Etnografiniame kaime Kleboniškiuose atkartojamos šventės tradicijos. V. Vasiliauskaitės archyvo nuotr.

Iš Sekminių – berželių palaiminti

Iš Sekminių – berželių palaiminti

Septintą savaitę po Velykų minimos Sekminės nūnai jau visai kitokia šventė, nei senojoje Lietuvoje būdavo. Dabar Sekminės daugiau katalikų bendruomenės minima Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena, patvirtinanti Kristaus dieviškumą.

„Pasikeitus visuomenės sanklodai, nebeliko tradicinių žemdirbių. O jų nebelikus, sunykus žemdirbių pasaulėjautai, sunyko ir tradiciniai Sekminių papročiai“, – sako etnologė Vitalija Vasiliauskaitė.

Iš tikrųjų senos ir prasmingos Sekminių šventės papročiai bei apeigos glaudžiausiai susijusios su laukais. Sekminės – žiemkenčių pagerbimas, gamtos suvešėjimo pradžia, ganiavos, piemenų šventė. Sakoma, kad ši šventė būdavusi trečioji pagal svarbumą – po Velykų ir Kalėdų.

Kaip pasakoja V. Vasiliauskaitė, Aukštaitijoje Sekminės būdavusios ypač svarbios, populiaresnės ir už Jonines. Iki šių dienų išlikę senųjų Sekminių svarbumo ženklai: savitos, tik šiaurės rytų aukštaičiams būdingos paruginės sutartinės, kurios būdavo atliekamos lankant laukus. Tokių lankymų, kaip ir daugybės kitų Sekminių tradicijų, jau nebėra.

Nebėra tos šviesios ir pelnytos pagarbos žemei bei didžiausiai jos duodamai vertybei – duonai. Juk protėvių pasaulėjautos ašis, apie kurią sukosi visas gyvenimas buvo rugys – gyvybės medis. Visi papročiai, tradicijos, apeigos apie jį ir sukosi.

Su ypatinga pagarba rugys sėtas, pavasarį per Juozapą prikeliamas, Sekminių sulaukus – lankomas, stebimas, ruošiamas netrukus prasidėsiančiam didžiajam žydėjimui, po jo brandai, o netrukus ir pjūčiai. Javapjūtę taip pat lydėjo daug apeigų. O jai pasibaigus trobose, garbingoje vietoje įsitaisydavo „gaspadorius“, duondavys – rugių pėdas.

Etnologė atkreipia dėmesį, koks turtingas ir prasmingas Sekminių folkloras, pasiekęs ir mūsų dienas.

Sutartinės, rateliai, šokiai, savi, būtent tai šventei skirti instrumentai, pavyzdžiui, Sekminių ragelis – tai vis folkloro aruoduose nusėdęs tautos palikimas.

Ir nors daug kas jau nebe taip kaip anksčiau suprantama, suvokiama ir priimama, Sekminės su savo prasme bei tikėjimu vis dar Lietuvoje – berželiais puoštos, sutartinėse apdainuotos, vaikų džiaugsmais nuskaidrintos.

Nors dabar ne visi ir žino, kad tą dieną kaimuose vykdavo Sekminių sambariai – visas kaimas, pasikvietęs kunigą, kryžiumi nešini apeidavo laukus, o paskui palaukėje rengdavo suneštines vaišes.

Etnologė sako, kad ir žiloje senovėje, dar prieš krikščionybę, paprotys tą dieną tris kartus apeiti laukus būdavo – tik be kunigo, kryžiaus, o su dainomis, apeigomis, vaišėmis.

Laukai ne šiaip sau apeinami – būtina apžiūrėti, ar nėra piktžolių, ar viskas gerai, juk po kelių savaičių prasidės žydėjimas ir nuo jo priklausanti branda.

Etnologė apgailestauja, kad sunyko tikėjimas žemės galia ir dabar nebejaučiama tikrosios Sekminių prasmės. „Daug netekome. Nors šventė ir išlikusi – jos tikrasis turinys visiškai užmirštas“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja etnologė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad dalis gausaus Sekminių tradicijų palikimo nusėdo folkloro aruoduose. T. Šiaudinio nuotr.

Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja etnologė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad dalis gausaus Sekminių tradicijų palikimo nusėdo folkloro aruoduose. T. Šiaudinio nuotr.

Ypatingo bendruomeniškumo šventė

Sekminės būdavo ypač svarbios piemenims – tą dieną jie atsidurdavo dėmesio centre, būdavo vaišinami, rengdavo savo sambarius. Juk tą sekmadienį jiems nereikėdavo ganyti.

Lietuvoje piemenimis dirbdavo vaikai, paaugliai, o juos prižiūrėdavo piemenų vyresnysis – kerdžius.

Mažiausieji vaikai ganydavo kiaules ir žąsis, vyresni – galvijus. Piemenų reikėjo daug: yra žinoma, kad 1937 metais Lietuvoje jų buvo samdoma daugiau kaip 30 000.

Mintimis nusikėlus į senąjį Aukštaitijos kaimą būtų galima įsivaizduoti, kokios anuomet piemenims būdavusios Sekminės.

Sujudimas prasidėdavo iš anksto – piemenys rinkdavo augalus, pindavo vainikus galvijų ragams papuošti, nekantriai laukdavo šeštadienio. Tuomet pargindavo bandą anksčiau, karvės būdavo gerai priganytos, išpuoštos. Ant ragų puikuodavosi gražiausi vainikai. Šeimininkės jų jau laukdavo – sugrįžusias vandeniu perliedavo, kad pieno daugiau būtų. O piemenims būdavo paruoštos dovanos – gaudavo jie bandelių, kartais pinigėlių, o svarbiausia – kiaušinių.

Sekmadienį gyvulius į ganyklas gindavo ūkininkų jaunimas, jiems tai būdavo linksmos rytelio apeigos. Linksmybės, žaidimai tarsi pasiruošimas būsimoms vestuvės, šeiminiam gyvenimui.

O piemenims būdavo laisva diena. Tad jie rengdavo savą sambarį – kur nors į palaukę gautas dovanas susinešę, kartu su kerdžiumi vaišindavosi, kiaušinienę ant laužo kepdavo, grodavo, dainuodavo, linksmindavosi. Kerdžius mokė vaikus groti ragais, ožragiais, jis, kaip sako etnologė, buvo tarsi pirmasis vaikų muzikos mokytojas. Seniau Lietuvoje Sekminės buvo tikra piemenėlių šventė. Prisimenant jų ypatingai išpuoštas karves dar ir dabar apie labai išsipuošusias moteris sakoma „išsipuošė kaip karvė per Sekmines“.

Kiaušinis buvo svarbus Sekminių simbolis. Net posakis toks yra išlikęs: „Nešiojasi kaip piemuo kiaušinius per Sekmines.“ Arba: „Gaspadinė ant Sekminių prisivirė daug kiaušinių.“

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad anksčiau Sekminėms kiaušiniai net marginami būdavo. Senajame kaime ne tik Velykoms, bet ir Jurginėms bei Sekminėms ant stalo atsirasdavo margučių. Paprotys Sekminėms marginti kiaušinius Kėdainių krašte ilgai buvo išlikęs. Kituose regionuose Sekminėms kepdami duoną ir kiaušinį į ją įkepdavo.

„Sekminės pasižymėjo ypatingu bendruomeniškumu. Visi – ir piemenys, ir ūkininkai, ir maži, ir seni – būdavo kartu, visiems bendra šventė, bendri tikslai. Pasikeisdavo kaimas per Sekmines. Ne tik karves puošdavo – visas kaimas žaliuodavo jaunų berželių šakomis. Specialiai važiuodavo jų kirst: vartus, gonkus, kiemus jais puošdavo, gryčioje prie šventų paveikslų merkdavo“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Berželio galios visas negeroves įveikia

Sekmines kaip vieną svarbiausių gamtos garbinimo švenčių pripažįsta ne tik žemdirbiai. Visiems augalų pasauliu besidomintiems ir jame atgaivą, įkvėpimą randantiems žmonėms jos taip pat didelė šventė, prasminga data. Pavyzdžiui, žolininkams, tokiems kaip būrelio „Trakiškio žolininkės“ įkūrėjai ir vadovei Vilija Šaparnienė. Ji prisimindama Sekminių tradicijas pabrėžia, kad šios šventės ritualuose daug dėmesio buvo skiriama augalams, o ypač beržui.

„Jis ir amžinumo, ir atgimimo simbolis: per žiemą apmiręs, būdavęs negyvas, pavasarį tarsi atgimsta iš naujo, vėl skleidžia lapus, vėl gyvas – juk sužaliuoja vienas iš pirmųjų ir visiems žadina viltį. Beržo šakelių būtinai prikaišiodavo palubėje, už sijų, sakydavo, kad angelas atskridęs turėtų kur nutūpti“, – pasakoja žolininkė.

Iš tiesų žmonės stengdavosi namų pastogę ar bent kambarių palubes apkaišyti beržo šakomis, kad Šventoji Dvasia, įsivaizduojama kaip baltas balandėlis, atskridusi į tuos namus turėtų kur nutūpti ir pailsėti. Tada visi namų gyventojai gyvens taikoje, bus linksmi ir laimingi.

Sekminės be berželio šakų neįsivaizduojamos. Sekminių augalas – jaunas, žalias, kvepiantis, neseniai išsprogęs beržas.

Jaunus medelius pastatydavo ar įkasdavo iš abiejų pusių prie durų, kad šeimininkai visus metus tarpusavyje gražiai sutartų. Žmonės tikėdavo, kad berželis apsaugos nuo pikto ir to namo gyventojai bus laimingi.

Nuo seno tikėta, kad beržai per Sekmines įgyja gydomųjų galių – jų jaunų lapelių arbata nuo įvairių negalių gali padėti. O ypač jeigu šakelės bažnyčioje būdavo pašventintos.

Nešdavosi žmonės jų į bažnyčias, o ypač į tas, kuriose Sekminių atlaidai vyksta – grįždami po šventų Mišių laužė po šakelę, visiems dalino.

Buvo tikima, jog beržas – Dievo medis, spindintis, šviesą skleidžiantis. Berželių, jų šakų po Sekminių niekas neišmeta, sudžiovina juos, pagarbiai laiko visus metus. Tokių sudžiovintų berželių dūmai nubaido piktąsias dvasias, apsaugo nuo visokių negerovių.

Žolininkė iš Trakiškio Vilija Šaparnienė primena, kad Sekminės minimos pačioje gamtos suvešėjimo pradžioje. T. Šiaudinio nuotr.

Žolininkė iš Trakiškio Vilija Šaparnienė primena, kad Sekminės minimos pačioje gamtos suvešėjimo pradžioje. T. Šiaudinio nuotr.

Pramoga ir vaikams

Sekminių vaišių stalas taip pat puošiamas beržo šakelėmis. Svarbiausias vaišių patiekalas — kiaušinienė.

V. Vasiliauskaitė sako, kad Sekminių stalas būdavo gausus, kaip per Velykas – ypač stengtasi patiekti pieno produktų – sūrio, sviesto, grietinės.

Dabar, nors piemenėlių ir nebėra, Sekminės taip pat gali būti laikomos viena iš svarbesnių švenčių vaikams. Tokioje Panevėžio rajono vaikams skirtoje šventėje šį savaitgalį dalyvaus ir Trakiškio žolininkės. Mažuosius dainininkus, muzikantus sukviesiančiame renginyje žolininkės turės puikią progą papasakoti jiems apie gamtos dovanas – augalus, supažindinti su įvairiomis žolelėmis bei jų galiomis, pavaišinti kvapiomis arbatomis.

Birželio 17 dieną žolininkės visus – ir mažus, ir didelius, kvies pas save į Trakiškį, kur kasmet rengiama ypatinga žolininkų šventę „Žolė kėlė rasą“.

O šis savaitgalis skirtas Sekminėms. Visi neabejingi šiai lietuviams svarbiai šventei suks į Smilgius – čia Švento Jurgio bažnyčioje vyksta Šventosios Dvasios atsiuntimo atlaidai, o etnografinėje sodyboje prisimenami senieji papročiai, vyksta Sekminėms skirti renginiai.

Didelis sujudimas per Sekmines ir Pasvalio rajone Daujėnuose – čia nuo seno garsūs atlaidai, vyksta renginiai, susitikimai.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų