VERTYBĖS. Vertėjai, rašytojai, frankofonijos puoselėtojai, Prancūzijos ir Lietuvos aktorei, visuomenės veikėjai, Prancūzijos garbės legiono ordino kavalierei Karolinai Masiulytei-Paliulienei knygynas yra daugiau, nei darbo vieta ar šeimą maitinantis verslas.

Dviejų kultūrų dvasios įkvėpta

Dviejų kultūrų dvasios įkvėpta

Knyga – šviesos spindulys, be kurio Nepriklausomybės – 1918-ųjų Vasario 16-osios – rytas vargu ar būtų išaušęs. Iki laisvės dienos lietuviams teko nueiti ilgą pasirengimo kelią – su mintimis, suvokimais, kalbomis ir, žinoma, spausdintu žodžiu.

Pirmieji skaitytojai

Nepriklausomybės kelyje lietuviška knyga žadino pavergtos tautos savimonę, padėjo suprasti savo tapatybę, skatino laisvės siekį.

Tačiau prieš šimtmetį knyga nebuvo taip lengvai pasiekiama kaip dabar, bibliotekų, knygynų nebuvo. Ilgai caro draustais lietuviškais leidiniais slapta aprūpindavo knygnešiai.

1904 metais panaikinus spaudos draudimą, knygynai ėmė steigtis tik po kurio laiko. Panevėžys teisėtai gali didžiuotis, kad būtent čia atsirado vienas pirmųjų lietuviškų knygynų.

Knygyno įkūrėjas – iš Šeduvos valsčiaus Prastavonių kaimo kilęs Juozas Masiulis, dėl laimingo pasirinkimo atsidūręs Panevėžyje ir čia pradėjęs bei sėkmingai plėtojęs savo veiklą.

1864 metais gimęs Juozas buvo jauniausias sūnus šeimoje, kurioje augo 7 vaikai. Panevėžio kraštotyros muziejaus turimoje medžiagoje pasakojama, kad nuo ankstyvos jaunystės kartu su kitais šeimos nariais jis dirbo tėvų ūkyje. Tėvui mirus, ūkį paveldėjo vyriausias sūnus ir jaunėlis Juozas nusprendė gyventi savarankiškai. Ieškoti darbo jis išvyko į Panevėžį. Čia atvykęs įsidarbino seserų Jokubauskaičių prekybos namuose.

Praėjus keleriems metams, nusprendė verstis savarankiškai, prekybos ėmėsi drauge su Vladu Kuzma. Iš pradžių jie prekiavo įvairiausiomis prekėmis.

Bet J. Masiuliui labai patiko knygos ir jis sugalvojo verstis jų prekyba. Kadangi tuo metu spausdinti knygas lietuviškais rašmenimis buvo draudžiama, jaunuolis susisiekė su Garšvių knygnešių draugija ir slapta ėmė platinti uždraustas lietuviškas knygas, pardavinėjo maldaknyges.

Knygnešys J. Masiulis ne vienerius metus, rizikuodamas gyvybe, į Lietuvą iš Karaliaučiaus krašto nešiodavo knygas. Už slaptą prekybą knygomis jis ir nukentėjo – buvo ištremtas į carinės Rusijos gilumą.

Lietuvoje esu prancūzė, Prancūzijoje – lietuvė.
Karolina MASIULYTĖ-PALIULIENĖ

Spaudos draudimą panaikinus, knygyną jau buvo galima atidaryti legaliai. Tam buvo gautas carinės valdžios leidimas.

2016 metais, kai buvo minimos J. Masiulio knygyno įkūrimo 110-osios metines, vis dar buvo svarstoma, kada iš tikrųjų buvo įkurtas knygynas – 1905 ar 1906 metais?

Į šį klausimą atsakė istorikė Joana Viga Čiplytė. Ji surado pirminį dokumentą, įrodantį, kad knygynas pradėjo savo veiklą 1905 metais. Tai jai pavyko rasti tų metų laikraštyje „Nedėldienio skaitymai“. Reklama laikraštyje skelbė: „Panevėžyje veikia lietuviškas Juozo Masiulio knygynas, prekiaujantis įvairiomis knygomis, natomis, rožančiais, škaplieriais bei kitkuo“.

Pirmasis lietuviškas knygynas veikė nuomojamose patalpose, vėliau tas patalpas J. Masiulis su žmona įsigijo.

Daugiau apie veiklos metus rašoma J. V. Čiplytės knygoje „Juozas Masiulis: knygnešys ir knygininkas“.

Knygoje aprašomi svarbūs faktai apie žmones, skleidusius lietuvišką žodį spaudos draudimo metais, leidinyje pateikta daug archyvinės medžiagos apie 1905–1914 metais įkurtus knygynus, J. Masiulio darbą, gyvenimą, leidybinę ir visuomeninę veiklą, likimą. Knyga gausiai iliustruota unikaliomis fotografijomis, tapybos ir grafikos reprodukcijomis.

Minint knygyno šimtas dešimtąsias metines vienas jo dabartinių vadovų – anūkės Karolinos Masiulytės vyras Arūnas Paliulis pabrėžė, jog simboliška tai, kad J. Masiulio knygynas Panevėžyje įsikūręs Vasario 16-osios ir Respublikos gatvių sankirtoje ir toliau puoselėja lietuvybę, skleidžia lietuvišką žodį. „Šis knygynas yra tapęs ir viso Panevėžio, ir vienos šeimos istorijos dalimi“, – teigė A. Paliulis.

Garbingas įvertinimas

Kuris panevėžietis nežino Masiulio knygyno? Kiekvienas parodys, kur jį surasti, o dažnas paklaustas dar ir papasakos, jog tai – seniausias lietuviškas knygynas, įkurtas Juozo Masiulio ir dabar dar valdomas jo palikuonių. Knygyno įkūrėjo veiklą dabar tęsia jo anūkės Karolinos Masiulytės-Paliulienės šeima.

Šios moters vardas neseniai garsiai skambėjo visos Europos mastu – istorinio knygyno paveldėtojai K. Masiulytei-Paliulienei Prancūzijos prezidento dekretu buvo suteiktas Prancūzijos Garbės legiono ordinas, aukščiausias valstybės apdovanojimas, skiriamas civiliams asmenims.

Vertėjai, rašytojai, frankofonijos puoselėtojai, Prancūzijos ir Lietuvos aktorei, visuomenės veikėjai Prancūzijos garbės legiono ordinas ir ordino kavalieriaus vardas buvo skirtas už nuopelnus antrajai Tėvynei Prancūzijai, už vaidybą, režisūrą, vertimus ir apskritai nenuilstamą literatūros ir prancūziškosios kultūros puoselėjimą bei plėtrą.

Garbės legiono ordiną, kuris iki šiol yra aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas, 1802 metais įsteigė imperatorius Napoleonas.

Šio garbingo ordino legionierė – kukli, mielai bendraujanti moteris, dažnai sutinkama Vilniaus, Panevėžio gatvėse, panorėjo, kad šis apdovanojimas jai būtų įteiktas Lietuvoje.

Save ji laiko dviejų kultūrų atstove – gimusi, užaugusi, studijavusi Prancūzijoje moteris visada žinojo ir vertino savo lietuvišką kilmę.

Apie kažkur toli esančią Lietuvą, Panevėžį dar visai mažytei jai pasakodavo tėtis. O kai labai knygas mėgusi mergaitė sužinojo, jog jos senelis tame Panevėžyje turėjo knygyną, ta paslaptinga šalis su gausybe knygų jai ėmė rodytis kaip kažkoks prarastas rojus. Ir jau niekada neapleido svajonė apsilankyti Lietuvoje, pamatyti, kaip ten viskas yra iš tikrųjų.

Mergaitė žinojo, kad jos senelio šeima, kurioje augo du vaikai, – jos tėtis ir teta, gyveno virš knygyno. Be to, tame pačiame name buvo ir knygyno darbuotojų butai. Visi gyveno kaip viena draugiška šeima.

IŠBLAŠKYTI. Masiulių šeima buvo įtraukta ir į tremiamųjų sąrašus, tad J. Masiulis išvyko gyventi į Prancūziją.

J. Masiulis Panevėžyje buvo gerbiamas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. 1940-aisiais, kai senelis sunkiai sirgo, jam mirštant, po knygyno langais religines giesmes giedojo Panevėžio katedros, kurios mecenatas jis buvo, choristai.

Po J. Masiulio mirties gyvenimas jau nebegalėjo būti toks, koks buvo – prasidėjo sunkūs laikai. Masiulių šeima buvo įtraukta ir į tremiamųjų sąrašus, tad knygyno savininko žmona su dukra per Vokietiją emigravo į JAV, o sūnus (K. Masiulytės-Paliulienės tėtis) Jonas Masiulis išvyko gyventi į Prancūziją. Ten pasaulį buvo lemta išvysti ir Karolinai.

Pirmą kartą į Lietuvą, į Panevėžį ji atvyko 1977 metais, kartu su tėvu ir broliu. Oficialus vizito tikslas buvo susitikimas su Juozu Miltiniu, mat jis buvo Karolinos tėvo geras draugas, bendravęs su juo studijų Paryžiuje metais.

Atvykus į Panevėžį aplankyta, pamatyta daug – pabūta ir senelio knygyne, kuris tuo metu buvo centrinis miesto knygynas. Kaip sako K. Masiulytė-Paliulis, ta kelionė į Lietuvą jai buvo lemtinga, po jos padarytas pasirinkimas: „ Aš supratau, kad čia mano šaknys, ir kad aš čia turiu gyventi.“

Todėl atėjus laikui, atsiradus galimybei K. Masiulytė-Paliulienė su JAV lietuvių emigrantų šeimoje gimusiu vyru Arūnu, parvykę į Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, susigrąžino J. Masiulio knygyną ir jį toliau puoselėja.

Laimė, susipratusių žmonių dėka ir sovietmečiu tose pačiose patalpose išliko knygynas – jis nebuvo paverstas sandėliais, kaip daug kitų kultūros įstaigų. Čia visada buvo knygynas.

K. Masiulytė-Paliulienė pasakoja, kad knygyną nacionalizavus, jam vadovauti ėmėsi buvusi šio knygyno darbuotoja, dirbusi drauge su Masiulių šeima, Valerija Paulavičiūtė. Ji buvo nusprendusi, kad šiame knygyne niekada nebus prekiaujama ateistine literatūra. Visas ateistines knygas ji iš savo atlyginimo supirkdavusi ir atiduodavusi į makulatūrą. Už įvykdytą ateistinių knygų prekybos planą net būdavo giriama.

Knygyno įkūrėjas

Neseniai Teatro, muzikos ir kino muziejuje K. Masiulytė-Paliulienė rado seną afišą, kurioje paminėtas ir Masiulio knygynas.

Afiša skelbia, jog tik vieną dieną Panevėžyje, Montvilo teatre (vėliau tapęs pirmuoju Panevėžio dramos teatru Respublikos gatvėje) bus rodomas Valstybės teatro pastatymas – Aleksandro Ostrovskio pjesė „Miškas“. Spektaklio režisierius Konstantinas Glinskis. Šis spektaklis buvo pastatytas 1925 metais.

Afišoje skelbiama, kad bilietai į šį garsų spektaklį bus pardavinėjami Masiulio knygyne.

Tai rodo, kaip aktyviai knygynas dalyvavo kultūriniame miesto gyvenime, kiek turėjo veiklos ir be knygų platinimo.

Apie savo senelį žinanti tik iš pasakojimų anūkė mano ji buvus labai įdomiu žmogumi, savo gyvenime mačiusiu ir sunkių, ir gražių dienų.

Yra žinoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metais J. Masiulis su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. Gyveno Smolensko mieste. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, vėl grįžo į Panevėžį.

1919 metų sausį į Panevėžį įsiveržė Raudonoji armija – komisarai įkaitais paėmė žinomus panevėžiečius ir reikalavo išpirkos. Tarp suimtųjų buvo ir J. Masiulis. Jam teko kurį laiką pasėdėti Panevėžio kalėjime. Už užstatą iš kalėjimo buvo paleistas.

Tuo metu kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė, virė aktyvus politinis gyvenimas. Juozapota Masiulienė dalyvavo rinkimuose į Panevėžio miesto tarybą ir buvo išrinkta. Pirmojoje Panevėžio miesto taryboje ji dirbo apie porą metų.

ŠAKNYS. Dokumentais įrodyta, kad knygynas pradėjo savo veiklą 1905 metais

Paskui abu Masiuliai vėl ėmė verstis knygų verslu. Užmezgė ryšius su Latvijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių knygynais.

Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenys byloja, kad J. Masiulis garsėjo kaip mecenatas – jis prisidėjo prie Šv. Stanislovo bažnyčios – Panevėžio katedros statybos.

Garsiausia Panevėžyje labdaringa organizacija buvo Šv. Vincento ir Paulo draugija. Ji rūpinosi senelių namais, taip pat našlaičių globa. J. Masiulis buvo šios draugijos valdybos narys, veiklą rėmė savo lėšomis.

J. Masiulis garsėjo ir kitais mecenatiškais poelgiais.

Jo lėšomis 1929 metais buvo pastatytas medinis kryžius ant tais metais mirusio kunigo J. Karbausko kapo senosiose Panevėžio kapinėse. 1938 metais ant to paties kunigo kapo J. Masiulio lėšomis buvo pastatytas paminklinis akmuo ir kryžius.

J. Masiulis aktyviai dalyvavo ir Panevėžio miesto politiniame gyvenime. 1931 metais rinkimuose surinko reikiamą balų skaičių ir pateko į miesto tarybą, aktyviai dalyvavo jos veikloje.

Juozinių proga pasveikinti knygyno savininko atžygiuodavo Panevėžio gaisrininkų orkestras.

Arčiau Donelaičio

„Lietuvoje esu prancūzė, Prancūzijoje – lietuvė“, – sako garsi moteris ir prisipažįsta visada gyvenusi tarp dviejų jai brangių ir suprantamų kultūrų. Nuo pat jaunų dienų ji pasirinko menininkės kelią.

Aktorystės meno ji mokėsi dramos teatro mokykloje, studijavo istoriją Sorbonos universitete. Vėliau mokslus tęsė Valstybinėje dramos mokykloje.

Vaidino įvairiose teatrų trupėse, filmuose, dirbo televizijos programose, pati statė spektaklius vadinamosiose teatrio kavinėse.

1986 metais su kitu lietuvių kilmės prancūzų aktoriumi Žanu Kristofu Mončiu (skulptoriaus Antano Mončio sūnumi) sukūrė spektaklį apie žinomą disidentę ir kovotoją už tikėjimo laisvę sovietų Lietuvoje Nijolę Sadūnaitę. Šis vaidinimas sulaukė itin palankaus prancūzų žiūrovų įvertinimo. Spektaklis buvo nufilmuotas, jį vėliau parodė Lietuvos televizija.

Gyvendama Paryžiuje moteris lietuviškai beveik nekalbėjo, nors Lietuva visada buvo mintyse ir širdyje. Gerai išmoko tik susituokusi – sunkios kalbos barjerus padėjo įveikti vyras Arūnas.

Gyventi į Lietuvą Karolina su vyru Arūnu ir dukra Lina persikėlė jau daugiau kaip prieš 25 metus. Atgavusi senelio knygyną Panevėžyje, įsteigė J. Masiulio knygynus Vilniuje ir Kaune.

Moteris prisimena, kad pradėjus Panevėžio knygyno atnaujinimo darbus, sulaukė ne vieno pasipiktinusio panevėžiečio pastabų. Tuo metu, ieškant geresnio pelno, daug kas buvo keičiama. Žmonės manė, kad bus keičiama ir šio pastato paskirtis, ir negailėjo karčių žodžių.

K. Masiulytė-Paliulienė nepamiršta jų. Žmonės piktinosi: „Ką jūs darote? Juk čia visada buvo šventovė – knygynas. O dabar ką, negi maisto parduotuvę ar dar ką padarysite?“

Teko žmones raminti ir skubinti remonto darbus, kad visi įsitikintų – knygynas čia buvo ir bus.

Gyvenant supamai dviejų kultūrų veiklos netrūksta.

Aktorė yra Lietuvos frankofonų literatūrinės premijos žiuri pirmininkė, ji išrinkta Lietuvos–Prancūzijos asociacijos prezidente, dalyvauja įvairiuose projektuose ir imasi vertėjo plunksnos.

Trejų metų darbas – į prancūzų kalbą išversti Kristijono Donelaičio „Metai“. Nors leidyba kiek stringa, knyga netrukus turėtų pasirodyti.

„Dabar Donelaitį pažįstu labai gerai ir suprantu, koks tai gilus, svarus rašytojas“, – sako vertėja.

Jos verstą Valdo Papievio romaną „Eiti“ prancūzai jau skaito su malonumu. Lietuvio knyga populiari. Ateityje lauks susitikimas su dar vieno to paties autoriaus kūrinio, romano „Odilė“ vertimu.

Kol kas tik sau verčia Elenos Mezginaitės eilėraščius, kitų autorių kūrinėlius.

Kai „Sekundė“ užsuko į J. Masiulio knygyną, čia buvo ruošiamasi edukaciniam renginiui – o tokių čia vyksta daug ir įvairių.

Šį kartą buvo laukiama ateinant mažųjų skaitytojų. Į svečius pas juos su įdomia programa atvyko rašytojas ir dailininkas Dainius Šukys, kurio knyga „Blynų slibinas“ ir kitos vaikams labai patinka.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų