Ženklai iš anapus pas mus dar ne mokslas

Ženklai iš anapus pas mus dar ne mokslas

Ekstrasensų mūšiai, kas savaitę astrologų, tarologų bei numerologų pateikiamos prognozės ir, žinoma, privalomi horoskopai laikraščiuose ir žurnaluose – kodėl tikime tuo, kuo, atrodo, nėra prasmės tikėti?

Paslaptingi ir antgamtiški anapusiniai reiškiniai visada domino žmones. Dar žiloje senovėje mūsų protėviai magiškais ritualais bandė prisišaukti įvairias gamtos dvasias, kurios padėtų medžioklėje ar lemtų gerą derlių. Šiais laikais juos pakeitė astrologai, magai, ekstrasensai, bioenergetikai ir kitokie neva galių turintys pranašautojai. Nes mistiniai ir protu sunkiai paaiškinami dalykai net ir XXI amžiuje dažną verčia suklusti, ar iš tiesų pasaulis apsiriboja tik visiems žinomomis materialiomis ir apčiuopiamomis kategorijomis.

Net susidūrę bijo patikėti

Pasakojimai apie vaiduoklius, po namus siaučiančius bildukus, piktųjų dvasių apsėstus žmones ar užkerėtas vietas nepalieka abejingų. Vieniems tai kelia šypseną, kiti tokiomis istorijomis mėgsta gąsdinti aplinkinius, treti gi nuoširdžiai tiki egzistuojant ir kitą realybę. O kai kurie tikina, kad patys buvo susidūrę ar bent priartėję prie anapusinio ir mums vis dar nepažinaus pasaulio.

Etnologė Ingrida Stundžė, rašydama mokslinę disertaciją, surinko kelis šimtus pasakojimų apie žmonių patirtis su anapusiniu pasauliu. Jai pavyko užrašyti per tris šimtus įvairių liudijimų iš realių žmonių ir daugiau kaip tūkstantį – anoniminių.

Prakalbinti žmones tokiomis temomis labai sunku, nes vis dar kažkodėl apie tai kalbėti yra tabu. Galbūt baiminamasi, kad aplinkiniai juos palaikys pamišėliais, – sakė „Panevėžio balsui“ I. Stundžė. – Dažnas jeigu ir išdrįsdavo papasakoti, beveik visada sakydavo, kad galbūt jam tik pasirodė ar ne taip suprato. Tad daugiausia tokių istorijų surinkta iš interneto, kur žmonės gali anonimiškai pasipasakoti apie savo patirtis su antgamtiniu pasauliu.“

Didžioji dalis pasakojimų susiję su mirusiųjų pasauliu. Anot etnologės, istorijos, kaip mirusiųjų sielos pradeda lankytis bei rodytis gyviesiems, labiausiai ir sukrečia.

Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo, kad mirus vyrui ji namuose girdėdavo keistus garsus, tarsi kažkas vaikščiotų po kambarius, netgi matė žmogaus siluetą. Galiausiai vienas po kito ėmė gesti visi elektronikos prietaisai. Ir tik užsakius mišias šie keisti reiškiniai našlės nebepersekiojo.

Deja, ne visais atvejais net ir pašventinus kunigui ar atlikus tam tikras apeigas paranormalūs dalykai liaunasi.

Aišku, vaidenasi ne tik gyvenamuosiuose namuose ar senuose dvaruose, pilyse, bet ir ligoninėse, kultūros namuose, kituose visuomeninės paskirties pastatuose.

Daugiau kaip du dešimtmečius medicinos seserimi dirbanti moteris etnologei papasakojo, kad keistus garsus – tarsi iš skausmo vaitotų moteris, – girdėjo ne tik ji, bet ir kiti tame ligoninės skyriuje dirbantys medicinos darbuotojai. Ir taip būdavo vos ne kiekvieną vakarą, nors visi ligoniai miegodavo. Moterys spėlioja, kad galbūt tai sunkia liga sirgusios ir ligoninės vonioje nusiskandinusios pacientės ramybės nerandanti siela.

Jeigu tokie reiškiniai matomi tik vieno žmogaus, jis paprastai linkęs suabejoti jų tikrumu, – mano mokslininkė. – Bet kai girdi ar mato daugiau žmonių, tai nebeatrodo tik kaip įaudrintos vaizduotės vaisiai.“

Vis dėlto, teigia ji, galima pastebėti, jog visi tokie pasakojimai yra glaudžiai susiję su mitologinėmis tradicijomis ir papročiais, teigiančiais, kad niekas šiame gyvenime nebūna šiaip sau.

Jeigu vyksta tokie keisti antgamtiški reiškiniai, vadinasi, yra įvykusi kažkokia nelaimė ir tas vaidenimasis yra tam, kad visi prisimintų tuos įvykius ir išsiaiškintų įvykusią neteisybę“, – aiškina I. Stundžė.

indrida-stundze1

Etnologė Ingrida Stundžė sako pati įsitikinusi, kad žmonėms kalbėti apie antgamtinius ir mistinius dalykus vis dar yra tabu – baiminamasi, jog aplinkiniai tiesiog suabejos jų sveiku protu.

Dvigubo gyvenimo atspindžiai

Vieni įdomesnių pasakojimų – apie buvusius gyvenimus, nors reinkarnacija mūsų kultūroje yra gana neįprastas reiškinys.

Istorijų apie tai, kaip žmones užplūsta jausmas, tarsi tam tikroje vietoje jie būtų lankęsis ir anksčiau, nemažai. Didžiajai daliai mūsų yra tekę tai patirti. Tačiau yra žmonių, kurie prisimena daug daugiau smulkmenų iš to, ką mano buvus jų ankstesniais gyvenimais.

Štai I. Stundžei viena moteris pasakojo, kad, būdama maža, artimiesiems vis kalbėdavo apie kitus namus, kitą šeimą. Ir tie vaizdiniai buvo labai realūs, su smulkiomis detalėmis. Galiausiai tai moteriai net pavyko rasti namą iš savo vaizdinių.

Pasak etnologės, panašūs vaikų pasakojimai užsienyje yra tyrinėjami, mat manoma, kad vaikai turi glaudesnį ryšį su anapusiniu pasauliu, nes yra tik neseniai iš jo atėję. Teigiama, kad žmogui augant praėjusio gyvenimo prisiminimai blėsta arba visai išnyksta.

Tiesa, Lietuvoje tai, kas Vakaruose yra mokslinių tyrinėjimų objektas, paprastai nurašoma ypač lakiai vaikų vaizduotei bei polinkiui kurti „pasakas“. Net jei užsienio specialistų patirtys rodo, jog dalis tokių pasakojimų po ilgų tyrimų yra patvirtinami tikrais gyvenimo faktais.

Paaiškėja, kad iš tiesų egzistavo toks žmogus ir žuvo tokiomis pat aplinkybėmis, kaip vaikas ir nupasakojo. Įdomu ir tai, kad tie žmonės, kurie prisimena savo buvusius gyvenimus, aname gyvenime žuvo staigia ar nelaiminga mirtimi. Ir kai gimsta kūdikis, jis atsineša kažkokią žinią – pavyzdžiui, ant krūtinės turi apgamą ar pigmentinę dėmę būtent toje vietoje, kur aname gyvenime į jį buvo paleista kulka“, – pasakojo I. Stundžė.

Nors gyvename XXI amžiuje, kai visus reiškinius stengiamasi pagrįsti racionaliai, tokių antgamtiškų ir mistinių pasakojimų gausa rodo, jog tas kitas pasaulis mums vis dar yra svarbus. Etnologė svarsto, kad galbūt tai susiję su sumenkusiu tikėjimu. Vienokia ar kitokia religija žmogui yra svarbi, kai jos nelieka, tą spragą turi kažkas užpildyti. Galbūt ją ir užima tikėjimas paranormaliais dalykais.

Kita vertus, tenka pripažinti, kad kitas pasaulis žmogui turi didesnę įtaką, nei galima numanyti.

Stengiuosi į visa tai žiūrėti moksliškai, bet pati turiu visokių gyvenimiškų patirčių, kur ne viską galima paaiškinti racionaliai. Tad esu linkusi tikėti tuo anapusiniu pasauliu. Mums visiems būtų gerai, kad jis egzistuotų. Vadinasi, su žmogaus mirtimi gyvenimas nepasibaigia“, – sako I. Stundžė.

Pranašingi regėjimai

Algimanta Raugienė, geriau žinoma kaip Kriaunų ragana, net neabejoja, kad egzistuoja ir tas, nematomas, bet įvairiais pojūčiais juntamas pasaulis. Tik vieni ignoruoja anapusinio gyvenimo siunčiamus ženklus, kiti, atvirkščiai – jais geba pasinaudoti.

Yra žmonių, kurie mato daugiau nei paprastas mirtingasis, todėl gali padėti ir kitiems. Ir jos pačios trobelės Kupiškio rajone durys atviros įvairių bėdų ar ligų prispaustiems žmonėms.

Anot raganos, kad esanti kitokia, ji suprato dar vaikystėje. Gal tai atėję iš senelio, kuris buvo kaimo žiniuonis, gal taip buvo lemta. Algimantą aplankantys vaizdiniai nebūna be priežasties. Pavyzdžiui, kartą jai pasirodė gana aiškus ir labai tikroviškas vaizdas: gražus ežeras, artėjanti audra ir valtimi besiiriantys du vyrai. Staiga valtis apvirsta ir abu vyrai atsiduria vandenyje. Vyresnysis atiduoda vienintelę gelbėjimosi liemenę jaunesniam vyrui, o pats išplaukia į krantą ieškoti pagalbos. Deja, kranto taip ir nepasiekia, nes netoli pavargęs įstringa tarp dviejų nuvirtusių medžių kelmų ir nuskęsta.

Tas vaizdas man niekaip neišėjo iš galvos, kai kitos dienos rytą sulaukiau skambučio iš tuomečio Ignalinos mero Bronio Ropės. Jis paprašė manęs pagalbos surasti skenduolį. Papasakojau jam savo regėjimą, o vakare sužinojau, kad ten nuskendo tas pats žmogus iš mano vaizdinių“, – pasakojo moteris.

Ir tokių istorijų būta ne vienos. Savo regėjimuose ji matė net kaip buvo nukankintas žymus Kauno kunigas ir kolekcininkas Ričardas Mikutavičius.

Prieš blogį – šviesa

Be abejo, žmonės į Kriaunų raganą kreipiasi ir dėl įvairių ligų, kurių priežasties neranda net geriausi specialistai, ir dėl nesiklostančių santykių, finansinių bėdų, nelaimingos meilės ar kitų negandų. Pasak A. Raugienės, dažnu atveju priežastis būna labai paprasta – susikaupusi didelė neigiama energija, kuri savotiškai nuodija žmonėms gyvenimą. Paprastai tai būna tuose namuose, kur daug barnių, pykčių, gyventojai pavydūs, kerštingi ir pikti. Tad jeigu žmogus įsigyja tokį būstą, natūralu, kad jame nesijaučia gerai, pašlyja santykiai su šeimos nariais.

Visa tai galima apvalyti žvakės liepsna. Jeigu liepsna traška, vadinasi, namuose prisirinko daug neigiamos energijos, kuri nenori būti sudeginta. Tada reikėtų namų kampuose padaryti septynis kryžiaus ženklus su degančia žvake. Tas pats ir su ligomis – tuomet „apsvilinu“ žmones ir šie po kurio laiko pasijunta daug geriau“, – mokė Kriaunų ragana.

Kai neigiamos energijos būna susikaupę itin daug, gali pradėti vaidentis, namuose lankytis bildukai ar kitos dvasios. Tikriausiai ne vienam teko atsidurti situacijoje, kai girdima, kad kažkas šaukia vardu arba girdimi aiškūs žingsniai, bet aplinkui – nė vieno žmogaus. Anot pašnekovės, tai ne kas kita, kaip anapusinio pasaulio dvasios ir jų bijoti nereikia.

Yra tokia patarlė – už gėrį moka geru, o už blogį – kaip nusipelnei. Taip ir aname bei šiame gyvenime: jeigu darai kažką bloga kitam, ir tau pačiam gyvenimas atsilieps blogiu“, – neabejoja A. Raugienė.

Daugialypis pasaulis

Jau kelis dešimtmečius anapusinio pasaulio paslaptimis besidomintis bioenergetikas, parapsichologas ir dažnas savaitraščio pašnekovas mokslų daktaras Jonas Algimantas Dainauskas pripažino, kad mistiniai reiškiniai ir mirusiųjų pasaulis visada masino žmones. Tačiau tai esą yra itin pavojinga ir per didelis kišimasis į jį bei lengvabūdiškumas gali prišaukti didelių bėdų.

Paprastai žmogaus pasaulio matymas apsiriboja erdvės ir laiko sąvokomis, aiškina J. A. Dainauskas, tačiau iš tiesų viskas yra gerokai sudėtingiau. Kaip pats žmogus turi nematomų subtiliųjų struktūrų, taip ir šalia mums pažįstamo realaus pasaulio egzistuoja daugybė kitų, turinčių savas gyvenimo taisykles ir dėsnius. Ir šie pasauliai sąveikauja su mumis. Deja, ne visi tai geba pajausti ir pamatyti. Tik labai maža dalis žmonijos turi tą unikalią dovaną – bendrauti su anapusiniu pasauliu. Kaip ryškiausius pavyzdžius J. A. Dainauskas pateikia garsiąją bulgarų aiškiaregę Vangą ar amerikietį Edgarą Keisį. Nors šie jau tapę savotiška legenda, kiekviena šalis turi po savo aiškiaregį, ir ne vieną, kuris geba matyti gerokai daugiau ir šiais matymais pagelbėti žmonėms.

Šis pasaulis yra gana sudėtingas ir žmonės gali jame paklysti. Tik keli išrinktieji gali gauti informacijos iš kitų civilizacijų – eiliniam žmogui ji tiesiog neprieinama“, – dėsto parapsichologas.

Anot jo, nors Bažnyčia neigia tokio pasaulio egzistavimą, vis tik pripažįsta dvasių buvimą.

Labai retai, bet pasitaiko, kad žmonės būna apsėsti piktųjų dvasių, kai fiziniame kūne tarsi apsigyvena kita struktūra ir jį valdo. Toks žmogus normalioje aplinkoje jau nebegali gyventi, jam gali padėti tik kunigas egzorcistas. Paskutiniame Bažnyčios suvažiavime net buvo priimtas sprendimas, kad egzorcistas būtų kiekvienoje parapijoje“, – pridūrė J. A. Dainauskas.

Tarp realybės ir mistikos

Parapsichologas tikina: visi mums nepažinūs ir paslaptingi reiškiniai nėra mistika – tai mus supanti realybė, kurioje mes gyvename. Ir šios realybės atspindžius gali matyti maži vaikai. Tačiau suaugusieji nenori to pripažinti ir tik silpnina šiuos vaikų regėjimus, teigdami, kad mažieji tiesiog viską išsigalvoja.

Tam tikra dalis žmonių, anot J. A. Dainausko, įgyja galių bendrauti su anapusiniu pasauliu po sunkių ligų, traumų ar klinikinių mirčių, kai tarsi atgimsta iš naujo. Panašiai kaip būna ir patyrusiesiems organų transplantaciją – užfiksuotas ne vienas atvejis, kai pasikeičia net asmens charakteris, nes tai susiję ir su nematomais subtiliaisiais žmogaus kūnais.

Taip pat yra nemažai žmonių, besidominčių tuo anapusiniu pasauliu ir per įvairias meditacijas, astralines keliones ir kitas technikas gebančių iki jo prasibrauti, tačiau tai labai pavojinga. Kaip pabrėžia „Panevėžio balso“ pašnekovas, tuomet žmogus nebetenka apsaugos ir tiesiog pakrinka protas – susergama psichikos liga.

Sutrikus psichikai, žmogus girdi įvairius ano pasaulio garsus, bet nebegali grįžti į realų pasaulį, nes sąmonės lygmenyje smegenys jau yra pažeistos. Todėl nuolat ir kartoju, kad tas lindimas į kitą pasaulį yra labai pavojingas. Yra užfiksuotas ne vienas įvykis, kai tam tikrose žemės vietose, geopatogeninėse zonose, žmonės tiesiog dingdavo be žinios“, – perspėja mokslininkas.

Tad ir visos istorijos apie dvasias, vaiduoklius, bildukus ar poltergeistą, J. A. Dainausko teigimu, tikros. Apie tai nemažai rašyta ir mokslinėje literatūroje. Visi šie veikėjai mėgsta geopatogenines vietas, kur daug neigiamos energetikos.

„Sutrikus psichikai, žmogus girdi įvairius ano pasaulio garsus, bet nebegali grįžti į realų pasaulį, nes sąmonės lygmenyje smegenys jau yra pažeistos. Todėl nuolat ir kartoju, kad tas lindimas į kitą pasaulį yra labai pavojingas.“
J. A. Dainauskas

Tiesa, anapusinio pasaulio gyventojai irgi gali būti geri ir blogi. Pasak bioenergetiko, namuose apsigyvenęs gerasis bildukas gali krėsti išdaigas ir tiesiog žaisti, o piktasis – padegti namus ar nuolat juose trankytis, baladotis bei kitaip šiurpinti jų gyventojus.

Buvau susidūręs su panašiu reiškiniu ir asmeniškai. Kaune buvo namas, kuriame vaidenosi. Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad tai jau mirusio namo savininko dvasia. Jis taip buvo prisirišęs prie šių namų, kad ir po mirties juos saugo ir nieko neprileidžia. Jeigu tik kas bando apsigyventi, jis pradeda vaidentis, ir visi sprunka lauk“, – mistika dvelkiančią istoriją papasakojo J. A. Dainauskas.

Visgi daugiausia dvasios ilgai nepalieka žemės masinių kautynių ar žudynių vietose, taip pat senuose namuose, pilyse ar dvaruose, kur per netrumpą istoriją būta visko: ir prievartos, ir žudynių, ir savižudybių. Šios dvasios klajoja žemėje ilgą laiką, yra tarsi čia užstrigusios.

Šios struktūros yra kažkuo nepatenkintos ir baisiausia, kad žmogus jas gali kaip kokį juodą informacinį debesį prisišaukti mintimis arba per sapnus. Tai gali būti ir giminės prakeiksmas, ir pats žmogus gali būti prisidirbęs kažką negero. Tai yra galingos ir pavojingos jėgos, kurios, deja, veikia dalį žmonių. Gyvenime nieko nėra atsitiktinio, galima bandyti apsisaugoti meditacijomis, amuletais ar kitomis technologijomis, bet tik iki tam tikros ribos“, – nežaisti su likimu perspėja bioenergetikas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų