R. Matukevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Žydrosios bedugnės pašaukti

Žydrosios bedugnės pašaukti

Nuostabus povandeninis pasaulis, dažnai nardytojų dar vadinamas muziejumi po vandeniu, įtraukia nejučia ir nepaleidžia visą likusį gyvenimą. Tą pasiruošę patvirtinti bebaimiai adrenalino mėgėjai Justas Mišeikis, Raimonda Stučinskė ir Ričardas Matukevičius įprastą poilsį egzotiškuose pasaulio kampeliuose iškeitę į pavojingą ryklių, rajų ar net krokodilų draugiją ir visišką laisvę po vandeniu.

Kraują kaitinantys potyriai

Nors dažnam baimė panirti į jūros ar vandenyno gelmes yra didesnė už norą pažinti povandeninį pasaulį, pašnekovai lyg susitarę tvirtina, jog jų negąsdina nei galimos akistatos su rykliais ar kitais pavojingais gyviais, nei baimė tiesiog nebeišnirti.

„Matyt, per kursus mus gerai paruošė, kaip elgtis tam tikromis aplinkybėmis ir ką daryti ištikus netikėtai situacijai ar nelaimei“, – šypteli jau bemaž septynerius metus atokiausiuose planetos kampeliuose nardantis Justas Mišeikis.

Be to, primena Justas, įprastai būtent dėl saugumo neriama poromis, kad net ir kam nors atsitikus šalia visuomet būtų kitas žmogus, galintis pagelbėti, duoti deguonies, padėti susiorientuoti, o svarbiausia – nusiraminti.

Vaikino teigimu, viena didžiausių bėdų, su kuriomis susiduria nepatyrę nardytojai, – po vandeniu ištikusi panika. Nors mokymuose didžiulis dėmesys skiriamas psichologiniam pasirengimui, praktikoje įgyvendinti visas instrukcijas kur kas sudėtingiau.

„Kuo ramiau mokėsi elgtis po vandeniu, tuo labiau mėgausiesi nardymu“, – patikina Justas.

Pačiam jam yra tekę Kuboje nardyti ir su rykliais be jokių apsauginių narvų, ir akis į akį susipažinti su viena nuodingiausių žuvų pasaulyje.

„Rykliai buvo priplaukę gal metro atstumu, bet, tiesą sakant, jiems mes nelabai rūpėjome, – gūžteli. – Tik pasižiūrėjo, kas čia tokie burbuliuoja, ir nuplaukė savo reikalais. Žinoma, matant ryklius, plaukiančius tiesiai link tavęs, adrenalinas kaip reikiant pakyla, bet ir čia – svarbiausia išlikti ramiam ir stebėti aplinką. Tai tikrai buvo unikali patirtis!“

Justas Mišeikis laiko save laimės kūdikiu, nes bent jau iki šiol rimtų ir pavojingų situacijų po vandeniu jam pavykę išvengti.

J. Mišeikiui ne kartą teko po vandeniu susidurti su plėšriosiomis rajomis. Nors nardytojas sako, jog įprastai šios nėra agresyvios ir kad pultų – maža tikimybė, tačiau atsipalaiduoti nepataria: šiaip ar taip, rajos dūris pražudė garsųjį gamtininką Stivą Irviną.

Nepamirš Justas ir to, kaip sykį nardydamas po Didįjį barjerinį rifą Australijoje visai netikėtai sutiko vieną nuodingiausių žuvų pasaulyje – akmenžuvę. Pakaktų tik užlipti ant šios basa koja, ir su gyvybe tektų atsisveikinti.

„Ji buvo taip gerai užsimaskavus rife, kad pastebėjau būdamas tik už keliasdešimties centimetrų nuo jos. Tiesiog pamačiau spalvotą peleko vidinę pusę ir tuomet gerai įsižiūrėjęs išvydau jos akis“, – įtampos kupiną akimirką prisimena Justas.

Anot vaikino, ši žuvis pati žmonių nepuls, bet netyčia ją prispaudus ar užlipus ant jos, nugarkaulyje esantys spygliai su nuodais gali žmogų nužudyti per mažiau nei 10 minučių, jei nesulauki pagalbos ir priešnuodžio.

„Tai viena iš priežasčių, kodėl griežtai rekomenduojama nardant po vandeniu nieko neliesti ir ypač – už nieko nesilaikyti. Ir ne tik todėl, kad nežalotume gamtos, bet ir dėl mūsų pačių saugumo“, – pabrėžia Justas.

Netikėtumai po vandeniu

J. Mišeikis neslepia: didžiausia problema, pakišanti koją norintiesiems nardyti, yra klaustrofobija ir baimė kvėpuoti po vandeniu. Tačiau pats, paklaustas, koks jausmas užplūsta panėrus, plačiai šypsosi.

„Visiškai laisvė! Esi nesvarumo būklėj, be jokių pašalinių garsų ir kitų veiksnių. Gali tiesiog mėgautis momentu ir grožėtis nuostabiais vaizdas. Patenki į visiškai kitą pasaulį, su savita flora ir vietine gyvūnija, kuri nebijo žmonių.“

Justas laiko save laimės kūdikiu, nes bent jau iki šiol rimtų ir pavojingų situacijų po vandeniu jam pavykę išvengti. Na, išskyrus susidūrimą su jūrų vėžliu, nusijuokia.

„Spėjau kiek pasitraukti tikėdamasis, kad jis, pamatęs mane, irgi pasuks… Klydau! Jis ramiai sau yrėsi tiesiai, stumtelėdamas mane į šoną ir letena mostelėdamas prie pat mano galvos, numušdamas kaukę ir deguonies žarnelę“, – dabar su humoru apie ekstremalią situaciją pasakoja nardytojas.

Kitą kartą Justui jau būnant po vandeniu tiesiog „iššovė“ deguonies baliono žiedas, užtikrinantis sandarumą tarp deguonies reguliatoriaus ir baliono.

„Iš mano baliono iškart pradėjo veržtis deguonis ir likusio deguonies rodyklė akivaizdžiai ėmė judėti nulio link. Žinoma, tuo momentu ištiko panika, bet kolega, esantis šalia, tuoj paruošė savo atsarginį deguonies reguliatorių, jeigu man kartais baigtųsi deguonis, ir kartu iš lėto pradėjome kilti į paviršių“, – pasakoja vaikinas.

Šaltų nervų pareikalavusi situacija buvo susiklosčiusi ir Justui dar tik besimokant nardyti. Tąsyk jis su bendrakurse nėrė turbūt vos antrą kartą gyvenime.

„Viskas vyko įprastai, kol prie mūsų neprisistatė raja – pažiūrėti, kas čia tokie atkeliavo, – dabar ramiai pasakoja vaikinas. – Po kokių 30 sekundžių susigriebiau, kad kažkur išgaravo mano draugė, ir vienoje pusėje spėjau pamatyti tik jos kojas!“

J. Mišeikis patvirtina su sužadėtine esantys ekstremalių potyrių mėgėjai.

Justui teko žaibiškai reaguoti – griebti už vienos tų kojų ir skubiai sugrąžinti merginą į tą patį gylį.

„Tai viena iš klaidų, kurią padaro daugelis, – aiškina nardytojas. – Kai išsigąsti, įkvepi ir nustoji kvėpuoti. Tuomet plaučiai prisipildo deguonies ir pradeda tave kelti į paviršių. O tai gali baigtis rimta trauma dėl besiplečiančio deguonies plaučiuose.“

Bet kitą kartą nardant Australijos vandenyse netoli Brisbeno Justui ir kitiems nardytojams prireikė būtent kuo skubiau kilti į paviršių ir grįžti atgal į laivą, mat nardymo vietoje pasirodė… banginiai.

„Niekas tikrai nesiskundė per anksti baigtu nardymu, nes banginiai nusprendė padaryti mums nerealų šou žaisdami ir gerą valandą šokinėdami aplink mūsų laivą!“ – prisimena.

Tokiais atvejais, pasak J. Mišeikio, laivui griežtai draudžiama įjungti variklius ir plaukti tol, kol banginiai patys nenutolsta.

Lyg dokumentikoje

Anot Justo, sertifikuotose nardymo mokyklose nardyti pradedama nedidelio gylio baseine, kol išmokstama naudotis įranga, pajusti nesvarumo būklę ar tiesiog plūduriuoti.

J. Mišeikis puikiai pamena savo pirmąjį nėrimą. Tuo metu keliaudamas po rytinę Meksikos pakrantę perskaitė, kad regionas, į kurį važiuoja, siūlo įspūdingas nardymo vietas.

„Susiradau nardymo centrą, pasiskambinau ir kitą rytą jau grožėjausi nuostabiais povandeniniais vaizdais. Tuomet ir pasakiau sau: pasitaikius pirmai progai išsiimsiu nardymo licenciją!“ – šypteli Justas.

O tai įvyko kur kas greičiau, nei vaikinas tikėjosi. Lyg iš dangaus nukrito magistrinio darbo projektas Australijoje, kuriam Justas gavo finansavimą.

Australijoje J. Mišeikis turėjo progą praleisti net aštuonis mėnesius. Būtent būdamas ten pradėjo nardyti kur kas dažniau bei gavo licenciją.

Justo aiškinimu, turima licencija diktuoja ir maksimalų nardymo gylį. Įprastai, turint pažymėjimą nardyti atviruose vandenyse, leidžiama nerti iki 18 metrų. Šiuo metu lietuvis turi licenciją pažengusiesiems, leidžiančią nerti net į 30 metrų gylį.

„Toks ir būtų mano maksimumas – galbūt ir porą metrų giliau kada teko „nudreifuoti“, – svarsto Justas.

Labiausiai paslaptingasis povandeninis pasaulis J. Mišeikį žavi savo įvairove – ryškios spalvos, smalsios žuvys, daugybė kitų gyvių ir įspūdingų koralų.

„Patenki į pasaulį, kurį esi matęs tik dokumentiniuose filmuose, – sako Justas. – Ir kiekviena nardymo vieta atrodo skirtingai. Kai kur galima rasti paskendusių laivų, automobilių ar net lėktuvų, o kitur – žmogaus nepaliestą gamtą.“

Ir nors nardyti teko ir Meksikoje, ir Australijoje, ir Indonezijoje, labiausiai vaikiną sužavėjęs Didysis barjerinis rifas.

„Ten unikaliausi vaizdai ir kiekvienas nėrimas įspūdingesnis už kitą, – neleidžia abejoti Justas, dabar su nerimu sekantis žinias apie šį nykstantį pasaulio stebuklą. – Labai liūdna girdėti, jog rifas miršta dėl globalinio atšilimo…“ – apgailestauja jis.

Galerija

Vandens vaikas

J. Mišeikį vanduo traukė jau nuo mažų dienų – vaikinas užaugo godžiai žiūrėdamas dokumentinius filmus apie povandeninį pasaulį.

„Mane visuomet žavėjo gamtos kampeliai, kurie gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos mes pratę matyti aplink mus, Lietuvoje ar net Europoje. Bet niekad netikėjau, kad tie magiški povandeniniai vaizdai yra realiai pasiekiami eiliniam žmogui“, – prisipažįsta.

Tad vaikystėje Justas vandeniu mėgavosi dažnai vasaras leisdamas prie Aukštaitijos ežerų.

„Buvau iš tų vaikų, kurių taip lengvai neištrauksi iš vandens, – juokiasi. – Nors jau visas ir drebu, ir lūpos pamėlusios, bet man juk dar „nešalta!“

Prie meilės povandeniniam pasauliui, anot Justo, prisidėjo ir vidurinėje mokykloje rašytas referatas apie koralinius rifus. Be to, kažkurią vasarą vyresnysis vaikino brolis vyko į nardymo stovyklą prie Trakų. Nors pats buvo per mažas tokiai stovyklai, su didžiuliu užsidegimu kartu su tėvais vykdavo brolio aplankyti.

„Kelis kartus nuvažiavus pavyko pasigriebti kaukę ir tiesiog pasiplaukioti po ežerą stebint dugną ir žuvis, – prisimena Justas. – Galų gale susiklostė taip, kad, prabėgus nemažai metų, aš „užsikabinau“ už nardymo, o mano brolis po tos stovyklos daugiau taip ir nenardė. Nors, manau, ir jis tikrai kažkada išbandys nardymą jūrose ir vandenyne prie įspūdingų rifų!“

Kelionės, kaip atgaiva širdžiai

Kelionė į Meksiką J. Mišeikiui įsiminė ne tik pirmąja rimta pažintimi su įstabiu povandeniniu pasauliu, bet ir tekusiais išbandymais.

Susidėjęs tik būtiniausius daiktus, kaip pats sako, pervargęs nuo rutinos, Justas su kuprine ant pečių vienui vienas net mėnesį Meksikoje maišė apylinkes.

„Tuo metu ėjo į pabaigą magistro studijos, dirbau per du darbus, todėl buvau gerokai „perdegęs“ nuo kasdienybės, kai keliesi šeštą ryto ir grįžti namo tik prieš vidurnaktį. Tuomet atsiskaičiau visus reikiamus dalykus universitete, užbaigiau privalomą praktiką ir kiek anksčiau, nei planavau, išėjau iš darbo“, – prisimena.

Taip pasidovanojęs sau net mėnesį nesuplanuoto laiko, J. Mišeikis nusipirko bilietus į Meksiką ir iškeliavo.

„Kodėl Meksika? Iš kitų keliautojų girdėjau labai gerus atsiliepimus apie šią šalį, taip pat turėjau meksikietį draugą, gyvenantį Puerto Valjartoje, todėl kelias dienas galėjau pas jį apsistoti. Tuomet perskridau į kitą Meksikos galą – Kankuną ir iš lėto keliavau atgal link Puerto Valjartos“, – pasakoja Justas.

Anot pašnekovo, Meksika – nuostabi šalis, kurią dažnai sujudina ten vykstantys gaujų karai ir narkotikų prekyba.

„Jeigu keliausite po šalies pietus, problemų nekils, – patikina Justas. – Tiesiog reikia protingai elgtis, nemosikuoti brangiais daiktais ir laikytis elementaraus saugumo, kaip ir bet kur kitur pasaulyje. Žmonės ten nerealiai draugiški – nakvynę galima rasti tiesiog nuvažiavus į miestelį.“

Pasak keliautojo, norint patogiai įveikti didesnius atstumus Meksikoje galima važiuoti pirmos klasės autobusais. Naktinė net 10 valandų kelionė tarp miestų jais atsies 10–15 eurų.

„Mažesnius atstumus – iki kelių valandų kelio – važiuodavau vietiniais autobusiukais. Ten sėdi susigrūdęs su visais vietiniais, dažnai vežančiais ir viščiukus, ir kitus naminius gyvūnus. Kaip sakoma, vietinė patirtis!“ – juokiasi Justas.

Neįprastos piršlybos

Be nardymo ir kelionių po atokiausius pasaulio kampelius svarbią vietą J. Mišeikio gyvenime užima ir kiti ekstremalūs gyvenimo malonumai – kaitavimas, vandens motociklų, banglenčių sportas.

„Taip pat labai mėgstu žiemos sportus, todėl kasmet bandau pavažinėti snieglente ar lygumų slidėmis, kurios yra labai populiarios Norvegijoje, kur visai neseniai studijavau“, – sako Justas.

Vasarą vaikinas su malonumu sėda ir ant dviračio, kopia į kalnų viršūnes, pasigėrėti kvapą gniaužiančiais vaizdais.

Justas pamena, jog mokyklos baigimo proga tėvai buvo padovanoję kelionę kopti į Mont Blanc – aukščiausią Alpių viršūnę.

„Tai buvo neužmirštama kelionė! Nors viršūnės ir nepavyko pasiekti, bet parsivežiau neįkainojamų įspūdžių. Jau būnant visai netoli viršūnės mus užklupo didelė audra, kuri, deja, pasiglemžė kitos alpinistų grupės gyvybes. Jie neklausė perspėjimų dėl blogo oro. Reikia atsiminti, kad gamta visuomet laimi ir viską daryti reikia su protu!“, – griežtas Justas.

J. Mišeikis su sužadėtine jau penkerius metus iš eilės dalyvauja multisporto varžybose Lietuvoje „Vilnius Challenge“.

„Išbandėme ir „Klaipdėda Challenge“. O šiemet pagaliau prisiruošėme ir žiemos variantui – Winter Challenge“. Tai tikrai linksmiausios sporto varžybos, kuriose teko dalyvauti ir tai jau tapo mūsų tradicija. Aš netgi jai pasipiršau ant Klaipėdos švyturio viršaus per pačias varžybas!“, – šypsosi Justas.

Ekstremalus startas

Raimonda Stučinskė į vandenyno gelmes leidosi pastūmėta draugo – perkeltine prasme, žinoma. Ir jos pažintis su nardymu prasidėjo ne kur kitur, o nuostabiuosiuose Havajuose, dar vadinamuose nardytojų rojumi.

Su draugu, kaip sako Raimonda, „kiek pamišusiu nardymo fanu“, moteris vyko į Havajus aplankyti jo tėvų. Čia, pasitaikius puikiai galimybei, kaip mat baigė kursus, išlaikė reikiamą testą ir ėmė mokytis nardyti.

Tiesa, pirmąjį bandymą nerti R. Stučinskė dar ir dabar mena su jauduliu.

„Ramusis vandenynas tą dieną buvo labai neramus, banguotas, o testo metu aš privalėjau žaibiškai nusivilkti ir vėl užsivilkti liemenę su akvalangu, nusiimti ir užsidėti svarmenis. Iš tos baimės man viskas susipainiojo, susiraizgė, o rankos liko kažkur už nugaros. Pradėjau panikuoti ir skęsti“, – ne itin malonią situaciją prisimena pašnekovė.

Anot Raimondos, tąsyk instruktorius tiesiog pagriebė ją už pakarpos ir nutempė atgal prie laivo, kur su kitu instruktoriumi šiaip taip atraizgė.

„Tada paspaudė ranką ir pasakė, kad sertifikatas mano rankose“, – šypteli Raimonda.

Lyg naminiai gyvūnai

Nepaisant ne visai sklandžios pradžios, R. Stučinskė prisipažįsta nekantravusi pasinerti į povandeninio pasaulio pažinimą.

„Be baimės laukiau kitos dienos. O kai sužinojau, kad nersime į įspūdingą Molokini salos ugnikalnio kraterį, visą naktį net negalėjau užmigti!“ – atsimena.

Instruktorius buvo Raimondos draugo pažįstamas, tad atvykėliams iš Lietuvos rodė ypatingą dėmesį ir įdomiausias vietas po vandeniu.

Raimondos pažintis su nardymu prasidėjo ne kur kitur, o nuostabiuosiuose Havajuose, dar vadinamuose nardytojų rojumi.

„Nunėrėme į ungurių „vaikų darželį“ – tūkstančiai jų kyšo lyg virvutės iš smėlio ir siūbuoja į bangų taktą. Nežinotum – pagalvotum, kad kokios jūržolės!“ – šypteli Raimonda, kuriai taip pat teko ne tik akis į akį susidurti, bet net priliesti prie ryklio jauniklių.

„Nuplaukėme prie olos, instruktorius įkišo ten ranką su prožektoriumi ir pradėjo stuksenti – pasipylė apie metro ilgio nedideli rykliukai“, – pasakoja R. Stučinskė.

Net ir nuraminta, jog rykliukai nėra plėšrūs ir jai nėra ko bijoti, Raimonda prisipažįsta, jog jausmas buvęs ne iš maloniųjų, kai į tavo kūną vis daužosi rykliai.

Su visai kitokia nuotaika R. Stučinskė prisimena nėrimą prie kadaise nuskendusio laivo.

„Ten gyvena didieji vėžliai, kurie nebijo žmonių ir leidžiasi kasomi prie ausų. Kaip kokie šuniukai! Priplaukia ir kiša galvytę pakasyti“, – juokiasi.

Nepataisoma ekstremalė

R. Stučinskė sako nuo vaikystės buvusi tikra ekstremalė. Kieme augusi su dar penkiais berniukais kasdien žaisdavo karą, vogdavo iš kaimynų obuolius ar tiesiog naktį išsiruošdavo aplankyti kapinių. Galvoje nuolatos kirbėjo mintys apie galimybę pabėgti į Ameriką ir padėti ten skriaudžiamiems indėnams.

„Adrenalinas buvo kaip mano antras vardas. Ir dabar esu tokia „chuliganė“, – juokiasi Raimonda. Moteris puikiai jaučiasi ant motociklo, šokinėja su parašiutu, skraido oro balionu, slidinėja, jodinėja.

„Mėgstu greitį. Vyras visada mane bara, kad per smarkiai minu automobilio greičio pedalą“, – pasiguodžia.

Praėjusiais metais Meksikoje R. Stučinskė užsidėjo dar vieną pliusiuką savo ekstremalių potyrių sąraše – kartu su vietiniais šokinėjo į vandenį nuo milžiniškų uolų.

„Kaipgi kitaip? – juokiasi Raimonda. – Mėgstu išbandyti viską, kas tik įmanoma ir kas pasitaiko mano kelyje.“

Galerija

Amžina tamsa

Požeminį nardymą Raimonda yra išbandžiusi ir Meksikoje. Į akliną tamsą po vandeniu su prožektoriumi rankoje tąsyk išdrįso nerti tik ji ir jaunuolis iš Argentinos. Dar autobusiuku keliaujant link nardymo vietos šis visą kelią gyrėsi, koks nardymo asas ir bebaimis šaunuolis besantis. „Tačiau antrą kartą šis „drąsuolis“ nebenėrė“, – juokiasi lietuvė.

Pasak R. Stučinskės, tą kartą juos atvežė į džiungles prie olos. Vanduo ten pieno baltumo, visiškai nepermatomas nuo drumzlių.

„Tu nežinai net kur neri, – apie nepakartojamas akimirkas pasakoja nardytoja. – Įsivaizduokite, užsimerki ir žengi į niekur! Po kiek laiko vanduo pasidaro permatomas, o tu plauki. Atrodo lyg skristum – tik po vandeniu. Kalnai, tarpekliai, stalaktitai, stalagmitai ir kitos grožybės… Vanduo vietomis raibuliuoja kaip sirupas, nes susimaišo jūros ir gėlas vanduo.“

Tame vandenyje Raimondai teko išvysti ir pačių įvairiausių įdomybių – pavyzdžiui, visiškai aklas žuvis. „Jos visą laiką gyvena tamsoje – akys joms tiesiog nebereikalingos“, – paaiškina.

Raimonda atvira: ypač nejauku ir net kiek baisu, kuomet panėrusi į olą matai virš savęs olas, o visa erdvė pripildyta vandens.

„Vietomis turi spraustis pro siaurus plyšius, olas, praėjimus su visais balionais ir kita įranga. Vis galvojau: kas, jeigu koks aštrus olos kampas nupjaus mano oro žarnelę?“

Adrenalinas, anot R. Stučinskės, ypač sukyla po vandeniu išvydus altorius tose vietose žuvusiems narams pagerbti.

„Čia nuskendo vienas naras, čia, kur Šventa Marija stovi, – žuvo kitas naras. Kraupoka patirtis…“ – neneigia moteris.

Ieškos lobio

Pavojingų situacijų bent jau kol kas pačios nardytojos karjeroje nėra buvę. Tiesa, R. Stučinskė kaip šiandien prisimena nėrimą, kuomet kitas nardytojas plaukmeniu išmušė jai kvėpavimo aparatą.

„Sąžiningai sakau – man ši situacija buvo viena baisiausių, – neslepia. – Išmokusi nardyti vis galvoju, o kas gi bus, jei reikės keisti balioną ar gelbėtis kvėpuojant su kitu žmogumi pakaitomis? Tikrai nemaloni situacija…“

Tačiau tokius incidentus su kaupu kompensuoja teigiamos patirtys. Panėrus į gelmes, pasak R. Stučinskės, apima žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. „Laisvės jausmas – rodosi, lyg skraidai“, – sako pašnekovė.

Raimonda tikina, jog panėrus laikas tarsi sustoja.

„Visada norisi po vandeniu pabūti kuo ilgiau ir atrodo, kad deguonis baigiasi per greitai“, – šypteli.

Požeminis nardymas R. Stučinskę taip sužavėjęs, kad dabar jau sunkiai suskaičiuotų, kiek kartų yra nėrusi.

„Nardau tik kur šilta arba jei žinau, kad yra ką pamatyti. Metams bėgant daraisi išrankesnis ir nelendi į bet kokią balą“, – juokiasi moteris.

Aplankiusi daugybę šalių, Raimonda stengiasi kiekvienoje jų bent trumpam panirti po vandeniu. Štai visai neseniai su vyru nusipirko namą Ispanijoje ir jau dabar kurpia planus, kaip kuo greičiau išbandyti apylinkių gelmes.

„Mačiau dokumentinį filmą, jog yra įtarimas, kad Atlantida nuskendusi tuose kraštuose – gal net po mūsų ispanišku kaimeliu. Galbūt ir man pavyks atrasti kokią puodynę ar lobį?“ – garsiai svajoja Raimonda.

Pirmas kartas nesužavėjo

Savo pirmąjį nėrimą po vandeniu dar ir šiandien puikiai pamena Ričardas Matukevičius. Visada žavėjęsis ekstremaliais potyriais, kartą Tailande nusprendė, kad privalo išbandyti ir nardymą.

„Labiausiai neramino mintis, kad turiu būti geras plaukikas, jog galėčiau nardyti, nes plaukikas iš manęs tikrai nekoks, – šypsosi Ričardas. – Tačiau mane patikino, kad nardytojui tai daug įtakos neturi, tad ryžausi pabandyti.“

Ričardas sako tikrai negalintis pasakyti, kad pirmą kartą nerti jam labai patiko.

„Per daug informacijos kaip taisyklingai kvėpuoti, kaip išsivalyti kaukę po vandeniu jai užrasojus ar patekus vandens. Labai svarbu atsipalaiduoti, o tai tikrai ne iš karto pavyksta“, – tikina vaikinas. Pasak jo, kuo greičiau kvėpuoji, kuo daugiau judi ir darai nereikalingų veiksmų, tuo greičiau baigiasi deguonis.

„Pirmi mano nėrimai buvo gal kokių dvidešimties minučių trukmės, nes labai greitai pasibaigdavo deguonis. Tačiau kuo daugiau kartų neri, tuo laisviau jautiesi po vandeniu“, – sako R. Matukevičius.

Povandeninės svajonės

R. Matukevičius prisipažįsta šiokį tokį nerimą jaučiantis kaskart nerdamas, tačiau bent jau kol kas ta baimė nenugalėjo ryžto artimiau susipažinti su povandeniniu pasauliu.

„Visgi tai nėra pati saugiausia pramoga, – šypteli. – Bet po minutės ar dviejų nusiramini, atsipalaiduoji ir mėgaujiesi.“

Ričardas prisimena, jog kartą teko pamatyti nedidelius, gal metro dydžio rykliukus, kurie miegojo oloje. To, pasak pašnekovo, pakako, jog užplūstų adrenalinas.

„Teko matyti ir nuodingų gyvačių, kuriai įkandus nespėtumei net iškilti į paviršių. Bet tie gyviai pavojaus nekelia, jeigu pats prie jų nelįsi“, – tik dar kartą patvirtina Ričardas.

Nardymą atradęs prieš maždaug ketverius metus dabar R. Matukevičius jau kurpia planus, kur artimiausiu metu galėtų panirti.

„Būtinai išbandysiu nardymą su baltaisiais rykliais narve. Yra tik keturios vietos pasaulyje, kur gali tą padaryti – Gvadelupės sala Meksikoje, kurią nėra taip lengva pasiekti ir gerokai brangu – penkių dienų ekspedicija kainuoja nuo 15000 dolerių, – Pietų Afrika, Australija ir Naujoji Zelandija“, – aiškina Ričardas.

Riziką įvertino

Apie nesklandumus po vandeniu pasakoja ir Ričardas. Kartą vaikinui nardant egzotiškuose Filipinuose, Ramiojo vandenyno dugne, sugedo deguonies daviklis, rodantis deguonies likutį, o jau būnant dvylikos metrų gylyje R. Matukevičius, suprato, jog deguonis tiesiog baigėsi.

„Tą akimirką supratau, kad svarbiausia nusiraminti, nes kritinės situacijos ir susidaro dėl panikos“, – prisimena Ričardas.

Arčiausiai šalia R. Matukevičiaus tuomet nardė kita turistė, bet ji buvo pradedančioji, tad į nepavydėtiną situaciją pakliuvęs vaikinas tiesiog nenorėjo jos gąsdinti.

„Giliai įkvėpiau paskutinį deguonį ir iš visų jėgų plaukiau link savo gido, kuris buvo nutolęs per dešimt metrų nuo manęs. Specialiu ženklu parodžiau jam, jog pas mane pasibaigė deguonis, tad šis iš karto pasidalino savo deguonimi su manimi. Tik kitą dieną susivokiau, kad viskas galėjo baigtis tragiškai“, – gūžteli Ričardas.

Nardymą atradęs prieš maždaug ketverius metus dabar R. Matukevičius jau kurpia planus, kur artimiausiu metu galėtų panirti.

Kitame pasaulyje

Anot R. Matukevičiaus, negali nerti bet kur, kur sugalvojęs. Tam yra nardymo centrai, kurie aprūpina nardytojus įranga bei užtikrina saugumą.

„Yra gidai, kurie supažindina su vieta, kurioje nersi. Paaiškina kokie pavojai gali kilti, koks gylis ten yra, kur ir kokios vandens srovės, ką galima pamatyti. Be to, negali nerti vienas, kad atsitikus nelaimei kažkas galėtų padėti“, – sako Ričardas.

Pasak R. Matukevičiaus, panėrus po vandeniu nuo visko atsiriboji ir visiškai užsimiršti.

„Tai tarsi kitas pasaulis. Ten tiek daug gyvybės, spalvų, žodžiais net sunku apibūdinti. Kiekvieną kartą nerdamas vis kitoje šalyje, vis kitame vandenyne, matai skirtingus vaizdus. Visai kaip ir keliaujant sausuma po skirtingas šalis“, – lygina Ričardas.

Kol kas didžiausią įspūdį R. Matukevičiui palikęs nardymas Filipinuose, Palavano saloje, El Nido miestelyje.

„Kai aš ten lankiausi jis dar nebuvo paveiktas turizmo. Tuo metu vietiniai pasakojo, kad elektra jiems atvesta vos prieš kelis metus,“ – šypteli Ričardas.

Povandeninis pasaulis, anot Ričardo, ten nuostabus – neužteršta, daugybė koralų, pulkai žuvų ir pačių įvairiausių spalvų. „Net nežinai kur besidairyti“, – šypsosi Ričardas.

Labiausiai dugne R. Matukevičių domina didžiulės žuvys ir kadaise nuskendę laivai.

Didžiulį įspūdį Ričardui paliko cementą gabenęs ir nuskendęs laivas Barbadoso saloje. Tąkart laivo nelaimė pareikalavo šešių žmonių gyvybių.

„Nardant prie šio laivo apėmė keistas jausmas. Atrodytų, jog prisiliečiau prie istorijos. Be to, tai buvo mano giliausias nėrimas – 32 metrai gylio, – nors pagal mano turimą nardymo licenziją galiu nerti tik iki 18-os metrų“, – įsimintiną pažintį su vandenyno dugnu mena Ričardas.

Dėl kelionių aukojo automobilį

Šiuo metu aplankęs kiek daugiau nei trisdešimt valstybių, R. Matukevičius sako kiekvienoje jų besistengiantis panerti į gelmes.

Skrisdamas į kokią nors šalį nardytojas visada pasidomi ar ten organizuojamas nardymas, kokie nardymo taškai aplinkui, ką būtų galima pamatyti.

Ričardas sako, jog nardymas nėra pigus malonumas, tad už kiekvieną nėrimą turi būti pasiruošęs pakloti nuo 30 iki 120 eurų.

Kaip ir kiti pašnekovai R. Matukevičius patvirtina esąs adrenalino fanatikas. Tad jau yra išbandęs šuolius parašiutu, skrydį parasparniu. Sako, jog vis neprisiruošia kaituoti, bet yra įsitikinęs, jog tai tėra laiko klausimas.

Kelionių manija Ričardas sako užsikrėtęs dar būdamas aštuoniolikos – išvyko dviems savaitėms į Tunisą, o keliaudamas po jį taip užsikabino, jog vėliau visos mintys sukosi tik apie keliones.

„Teko net automobilį parduoti, kad kitais metais vėl galėčiau kažkur iškeliauti“, – juokiasi Ričardas.

Kiekvieną rytą gurkšnodamas kavą R. Matukevičius žvelgia į žemėlapį ir kuria planus, kur dar galėtų nukeliauti.

„Kelionės tai vienintelis pirkinys, kuris daro tave turtingesnį, – šypteli Ričardas. – Kiekviena šalis kažką duoda, palieka įspūdį, ar net pakeičia tave patį. Pamatai, jog neturtingose šalyse žmonės neturi nieko, bet plačiai šypsosi ir, atrodo, jiems nieko daugiau nereikia. Jie moka džiaugtis kiekviena diena. Tuomet ir pats išmoksti viską vertinti kitaip.“

Galerija

Komentarai

  • Su labai dideliu įdomumu perskaičiau. Ačiū!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų