Tingėti gėda, bet kartais sveika

Tingėti gėda, bet kartais sveika

„Vasara tinginių nemyli“, sako lietuvių liaudies patarlė. Vis dėlto daugelis sutiktų, kad būtent šiltuoju metų laiku tinginystė bent kartais aplanko kiekvieną – dar tik laukiantį atostogų ar jau iš jų grįžusį.

Sumažėjęs aktyvumas, energijos trūkumas ir pasyvumas ne tik trukdo pasiekti norimų profesinės veiklos rezultatų, bet ir gali prisidėti prie slopstančio pasitenkinimo gyvenimu. Kaip reikėtų motyvuoti save atlikti būtinas užduotis, jų neatidėlioti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp poilsio bei sveiko savęs skatinimo siekti daugiau?

Apie tai kalbėjomės su psichiatru, psichoterapeutu Olegu LAPINU.

 

– Psichologija palyginti naujas mokslas – ji atsirado tik XIX amžiaus antrojoje pusėje. O nuo kada psichologai pradėjo nagrinėti tinginystės fenomeną – ar tai pastarųjų metų tendencijos, atliepiančios vis stiprėjančią darboholizmo kultūrą, ar priešingai – nuo pat psichologijos pradžios analizuotas reiškinys?

– Pirmiausia reikėtų pasakyti, jog „tinginystė“ – populiarus, visuomenėje vartojamas žodis. Psichologai, kalbėdami apie tinginystę, vartoja kitas sąvokas. Paprastai toks žmonių vengimas imtis kokių nors užduočių, atidėliojimas yra vertinamas kaip motyvacijos trūkumas, paskatų stygius.

Apie motyvaciją pradėta kalbėti antrojoje praeito amžiaus pusėje – penktajame–septintajame dešimtmečiuose. Motyvacijos teorijų pradininkais galima laikyti Kurtą Leviną, pristačiusį fizikinę motyvacijos teoriją, vėliau – Abrahamą Haroldą Maslou, labiausiai žinomą dėl garsiosios poreikių piramidės, kurios apačioje fiziologiniai, saugumo poreikiai, o viršuje – savęs realizavimas.

Apie paskatas iš dalies kalbėta ir anksčiau, tik vartojant kitokias sąvokas, pavyzdžiui, psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas vietoj žodžio motyvacija vartojo potraukio, varos sąvokas.

– Kas lemia mažesnę ar didesnę motyvaciją? Galbūt tinginystė slepia ne tik fizinį nuovargį, bet ir kitas rimtesnes problemas: depresiją, gėdą ar nepasitikėjimą savimi?

– Priežasčių, prisidedančių prie motyvacijos sumažėjimo, yra gana nemažai. Visų pirma, taip nutinka, kai žmogus susiduria su pasipriešinimu: dirbti reikia, būtina, todėl nenoriu. Atidėliojimas, užduočių vengimas – tam tikra maišto forma.

Kita priežastis – emocinio perdegimo sindromas. Nuo jo kenčiantys žmonės yra pervargę dėl nesubalansuoto atsakomybės prisiėmimo. Jie nuolat atlieka ne tik savo, bet ir kitų darbus, stengiasi aprėpti daugiau, nei pajėgia. Šie žmonės paprastai skundžiasi įvairiais fiziniais negalavimais, nes visai nejaučia savo kūno ir nežino, kada sustoti. Toks emocinis perdegimas itin dažnas tarp darboholikų.

Kalbant apie motyvacijos sumažėjimą, svarbi ir diskomforto baimė. Ji pagrįsta hedonistiniu požiūriu, kuris malonumą laiko didžiausiu siekiu. Šiuo atveju diskomforto baimę turintys asmenys nėra motyvuoti dirbti, nes bijo, kad nebus malonu. Pavyzdžiui, gerti brendį malonu, o sveiką žaliąjį kokteilį – ne, todėl renkuosi brendį. Taip pat ir darbe: jeigu užduotis nėra maloni, žmogus ją  atidėlioja.

Psichiatras, psichoterapeutas Olegas Lapinas. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

„Norint išvengti emocinio perdegimo ir kitų psichologinių problemų, privalu suprasti, kad visko aprėpti neįmanoma.“

O. Lapinas

Motyvaciją imtis tam tikrų veiksmų mažina ir vadinamoji užbaigimo baimė. Nuo jos kenčiantiems žmonėms darbų pabaiga siejasi su gyvenimo baigtumu – tarsi primena, jog gyvenimas nėra amžinas. Studijų baigimas, santuoka – pabaiga, taigi blogis. Todėl geriau vilkinti pradėtas veiklas, kaip įmanoma ilgiau atitolinti jų baigtis.

Žmonės, kurie vengia baigti darbus, palieka daug „uodegų“. Tai vadinamieji amžini studentai – kelerius metus neakivaizdžiai besimokantys tą pačią specialybę arba nuolat jas keičiantys. Aplinkinių jie vertinami kaip tinginiai, negebantys apsispręsti.

Aiškinantis, kodėl vienų motyvacija yra didesnė, o kitų – mažesnė, vertėtų suprasti ir žmonių skirtumus. Vieni yra generatoriai, kiti – realizatoriai. Generatoriai – tai žmonės, kuriems puikiai sekasi pradėti naujus projektus, darbus. Paprastai jie turi daug idėjų, planų, yra iniciatyvūs. Jie pradeda vis naujas studijas, dažnai keičia darbo vietas, tačiau, priešingai nei realizatoriai, retai šiuos projektus įgyvendina iki galo. Kuo arčiau darbų pabaiga, tuo generatorių motyvacija silpnesnė.

Galiausiai svarbus ir minėtas nepasitikėjimas savimi. Dažnai savimi abejojantys žmonės nedrįsta net pradėti, nes bijo būsimos gėdos, yra įsitikinę, kad patirs nesėkmę.

– Ar galima teigti, kad motyvacijos trūkumas, populiariai vadinamas tinginyste, priklauso ir nuo kultūros? Tarkime, lietuvių tautosakoje gausu patarlių, priežodžių, smerkiančių tinginystę: „Tinginystė blogiau už ligą“, „Tinginys ir kelią koja rodo“, o darbas – priešingai – aukštinamas.

– Žinoma, kad požiūris į darbą priklauso nuo kultūros. Čia galima žiūrėti plačiau – į Europos istoriją ir kultūrą. Prisiminkime feodalines, luomines visuomenes. Juose aukščiausio luomo atstovai, aristokratai atspindi kitokį nei šiandien požiūrį į darbą. Tos aukštuomenės nariai nuolat rūpindavosi savo išvaizda, dalyvaudavo pobūviuose, o vienintelis darbas, kurį jie dirbo, buvo tam tikra filantropija, pagalba kitiems. O žemesnių luomų žmonės vertinti kaip tie, kuriems paprasčiausiai nenusišypsojo Fortūna.

Tam, kad geriau suprastume situaciją, galime įsivaizduoti žmones su ramentais. Jų visuomenėje nemažai, tačiau į juos žiūrima kaip į tuos, kuriems nepasisekė.

XX amžiuje situacija pasikeitė – darbas tapo norma. Anksčiau tėvai rūpinosi, kaip surasti dukrai kuo turtingesnį jaunikį, o pokario metais prioritetai jau buvo kiti. Siekta, kad mergina gautų išsilavinimą, kuris garantuotų stabilias pajamas.

Prie pasikeitusio požiūrio į darbą prisidėjo ir darbo rinkos mobilumas. Anksčiau buvo įprasta visą gyvenimą dirbti toje pačioje vietoje – tai buvo norma. Situacija pasikeitė: žmonės pradėjo keisti darbovietes, ieškoti alternatyvų. Iš to atsirado poreikis motyvuoti darbuotojus, išlaikyti juos darbo vietoje.

Žinoma, reikėtų pabrėžti, kad tai visiškai neaktualu, jeigu kalbame apie nedarbo laikotarpį – šiuo atveju motyvacija nėra svarbi.

– Kalbant apie darbus. Vasarą – ypač jeigu oras puikus, o dauguma kolegų atostogauja, – kokybiškai dirbti tampa sunkiau nei, tarkime, žiemą. Kaip motyvacijos trūkumas susijęs su metų laiku?

– Motyvacija priklauso nuo skirtingų dalykų. Vienas iš jų – ekstremalios sąlygos. Karštis, žinoma, yra ekstremali sąlyga, tad ir dirbti, kai lauke keliasdešimt laipsnių, kur kas sunkiau.

Vis dėlto svarbu įvertinti ir kitus aspektus, pavyzdžiui, individualų žmogaus dienos ritmą. Tam tikru metu kai kurie asmenys labai sunkiai motyvuoja save atlikti reikiamas užduotis. Tarkime, pietų metu snaudžia, žiovauja, nuobodžiauja, bet yra produktyvūs vakare. Kiti – priešingai.

Nereikėtų nuvertinti ir amžiaus skirtumų. Turbūt sutiksite, jog 20-metis ir 50-metis dirba skirtingu pajėgumu, ir tai nepriklauso nuo metų laiko.

Visos šios priežastys prisideda prie motyvacijos vasarą sumažėjimo.

– Tenka girdėti ir apie „efektyvią tinginystę“. Kai kurie žmonės net ir laisvalaikiu – savaitgaliais ar atostogaudami – siekia kuo geriau išnaudoti kiekvieną poilsio akimirką. Kokybiškas laisvalaikis jiems – tai galimybė išmokti ką nors nauja, tad tiesiog gulėti paplūdimyje ar sėdėti po medžiu nebėra tinkama poilsio alternatyva.

– Iš tikrųjų kai kuriems žmonėms labai sunku atsitraukti ir pailsėti nuo darbų. Net ir savaitgaliais jie siekia užpildyti savo laisvalaikį kokia nors prasminga veikla, pavyzdžiui, ką nors perskaityti ar sužinoti.

Tokie žmonės yra darboholikai. Neretai jie paskendę keturiuose penkiuose projektuose, stengiasi viską aprėpti, prisiimti ne tik savo, bet ir kitų atsakomybes. Taip jie atlieka savotišką visų gelbėtojų vaidmenį.

– Tokie žmonės – darboholikai – neretai vadovaujasi šūkiais „Miegas tik silpniems“, „Pamiegosiu, kai numirsiu“. O kokios galimos pasekmės, jeigu neleisime sau patingėti?

– Tokiu atveju galimas emocinis perdegimas. Nuo jo kenčiantys žmonės nebeturi jėgų, negeba baigti pradėtų darbų. Tokie gali turėti tiek psichologinių, tiek fiziologinių problemų.

Perdegę darboholikai nuolat gydosi, skundžiasi įvairiais fiziniais negalavimais. Kai kurios problemos reikalauja ir medikų įsikišimo: dažniausiai pasitaiko tokios ligos kaip radikulitas, opaligė, nemiga.

Darboholikai visiškai nebejaučia savo kūno – nebemoka sustoti, išeiti atostogų ar pailsėti savaitgalį. Nuo darbų pervargusiems, nepailsintiems žmonėms kartais gali prasidėti ir rimtesnės psichologinės problemos, pavyzdžiui, depresija. Tokiu atveju reikėtų kreiptis į psichoterapeutus.

– Ar į jus kreipiasi daug tokių „perdegusių“ pacientų? Kaip keičiasi jų skaičius pastaraisiais metais?

Taip, kreipiasi tikrai nemažai pervargusių, persidirbusių žmonių, ir kasmet tokių pacientų vis daugėja.

Daugiausia nuo emocinio perdegimo gydosi įvairių mokymų organizatoriai ir vedėjai, verslininkai – ypač kuriantys šeimos verslus. Dažniausi klientai – konkurencinėje aplinkoje dirbantys asmenys.

– O kokių priemonių reikėtų imtis, siekiant išvengti emocinio perdegimo?

– Šiuo atveju svarbiausia –  stebėti save. Kiekvienas žmogus turi individualiai įvertinti savo darbo krūvį, patiriamą streso lygį, nuovargį. Taip pat reikėtų suprasti, kad ne viskas priklauso nuo tavęs. Tikėjimas, jog kai kuriuos įvykius, aplinkybes lemia likimas, gali padėti.

Reikėtų subalansuoti ir atsakomybės prisiėmimą – ją padalyti. Darboholikai paprastai yra visų „gelbėtojai“, siekia ne tik atlikti savo darbus, bet ir prisiimti kitų atsakomybes. Norint išvengti emocinio perdegimo ir kitų psichologinių problemų, privalu suprasti, kad visko aprėpti neįmanoma.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų