Kuklus menininkas sako, jog jam labiausiai patinka pats kūrybos procesas – įvairių iškilmių, apdovanojimų ceremonijų, atsidurti dėmesio centre S. Saladūnas nelabai mėgsta. V. Kopūsto nuotr.

Matomas nematomas – tikrasis atspindys

Matomas nematomas – tikrasis atspindys

Fotomenininkas Saulius Saladūnas rugsėjo pradžioje, kaip ir kiekvienais metais, suks link jūros. Ten jo ir kitų šalies bei užsienio menininkų laukia įdomi kūrybinė veikla jau 41-ą kartą vyksiančiame tarptautiniame Nidos fotografų seminare.

Panevėžietis – ypatingas šio renginio dalyvis, per ilgus metus nepraleidęs nė vieno užsiėmimo. Pernai, minint plačiai žinomo seminaro 40-metį, buvo atkreiptas dėmesys, kad tik šiaulietis fotomenininkas Ričardas Dailidė ir panevėžietis jo kolega S. Saladūnas dalyvavo visuose – įskaitant ir patį pirmąjį – seminaruose.

Tai rodo, kokia šiems žmonėms svarbi jų pasirinkta veikla, kaip jie vertina galimybę tobulėti.

S. Saladūnas mano, kad kitiems fotomenininkams kasmet atvykti į Nidą sutrukdė rimti sunkumai, bėdos, negalios. Jis apgailestauja, kad ne vienas buvęs seminaro dalyvis jau Amžinojoje ramybėje ir jų niekada nebesusitiks.

Rudenį 68-ąjį gimtadienį minėsiantis panevėžietis menininkas iš tų visada pirmyn lėkti pasirengusių, visur dalyvauti norinčių žmonių.

Jis nemėgsta monotonijos vienoje vietoje – vieną darbų ciklą pabaigęs, žiūrėk, ir plaukia į kitus vandenis, imasi kitų temų, kitokių sprendimų.

„Man baisiausia užsistovėti toje pačioje vietoje, naudotis tomis pačiomis priemonėmis. Juk taip sparčiai viskas keičiasi, tiek naujų galimybių atsiveria. Taip ir dirbu – mintys lekia viena po kitos, o kartais ir įdomios, kūrybingos aplanko. Jeigu spėju jas pagauti, tada prasideda naujas etapas“, – pasakoja S. Saladūnas.

Vyras sako, jog žvelgdamas atgal kartais pajunta nemažą gyvenimo dalį iššvaistęs veltui, nepadaręs to, ką būtų galėjęs. Kiek daug dalykų nugrimzdo praeitin, kiek daug permainų įvyko, taip ir nespėjus jų įamžinti.

Kad ir kas pasiliko už kadro, šio žmogaus darbai, jo pasiekimai iškalbingi. S. Saladūnas nuo 1989 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, turi meno kūrėjo statusą.

Surengta dešimtis personalinių parodų Lietuvos miestuose ir užsienyje. Darbai eksponuoti ir apdovanoti grupinėse parodose Japonijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, JAV ir kitose šalyse.

S. Saladūno fotografijų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Fotografijos muziejaus, Lietuvos dailės muziejaus ir kitose reikšmingose kolekcijose. Jo darbus vertina ir meno žinovai, ir paprasti žiūrovai, nuotraukose ieškantys taip greitai besikeičiančio gyvenimo prasmės.

Nors šiuo metu intensyvi kūrybinė veikla kiek sulėtėjo – daug laiko atima buities reikalai persikraustant, pertvarkant, remontuojant namus, – kūrybinė kibirkštėlė vis tiek negęsta.

S. Saladūnas stebisi: „Nejaugi fotografai privalo matyti tik grožį?“ S. Saladūno nuotr.

S. Saladūnas stebisi: „Nejaugi fotografai privalo matyti tik grožį?“ S. Saladūno nuotr.

Miesto paslaptis

Dar, regis, taip neseniai pasibaigę 2015-ieji buvo ypatingi metai jo gyvenime. Tais metais tarp apdovanotų labiausiai nusipelniusių panevėžiečių buvo ir menininkas S. Saladūnas, penkis dešimtmečius gyvenimo bėgsmą fiksuojantis fotoaparatu.

Jis metų panevėžiečiu išrinktas už profesionalumą, aukštą meninį lygį ir nuoširdžią ilgametę visuomeninę veiklą fotografijos srityje.

Tais metais atšventęs 65-ąjį gimtadienį, panevėžietis tuo pat metu minėjo ir savo kūrybinio darbo 50-metį. Būtent tiek metų buvo prabėgę nuo tos dienos, kai penkiolikmetis vaikinukas pradėjo į pasaulį žvelgti pro už paties sutaupytus pinigus įsigyto fotoaparato „Smena“ objektyvą.

Per tuos metus S. Saladūnas tapo patyrusiu, pripažintu, vertinamu fotografu, tačiau kūrybos srityje išliko toks pat – smalsus, atviras, naujų temų, žanrų, formų nepaliaujamai ieškantis, nenurimstantis žmogus.

Dabar jo pirmasis fotoaparatas su aprašymu, kaip jis buvo įsigytas, ką fotografavo, kokiomis ypatybėmis pasižymėjo, saugomas Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Per tą laiką menininko rankose pabuvo ne viena įvykius, reiškinius ir žmones padedanti įamžinti technika. O pats S. Saladūnas sako, kad meninė branda ateina gerokai vėliau – kai jau būna padaryta šimtai nuotraukų, išbandyta daugybė galimybių, sukurta ne viena prasmingų darbų serija.

Viena jų – „Matomas, esamas – nematytas Panevėžys“ buvo eksponuota ir „Galerijoje XX“ . Žiūrovų dėmesiui buvo pristatyta daugiau kaip du šimtai darbų, pasakojančių apie svarbiausią miestą autoriaus gyvenime. Nors dokumentuose užfiksuota, kad S. Saladūnas gimęs Pasvalio rajono Kruopinės kaime – jis nuo mažens gyvena Panevėžyje, laiko jį gimtuoju miestu, pažįsta kiekvieną jo kampelį.

O kad niekas neliktų nepastebėta, jis visada, kad ir kur eitų, stengiasi sukti vis kita gatve, kad kuo daugiau galėtų pastebėti. „Aš net namo negaliu pareiti tuo pačiu keliu, vis ieškau kitų“, – juokiasi panevėžietis.

Mato ne tik grožį

Panevėžiui skirtame fotografijų cikle ypatingas dėmesys teko mažosios medinės architektūros ir tarybinio laikotarpio architektūrinei invazijai į miesto erdves.

Kaip sakė S. Saladūnas, stebėdamas tuos reiškinius jis aptikęs kompozicine ir spalvine prasme savitai įdomių fotografinių vaizdų. Suskaitmenintus darbus jis padovanojo Panevėžio kraštotyros muziejui.

Kas ateidamas į parodą „Matomas, esamas – nematytas Panevėžys“ tikėjosi pamatyti išpuoselėtus miesto vaizdus, gražiausias centro, Senvagės vietas, labai suklydo. Žiūrovai buvo pakviesti išvysti visai kitokį reginį.

Fotografas mena, kad į parodos atidarymą atėjęs miesto meras pasakė: „Ėjau tikėdamasis pamatyti kažką gražaus, o ką pamačiau?“

S. Saladūnas stebisi: „Nejaugi fotografai privalo matyti tik grožį?“ Tais užfiksuotais miesto vaizdais jis teigia išsakęs savo požiūrį ir skatinęs žiūrėti ir matyti, suprasti, daryti, keisti.

Nuotraukos buvo darytos ankstyvą pavasarį, – ką tik nutirpo sniegas, žalumos nėra, o visas šlamštas ir bjaurastis išlindę į paviršių.

Autorius nieko neišgalvojo, nepridėjo ir neatėmė – taip buvo, tą matė ir fotografavo. Jis teigia visą laiką norėjęs, kad miestas keistųsi į gera, kad jame nebeliktų tokių vietų, apie kurias reikėtų sakyti: čia geriau nefotografuoti.

„Miestas gyvas organizmas – jis negali būti sukriošęs, supuvęs, apsileidęs. Džiaugiausi, kad Panevėžys ir plika akimi žiūrint pasikeitęs į gera. Permainų bus dar daugiau, kai visų žmonių požiūris pasikeis – kiekvienas pradės nuo savęs ir rezultatas bus akivaizdus“, – sako menininkas. Jis prisimena, kaip žavėjosi Vokietijoje matytų miestelių grožiu – atrodė, ir žmonės geresni ten, kur viskas sutvarkyta.

Pasak S. Saladūno, miestas gyvas organizmas – jis negali būti sukriošęs, supuvęs, apsileidęs. S. Saladūno nuotr.

Pasak S. Saladūno, miestas gyvas organizmas – jis negali būti sukriošęs, supuvęs, apsileidęs. S. Saladūno nuotr.

Žavingi skirtumai

Panevėžio patriotas apgailestauja, kad per mažai fotografavo kadaise buvusių kasdienių, lyg ir neįdomių, o dabar jau praeitimi tapusių reiškinių – juk daugelio pastatų, gatvių jau nebėra, visiškai pasikeitė ne vienas Panevėžio kampelis.

Menininkas domisi ir kitų fotografų sukurtomis Panevėžio nuotraukomis. Padėdamas atrinkti darbus Panevėžio fotografų draugijos organizuojamai parodai „Miestas ir miestiečiai“, S. Saladūnas pastebėjo, kad jie gana įdomus.

„Rūšiuodamas darbus į juos žiūrėjau ne vieną vakarą ir pastebėjau, kad autoriai ir jų požiūris labai skiriasi. Visa tai suteikia šiai parodai daugiausia žavesio. Gatvės fotografijos žanras ypatingas, nes profesionalai sugeba įsijausti į aplinką, užfiksuoti tikras emocijas. Be to, iš kasdienybes ištraukia ką nors ypatinga“, – tuomet kalbėjo S. Saladūnas.

Jis negailėjo pagyrimų ir pačiai temai. Fotomenininko nuomone, tokie kūriniai visuomet sulauks susidomėjimo, tuo labiau kad miestas nuolat keičiasi, o žmonėms malonu prisiminti praeitį, be to, galima ją palyginti su dabartimi.

Surastos plokštumos

Įdomus neseniai S. Saladūno sukurtų darbų ciklas „Plokštumos“. Šiuo metu jis eksponuojamas Naujojoje Vilnioje.

Didelio susidomėjimo šie darbai sulaukė ir anksčiau juos eksponuojant sostinės Gedimino prospekto fotografijos galerijoje „Prospektas“.

Tie, kurie matė šias S. Saldūno nuotraukas, atrado visai naują, savitą ir įdomų menininko bruožą – plokštumos sampratą menininkas ir bando perteikti fotografijomis.

„Jos yra dvi. Viena, kurią visą gyvenimą gali transformuoti ar perstatinėti, o kita, kuri tylėdama stebi tave ir tavo pastangas ją suprasti ar įveikti. Svajonės pasąmonėje suformuoja iliuzijas ir mes atsiduriame lyg tarp dviejų plokštumų – tikrovės vaizdo ir perkeltos į kopiją. Čia kaip sapno ir tikrovės sukurta erdvė, kurioje kiekvienas labai individualiai suvokiame ir interpretuojame išgyvenimų patirtis.

Taigi tas paviršius ir yra šiuolaikinis informacinis kodas, kuris perteikiamas kūryboje. Galbūt vieni nuėjo į fotografinio vaizdo gilumą, o kiti pasislinko atgal į paviršių. Kuo daugiau prie to paviršiaus vaizdų prisiliečiama, tuo įdomiau, gal tik nedaugeliui suvokiamas prasmes matant. Temos pasirinkimas – tai ilgalaikio kūrybinio gyvenimo brandinta tema“, – apie savo darbus sakė S. Saladūnas.

Menotyrininkai atkreipė dėmesį, jog panevėžiečio fotografo S. Saladūno fotografijų ciklas „Plokštumos“ gimė fotografui iššniukštinėjus, išlandžiojus, perėjus senuosius Vilniaus kvartalus ir sukūrus neįtikėtinai estetiškas bei abstrakčias fotografijas.

„Šiame naujame autoriaus cikle man įdomiausia tai, kaip mums kasdien matomas, laiko nušiurentas Vilniaus senamiesčio sienos fragmentas transformuojasi į begalybėje nutolusį jau minėtą Marso peizažą.

Visi šie laiko nugludinti ar sušiaušti sienų fragmentai yra neįtikėtinai tapybiški. Tiksliau sakant, tokius juos mums atveria autorius. Ypatingai delikatus spalvų balansas, gęstančių, išnyrančių, pridengtų, sugludusių spalvinių dėmių kompozicijos iš toliau labai primena gerai apgalvotą tapytojo kūrinį, labai tvirtą kompoziciją“, – rašė Virginijus Kinčinaitis.

Vaišino ypatingu tortu

S. Saladūno darbai ne kartą spausdinti įvairiuose leidiniuose, fotografijų albumuose, išleisti atvirukais.

Kartu su rašytoja Liuda Jonušiene jis išleido knygą „Panevėžio albumas. 50 savaičių“. Joje 50 nuotraukų – miesto vaizdų ir tiek pat rašytojos tekstų.

Kai Fotografijos galerijoje vyko šios knygos pristatymas, nuotraukų autorius sumanė visiems renginio dalyviams palikti prisiminimą apie jį.

Prisipirko kiek didesnių latviškų degtukų dėžučių ir ant kiekvienos jų priklijavo po mažą knygoje spausdinamos nuotraukos kopiją. Penkiasdešimt degtukų dėžučių – kiekviena su vis kitokiu miesto vaizdu – buvo sudėliotos taip, jog iš tolo atrodė tarsi tortas.

Visiems renginio dalyviams buvo pasiūlyta „pasivaišinti“ – paimti po vieną gabalėlį – dėžutę prisiminimui. Dalyvių buvo daug – kaipmat visas pusšimtis dėžučių buvo išgraibstyta. Viena liko ir autoriui.

Išradingumo fotomenininkui nestinga – jis mėgsta stebinti, sukurti ką nors netikėto.

Jauniems, savo vietą fotografijos mene bandantiems rasti žmonėms S. Saladūnas pataria niekada neskubėti, bet stengtis viską daryti savu laiku.

„Svarbiausia matyti tikslą, žinoti, ką nori pasakyti ir ką nori palikti po savęs“, – sako menininkas.

Jis atkreipia dėmesį, kad galimybių dabar labai daug. Anksčiau buvo tik viena – fotografavimas juostele. Skaitmeninis būdas atsirado vėliau. Dabar fotografuojama ir juostele, ir skaitmeniniu būdu, ir grįžtama prie senovinio – archajiško būdo. Efektą siekiama išgauti tomis priemonėmis, kokiomis naudojosi patys pirmieji fotografai.

S. Saladūnas sako, kad paėmus į rankas fotoaparatą, pirmaisiais metais tik mokomasi fotografijos amato. Jam pačiam meno paieškos taip pat prasidėjo kiek vėliau.

Link suvokimo, tobulėjimo eita ilgu keliu – perskaityta šimtai knygų, domėtasi kitų darbais, gilintasi į įvairias galimybes.

Tik bėgant laikui įgyta patirtis padeda atverti anksčiau nepažintas erdves, susipažinti su paslaptingu meno ir kūrybos pasauliu.

Kuklus menininkas sako, jog jam labiausiai patinka pats kūrybos procesas – įvairių iškilmių, apdovanojimų ceremonijų, atsidurti dėmesio centre jis nelabai mėgsta.

Faktai

Saulius Saladūnas gimė 1950 m. spalio 11 d. Kruopinės kaime, Pasvalio r. (tikroji gimimo data — 1950 m. rugsėjo 15 d.).

Po mokyklos ir tarnybos sovietinėje armijoje, įvairiose įstaigose bei organizacijose dirbo inžinieriumi, darbininku.

Nuo 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Kurį laiką buvo šios organizacijos valdybos narys ir Panevėžio skyriaus atsakingasis sekretorius. 2005-aisiais metais oficialiai suteiktas meno kūrėjo statusas.

Nuolat dalyvauja kūrybiniuose fotografų seminaruose Nidoje, 2011 m. ir 2013 m. dalyvavo Panevėžio tarptautinėje fotografijos bienalėje „Žmogus ir miestas“, 2010 m. – fotografų plenere Joniškyje.

1989 m. kaip fotografas dalyvavo ekspedicijoje Stalino represijų vietomis tuometėje Komijos autonominėje respublikoje.

Už kūrybą pelnyti įvairūs apdovanojimai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Japonijoje, Prancūzijoje ir kitur.

Parodų darbų serijos:

„EU“ 2005 m.; „Kūnas“ 2010 m.; „120 metų“ 2010 m.; „Plokštumos“ 2015 m.; „Matomas, esamas – nematytas Panevėžys“ 2015 m.

Šiuo metu tęsiami fotografijų ciklai:

„Provincija“ (apie Panevėžį), „Pornodešinioji“ (nuogo kūno fotografija), „Posovietinė Lietuva“.

Komentarai

  • Dar reikia pridėti, kad Saulius puikus pedagogas, nesavanaudiškai dalinantis savo vertingą patirtį ir atvedęs į fotografiją ne vieną jaunuolį.

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į :) komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų