

dar nepabusk –

tavo akių vokais gula pelenų sluoksniai

blakstienomis laipioja pūkų erkutės

paakių lizduose daugėja kiaušinėlių

nenusibrauk –

šio sezono mada gyvasis makiažas

suskaičiuok iki tūkstančio, atsimerk –

akysna prilašės karšto dangaus

išgraužk juo voratinklių rezginius

po apsivalymo kruopščiai išmirkyk rankas

ištrink stipriai galvą nuo voragyvių kūnų

atstatyk vėjui krūtinę

jis apibarstys tave pernykščiais lapais

susirink, išvalyk, išlukštenk –

rasi žiedadulkių krūvas šimtai alergenų

naktimis svajoja apie tavo nosį

tik į rūsį nelipk

ten pilni sūraus vandens kibirai –

juos priverkė Dievas

barkarolė

1

juoda naktis

raudoni švyturiai

kraujas tekantis

iš kranto žaizdos

akimirksniu krešantis

bėgantis atgal

mūrine gysla

kol miesto širdis

jį stumia atgal

subliūkšta vyzdys

2

mes plaukiam

užmerkta akim

juodu debesiu

link pūliuojančių molų

sutvarstytų rūku

laikrodžių dūžiais

tirštinam vandenį

mūsų jūra tik pelkė

iš dulkių ir dūmų

3

prakiurusia valtim

kursuojam į triukšmą

to miesto žvaigždžių

kad sau leistume mirti

šizofrenijos

šis miestas nešioja mano liekanas

jos praeiviams lipina akis, apraizgo rankas, maišos po kojom

karštos kraujo varyklos smenga ant žemės, suskyla jų lukštai

pasipila syvai ir upėmis gatvėse teka, išlaužia mašinų duris

susprogsta benzino bakai, vairuotojai krenta į srovę

šviesoforai sumaišo spalvas, linčas teisia juos lūžti

dulkių debesys gimdo vabzdžius, neužaugę jie puola į sriubą

negyvenę išverda degančiam skysty, bepročiai meldžiasi švirkštams

supročiai kabinasi kranto, lipdo žaizdas, prieš veidrodžius dažosi lūpas

jie trenkias vitrinon, krenta duobėn, bučiuoja mano pėdas

aš vemiu stiklo šukėmis, švirkštų mėsa, pragaro raugu

klumpam kartu, mes visi augalai su tuščiais apytakos indais

pajuodusiais kaulais, apgraužtais žiurkių šmėklų, juodu krauju

mūsų organai stebi viens kitą, jų pertvaros skaidrios

mūsų įsčiose šiukšlės, mes purvo gimdyklės, paukščiai negrįžę namo

virtualūs stabai nuzulintais kumščiais, mūsų tvarte nesibaigia karas

mums ekranai išgarino smegenis, galvoje nešiojam varpus, nepabaigiam skambint

ir skambint vienas kitam, negirdėt, mūsų ausys išpjaustytos miesto

mes girdim tik tankų ošimą, akys skiria tik kelio ženklus – – –

mes rašėme dievą mažąja. neberašome niekaip

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų