Užmirštos Kalėdos – su linksmybėmis iki Trijų karalių ir be dovanų

Užmirštos Kalėdos – su linksmybėmis iki Trijų karalių ir be dovanų

Skaičiuojant paskutines dienas iki didžiųjų metų švenčių, ieškome dovanų, planuojame šventinį stalą ir dažnas džiaugiamės išpuoštais namais, nors dar ne taip seniai gyvavo visiškai kitokios Kalėdų tradicijos.

Apie jas ir klausėme šios savaitės „Panevėžio balso“ pašnekovės etnologės Nijolės MARCINKEVIČIENĖS.

Kokios gi buvo tos senosios lietuviškos kalėdinės tradicijos, kokie papročiai?

– Kalėdos – pati didžiausia šventė, nes tai saulės užgimimas, tai yra šventenybių šventenybė. Kažkada, antikos laikais, buvo taip ir vadinama – Sol Invictus, saulės dievo šventė. Vėliau ateina Mitra – persų dievas, o dar vėliau Jėzus Kristus. Irgi tam tikra prasme užgimsta saulė. Todėl ir visi tie papročiai siejasi su Naujųjų metų tradicija.

Tai senųjų ūkinių metų užbaiga ir naujųjų pradžia, nes Naujieji metai, kaip sausio 1-oji, atsirado palyginti vėlai. Todėl viskas daroma taip, kad būtent gruodžio 25-oji nulemtų visų metų sėkmę, ypač ūkinę. Galų gale ir asmeninę žmonių sėkmę, sveikatą.

Buvo tokia tradicija per Kalėdas keltis anksti, dar veikiant stebukliniam Kūčių nakties efektui. Nuimamas Kūčių šienas, žiūrima, ką ras po šienu, jis nešamas gyvuliams, dalijamasi. Nes dar ir tie burtai veikdavo. Tada apeidavo aplink namą tris kartus, pažvelgdavo į vidų (nes dar būdavo tamsus laikas) – tarsi galėdavo pamatyti savo ateitį.

Nors šiaip Kalėdos yra tokia šventa diena, kad iš namų būdavo išeinama tik bažnytinėms apeigoms. Bet vis dėlto žmonės neiškęsdavo. Ypač jūsų krašte, Aukštaitijoje, – vaikai išbėgdavo dar su tamsa pas kaimynus. Šis paprotys vadinamas „ėjimu avinėliais“. Ko gero, tai yra liekana tų buvusių kalėdinių persirengėlių vaikštynių – žinoma, galingesnių ir skirtų suaugusiesiems. Vaikai gi nubėgdavo prie kaimynų lango ir, kaip sakydavo, „pabliaudavo“. Būtent langas buvo tokia stebuklinė riba, per kur žodis tarsi kitaip įeina, per kitokią erdvę. Šis „pabliovimas“ ir buvo gerų naujų metų palinkėjimas. Jeigu tuos vaikus pasikviesdavo į trobą, į gryčią, apdovanodavo tuo pačiu kleckučiu – vadinamu kūčiuku – jie pasakydavo „gerų metų“, „sveikiname su Kalėdomis“.

Toks būdavo pirmas išėjimas po Kūčių nakties į viešumą iš savo namų erdvės.

N. Marcinkevičienė, etnologė.

Ėjimas į bažnyčią buvo privalomas. XX amžiaus pradžioje būdavo aukojamos netgi trejos mišios. Bet nors bažnyčioje buvo labai gražios pamaldos, gražūs giedojimai ir instrumentai, ypač vaikų – vaikai atsinešdavo ir dūdeles, ir skudučius, – norėta greičiau sugrįžti į namus prie kito altoriaus, prie to stalo, kur laukdavo namie pasilikę, nėję į bažnyčią namiškiai. Sakydavo: greičiau grįžk per Kalėdas. Kas greičiau grįš iš bažnyčios, tas greičiau ūkinius darbus nudirbs, bus greitesnis.

Kaip rašo Vaižgantas, Aukštaitijoje grįžtančiųjų namuose laukdavo su pašildytu alumi – žiemos laikas, žmonės grįždavo sušalę. Tada prasidėdavo pusryčiai. Per Kūčias svarbi vakarienė, o per Kalėdas – pusryčiai. Nors jie vėlyvi, jau po bažnyčios, bet vėlgi – per Kalėdas akcentuojamas šviesusis metas.

Ką per Kalėdas dėdavo ant stalo, kokie patiekalai buvo valgomi?

– Kaip žmonės sako, per Kalėdas ir ubago lazda, ir barzda taukuotos. Po advento jau buvo ruošiami riebūs patiekalai. Kaip toje mįslėje: keturios mylios kieto kelio, o gale – žolynas pražysta, visą pasaulį pradžiugina. Pradžiugina ir maistu. Pasninkavus keturias savaites, laikiusis rimties ir tarsi jautus maisto nepriteklių, per Kalėdas stalas būdavo gausus. Ypač pas aukštaičius ir aplink Panevėžį – čia kepdavo parūkytą ar šviežią kumpį. Aplipindavo duonine tešla ar kokį drėgną skudurą uždėdavo, kad būtų sodrus, minkštas.

Kepdavo aukštaičiai ir žąsį. Ji turėdavo būti riebi. Žąsį uždarydavo į tokį gardelį, kad ji mažai judėtų, ir specialiai penėdavo žirniais, pupomis. Kai kepdavo, pridėdavo arba slyvų, arba troškintų kopūstų įdarui. Antaninius obuolius iškepdavo atskirai.

Yra duomenų, kad jūsų kraštuose kepdavo bandeles. Jei varškės, tai riebias ir su kiaušiniu, bet dažniausiai būdavo mėsos įdaras.

Apie Panevėžį kepdavo ir tešlinius paukščiukus. Nedaug tokių duomenų užfiksuota, nes tai labiau pavasario kepinys, bet kartais ir per Kalėdas padarydavo riebias bandeles paukščiukus. Taigi tokie būdavo pagrindiniai patiekalai.

Ypač apie jūsų kraštą dar iki XX amžiaus vidurio buvo būdinga Kalėdų stalą nukrauti pilną – viską sunešdavo ir nepjaustydavo. Dabar mes viską supjaustome, sudėliojame, o tada, jei žąsis, tai, kaip sakoma, „ciela“, apdėta obuoliais ir dar kažkaip papuošta. Jei kumpis, tai visas buvo dedamas ant stalo. Kaip sakydavo Panevėžyje – „štuka“. Kartais kokį kumpio gabalą – „štuką“ – iškepdavo ir dar virta dešra apdėdavo, apriesdavo.

Pirmas vaizdas turėjo būti, kad ant stalo visko pilna. Nes lyg ir atėjo jau kiti metai, tad kad ir jie būtų pilni, o ir susėdimas prie to stalo būtų smagus. Mat Kūčiose dalyvauja gyvieji, mirusieji ir viskas, kas gyva, – ir vėjas, ir visokios kitos būtybės, – o čia jau tik sava šeima vieni kitus sveikina su Kalėdomis, pradeda puotą.

Kuo dar ypatingos būdavo aukštaičių Kalėdos?

– Čia ilgiau negu kitur išsilaikė Kalėdų vaikščiotojai, kalėdotojai. Žemaitijoje visi personažai daugiau buvo Užgavėnių, o Aukštaitijoje kurį laiką – kalėdiniai. Pirmąją Kalėdų dieną, jau šiek tiek temstant, jaunimas išeidavo į varmasą. Vienas kuris nors, apsitaisęs kažkokiu Kalėdų dėde arba šiek tiek kitaip apsirengęs, sušaukdavo „Varmasa, varmasa!“ Vieni sako, kad šis žodis kažką reiškia – pavyzdžiui, žaltį ar kitą kokį dalyką, – nes tada visi, kas gyvas, kas sugebėdavo, susikibę rankomis išbėgdavo. Tokia virtinė – vieni kitam įsikibę už pečių ar už apdaro – pereidavo per kaimą. Tai būdavo gražus šventinis akcentas.

Sako, jūsų kraštuose buvus persirengėlių tradicijos. Persirengėlių apsirengimas tada nebuvo kažkoks ypatingas: ilgesnis sijonas, vyrai persirengę moterimis, moterys – vyrais.

Po Kūčių rimties tai buvo didelis kontrastas.

– Per Kalėdas, jau tuoj po vidurdienio, prasidėdavo linksmybės. Niekas namuose nesėdėjo. Visi lankė vieni kitus – ir ne bet kaip. Turėdavo pasibelsti į langą arba į duris. Iš vidaus turėdavo paklausti, kuo vardu bernelis. Berneliui užtekdavo pasveikinti su Kalėdomis ir pasakyti, kad gimė Jėzus Kristus ar tiesiog pagiedoti kažkokią kalėdinę giesmelę – tik taip įeidavo.

Žinoma, dar buvo alus, alus… Visur vieni kitus vaišindavo alumi, džiaugėsi.

Nebuvo kažkokių ypatingų tikėjimų, kaip Kūčių vakarą, bet būdavo smagu – kad visi metai būtų tokie, linksmi, sveiki.

Ir dabar dar dažnai sakoma, kad į svečius dera eiti tik antrąją Kalėdų dieną. O mūsų protėviai, pasirodo, jau ir pirmąją Kalėdų dieną mielai svečiuodavosi vieni pas kitus.

– Taip, jaunimas. Nors sakoma, kad tokia diena šventa, reikia džiaugtis tik savo šeimoje, bet jaunimas neiškentėdavo. Pavalgęs išeidavo ir prasidėdavo pirmosios Kalėdų dienos linksmybės.

Antrą dieną jau buvo būtina išeiti. Tuo labiau kad vykdavo vaikštynės ir persirengėliai visą tarpušventį siausdavo – iki Trijų karalių.

Per Kalėdas vieni kitiems dalijame dovanas. Kokios tradicijos buvo anksčiau?

– Kokį socialinį sluoksnį žiūrėsime. Jei prisiminsime dvarų kultūrą, tai ir Biržiškos, ir Vileišiai yra aprašę savo vaikystę. Jie tikrai gaudavo dovanų – ir vaikiškų drabužėlių, ir žaislų, ir šautuvėlių, ir visokių kitokių dalykų, vertų gerų pinigų ir džiaugsmo. Suaugusieji rašo, kad apdovanodavo vieni kitus: vyras – žmoną, žmona – vyrą.

Kaimo kultūroje dovanojimas yra vėlyva tradicija. Kaip rašė etnologas Juozas Kudirka, XX amžiuje sesuo jau numegzdavo broliui pirštines ar šaliką. Tačiau tarpukariu, ypač miesteliuose, dovanojimo tradicija įsibėgėjo. Ir vėlgi – dėl to noro paslaptingumą išlaikyti. Tarpukario spaudoje rašoma, kad naktimis merginos siuvinėdavo sužadėtiniui ar simpatijai pagalvėles, žmonos vyrams megzdavo kojines. Dovanos daugiausia būdavo rankų darbo – pirktinės kaimo kultūroje atsirado vėlai.

Visada buvo smagu apdovanoti vaikus, nes jie labai moka džiaugtis tomis dovanėlėmis, bet tai pradėta daryti vėlai. Pirmosios dovanėlės buvo tešliniai paukščiukai, kažkokie figūriniai piernikučiai, kurie buvo kepami nematant vaikui. Būdavo vadinamieji žaisliukai ant eglutės, kai galėdavai obuoliuką nusikabinti ar saldainį, kuris anuomet buvo brangus, ar užsidegti kokią žvakutę. Dovanos būdavo tokios.

Vėliau jau, ypač apie Zarasus, vaikai, pasakojama, po lova pasidėdavo savo nuvalytus batelius ir juose rytą rasdavo dovanėlę ar vieną kitą smulkią monetą, berniukai – kokį švilpuką, mergaitės – kokį kaspinėlį.

Tos dovanos būdavo labai minimalios ir toli gražu ne visur. O pirktinės, didesnės, atsirado jau tarybmečiu. Iki tol mamos paslapčia dukrytei siūdavo kokią nors lėlę, tėveliai, jei nagingi, išdroždavo ar mažą arkliuką, ar žvėriuką. Ta siekiamybė dovanoti buvo visą laiką, bet nebuvo taip plačiai paplitusi. Dovanos irgi buvo kuklios, ir tik vienoje kitoje šeimoje – priklausė nuo tėvų galimybių, – tačiau visada norėta apdovanoti.

Dabar prieš šventes išpuošiami namai, stengiamasi kuo įspūdingiau padengti stalą. Kaip tą lietuviai darydavo anksčiau? Ką naudodavo puošybai ir kada pradėdavo ruošti namus šventei?

– Tiktai Kūčių dieną. Kūčių diena išvis yra stebuklas, tad viską turėdavo suspėti. Maždaug iki 12 valandos eglutė būdavo jau papuošta ir namai sutvarkyti. Paskui jau prasidėdavo maisto gaminimas ir Kūčioms, ir Kalėdoms. Kūčiukus irgi reikėdavo kepti tik tą pačią dieną, kitaip jie tarsi to apeigiškumo nebetekdavo.

Eglės puošimas jau tikrai vėlyvas reiškinys buvo. Kaimo tradicijoje jis atsirado XX amžiuje, bet sakoma, kad ypač apie Rokiškį, Zarasus tiesiog už staktos užkišdavo pušies ar eglės šakelę. Vienur kitur Aukštaitijoje yra fiksuota, kad Velykoms, Kalėdoms pakabindavo virš stalo šiaudinį sodą. Kitur – Dzūkijoje – pakabindavo amalą, parazitinį žaliuojantį augalą. Kai kur vėl rašoma, kad stalo kojas kadagių šakelėmis papuošdavo – apipindavo. Toks gražus akcentas. Ir karpiniai – kaip visada prieš didžiąsias šventes. Iškarpydavo užuolaidėles, lempų abažūrą, lentynėles papuošdavo karpiniais, ypač šventuosius paveikslus. Bet kažin ko stebuklingo, ypatingo puošimo, kaip kad dabar, kad būtų visokių blizgučių pridėta, nebuvo.

Šiais laikais Kalėdos neįsivaizduojamos be Kalėdų Senelio. Koks jis buvo palyginti su dabartiniu?

– Kalėdų Senelis, – toks, kurį jau matė vaikai, su baltais kailiniais, su kepure, su kupra, su lazda, – gal dažniau apie Širvintas, Kupiškį minimas. Šiaip ilgą laiką – iki XX amžiaus ir dar pirmojoje jo pusėje – Kalėdų Senis buvo daugiau tik įsivaizduojamas – kad jis atnešė gražesnį kūčiuką ar kokį riestainiuką.

Vaikai Kalėdų laukdavę keturias savaites. Viena moteris iš Jonavos rajono pasakojo, kad tėvelis sakydavo: Kalėdos jau už miškelio, jau eina per lauką. Tai vaikai priskindavo eglės šakų ir nuklodavo kelią, kad tik Kalėdos rastų jį, kad tik ateitų pas juos, nepaklystų. Pridėdavo toms Kalėdoms dovanėlių – ar kažkokį eilėraštuką parašydavo, ar ką nors iškarpydavo. Sako, pasikeliame ryte ir randame viską kaip buvę, bet, va, Kalėdos atėjo, viską perskaitė, pasidžiaugė ir išėjo.

Nors Balys Buračas, Antanas Mažiulis mini Kalėdų Senelį kaip personažą: kad jis ateidavo, paberdavo grūdų, vaikus apdalydavo riešutais, smulkiais saldumynais ir išeidavo. Motina palydėdavo jį iki durų, pridėdavo kažko kitiems namams dovanų – jei turėdavo, kokių sausainiukų, reistainiukų. Kalėdų Senelis keliaudavo, bet nebuvo labai paplitęs.

Toks personažas labai patrauklus. Jis atneša dovanų, todėl mes dabar įsivaizduojame, kad Kalėda visus lankė, pas visus vaikščiojo. Bet jis buvo vaizduotėje. Labiau į Vakarus sakydavo, kad dovanėles atnešė zuikis. Kai kas išvis galvojo, kad dovanas atneša angeliukas. Kiti – kad avinėlis. Avinėlis ir Jėzus Kristus, gimęs tam, kad būtų paaukotas kaip avinėlis. Galų gale, Kalėdos – tai metas, kai tuoj atsiras avyčių – avys ėringos. Tai irgi labai svarbu. Nes jos ir maitino, ir rengė. Kalėdą mes turime palyginti neseniai – tokį matomą, pačiupinėjamą, puošnų ir gražų.

Kartais dabar prisimenamas paprotys tampyti blukį – kelmą, rąstgalį.

– Gražus paprotys. Blukio vilkimą yra aprašęs Simonas Daukantas. Ir Motiejus Valančius mini blukvilkius, nors ten jau jokio blukio nevelka.

Etnologai sako, kad tai senųjų metų ištempimas iš šitos mūsų erdvės į kitą. Jis sudeginamas, kad išnyktų visos blogybės. Toks gražus motyvas, ko gero, lėmė, kad ir dabar Rumšiškėse sudeginamas kelmas.

Ko gero, ši tradicija tikrai yra buvusi, ir buvusi labai graži. Ypač jeigu per visą kaimą blukį pervilkdavo, o visi eidavo iš paskos ir mušdavo botagais, išvarydavo tuos senuosius metus kaip visas nelaimes, ligas, visas bėdas, kad priimtų tai, kas nauja, gera ir gražu. Vėliau tokia tradicija gal perėjo į Užgavėnes. Aš pati Šiaulių apylinkėse užrašiau, kad žmonės jau nevelka kelmo, bet ateina ir sako: atvilkome kelmą. Ir reikia juos pavaišinti!

Minėjote, kad anksčiau Kalėdos buvo laikomos ir naujų metų pradžia.

– Dar XX amžiaus pradžioje žmonės Naujųjų metų beveik nepripažino. Jeigu ir minėjo, tai minėjo kaip antrąsias, arba riebiąsias Kūčias. Tai būdavo tarsi Kūčių didybės, to tokio ypatingo šventumo atkartojimas. Kai kas pasilikdavo ir kalėdaičių, kūčiukų. Jei kūčiukų nepasilikdavo, tai išsikepdavo, bet jau būdavo ir mėsos, ir dešros ar dar ko nors.

Pamažu pamažu jau tarpukariu atsirado tokie personažai, kaip Senieji metai ir Naujieji metai ir jūsų krašte. Matyt, todėl, kad čia buvo gyva kalėdotojų, persirengėlių tradicija. Tie jaunimo vaidinimai gražiai aprašyti. Senieji metai būdavo vaizduojami kaip nelabai laimingi, vos kojas patempiantys. Atėjęs jaunimas Senuosius metus išvarydavo, ir ateidavo Naujieji – labai gražus jaunikaitis, gražiai pasipuošęs, džiaugsmingas, visus šokina.

Atsiradus tokiems personažams, po truputį, pradedant nuo jaunimo, įsitvirtino Naujųjų metų šventimas. Kalbant apie dvarų, miesto kultūrą, čia anksčiau atsirado ir sausio 1-oji, o liaudiškoje tradicijoje ilgą laiką naujaisiais metais buvo Kalėdos – kalendoriniai metai buvo labai neryškūs, neakcentuojami.

Kaip vertintumėte dabartines Kalėdas? Ar dar mokame jas švęsti?

– Kaip Viktorija Daujotytė sakė, mes turime daug kasdienybės ir per tas pačias Kalėdas. Daug žmonių gali susėsti, stalas gali būti labai apkrautas, bet tai ne šventumas. Tai tik visko daug. O kur tos apeigos, kur simboliai? Gal vienintelį simbolį turime – eglutę, bet kai ją uždegame advento pradžioje ir visą laiką kampe namuose dega, tai ji jau net nėra tas, tikrasis, simbolis. Jau atbunkame nuo to. Kūčias mes dar turime, o Kalėdų – ne. Tie, kas nueina į bažnyčią, gal kažkaip dar pripažįsta, o kai kur dabartinis šventimas tik susiveda į valgymą ir išskirtinį poilsį.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų