Lėlių vežimo teatro vadovas A. Markuckis teigė, kad emigravus aktorių branduoliui, pamainos jiems ieškoma Ukrainoje, tad jau rudenį tikimasi sulaukti net keturių aktorių iš kaimyninės šalies. V. Bulaičio nuotr.

Kultūrininkai – trečio brolio vietoje

Kultūrininkai – trečio brolio vietoje

Kultūros srityje dirbančiųjų atlyginimai – vieni mažiausių. Valdžia jau ne vienerius metus maitina pažadais apie sotesnį rytojų, tačiau kultūros įstaigų vadovai priversti sukti galvą, kaip išlaikyti darbuotojus ir rasti kuo pakeisti masiškai emigruojančius aktorius, renginių organizatorius bei kitus specialistus.

Jau nuo šio rudens Panevėžio lėlių vežimo teatre turėtų pradėti darbuotis net keturi aktoriai iš Ukrainos. Kaip teigė šio unikalaus teatro vadovas Antanas Markuckis, jo teatro aktoriai gauna maždaug 430 eurų į rankas, scenos darbininkai, pagalbinis personalas – minimalų atlyginimą.

Nors aktoriai turi kiek ilgesnes atostogas, tačiau per savaitę – tik vieną laisvadienį. Visi savaitgaliai skirti tik darbui. Tad nieko stebėtino, kad per kelerius metus į užsienį emigravo aktorių branduolys, o prisikviesti naujų naujų – misija neįmanoma.

Sostinėje ir Kaune aktoriai „prisidurti“ prie atlyginimo gali filmuodamiesi televizijos serialuose, kine, reklamose, nemažai aktorių dirba radijo laidų vedėjais, įgarsina filmus, organizuoja renginius. Deja, Panevėžyje tokių galimybių beveik nėra.

„Laikai, kai žmonės dirbo iš idėjos, jau baigėsi. Tad kaip prisikviesti jauną aktorių už 430 eurų atlyginimą? Iš gatvės bet ko negali paimti, išmokyti taip pat neturime galimybių. Pagaliau tai labai specifinis darbas, juk ne kiekvienas gali prakalbinti pagalį ar dėžę. Čia lygiai tas pats, kas manęs paprašytų suvirinti kažką. Žinau, kaip tai daroma, bet žinios tuo ir užsibaigia. Kiekvienoje srityje turi dirbti profesionalai, išmanantys savo darbą“, – „Sekundei“ teigė A. Markuckis.

Pažadais sotūs nebus

Nerasdamas pamainos emigravusiems darbuotojams Lietuvoje, A. Markuckis planuoja pasikviesti net keturis aktorius iš Ukrainos. Kijevo menų akademiją baigę žmonės sutiktų dvejus metus gyventi Panevėžyje. Juos tenkintų ir siūlomas 430 eurų atlyginimas. Todėl su miesto valdžia ieškoma vietos, kur būtų galima apgyvendinti atvykėlius.

Panevėžio bendruomenių rūmų direktorė S. Myškienė (dešinėje) teigė, kad kultūros darbuotojai daugybę metų maitinami pažadais apie sotesnį rytojų, tačiau gyventi reikia dabar. Todėl neišvengiamai susiduriama su didele darbuotojų kaita.

„Tendencijos tokios, kad teatruose jau greitai bus tarptautiniai kolektyvai. Tai, kas yra siūloma jaunam aktoriui, – išties maži pinigai. Gal meno žmonės ir atrodo kitokie, tarsi „pačiuožę“ kosmonautai, kurie jautriau per save perleidžia gyvenimą, į pasaulį eina nuoga širdimi, tačiau jie lygiai taip pat nori valgyti, auginti vaikus, gyventi. Gauti orų atlyginimą, už kurį kartais galėtų nuvažiuoti į Vilnių pasižiūrėti kitų kolegų spektaklių“, – kalbėjo Lėlių teatro vadovas.

Jo teigimu, jis, kaip ir daugelis kultūros darbuotojų, tikėjosi, kad su Nepriklausomybės atgavimu kultūra sulauks reikiamo dėmesio, neliks trečiojo brolio vietoje – juk tai valstybės identitetas, veidrodis. Tačiau realybė kiek kitokia. Be abejo, tai priklauso ir nuo požiūrio, kad kultūra nėra kertinis gyvenimo akmuo.

„Jeigu mokytojai streikuos, kils didžiulis skandalas, nes vaikai liks nemokyti. Jeigu duonos kepėjas neiškeps duonos, visi liks alkani. Bet jeigu teatre nebus suvaidinti „Trys paršiukai“, pasaulis nesugrius. Reikės dar ne vieno dešimtmečio, kol pasikeis šis požiūris“, – pastebi A. Markuckis.

Antro dublio nėra

Panevėžio bendruomenių rūmų direktorė Sandra Myškienė taip pat atviravo, kad kultūros darbuotojai jaučiasi nusivylę. Daugybę metų jie maitinami pažadais apie sotesnį rytojų, tačiau gyventi reikia dabar. Todėl neišvengiamai susiduriama su didele darbuotojų kaita, mat aukštąjį išsilavinimą turintis renginių organizatorius uždirba vos 460 eurų atlyginimą. O vairuotojai bei pagalbinis personalas, kuriems per įvairius renginius neretai tenka tapti ir aktoriais, – minimumą, tad dažnai čia dirba tik iš idėjos.

„Susigyveni su komanda, pradedi kvėpuoti vienu ritmu, o žmogus ima ir išvyksta į užsienį ar kitus didžiuosius miestus. Šiandien pas mus gedulas, nes bendruomenių rūmus palieka pavaduotojas. Čia už darbą jis gaudavo 514 eurų atlyginimą į rankas, o statybinėje organizacijoje, kur išeina, jam pasiūlė pusantro tūkstančio ir dar priedus prie atlyginimo. Deja, mes tokių galimybių neturime. Dažnai mėgstama pabrėžti, kad biudžetininkai „suryja“ valstybės pinigus, bet niekas nemato, kiek jie savęs atiduoda“, – atviravo S. Myškienė.

Nors kultūros darbuotojų atlyginimai menki, atsakomybė – didžiulė. Ji nerimauja, kaip pavyks rasti pamainą išėjusiam pavaduotojui. Anot direktorės, jeigu bandelių kepėjas sudegina kepinius, jis vėl gali iškepti bandelių ir niekas jo klaidos nepastebės, bet jeigu renginių organizatorius kažką padarys ne taip, jis bus „skalbiamas“ viešai.

Antro dublio jų darbe negali būti. Darbas nesibaigia tik užvėrus Bendruomenių rūmų duris. Dažnai tenka aukoti savaitgalius, vakarus, nes kai kiti žmonės linksminasi, kultūros žmonėms būna pats darbymetis. Tad dalis darbuotojų tiesiog neištveria tokio tempo.

„Jeigu atlyginimas siektų tūkstantį eurų, žmogus būtų motyvuotas, morališkai nusiteiktų sunkumams. Gaudamas orų atlyginimą jis galės išlaikyti šeimą. Nelauks su baime rugsėjo 1-osios ir galės savo vaikui nupirkti naują kostiumą, nesiskolindamas pinigų iš mamos pensininkės“, – kalbėjo S. Myškienė.

Vilties nepraranda

Jos teigimu, jaunų žmonių poreikiai didesni: jiems tenka už tokias menkas lėšas išlaikyti vaikus, įsigyti būstą, pagaliau reikia ir apsirengti, juk kultūros įstaigoje dirbantis žmogus į darbą negali ateiti apsivilkęs bulvių maišu. Tačiau direktorė džiaugiasi, kad didesnioji dalis darbuotojų net ir dirbdami tokiomis sąlygomis nepraranda kūrybiškumo ir iniciatyvumo. Gal būtent ši jaunoji karta pasieks, kad valdžia pagaliau įvertins kultūros darbuotojų indėlį ir darbą. Juk ir pedagogai savo laiku išsikovojo didesnius atlyginimus.

„Labai žaviuosi savo darbuotojais, kurie vis dar tiki, kad bus geriau, ir nepraranda entuziazmo. Optimizmo jie dar turi, tik reikia jį pakurstyti. Pažadai apie didesnius atlyginimus į euforiją nenuvedė. Net jei padidėtų šimtu eurų, jų pakaktų vos tris kartus nueiti į parduotuvę, o gyventi reikia trisdešimt vieną dieną. Bet tikiu, kad jaunimo rankose daug dalykų, gal ne streikais, bet jie sugalvos, kaip išsikovoti didesnius atlyginimus“, – viliasi S. Myškienė.

Dėmesys tik per rinkimus

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė „Sekundei“ teigė, kad dar prieš kelerius metus darbo ieškantys žmonės neslėpdami sakydavo, kad ieškosi ramaus darbo, tokio kaip bibliotekoje.

Tačiau biblioteka jau seniai nebėra ta vieta, kur tik išduodamos knygos. Bibliotekininko darbas reikalauja daug žinių ir gebėjimų: nuo renginių organizavimo, mokymų vedimo iki europinių projektų rengimo ir įgyvendinimo. Valstybė finansuoja tik įstaigos išlaikymą, o tam, kad būtų įvairių veiklų, reikia rengti, laimėti ir realizuoti įvairius projektus. O už tokių idėjų realizavimą bibliotekininkams nėra galimybių papildomai mokėti.

Koncertinės įstaigos ar teatrai gali užsidirbti pardavę bilietus, o bibliotekoje siekiama, kad visi renginiai būtų nemokami. Todėl už darbą, kuris prasideda anksti ryte ir dažnai baigiasi tik vakare, bibliotekininkai vidutiniškai gauna apie 500 eurų.

„Mums, kultūros žmonėms, atrodo, kad mūsų veikla turi būti matoma ir tinkamai įvertinta. Kultūra yra valstybės prioritetas. Bet kultūra nėra tik tada, kai šokama, dainuojama ar išduodamos knygos, kultūra plačiąja prasme yra gyvenimo harmonija. Mano nuomone, valstybė turėtų įvertinti kultūrininkų indėlį ir sunkų darbą, bet tai kažkodėl daroma tik rinkimų sumaištyje. Vis dėlto esame optimistai ir tikime, kad ir kultūros cechas pajus tą materialinį rūpestį“, – sakė R. Maselytė.

Per daug kantrūs

Ketvirtadienį Panevėžyje viešėjusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson patikino, kad kitąmet turėtų kilstelėti atlyginimai biudžetinininkams, o tai reiškia, kad turėtų šiek tiek padidėti ir kultūros darbuotojams: priklausomai nuo einamų pareigų bei stažo, kultūrininkų piniginė turėtų papilnėti maždaug 30–100 eurų. O ilgalaikėje strategijoje numatyta, kad dirbančiųjų kultūros srityje darbo užmokestis bent priartėtų prie švietimo darbuotojų.

„Siūloma mokestinė reforma, kad atlyginimai kiltų visiems kultūros darbuotojams, neišskiriant nė vienos grupės. Kiekvienam darbuotojui atlyginimai turėtų didėti nuo 30 iki 100 eurų. Žinant, kad biudžete pinigų nepadaugės, toks kėlimas jau būtų nemenkas laimėjimas“, – sakė L. Ruokytė-Jonsson.

Anot ministrės, labai svarbu, kad patys kultūrininkai nebijotų kalbėti ir viešai įvardyti problemų ir skaudulių. Pedagogai, medikai, policininkai turi stiprias profsąjungas, tad jiems pavyko išsikovoti didesnius atlyginimus. O kultūros darbuotojų profesinė sąjunga ir patys kultūrininkai gana pasyviai kovoja dėl geresnio gyvenimo. Pagaliau pati kultūros bendruomenė turi apie save kalbėti kaip apie kultūros nešėjus. Netgi problemų įvardijimas labai svarbus, nes tuomet bus ieškoma sprendimų.

„Kultūros darbuotojai tyliai ir kantriai dirba, laukdami, kol ateis geresni laikai. Tad ir valdžia neskuba kelti atlyginimų, juk jeigu tyli, vadinasi, gali ir toliau pakentėti. Todėl raginčiau profsąjungas ir kultūros žmones būti aktyvesnius“, – teigė L. Ruokytė-Jonsson.

Komentarai

  • Užjaučiu direktorę: tai buvo rūmų branduolys. Ji žino, kad po savaitės laukia dar viena netektis, paliks rūmus dar viena darbuotoja, kuri čia dirba nuo rūmų gyvavimo pradžios. Išeities nėra jokios, kol atlyginimai netenkins darbuotojų. Stiprybės.

  • Karlai. .. 30!

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų