Tikrasis piligrimystės kelias – žmogaus viduje

Tikrasis piligrimystės kelias – žmogaus viduje

Šv. Jokūbo kelias Ispanijoje žinomas kaip piligrimų traukos centras, apipintas legendų, atradimų ir stebuklo nuojautos. Kelionių žurnalistė ir rašytoja Kristina Stalnionytė, įveikusi daugiau kaip 800 kilometrų pėsčiomis, teigia, kad tai jai padėjo daug ką suprasti.


Laukė septynerius metus

Rašytoja Kristina Stalnionytė, prieš keletą metų pėsčiomis įveikusi 800 kilometrų piligrimų takais, sako, kad tai buvo įdomi patirtis, leidusi iš naujo atrasti ir įprasminti paprastus dalykus, kurie buvo paskendę gyvenimo rutinoje.

Viskas prasidėjo nuo to, kad mokantis ispanų kalbos viename vadovėlyje žvilgsnis užkliuvo už pasakojimo apie piligrimų kelią į Santjago de Kompostelą. Jis taip sudomino, kad Kristina nusprendė žūtbūt pati kada nors nueiti šį kelią, tačiau viena leistis į tokią kelionę nesiryžo, o bendraminčių neatsirado. Galiausiai suprato, kad tas „kažkada“ gali taip ir neateiti.

„Ši kelionė mane labai traukė, bet maniau, kad ji turėtų būti gana brangi, o tokios tada sau leisti negalėjau. Neturėjau ir bendraminčių, o viena keliauti nesiryžau. Septynerius metus svajojau ir galiausiai supratau, kad jeigu ir toliau lauksiu, niekur ir niekada nenueisiu. Tarsi kas nors  pasąmonėje mane stūmė ieškoti to kelio. Todėl paskambinau savo draugei ir pasakiau: iškeliauju, manęs nebus porą mėnesių“, – pasakojo keliautoja.

Tačiau Kristina buvo ne viena. Susižavėjusi entuziazmu, prie jos prisijungė ir buvusi klasės draugė, tuo metu gyvenusi Airijoje. Abi piligrimų takais leidosi porą savaičių, o vėliau keliavo tik Kristina.

Pasak merginos, tai buvo savotiška avantiūra, nes į kelionę susiruošė net nežinodama, kas jos laukia. Prieš keletą metų tik nedaugelis lietuvių žinojo, kas yra tas Šv. Jokūbo kelias, internete taip pat nebuvo labai daug informacijos. Kita vertus, viską planuoti iki smulkmenų – ne K. Stalnionytės būdui.

„Prieš kelionę žinojau tik tiek, kad šis kelias tęsiasi 800 kilometrų ir yra šiaurės Ispanijoje. Bet jaučiau, kad jį tikrai nueisiu.

Keliauti visuomet įdomiau, kai nežinai, kas tavęs laukia. Tampi atviresnis aplinkai, žmonėms“, – įsitikinusi K. Stalnionytė.
Visi ko nors tikisi

Per pastarąjį dešimtmetį piligrimų keliu nuėjo keli milijonai keliautojų. Anot Kristinos, žmonės leidžiasi į jį skatinami įvairių tikslų: vieni eina dėl savo įsitikinimų, kiti – ieškodami dvasios ramybės, norėdami pamedituoti, pabūti tik su savimi, dar kiti –  aplankyti istorines vietas, nuostabaus grožio bažnyčias, kai kurie galbūt tikisi stebuklo.

Tikima, kad atvykus į Šv. Jokūbo katedrą ir prisilietus prie šio šventojo palaikų bus atleistos visos nuodėmės, išsipildys svajonės, o negaluojantieji pagis. Yra ir tokių keliautojų, kurie, nueidami Šv. Jokūbo kelią, nori padėkoti Dievui už įvairias malones.

Kai kurie piligrimų takais prabėga tarsi bėgimo takeliu, norėdami išbandyti savo fizines jėgas. Ir pačiai Kristinai teko sutikti ne pirmą ir ne antrą kartą žengiančiųjų Šv. Jokūbo keliu.

Jos teigimu, kad ir kokio amžiaus būtų keliautojai, kad ir kokie tikslai juos atvedė į šį kelią, visi ko nors tikisi, galbūt viliasi, kad ta patirtis juos pakeis.

„Aš į kelionę leidausi tikrai ne religiniais tikslais, o norėdama pažinti istoriją. Mano kelionė truko daug ilgiau nei reikėtų įveikti tą atstumą, nes magėjo kuo daugiau pamatyti ir aplankyti. Stengiausi nieko nepraleisti, todėl keliavau nuo vienų griuvėsių prie kitų. Ypač įdomu buvo pabendrauti su vietiniais gyventojais. Jie papasakodavo tai, ko nė viename turistiniame gide nėra parašyta“, –  kalbėjo keliautoja.

Piligrimystė šiuolaikiniame pasaulyje, kai daugelis nė kojos neiškelia iš automobilio, atrodo neįtikėtinas dalykas. Tačiau ėjimas keliu turi savo prasmę, ir ją kiekvienas suvokia savaip.

Kristinos teigimu, ėjimas atpalaiduoja smegenis, praskaidrina jausmus, protą ir visus potyrius, tad nejučia pasikeičia požiūris į visus dalykus. Tada, pasak jos, supranti, kad iki tol buvę labai svarbūs dalykai  tėra iliuzija, o tai, kas atrodė nereikšminga, tampa neįkainojama.

Maniusiai pakeleiviu turėti tik kelią, vienai keliauti merginai daug neteko. Ji sutiko nemažai įdomių žmonių, ieškančių dvasios ramybės ir norinčių pabėgti nuo realybės erzelio.

„Piligrimų kelias – tai malonumas, kai gali tiesiog pabūti su savimi, susivokti, kas esi ir kur eini“, – mano Kristina.

Tačiau prisipažino piligrimų kelią įsivaizdavusi kiek kitaip – vedantį per tyrus, sutelkiantį apmąstymams, susikaupimui, ramybei. Todėl pradėjusi keliauti patyrė savotišką lūkesčių šoką.

Vargino karštis ir knarkiantys piligrimai

Pirmas dalykas, kurį suprato į varginamą kelionę išsiruošusi mergina, – kiek nedaug žmogui reikia. Nors Kristinos kuprinėje tilpo tik būtiniausi daiktai, ji svėrė apie 13 kg ir buvo gerokai per sunki.  Tad po poros dienų privalėjo atlikti kuprinės „reviziją“.

„Muilo gabaliuką perskėliau pusiau, išmečiau puodelį, šaukštą ir kitus nebūtinus daiktus, net  drabužių etiketes iškirpau. Kai po trejų metų antrą kartą sugrįžau į tą patį kelią, mano kuprinė svėrė tik penkis kilogramus“, – pasakojo K. Stalnionytė.

Ne tik papildomi kilogramai ant pečių, bet ir alinamas karštis buvo tie palydovai, kurių norėjosi išvengti. Kone visą kelionę oras buvo įkaitęs iki keturiasdešimties laipsnių.

Nuo negailestingų saulės spindulių buvo galima pasislėpti vėsioje bažnyčioje ar piligrimų namuose. Keliautojai pernakvoti galėdavo vos už kelis eurus ar visai nemokamai piligrimams skirtose vietose. Kristinos teigimu, jos nė iš tolo neprimena europietiškų viešbučių ar nakvynės namų. Visi piligrimai glausdavosi vienoje patalpoje, kurioje dviem aukštais sustatyta apie keliasdešimt lovų. Ne visur buvo galima rasti karšto vandens.

„Iškeliaudama tikėjausi vienatvės, susikaupimo, o radau piligrimų minią. Todėl ir prieglaudos – perpildytos. Po varginamos kelionės labiausiai norėdavosi pailsinti skaudamas kojas ir pamiegoti, nes nuovargis persismelkdavo į kiekvieną sąnarį, tačiau „kranklių“ choras to neleisdavo padaryti“, – pasakojo Kristina.

Tačiau nebuvo ir taip sunku, kaip pasirodė pirmomis dienomis. Piligrimų keliais leisdavosi daug jaunų žmonių, todėl vakarais prieglaudose skambėdavo dainos ir muzika. Nors piligrimai privalo eiti ilsėtis apie 22 valandą vakaro ir vėl leistis į kelionę prieš šešias, tačiau kai kurie prieglaudų prižiūrėtojai ne taip griežtai paisydavo reikalavimų.

„Piligrimams po 10 valandos vakaro nebebuvo leidžiama degti šviesos, o visus daiktus privalu  susidėti į medžiaginius maišelius, kad nečežėtų. Tačiau dažnai vakarai baigdavosi labai linksmai, jeigu prieglaudos šeimininkai būdavo atlaidūs ir pro pirštus žiūrėdavo į taisykles. Tada  prie sūrio ir vyno skambant gitaroms linksmindavomės iki paryčių“, – prisiminimais dalijosi keliautoja.

Kalbėjo ispaniškai

Kelionės žavesys – sutikti įdomūs žmonės ir istorinės vietos. Didžiausią įspūdį keliautojai padarė nakvynė „Paskutiniojo tamplieriaus“ prieglaudoje. Tamplieriai – bene seniausias krikščionių ordinas, apgaubtas paslapčių, prietarų ir legendų.

Kaip teigė Kristina, daugelis piligrimų tamplieriaus Tomo namus aplenkia iš tolo, manydami, kad jis šiek tiek kvaištelėjęs. Nes jis, šalia piligrimų trobelės pasistatęs palapinę, gyvena asketiškai ir atlieka įvairias, tik jam suprantamas ritualines apeigas.

„Tomo prieglauda – itin bohemiška ir asketiška. Trobelėje nėra šviesos, o žvakes jis gamina pats,  valgį verda tik ant laužo. Šioje trobelėje jis nemokamai priima piligrimus, jiems gamina valgį, o naktimis, apsirengęs baltu tamplierių drabužiu, vaišina žolelių trauktine ir pasakoja tamplierių istorijas, kaip jie visais laikais globodavo piligrimus“, – sakė mergina.

Jai Tomas pasirodė labai nuoširdus ir paprastas žmogus, iš jo sužinojo daugybę istorijų,  neaprašytų jokiose knygose. Kristinai ispanų kalba nėra visiškai svetima, todėl ji galėjo laisvai bendrauti su vietiniais. Gyventojais mielai dalindavosi ne tik maisto kąsneliu, bet ir pasakojimais apie vieną ar kitą pastatą.

Kristinos manymu, nors ispanų kalba keliaujant Šv. Jokūbo keliu nėra būtina, bet mokant ją yra daug įdomiau, juk kelias driekiasi Ispanijos pakraščiu, kur yra daug mažų miestelių ir kaimelių. Norint perprasti vietinių būdą ir kultūrą, reikia nors kiek mokėti ispaniškai, kad galėtum su jais bendrauti.

„Gali kelią tiesiog nueiti arba gali susipažinti ir su Ispanijos kultūra, tradicijomis, istorija. Geriausios pamokos – iš vietinių gyventojų lūpų“, – įsitikinusi piligrimė.

Jai teko dalyvauti ne vienoje miestelio ar kaimo šventėje ir net stebėti koridą.

„Mačiau ir bulių bėgimą, bet jis manęs nesužavėjo. Pamačiusi bėgančius bulius išsigandau ir užšokau vienai moteriškei ant sprando. Bet visi pradėjo į mane rodyti pirštais: „Šita bijo buliaus!“ Todėl teko ropštis ant žemės. Nors už tvoros buliai ir nepavojingi, bet tikrai jaukiai nesijaučiau“, – prisiminė keliautoja.

Kelias savyje

Beveik du mėnesius trukusi kelionė piligrimų keliais ilgainiui virto savotiška rutina. Tačiau kuo arčiau buvo tikslas, tuo labiau kankino savotiška baimė, kad netrukus visa tai baigsis ir vėl reikės sugrįžti į realų gyvenimą. Todėl Kristina paskutinius kilometrų ėjo aplinkiniais keliais.

„Po mėnesio kelionių taip „išsiplauna“ smegenys, kad nebesuvoki, ką veiksi grįžęs į realų gyvenimą. Tai sukelia tam tikrą įtampą, ar atrasi savo vietą Lietuvoje. Paskutinėmis dienomis pasidarė labai liūdna, kad viskas baigiasi. Su tuo keliu buvau jau susigyvenusi, todėl  ėjau vis mažiau kilometrų, tarsi norėdama tą kelią ištęsti“, – teigė K. Stalnionytė.

Kelionėje ji suprato, kad žmogus savo kelią kuria pats. Kiekvienas privalo atrasti laiko sustoti ir apmąstyti, kur eina ir ko tikisi iš gyvenimo. Dabar daugelis skuba ir visiškai nesusimąsto.

„Supratau, kad piligrimų kelias yra ne geografinis kelias nuo taško A iki taško B. Jis visų pirma yra žmogaus širdyje. Kuo tikėsi, kur eisi, tavo kelias – tavyje. Tą suvokiau eidama piligrimų takais“, – prisipažino keliautoja.

Į Ispaniją, Šv. Jokūbo kelią, Kristina grįžo dar ne kartą. Po poros mėnesių ji išvyko į vieną iš prieglaudų savanoriauti, o po trejų metų ryžosi nueiti šiaurinį piligrimų kelią, tačiau rudenį, kai  atvyko, prasidėjo liūčių ir nuošliaužų sezonas, tada daugelis prieglaudų uždarytos, todėl kelionę teko nutraukti. Tačiau visos patirtys Šv. Jokūbo kelyje atgulė į knygą.

Lina DRANSEIKAITĖ

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų