Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtiniai su seminarijos pedagogais. Petras Būtėnas ketvirtoje eilėje pirmas iš kairės, Juozas Balčikonis antroje eilėje trečias iš kairės. [et al.]. - 1925. 

Už meilę tėvynei – priverstinė emigracija

Už meilę tėvynei – priverstinė emigracija

Už meilę tėvynei ir darbą jos labui Petras Būtėnas sumokėjo didžiulę kainą – patyrė ne tik sovietų kalėjimo baisumus, bet ir niekada nebegalėjo išvysti savo šeimos.

Panevėžyje gyveno ir dirbo daug iškilių asmenybių. Deja, prasidėjus sovietų okupacijai, ne vieno visuomenės veikėjo likimas buvo tragiškas. Dalis jų žuvo kalėjimuose ar tremtyje, kiti buvo priversti pasitraukti į Vakarus ir niekada nebeišvysti savo šeimos. Tarp pastarųjų – ir pedagogas, kalbininkas Petras Būtėnas.

Aktyvus žmogus

Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad, palyginti su tokiais garsiais Panevėžio tarpukario laikotarpio inteligentais, kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julijonas Lindė-Dobilas, Jurgis Elisonas, Petras Būtėnas yra truputį pamirštas.

Kilęs iš Joniškėlio valsčiaus Dovydų kaimo, studijas jis baigė Kaune. Iš to paties kaimo kilęs ir jo dėdė rašytojas, pedagogas Julijonas Lindė-Dobilas. Tarpukario Panevėžyje P. Būtėnas labai intensyviai darbavosi švietimo srityje dirbdamas mokytojų seminarijoje, miesto mergaičių ir berniukų gimnazijose.

„Jis buvo ne tik lituanistas, bet ir labai garsus tautotyrininkas. P. Būtėnas pirmasis išleido lietuvių tautotyros senienų rinkimo parankinę knygelę, sukūrė tautotyros terminą, kurį iki šiol mokslas tebenaudoja, mokytojų seminarijoje įkūrė Senienų ir tautotyros rinkimo draugiją. Prisidėjo prie Panevėžio muziejaus įkūrimo 1925 metais. Šiaip buvo labai aktyvus visuomenininkas, labai pilietiškas žmogus“, – apie iškilią asmenybę pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Petras Būtėnas pamokoje. Panevėžys, XX a. 3 deš. Iš D. Būtėno asmeninio archyvo.

P. Būtėnas buvo labai visuomeniškas, aktyvus žmogus. Muziejininkė svarsto, kad aktyvumas greičiausiai atkeliauja iš vaikystės, paauglystės. P. Būtėnas mokėsi cariniais laikais ir dar mokykloje kūrė kažką panašaus į lietuviškų skaitinių chrestomatiją.

„Gynė lietuvių kalbos teises rusiškoje aplinkoje, o paskui likimas taip susiklostė, kad Pirmojo pasaulinio karo metais atsidūrė Voroneže šalia garsių lietuvių kalbos mokytojų Juozo Balčikonio, Jono Jablonskio. P. Būtėnas padėjo J. Balčikoniui versti Hanso Kristiano Anderseno pasakas. Taip įgijo kalbininkų pasitikėjimą, pripažinimą, kad turi gerą kalbinę nuojautą“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Voronežo gimnazijoje P. Būtėnas susidomėjo ateitininkų veikla. Pasak muziejininkės, vėliau jis buvo aktyvus ateitininkas, tautininkų sąjungos narys, šaulys, savanoris, Katalikų mokslo akademijos narys.

Gyvendamas ir dirbdamas Panevėžyje A. Jakšto gatvėje pasistatė namus. Pasak V. Vasiliauskaitės, suorganizavo, ko gero, pirmąją Panevėžio miesto nuosavų namų bendriją, kuriai vadovavo. Už nuopelnus 1935 m. apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1941 metais kartu su kitais leido pogrindinį laikraštį „Išlaisvintasis panevėžietis“. Karo metais vadovavo garsiajai G. Petkevičaitės-Bitės įkurtai meno kuopai.

Nors kitokia, bet tremtis

Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai P. Būtėno veikla negalėjo likti nepastebėta. Pirmųjų trėmimų, kai ištremta daug mokytojų, P. Būtėnas išvengė, tačiau dėl aktyvios tautinės veiklos 1940 metų liepą sovietai jį uždarė į Panevėžio kalėjimą. Čia jis kalėjo septynis mėnesius.

Pasak V. Vasiliauskaitės, kalėjime jis buvo kankinamas, mušamas. P. Būtėnui užvesta byla nutraukta jau gerokai po jo išvykimo – tik 1954 metais. Patyręs kalinio dalią, žinodamas, kiek mokytojų buvo ištremta, 1944 metais P. Būtėnas pasitraukė į Vakarus. Tiesa, galvodamas, kad labai trumpam, kad rusai bus netrukus sutriuškinti.

„Todėl nieko labai daug nepasiėmė. Kaip prisiminė jo žmona Malvina, įsidėjo gal tik dvejus marškinius pakaitai ir pasitraukė į Žemaitiją, o vėliau per Karaliaučių į Vokietiją. Prasidėjo kitas P. Būtėno gyvenimo etapas, kuris skyrėsi kaip diena nuo nakties“, – kalbėjo V. Vasiliauskaitė.

Jos teigimu, pasitraukęs pradžioje į Vokietiją, ten gyvendamas DP (angl. displaced persons – perkeltųjų asmenų) stovyklose, skirtose pasitraukusiesiems iš tėvynės, o 1949 metais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, P. Būtėnas save laikė tremtiniu. Iki mirties jis gyveno Bostone.

Petras Būtėnas su žurnalistu Vladu Būtėnu ir jo žmona Bostone. P. Būtėnas viduryje. Apie 1950 m. Iš D. Būtėno asmeninio archyvo.

„P. Būtėno labai pilietiška, tvirta pozicija žavėjo ne tik mokinius. Kai mokytojavo mokytojų seminarijoje, gimnazijose, jis rengė ekskursijas, ragino domėtis savo kaimu, savo vietove, rinkti eksponatus ir juos nešti į muziejų. Taip atsirado muziejus ir mokytojų seminarijoje, ir berniukų gimnazijoje. Tokia lietuviška, tautiška pozicija išliko iki pat mirties. P. Būtėnas neėmė amerikietiško paso. Vadinasi, negavo jokios stipendijos. Atvykęs į JAV vertėsi pačiais prasčiausiais darbais – dirbo indų plovėju, spaustuvėje raidžių surinkėju, kol galų gale įsidarbino Lietuvių enciklopedijos redakcijoje.

Jis rašydavo JAV Senatui peticijas ne tik dėl to, kad jam pratęstų nepriklausomos Lietuvos pilietybę, bet ir dėl to, kad Amerika pripažintų nepriklausomą Lietuvą, o ne sovietinę Lietuvą. Iš savo tų labai menkų lėšų, kurias uždirbo rašydamas straipsnius, jis rėmė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), lietuvišką gimnaziją Vokietijoje“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Pedagogas labai intensyviai dirbo ir labai daug rašė į JAV lietuvių laikraščius ir žurnalus – yra paskelbęs apie 700 straipsnių. Beveik visi jo straipsniai buvo susiję su tautotyros darbais.

P. Būtėnas domėjosi lietuvių etnogeneze, lietuvių vandenvardžiais, vietovardžių kilme. Šiomis temomis yra paskelbęs daug straipsnių. Žurnale „Karys“ turėjo savo rubriką.

„Galima sakyti, kad atsidūręs JAV ieškojo dar gilesnių lietuviškumo šaknų“, – apibendrina V. Vasiliauskaitė.

Skaudi dalia

P. Būtėnas buvo vedęs, turėjo keturis vaikus: dukrą iš pirmos santuokos, o pirmajai žmonai mirus, vedė antrą kartą ir susilaukė trijų sūnų.

Pasak V. Vasiliauskaitės, jo gyvenimo drama buvo ta, kad tikėjosi greitai grįžti į Lietuvą, tačiau pasitraukimas į Vakarus lėmė taip, kad nutrūko ryšiai su šeima.

Žmonai vienai teko auginti vaikus. Jiems taip pat buvo nelengva – apie vyrą ir tėvą žinių beveik nebuvo. Namai tuomečiame A. Jakšto prospekte buvo nacionalizuoti.

Valdžia taip pat žiūrėjo kreivai. Jaunėlis P. Būtėno brolis Julijonas buvo garsus partizanas, pasirinkęs Margio slapyvardį, žuvo Suvalkijoje.

V. Vasiliauskaitės teigimu, P. Būtėnas labai stengėsi sužinoti, kas vyksta Panevėžyje, kaip gyvena jo šeima, tad rašydavo laiškus tiems pabėgėliams, kurie gaudavo kokių nors žinių iš Lietuvos.

„Nuolat teiravosi apie savo šeimą. Yra žinoma, kad jį pasiekdavo šiokios tokios žinios apie Panevėžį. Teko aptikti vieną labai įdomų laišką iš Panevėžio, gal kokiais 1947 metais rašytą P. Būtėnui, kur išsamiai išdėstyta, kas dabar valdžioje, kiek dabar komjaunuolių, kaip tas jų namas stovi ir visa kita , – taip buvo apibūdinta istorinė pokario Panevėžio situacija. Liūdniau, kad šeima labai mažai apie jį žinojo, o pats P. Būtėnas stengėsi per kitus žmones gauti žinių, kas vyksta, ar gyva jo šeima“, – sakė muziejininkė.

Vertingas palikimas

Išvykus P. Būtėnui, čia liko ir labai didelis jo rankraštinis palikimas. Dukra Vitalija, gelbėdama tėvo rankraščius, sukrovė į du vežimus ir išvežė pas ūkininką į Miežiškius. Kai ūkininką ištrėmė į Sibirą, kiti žmonės tiesiog sudegino labai daug jo knygų, kitos įvairios lituanistinės medžiagos.

P. Būtėnas rinko medžiagą lietuvių kalbos žodynui. Yra užrašęs apie 8 000 žodžių, rinko tautosaką. Net kai 1919 metais būdamas savanoriu išėjo ginti tėvynės, tarnavo Širvintų krašte, tose apylinkėse užrašė tautosakos, dainuškų, įvairių posakių.

P. Būtėno palaikai dabar ilsisi Panevėžyje. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę juos pargabeno vienas sūnų. Dar po dvejų metų pargabeno ir visą archyvą.

„P. Būtėnas 36 metus pragyveno priverstinėje emigracijoje. Po jo mirties liko 77 dėžės archyvinės medžiagos – įvairiausių rankraščių, tarp jų labai daug lituanistinės medžiagos, tautosakos, o ypač vertinga medžiaga yra laiškai“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Jos teigimu, 1946 metais, būdamas „dipukų“ stovykloje, P. Būtėnas kartu su bendraminčiais leido lietuvių kultūros žurnalą „Žingsniai“. Tad su kitais pabėgėliais labai plačiai susirašinėjo, rinko medžiagą, kad žurnalas būtų turiningas ir prasmingas.

9. Petras Būtėnas su žmona Malvina ir vaikais. Panevėžys, XX a. 5 deš. Iš D. Būtėno asmeninio archyvo.

„Tie laiškai įspūdingi. Yra išlikę ir Vydūno laiškų, Henriko Radausko, Adolfo Šapokos – tikrai labai garsių, žinomų žmonių laiškų. Ir medžiaga tam žurnalui, ir laiškai rodo, koks platus buvo jo akiratis ir kaip plačiai buvo bendradarbiauta su kitų DP stovyklų žmonėmis“, – pasakoja ji.

Pavyzdys savo elgesiu

Pasak V. Vasiliauskaitės, Panevėžys, turėdamas tokią asmenybę, iš tikrųjų turėjo labai rimtą pedagogą mokslininką, kuris nebuvo vien siauros srities mokytojas. Jam atvykus į Panevėžį, situacija buvo labai sudėtinga – nebuvo vadovėlių, nebuvo patyrusių pedagogų.

„Jis pats rašė vadovėlius ir apie kirčiavimą, ir apie linksnius ir prielinksnius. Nebuvo tekstų, tad pradėjęs su J. Balčikoniu versti Voroneže, jis ir toliau vertėjavo. Vertė I. Turgenevą, vertė iš prancūzų, iš rusų kalbos. Tas jo domėjimasis, ypač lietuvių kalbos mokslo reikalais, buvo tikrai gilus. Mokiniai prisimena net nežinoję, jog jų mokytojas buvo ir mokslininkas. Jis šito neafišavo, nesigyrė. Tokių mokytojų ne taip dažnai yra“, – pabrėžė etnologė.

Svarbu ir tai, kad P. Būtėnas buvo mokytojas praktikas, o ne teoretikas. Muziejininkės manymu, moksleivių vežimas į ekspedicijas užrašinėti tautosaką, rinkti konkrečius daiktus, medžiagą, domėtis savo krašto paveldu kai kuriems mokiniams nurodė gyvenimo kryptį.

Jo mokiniu buvo vienas garsiausių JAV dirbusių lietuvių etnologų, žinomas tautosakininkas Jonas Balys. P. Būtėnas rodė mokytojo visuomenininko pavyzdį.

„Jam rūpėjo, kas vyksta tautoje, kas vyksta mieste. Turėjęs savanorio patirtį, tikrai aktyviai įsijungė į tas organizacijas, kurios gynė tautą, kurios gynė valstybę“, – tvirtino V. Vasiliauskaitė.

Ji sako nenorinti sakyti, kad išvykus P. Būtėnui Lietuva jį prarado.

„Šitokie žmonės negali užsikasti ir gyventi visiškoje tyloje ir užsidarę. Toks nebuvo ir P. Būtėnas. Nors jis Bostone buvo vienišas , tačiau nebuvo vienas. Nuolat rašydavo į „Aidus“, „Darbininką“, „Draugą“, „Karį, „Margutį“ ar „Pasaulio lietuvį“, „Vienybę“, priklausė VLIK’ui nebuvo vienas. Jis kalbėjo pasauliui apie Lietuvą. Gal mes dabar jį labiau praradome primiršę“, – svarsto muziejininkė.

Pargabenus palaikus į Panevėžį, o vėliau ir archyvą, buvo susidomėjimas archyvu. Juo domėjosi kalbininkai. Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyrius įsteigė P. Būtėno premiją. Pradžioje ji buvo suteikiama daugiausia Lietuvos kalbininkams, o dabar porą metų miesto Savivaldybė teikia jauniesiems tautotyrininkams, kalbininkams, lituanistams, pirmiausia moksleiviams, už lituanistinius ir tautotyros darbus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų