Vyčio apygardos partizanų būrių susitikimas 1949-ųjų gegužę. GENOCIDO AUKŲ MUZIEJAUS nuotr.

Vieni su ginklu rankose

Vieni su ginklu rankose

Pokario pasipriešinimas okupantams Lietuvoje truko ne vienerius metus ir įtraukė ne vieną tūkstantį kovotojų už laisvę.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, dalis šalies gyventojų pasitraukė į miškus ir, paėmę į rankas ginklą, priešinosi okupantams. Kiek tokių žmonių buvo, dabar jau niekas nebepasakys, bet ši itin nelygi kova giliai įsirėžė į lietuvių sąmonę ir vienaip ar kitaip palietė ne vieną kartą.

Vieni pirmųjų

Nors yra bendras terminas – partizaninis judėjimas, tačiau kiekviename regione jis buvo specifinis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vyriausiasis istorikas Darius Juodis sako, kad savo specifiką turėjo ir Aukštaitija. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog šis partizaninis judėjimas praktiškai prasidėjo mūsų krašte.

Anot istoriko, natūralu, kad pasipriešinimo idėja užgimė ten, kur pirmiausia atėjo Raudonoji armija, o paskui ją – ir sovietų valdžia.

„Į Aukštaitiją Raudonoji armija įžengė pirmiausia, ten buvo pati pradžia, – pasakojo D. Juodis. – Kitas momentas – Aukštaitijoje buvo labai ryški Lietuvos laisvės armijos, pogrindinės organizacijos, veikusios vokiečių okupacijos metais, įtaka. Netgi kai kūrėsi pirmosios rinktinės, prie pavadinimo pridėdavo LLA.“

Pasak Dariaus Juodžio, organizuotas pasipriešinimas Lietuvoje baigėsi 1953 metais. ASMENINĖ nuotr.

Pasak Dariaus Juodžio, organizuotas pasipriešinimas Lietuvoje baigėsi 1953 metais. ASMENINĖ nuotr.

Tiesa, kaip regionas, kuriame būrėsi partizaninis judėjimas, Aukštaitija tik pradžioje buvo stipri, sako istorikas. „Vis dėlto ateitis parodė, kad visos Lietuvos organizaciniu vienetu, iš kurio formavosi centras, Aukštaitija netapo, – teigė D. Juodis. – Juo pirmiausia bandė tapti Suvalkijos Tauro apygarda, o galutinai pavyko Jonui Žemaičiui – tai yra Kęstučio apygardai.“

Aukštaitijoje veikė Vyčio, Algimanto, Vytauto, Didžiosios kovos apygardos, o pirmosios dvi – Panevėžio krašte. Taigi, pasak D. Juodžio, Aukštaitijoje partizaninis judėjimas žmonių gausa nebuvo menkesnis nei kitur. Juolab kad buvo kraštų, kur lietuvių pasipriešinimo praktiškai nebuvo – pavyzdžiui, Vilniaus kraštas buvo valdomas Lenkijos, tad ten po karo veikė Armijos Krajovos likučiai. Labai menkas pasipriešinimas, istoriko duomenimis, buvo ir Klaipėdos krašte, kur labai didelė dalis gyventojų pasitraukė į Vakarus. Tuo metu Aukštaitijoje, Suvalkijoje ar Dzūkijoje pasipriešinimo mastas buvo didelis.

Aukštaitijos partizanai, D. Juodžio teigimu, apie 1950-uosius ir jau po 1950 metų labiausiai nukentėjo nuo sovietų saugumo veiklos. Pirmasis smūgis pasipriešinimo judėjimui buvo suduotas 1946–1947 metais, kai į partizanų gretas įsiskverbė saugumo siųstas agentas slapyvardžiu Erelis. Istorikas pasakoja, kad didžiausius nuostolius nuo agentų veiklos tuo metu patyrė Didžiosios kovos apygardos partizanai. O paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas žuvo 1965 metais.

Paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas, iki pat 1965 metų tęsęs kovą vienas. LGGRTC nuotr.

Paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas, iki pat 1965 metų tęsęs kovą vienas. LGGRTC nuotr.

Asmenybių netrūko

Pasak D. Juodžio, Aukštaitijos partizanų organizacinėje, informacinėje, propagandinėje veikloje, kaip ir kitur, būta neeilinių asmenybių. Pavyzdžiui, iš Aukštaitijos kilęs žinomiausias partizanų poetas Bronius Krivickas.

Istorikas pasakoja, kad, kuriantis Tigro rinktinei, joje daugiausia buvo Lietuvos kariuomenės karininkų, kuo nepasižymėjo kitos apygardos. Deja, jie buvo greitai suimti arba žuvo.

Būta vadų, kurie padarė įtaką partizaniniam judėjimui Aukštaitijoje ir net iš dalies visoje Lietuvoje. Tai Jonas Kimštas, kuris vėliau buvo suimtas, kankintas ir galiausiai užverbuotas saugumo. Antanas Slučka-Šarūnas – Algimanto apygardos vadas, Vyčio apygardai vadovavęs Danielius Vaitelis-Briedis. Juozas Šibaila-Merainis deleguotas į kuriamą į vyriausiąją partizanų vadovybę, 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos signataras. Jis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio organizacijoje tapo Visuomeninės dalies viršininku. Kaip pasakojo D. Juodis, jis buvo mokytojas iš Balninkų, tačiau kilęs iš Dzūkijos. Net slapyvardis Merainis buvo žodžių junginys – Merkinės ainis.

Vyriausiajai vadovybei priklausė ir minėtasis Jonas Kimštas.

Beje, 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos pasirašymas ir vadovybės sukūrimas buvo svarbus įvykis. „Mano manymu, tai pagrindinis įvykis partizaninėje kovoje“, – pabrėžė D. Juodis, kartu priminęs, jog ši kova buvo ne vien ginkluota. Daugeliu atvejų tai buvo leidybinis, informacinis darbas. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje taip pat buvo leidžiama spauda. Vienas tokių leidinių buvo „Aukštaičių kova“. Taip pat spausdinti atsišaukimai, kitokie leidiniai.

Ne beprasmė kova

Kiek žmonių priklausė partizaniniam judėjimui, dabar jau niekas nepasakys. Pasak D. Juodžio, literatūroje įprasta teigti, kad tuo laikotarpiu žuvo apie 20 000 žmonių – partizanų ir jiems priskirtųjų.

„Duomenys paimti iš sovietų saugumo dokumentų, o ten kai kuriais metais, ypač 1945-aisiais, skaičiai tikrai paimti iš lubų, – užtikrina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistas. – Dabar vieni sako, kad tiesiogiai dalyvavo, kaip partizanai kovojo 30 000 ar net daugiau žmonių. Su ryšininkais susidarė iki 100 000. Bet tie skaičiai nėra tikslūs, nes jokių vardinių sąrašų nėra.“

„Sovietų valdžia pati provokavo šį judėjimą savo represijomis, savo žmonių terorizavimu. Tai natūralus terorizuojamųjų atsakas. Jei tave terorizuoja, reikia priešintis. Tai natūrali žmogaus prigimtinė teisė.“

D. Juodis

D. Juodžio teigimu, organizuotas pasipriešinimas, kaip struktūrą turėjęs reiškinys, baigėsi 1953 metais, kai Lietuvoje buvo sunaikinti paskutiniai partizanų štabai. Tuo laiku sovietų saugumas ėmėsi kitokios taktikos. Jiems pavyko sukurti netikrus, legendinius štabus, – pavyzdžiui, apygardų, – paskiriant savo agentus. Tokiu būdu sunaikinti paskutiniai partizanai. Istoriko teigimu, Aukštaitijoje jau 1951–1952 metais buvo pakrikusi organizacinė struktūra. Pavyzdžiui, Algimanto apygarda liovėsi egzistavusi dar 1949-aisiais.

„Sovietų saugumas, vidaus kariuomenė surengė operaciją Šimonių girioje, žuvo partizanai, buvo sunaikinti štabai, ir jau 1949 metais realiai Algimanto apygardos nebuvo, – pasakojo jis. – O kitose 1951–1952 metais buvo suimami vadai, aktyvūs partizanai. Didžioji dalis jų žuvo, bet buvo sukurti netikri štabai ir per juos naikinti atskiri partizanai. Aukštaitijoje šiuo požiūriu net anksčiau nei 1953 metais baigėsi organizuotas pasipriešinimas.“

Per 1949-ųjų spalio ir lapkričio mėnesius vykusias operacijas iš Algimanto apygardos partizanų bunkerių paimti partizanų ginklai bei amunicija. LGGRTC nuotr.

Per 1949-ųjų spalio ir lapkričio mėnesius vykusias operacijas iš Algimanto apygardos partizanų bunkerių paimti partizanų ginklai bei amunicija. LGGRTC nuotr.

Beje, priminė D. Juodis, Biržų kraštas buvęs išskirtinis visoje Aukštaitijoje. Ten iki 1951 metų veikė partizanai, nepriklausę nei vienai apygardai, nei vienai rinktinei. Jie priešinosi atskirais būriais ir tik 1951 metais prisijungė prie Vyčio apygardos.

„Tai buvo specifinis kraštas. Dar 1954 metų pradžioje ten veikė 10 partizanų – tiems metams tai labai dideli skaičiai. Atskirai veikdami, gausiausiai ir išsilaikė“, – daro išvadą istorikas.

Paties partizaninio judėjimo reikšmę, anot jo, galima vertinti dvejopai. Žiūrint iš vienos, materializmo pusės, šios kovos niekas nelaimėjo – visi žuvo.

„Bet ką tiems žmonėms reikėjo daryti? – klausia D. Juodis. – Būti represuotiems, būti terorizuojamiems ir į tai nieko neatsakyti? Sovietų valdžia pati provokavo šį judėjimą savo represijomis, žmonių terorizavimu. Tai natūralus terorizuojamųjų atsakas. Jei tave terorizuoja, reikia priešintis. Tai natūrali žmogaus prigimtinė teisė. Nelaimėjo, bet paliko antspaudą lietuvių sąmonėje.“

Istorikas sako suprantąs, kodėl partizaninis judėjimas dabar vertinamas prieštaringai, bet tai esą natūralu.

„Mūsų tikslas jį nagrinėti be jokių išankstinių nuostatų, be kraštutinumų, – pabrėžia. – Istorijoje daug kas pralaimėjo. Pralaimėjo ir XIX amžiaus sukilimai, bet juos minime. Ir čia tas pats. Minime kaip reiškinį, kaip sudėtingą Lietuvos istorijos dalį. Pralaimėjo, nes karine prasme buvo labai nelygios sąlygos – rezervai, jėga buvo sovietų pusėje. Laimėti vieniems, be išorės pagalbos, nebuvo jokių šansų, o pagalbos nebuvo.“

Palauždavo žmones

Sunaikinant partizanus savo darbą atliko jau minėti sovietų agentai. Tačiau D. Juodis sako visada atsargiai vertinantis, kas vadinama išdavyste. Ar žmogus atėjo į saugumą vedamas materialinių išskaičiavimų, kažkuo suinteresuotas, ar ta informacija, galiausiai panaudota prieš partizanus, išgauta per tardymus, kankinant, spaudžiant, terorizuojant.

„XXI amžiuje mums labai lengva švaistytis tokiais žodžiais „išdavystė“, „išdavikas“, – mano istorikas. – O jeigu žmogus per tardymą palaužtas? Atlaikyti tardymus buvo sudėtinga, nes buvo tokių tardytojų, kurie, anot vieno mano kolegos, ir akmenį sugebėdavo prakalbinti. Per tardymus nurodydavo ir bunkerius, ir ryšininkus, ir, aišku, atskleisdavo kitas paslaptis.“

„Pirmiausia žmonės buvo palaužiami, paskui verbuojami, – patikina jis. – Toks buvo Jono Kimšto atvejis… Priemonių palaužti žmogų ana sistema turėjo.“

Pasak D. Juodžio, užverbuotųjų likimų taip pat būta labai įvairių. Vieni vengė dirbti taip, kaip reikalaujama, kitų suteikti duomenys išties padėdavo saugumui iššifruoti partizanų buveines.

Šiuo atžvilgiu, sako pašnekovas, vertas dėmesio partizano iš Aukštaitijos Juozo Bulkos gyvenimas. Jis buvo užverbuotas, bet pasitraukė į partizanus, o kai suėmė antrą kartą – dar sykį užverbuotas ir jau dirbo saugumui.

Biržų girios partizanai 1951-aisiais. Viduryje – žinomiausias partizanų poetas Bronius Krivickas. LGGRTC nuotr.

Biržų girios partizanai 1951-aisiais. Viduryje – žinomiausias partizanų poetas Bronius Krivickas. LGGRTC nuotr.

Pradinėje stadijoje vadinamieji agentai smogikai (rusiškai „агенты боевики“) persirengdavo partizanais ir ieškodavo ryšių su tikraisiais pasipriešinimo dalyviais, provokuodavo ryšininkus, kad pasakytų, kaip juos surasti. Bet ilgainiui, pasak D. Juodžio, tokios grupės nedavė jokio rezultato – būdavo greitai iššifruojamos. Todėl nuo 1946 metų saugumas į tas grupes pradėjo įterpti buvusius užverbuotus partizanus. Istorikas pripažįsta, jog tokia taktika turėjo logikos.

„Užverbuotas partizanas ateidavo į buvusio ryšininko namus, o ryšininkas juo tikėdavo, nes tai savas žmogus. Arba tarp atskirų partizanų būrių nebūdavo ryšio, o kai po kurio laiko susitikdavo du būriai, vienas būdavo netikras, bet niekas to neįtardavo, nes atpažindavo kurį nors partizaną“, – D. Juodis sako, jog nenuostabu, kad užverbuotų agentų veikla buvo gana sėkminga.

„Būdavo ir taip, kad susitikdavo tikras ir netikras būriai, ir pastarasis, nutaikęs momentą, sušaudydavo tikrus partizanus, – pasakoja jis. – Jeigu reikėdavo suimti vadą, suorganizuodavo, kad jį suimtų iš pasalų, kad iš jo būtų galima išpešti informaciją ir vėliau ją panaudoti. Kaip pavyzdys galėtų būti žuvusio Balio Vaičėno grupė. Jie susitiko su partizanais. Sovietų saugumo ataskaitoje rašoma, kad jie elgėsi nervingai ir turbūt kažką įtarė. Paskui, nutaikę momentą, agentai, išėję į sodybos kiemą, partizanus sušaudė, o namų šeimininkus nušovė kaip nereikalingus liudininkus. Dar nukentėjo ir namo šeimininkai… Tokios tragedijos vykdavo pokario Lietuvoje“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų