Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui daug metų vadovavęs Jonas Čeponis tik praėjusį rudenį perleido pareigas. „Kadangi sulaukiau 93 metų, tai atidaviau jaunesniam, – šypsosi. – Sėdžiu namuose, juokiuosi, kad geras bunkeris su visais patogumais – galima laukti šimtmečio.“ V. Bulaičio nuotrauka

Už laisvės troškimą – ilgi metai Sibire

Už laisvės troškimą – ilgi metai Sibire

Partizaną, dimisijos pulkininką, Vyčio kryžiaus ordino kavalierių Joną Čeponį likimas saugojo per visas pokario negandas.

Galėjęs tapti kunigu, Jonas Čeponis pasirinko kovą už laisvę. Išgyvenęs miškuose, iškentęs kone metus trukusius tardymus ir dėl laimingų sutapimų nubaustas ne mirties bausme, o kalėti ketvirtį amžiaus, nemažai metų prabuvo lageryje. Čia neteko regėjimo ir dalyvavo Norilsko politinių kalinių sukilime, vadinamųjų J. Stalino gydytojų dėka gavo taip reikalingų akims vaistų ir vėl mato. Išleistas iš lagerio, dar kurį laiką privalėjo gyventi tremtyje, o galiausiai sugrįžo į gimtąją šalį, kuriame įsikurti šeimai su keturiais mažais vaikais buvo nepaprastai sunku. Nepaisant sunkumų, J. Čeponis nepasidavė ir niekada nebijojo išsakyti savo nuomonės.

Iš klierikų į partizanus

Jonas Čeponis gimė Pagojo kaime, Pasvalio rajone, prieš 93 metus. Jis pasakoja, kad tėvas nuo 1928 iki 1935 metų dirbo Pasvalio viršaičiu, tačiau mirė jaunas, palikęs žmoną su penkiais vaikais – trimis dukromis ir dviem sūnumis. Pirmosios rusų okupacijos metais šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašą, tačiau šio likimo tada pavyko išvengti. J. Čeponis pasakoja, kad neišvežti prišnekino mokyklos vedėjas. Karo metais jaunas vyras įstojo mokytis į kunigų seminariją. Tokių iš klasės buvo net keli. Kunigais tapo tik du.

„Kapelionas sakė: stokite į seminariją, išsigelbėsite nuo Vermachto, nereikės eiti į kariuomenę, į frontą. Seminarija nesugadins – būsite kunigai ar nebūsite, nesvarbu“, – pamena dvasininko žodžius J. Čeponis.

Jonas Čeponis su kaimynais Krasnyj Jaro kaime 1961-aisiais, kur su šeima įsikūrė po lagerio, nes dar neturėjo teisės grįžti į Lietuvą. Čeponių šeimos archyvo nuotrauka

Pasak jo, tuo metu apskritai buvo daug seminaristų. Jo kurse – net 60. Vėliau daugiau nei keturios dešimtys tapo kunigais. Kiti sulaukė represijų, buvo pašalinti iš seminarijos arba patys panoro mokytis ko kito. Besimokydamas seminarijoje, jaunuolis įsitraukė į pogrindinę veiklą pagelbstint partizanams. Pasak jo, kaimynystėje dažnai ateidavo partizanai. J. Čeponis spausdindavo literatūrą rašomąja mašinėle, palaikė ryšį, Kaune gaudavo dokumentus, kitų reikalingų daiktų. Galiausiai dėl persekiojimų teko trauktis į mišką. J. Čeponis, slapyvardžiu Vaidevutis, Vaidila, buvo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo patikėtinis ryšiams su kitomis apygardomis, turėjo porą dokumentų kita pavarde. Dažnai važinėdavo palaikydamas ryšius tarp štabų. Iš Suvalkijos važiuodavo į Kauną, Biržų kraštą, Ukmergę, kitas vietoves. Miške būnant irgi nebuvo saldu. Trūko maisto, buvo šalta, visą laiką reikėjo būti lauke, žiemą – slapstytis bunkeriuose.

„Būdavo visą laiką siautimai, apsupimai, reikėdavo apsiginti. Kai puldavo, kartais padėtis atrodydavo beviltiška, bet laimė lydėjo, nepataikė, nenušovė“, – sako jis.

Vyras pasakoja, kad prasidėjo suėmimai, tardymai, dalį žmonių saugumiečiams pavyko užverbuoti. Saugumas ir apie J. Čeponį turėjo žinių ir pradėjo jo ieškoti. Tad slapstėsi Kaune, Pasvalyje su ginklu kišenėje. Buvo areštuotas 1948 metais.

„Saugumas per išdavikus žinojo, kuo aš užsiimu, ieškojo suimti. Kai 1948 metais nuvažiavau į Kauną pas ryšininkes, jau buvau išduotas“, – pasakoja, kad buvo ten laukiamas, jis.

Pasak J. Čeponio, durys staigiai atsidarė ir jis nuo laiptelių virto žemyn. Atsišaudė, tačiau jau buvo vakaras, tamsu, tad spėja, kad nepataikė. Pavyko nubėgti gana netoli – iki Karo muziejaus, o ten gavo kažkuo per galvą ir prarado sąmonę. Kai ją atgavo, jau buvo suimtas.

Vyras pamena, kad pirmiausia teko kalbėtis su KGB pulkininku.

„Jie galvojo, kad aš būsiu kita pavarde, bet pasakiau, kad Čeponis. Jie nustebo, nes Čeponio nebeieškojo. Manęs ieškojo kita pavarde. Aš gal nusišypsojau. Pulkininkas trenkė man į veidą sakydamas: veskite jį „prirašyti“, o „prirašymui“ 50 kartų užduoti“, – dalijasi prisiminimais jis.

J. Čeponis sako atsimenantis iki 27-o smūgio, vėliau išsijungė sąmonė. Užpylus vandens, kiek atsigavo, tačiau mušė ir toliau.

„To skausmo jau nebejutau, nes buvau be sąmonės. Nubudau jau kameroje sudaužytas. Paskui tardyme malonumas menkas buvo“, – sako jis.

1958 metai, vestuvės Baruno kaime. Jonas Čeponis su žmona Pranute susilaukė keturių vaikų. Visi jie gimė tremtyje.

Kalėti ketvirtį amžiaus

Tardė apie aštuonis mėnesius. Galiausiai nuteisė 25 metams kalėjimo. J. Čeponis save iš dalies vadina laimės kūdikiu. Už tokius dalykus paprastai būdavo skiriama mirties bausmė, tačiau tuo metu ji buvo panaikinta, o grąžinta vėl po metų.

„Perskaitė, kad skiria dvidešimt penkerius metus. Nusišypsojau. O jie ir sako: svoločius dar juokiasi, gavo dvidešimt penkerius metus ir nebijo. Rusai verkdavo, o mes juokdavomės, kad dvidešimt penkerių metų nereikės sėdėti, kad tiek ilgai ta valdžia neišsilaikys“, – sako, kad visada buvo tikėjimas gerais pokyčiais, J. Čeponis.

Nukentėjo ir jo šeima nuo represijų. „Aš jau partizanavau ir saugumas tai žinojo. Tų, kurie buvo miške, šeimos buvo vežamos“, – pasakoja jis.

Seserį ir brolį ištrėmė į Sibirą 1948 metų operacijos „Pavasaris“ metu. Tuo metu mamos ir kitos sesers namuose nebuvo. Jos buvo išvykusios į Kauną perduoti J. Čeponiui siuntinio. Tiesa, nežinodamos – gyvas jis ar miręs. Sužinojusios apie trėmimus, mama ir sesuo slapstėsi. Sesuo gavo dokumentus, kuriuose vardas ir pavardė buvo tokie pat, tačiau nurodyti kiti gimimo metai ir kitas kaimas. Net J. Čeponiui būnant lageryje, valdžios atstovai jo klausinėjo, kur sesuo – partizanauja ar slapstosi kur. Dar vienai seseriai irgi pavyko išvengti to likimo.

Kalėti J. Čeponiui teko Norilske. Pačiame šalčiausiame krašte, kur kamavo ne tik šaltis, bet ir alinantis darbas bei alkis. Darbas buvo sunkus – anglių kasykloje. Bedirbant ten, įvyko sprogimas, pažeidęs J. Čeponio akis. Vyras apako, tačiau pateko į gerų specialistų rankas. Lageryje kalėjo keli gydytojai žydai, patyrę J. Stalino represijas. Deja, jie vaistų, galinčių išgydyti akis, neturėjo, tačiau padarė viską, ką tuo metu galėjo.

Išgyventi lageryje lietuviams padėdavo ir dainos. „Rusai sakydavo – dainuokite, dainuokite, greitai baigsis jūsų dienos, bet mes vis tiek dainuodavome“, – sako jis.

Be to, valgyti ne taip norėdavosi, nes alkanam visos mintys sukdavosi apie maistą. „Padainuoji, atsiguli – ramiau, geriau miegasi“, – pamena J. Čeponis.

Išsikovojo geresnes sąlygas

J. Čeponis kalėjo tuo metu, kai Norilske prasidėjo kalinių sukilimas. Lageryje nuspręsta organizuoti streiką, o ne imtis veiksmų prieš kariuomenę. Sugalvota neiti į darbą – kasti anglių. Šachta, kurioje dirbo šio lagerio kaliniai, aprūpindavo Norilską anglimis, o iki katilinės nuo lagerio buvo nutiestas geležinkelis. Atsivežti iš kitur anglių nebuvo galimybės. Sugalvota, kad pamaina, grįžtanti iš darbo, neis į lagerį – sustos prie vartų, o turintys eiti į darbą taip pat to nedarys ir sustos prie vartų iš kitos pusės.

Pasak J. Čeponio, iš barako į baraką vaikščioti neleisdavo, tačiau jis buvo beveik aklas, vaikščiodavo su lazda ir akiniais, tad pakliūdavo, kur kitų neleisdavo. Tokiu būdu galėjo paskleisti žinią, agituoti streikui. Tiesa, buvo ir bijančių.

„Kiti bijodavo. Kulkosvaidžiai išstatyti, nežinia kada pradės šaudyti“, – pamena J. Čeponis.

Lageryje buvo daug kriminalinių nusikaltėlių, skriaudusių šachtininkus.

Lietuvių kapinės Barune, Buriatijoje. Čeponių šeimos archyvo nuotraukos

„Jie išvargę ateidavo, miegodavo kaip silkės barakuose. Žulikai sakydavo, kad tuos šachtininkus išpjaus. Mums nebuvo išeities. Pradėjome sakyti lagerio viršininkui, kad išvežtų tuos žulikus. Jie nedirba, bet plėšikauja – atima tai drabužius, tai maistą, siuntinius“, – sako, kad buvo geras pagrindas paaiškinti, kodėl neina į darbą, jis.

Galiausiai lagerio vadovybė nusprendė išgabenti kriminalinius kitur. J. Čeponio žiniomis, pastarieji pateko į kitą lagerį, kur jiems gerokai kliuvo nuo politinių kalinių. Taip pat po streiko gautas leidimas įsigyti duonos. Nors ji ir neiškepusi gerai būdavo, su avižomis, tačiau badaujantiems žmonėms leido nors kiek pasisotinti. Gaunantieji iš namų pinigų galėjo įsigyti papildomo maisto. Jo teigimu, lageris, kuriame kalėjo, laimėjo tuo, kad niekas sukilimo metu nežuvo, o sąlygos – pagerėjo.

Gydytojai neužmiršo

Po sukilimo J. Čeponis buvo išvežtas kitur. Galiausiai jis pateko į Kemerovo srities centrinę kalinių ligoninę. Paaiškėjo, kad jį po akių sužalojimo gydę J. Stalino gydytojai žydai Levinas, Levitanas, Margulis – jau vėl sugrąžinti į Maskvą – atsiuntė akims gydyti vaistų.

„Įsivaizduojate, į kalėjimą atsiuntė vaistų profesoriai iš Kremliaus, – sako, kad toks poelgis sukėlė didelę vietinių gydytojų nuostabą, jis. – Kas aš per žmogus, svarstė. Jie ten juk nieko nežinojo.“

Pamažu J. Čeponis beveik visai atgavo buvusį egėjimą.

Nors buvo nuteistas kalėti 25 metus, tačiau komisija buvo laiką sumažinusi iki 12,5 metų. Atsėdėjusieji du trečdalius laiko jau galėjo prašytis paleidžiami į laisvę anksčiau. Tuo metu buvo kalėjęs apie 10 metų. Buvo nuspręsta išleisti į laisvę, tačiau dar be teisės grįžti į Lietuvą. Ironiška, bet lagerio vartai J. Čeponiui atsivėrė vasario 16-ąją. Išsiųstas buvo pas brolį ir seserį į Buriat–Mongoliją. Norėjo remontuoti automobilius, tačiau turėjo kirsti mišką. Vėliau sutiko vieną rusą, kuris pakvietė dirbti mechaniku, tad šeima persikėlė į kitą rajoną, į Krasnyj Jarą. Ten nutiko įdomi istorija. Tarp tenykščių gyventojų užsitarnavęs autoritetą, J. Čeponis buvo pasiūlytas į vietinę tarybą. Paaiškėjo, kad juo negali būti tremtinys, tad pavardė buvo išbraukta iš balsavimo sąrašų ir įrašytas kitas žmogus – buriatas. Žmonėms tai nepatiko, tad nėjo balsuoti. Kilo triukšmas, o pats J. Čeponis pasakoja tuo metu sėdėjęs pas kaimyną.

„Atvažiavo kažkoks tipas iš Aukščiausiosios Tarybos. Sako, noriu pasišnekėti – neina žmonės balsuoti, padėk, kad eitų. O aš kuo čia dėtas?“ – sako jis.

J. Čeponis pamena, kad žmonės tuomet piktinosi išrinkę jį, o balsuoti negalėję. Galiausiai buvo išrinktas buriatas, tik jis ilgai neužsibuvo – išvyko gyventi kitur.

Sunki nauja pradžia

Buriat-Mongolijoje J. Čeponis vedė brolienės seserį Pranutę. Ten gimė vaikai: Birutė, Vytautas, Kęstutis, Algirdas. Šeima į Lietuvą grįžo 1968 metais, tačiau leidimo čia gyventi neturėjo. Laikas buvo sudėtingas, nes niekas nenorėjo priimti. J. Čeponis pasakoja, kad Buriatijoje buvo susitvarkęs asmens dokumentą. Gerai sutarė su jaunu KGB darbuotoju, prižiūrėjusiu jį tremtyje. To meto pasuose atsirasdavo žymė, pagal kurią buvo aišku, kad žmogui negalima gyventi Lietuvoje. J. Čeponis pagudravęs – tyčia pasą kibire sušlapino ir paprašė to jauno žmogaus pakeisti – esą vaikai netyčia sušlapino. Naują dokumentą gavo be jokių specialių ženklų.

Šeima buvo susitarusi dėl gyvenimo Akademijoje, tačiau paaiškėjo, kad čia gyventi negalės – ketinusiesiems priimti nepatiko, kad šeimoje daug vaikų. Galiausiai apsistojo Šiaulių rajone, Ginkūnuose. Gavo nedidelį kambarį išvežtų žmonių name be grindų.

Be to, problemų turėta ir dėl registracijos. Lietuvoje niekas neleido prisiregistruoti, tad J. Čeponis rašė raštus aukščiausiajai tuometinei šalies valdžiai ir šiaip taip gavo leidimą registruotis. Tiesa, raginamas išvykti ir gąsdinamas, kad niekas čia neregistruos nei jo paties, nei šeimos, ir pats pagrasino milicininkams rasiantis kokį ginklą – esą vėl teks eiti į mišką. Tik tuomet pasiekęs savo. Ginkūnuose kolūkio pirmininkas – buvęs „stribas“.

„Išgėręs ateidavo pirmininkas, vos ne nušauti kartais norėdavo. Pradėjau ieškoti kur kitur darbo“, – pamena jis.

Beieškodamas, kur išvykti, sutiko buvusį kurso draugą iš seminarijos. Pastarasis irgi netapo kunigu – išsimokė veterinaru. Patarė darbo pasiieškoti Staniūnuose. Taip šeima atsikraustė į Velžį, pradėjo čia kurtis ir liko visam laikui.

Viltis buvo gyva

„Visą laiką tikėjome laisve. Tikėjome, kad vėl bus nepriklausoma Lietuva“, – sako J. Čeponis.

Apie tai šnekėdavo ne tik lageryje, bet ir vėliau. Buvęs partizanas net ir sovietmečiu nebijodavo pagerbti buvusių bendražygių kapų, dainuoti patriotinių dainų ir pan. Niekada neslėpė, kad kalėjo, buvo ištremtas.

Jis juokauja saugumui tokiu elgesiu pridarydavęs bėdos. Kartą į nemalonumus įklimpo ir jauniausias sūnus Algis, parašęs valdžiai neįtikusį rašinėlį. Atvykę saugumiečiai namuose rado 1932 metų leidimo V. Krėvės „Šarūną“ ir „Aušrą“. Tėvas pradėjo sakyti, kad „Šarūną“ ir teatre rodė, net kolūkiečius visus vežė žiūrėti. Kitą dieną buvo liepta atvykti į saugumą. J. Čeponis pasakoja pradėjęs peikti saugumiečius – kokius čia žmones siunčiantys, kurie neturi jokio supratimo apie esą tarybinį žmogų V. Krėvę.

Vėliau atėjo Sąjūdžio laikai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Čeponis buvo paskirtas Lietuvos saugumo departamento Panevėžio tarnybos vadovu. Priimdamas saugumiečių archyvą, jis rado paruoštą potvarkį, kuriuo turėjo būti suimtas ir išsiųstas į Šiaulių kalėjimą. Nurodyta, kad suimant buvo galima panaudoti ir ginklą.

Pradėta svarstyti apie partizaninės organizacijos įkūrimą. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui J. Čeponis vadovavo daug metų ir tik praėjusį rudenį pareigas perleido jaunesniam.

„Kadangi sulaukiau 93 metų, tai atidaviau jaunesniam pareigas. Sėdžiu namuose, juokiuosi, kad geras bunkeris su visais patogumais – galima laukti šimtmečio“, – juokauja jis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų