Savo mėgstamą darbą raguviškė Marytė įamžino įkūrusi muziejų.

Holivudas sovietinėje Raguvos pirtyje

Holivudas sovietinėje Raguvos pirtyje

Jau metai būriai turistų veržiasi pasižiūrėti seniai nebeveikiančios viešosios Raguvos pirties – tik ne sovietmečiu dvelkiančių plytelių ir kreida nuteptų lubų. Ten, kur kadaise vanojosi garo mėgėjai, aštuoniasdešimtmetė Marytė Virbickienė įkūrė kinematografijos muziejų.

Ar kuri iš šiandieninio Lietuvos pramogų pasaulio „žvaigždžių“ sugebėtų per metus į kaimo sales pritraukti 45 tūkst. žiūrovų? O štai Raguvoje gyvenanti M. Virbickienė sugebėjo.

„Kviesdavau visus kaip į vestuves“, – šiandien prisimena aštuoniasdešimtmetė raguviškė.

Ši moteris 36 savo gyvenimo metus atidavė kinui. Nebuvo ji nei garsi aktorė, nei režisierė, tačiau jauna kino mechanikė, kai dar retam kaime buvo elektra, o tuo labiau televizorius, sulaukdavo ne ką mažesnio populiarumo.

Apie sovietmečiu svarbias jos pareigas šiandien liudija krūva diplomų, medalių ir apdovanojimų. Dešimt metų praeitame amžiuje ši specialistė buvo geriausia iš 54 rajono kino mechanikų.

Jos kraityje ir ne vienas raudonos spalvos aplanku papuoštas raštas, liudijantis pirmą vietą socialiniame lenktyniavime. Tuo metu buvo įprasta varžytis ne tik žemės ūkyje, bet ir kultūros srityje. Kino mechanikė Marytė iš Raguvos smarkiai viršydavo savo metinės veiklos planą – į jos rodomų filmų seansus per metus ateidavo nuo 12 iki 45 tūkst. žiūrovų.

Įkūrė muziejų

Daug senų filmų afišų, lankstinukų, plakatų su žinomiausiais praeito amžiaus aktoriais, žurnalų bei patį kino rodymo aparatą ir keletą juostų šiandien M. Virbickienė laiko pirtyje. Bet ne garinei kūrenti čia viskas padėta. Prieš metus privatizuotame buvusio kolūkio pastate šeimininkė nusprendė įrengti muziejų.

„Nuėjau į kultūros namus ir sakau: „Esu paprasta, bet neprasta“, – apie sumanymą įamžinti gyvenimo lobius „Sekundei“ pasakojo pensininkė ir aprodė tris jau įrengtas buvusios pirties patalpas.

Jose įvairūs sendaikčiai bei daiktai iš darbo kino mechanikos srityje.

Pastarieji eksponatai svečius pasitinka pačioje pirmoje pirties salėje. Nors ji visai mažytė, čia vietą rado krūvos albumų su senomis nuotraukomis iš pačios šeimininkės darbo metų. Nuo laiko nublankusiose fotografijose jauna mergina reguliuoja didžiulio aparato sraigtelius, lipdo juostas, kabina lempas.

Rodyti kiną praeito amžiaus viduryje, pasak muziejaus įkūrėjos, nebuvo taip paprasta kaip dabar, kai užtenka paspausti televizoriaus pultelio mygtuką. Tais laikais elektra džiaugėsi retas kaimas, tad į kultūros namų salę atrisnojęs arkliukas su didžiule kino įranga vežime atrodė lyg stebuklas.

Įsimylėjo kiną

Ne mažesnis stebuklas tuomet būdavo ir tokią aparatūrą atlydėdavusi smulkutė, jauna mergina iš Panevėžio rajono.

„Tesvėriau tada vos 50 kg, kino aparatūra – beveik tiek pat. Jai paleisti skirtas motoras buvo trigubai sunkesnis už mane. Be jo negalėjau dirbti – daug kur dar nebuvo elektros“, – prisimena M. Virbickienė.

Į tokią kino industriją raguviškė pasinėrė dar 1956 metais. Jauna panelė buvo bebaigianti aštuntą klasę, kai susirgo ir teko palikti mokslus. Kad nesėdėtų tėvams ant sprando, išėjo dirbti – prižiūrėjo vieno gydytojo vaiką Troškūnuose.

Dalį muziejaus šeimininkė skyrė sendaikčiams.

Kaimynystėje gyveno kino mechanikas, pas jį jauna auklė kartkarčiais įsiprašydavo pasižiūrėti namuose rodomų filmų. Taip pažintis su dar nematytu pasauliu ant baltos drobės ir pačią atvedė į kino mechaniką.

„Man labai patiko kinas. Pasiprašiau kultūros skyriaus, kad leistų baigti kino mechanikų kursus. Per dieną susitvarkiau dokumentus ir įstojau į respublikinę Kauno kino mechanikos mokyklą“, – pasakojo M. Virbickienė.

Pirmoji jos darbovietė buvo Širvintų rajone. Vėliau specialistei teko darbuotis Troškūnuose, Anykščių rajone, kol galiausiai 1969 m. Marytė persikraustė į Raguvą.

Čia daug metų dirbo kino mechanike, nors karjerą moteris pradėjo nuo pieninės. Čia miestelio naujokei teko elektrokaro vairuotojos darbas.

„Turėjau visas vairuotojo teises, mokėjau važiuoti motociklu, mašina, elektrokaru – žodžiu, devyni amatai, o dešimtas badas“, – juokiasi muziejininkė, kai nusistebime tokiais ganėtinai vyriškais įgūdžiais.

Išmokti vairuoti raguviškei padėjo sutuoktinis, kurį Marytė sutiko jau būdama kino mechanike. Jis dirbo kino vežiotoju.

Klajūno darbas

Susitikti viename automobilyje porai tais laikais nebūdavo galimybių: mašina su juostomis ir aparatūra į paskirtą vietą nulėkdavo pirma, o kino mechanikas – iš paskos ir dažniausiai pėsčiomis. Mat praeito amžiaus viduryje žmonės neturėjo ne tik elektros, transportas taip pat buvo prabangos dalykas.

Marytei per pirmuosius darbo metus teko ne vieną kilometrą nukulniuoti iki kino rodymo punkto. Jų specialistė kartais turėdavo ir tris skirtinguose kaimuose.

„Kiek naktų mano miegota ten, kur rodžiau filmus! Atsimenu, atsigulu ant kolūkio stalo, kažkieno duotais kailiniais užsikloju ir miegu. Namo eiti nebegali, nors ten laukia vaikai, vyras. Čigoniškas gyvenimas…“ – atsidūsta tris vaikus užauginus raguviškė.

Per mėnesį 15 filmų

Įsibėgėjus kino rodymams, M. Virbickienės darbas prasidėdavo po pietų. Kas antrą dieną 15 val. moteris paleisdavo filmą vaikams, o vėlesniu laiku kas dieną į kiną kviesdavo suaugusiuosius.

Jų kino salėje niekad netrūkdavo. Tačiau ir dirbti dėl to reikėjo ne ką mažiau.

„Kas dieną eidavau per kiemus, per darbovietes ir kviesdavau žmones į filmą“, – prisimena pašnekovė.

Vienus žavėdavo ašaringos indų melodramos, kitiems įdomūs būdavo lietuviški ar amerikietiški filmai. Mažiau dėmesio, anot Marytės, sulaukdavo kariniai vaizdai, dokumentika. Pati pašnekovė žavėjosi lietuvių aktoriais ir jautriomis indų istorijomis.

Parinkti repertuaro savo žiūrovams kino mechanikas neturėjo teisės. Filmus tais laikais skirdavo kino direkcija. Iš jos punktų pagal grafiką juostos būdavo platinamos po kaimus. Per mėnesį kino mechanikai gaudavo iki 15 filmų. Juos visus reikėdavo mokėti pristatyti, apibūdinti.

. Į savotišką kino industriją M.Virbickienė nėrė 1956 metais.

Po filmo – gegužinė

„Jei filmas naujas, juosta netrūkdavo, bet senesnes dažnai tekdavo klijuoti ir tvarkyti. Parodžius kiną, juostas reikėdavo persukti atgal“, – apie darbo specifiką pasakojo raguviškė.

Tačiau filmų juostos buvo ir itin degios. M. Virbickienė patikina, kad šiai profesijai seniau reikėjo ir ugniagesio žinių.

„Nepasižiūri ir jau dega – gerai, jei užtenka kokią maršką užmesti. O kartą kilo toks gaisras, kad liepsna sulig namo stogu buvo. Aparatūros motoras būdavo varomas degalais, pripylė man gero benzino, o šis judant įrangai išsilaistė į aplinką ir užsidegė“, – pasakojo moteris.

Užgesinti gaisrą ir sutaisyti įrangą padėjo sulėkę kaimo gyventojai. Šie itin stengėsi pagelbėti jaunai kultūros darbuotojai, į kaimą atveždavusiai ne tik filmą. Marytės vizitas kartą per savaitę reiškė ir gegužinę iki ryto.

„Iš pradžių filmai kaimuose būdavo tik kartą per savaitę. Visi tam ruošdavosi kaip didžiausiai šventei: mano aparatūra stovėdavo berželiais apkaišytoje vietoje, aš pakabindavau dideles lempas. Po seanso jos likdavo šviesti gegužinės šokiams iki ryto. Niekam nereikėjo nei pranešti, kad vakarėlis tęsis – tik ryte atėjęs kolūkio pirmininkas pykdavo, kad nebus kas dirba dieną“, – šypsosi Marytė, kuriai tokiomis progomis buvo skiriama daugiausia dėmesio ir šokių aikštelėje.

Kino rodytoją kaimo vaikinai skubėdavo pašokdinti pačią pirmą.

Kinomechanikė M.Virbicienė kaime per metus sugebėdavo parduoti ir 45 tūkst. bilietų į filmus.

Vaikai abejojo

Turtingą praeitį turinti senjorė jau seniai nematė filmo plačiajame ekrane. Trisdešimt kilometrų nukakti iki kino teatro Panevėžyje jai per toli. Dvi pašnekovės dukros gyvena Alytuje ir Raseiniuose, sūnus prieš metus išvyko į Vokietiją.

Atžalos stengiasi aplankyti vis dar nerimstančią mamą. Tai ji su Trečiojo amžiaus universitetu į ekskursiją išvažiuoja, tai į renginį Raguvoje išbėga, tai turistų delegaciją po savo muziejų vedžioja.

Iš pradžių dėl Marytės muziejaus jos vaikai buvo gana skeptiškai nusiteikę. Kabindami pirmuosius eksponatus abejojo, ar garbaus amžiaus moteriai tai nebus per sunki našta. Bet dabar, pasak M. Virbickienės, tokiu jos užimtumu džiaugiasi ir atžalos.

Muziejaus šeimininkė ne tik įgyvendino savo idėją, bet ir per pirmus veiklos metus jau sulaukė daugiau nei 300 lankytojų. Čia pažiūrėti kino istorijos užsuka ir vietos mokiniai, ir svečiai iš užsienio šalių.

„Nuo 1980 iki 1995 metų, kai išėjau į pensiją, nebuvo nė vieno renginio Raguvoje, kurio nepadėčiau rengti. Buvau ne tik kino mechanikė, bet ir kultūros darbuotoja. Visi žinojo, ką aš gyvenime dariau, kuo užsiėmiau. Tik niekas nežinojo apie mano įvertinimus“, – visą gyvenimą kukli išliko pašnekovė.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų