A. Susnio teigimu, visų imperijų baigtis vienoda, tik buvo laiko klausimas, kada grius.

Tikėjimas laisve niekada neblėso

Tikėjimas laisve niekada neblėso

Dėl laisvės siekio panevėžietis Algimantas Susnys atsidūrė lageryje ir gyvenimas pasisuko visai kita linkme.

Politiniai kaliniai valgė lagerių duoną, patyrė tardymus, saugumiečių persekiojimą, negalėjo dirbti norimo darbo, mokytis ar tiesiog gyventi. Panevėžietis, politinis kalinys Algimantas Susnys pasakoja per aštuonerius kalinimo metus sutikęs įvairiausių žmonių – nuo žiauriausių budelių iki ryškių asmenybių.

Pirmas susidūrimas

Politinis kalinys Algimantas Susnys gimęs netoli Suvainiškio – mažo miestelio Latvijos pasienyje – esančiame vienkiemyje gražiu pavadinimu Salos. Pradinę mokyklą lankė Suvainiškyje. Pasak jo, mokykla statyta 1907 metais – tais pačiais, kai gimė ir jo tėvas. Pats miestelis buvo ir Lietuvos, ir Latvijos teritorijoje.

Ir tame krašte pokario būta neramaus. Aplink buvo palyginti daug partizanų, tačiau čia jie nebuvo organizuoti, tad ilgiausiai ir išsilaikė.

„Jie į centralizuotas grupes beveik nesijungė, veikė daugiau savarankiški. O į sutelktus didesnius darinius tuoj įkišdavo agentus ir greičiau likviduodavo“, – pasakoja A. Susnys.

Nepaisant to, daug aukų buvo ir čia. Jas mena Panemunio miestelis, kuriame žuvusiesiems už Lietuvos laisvę pastatytas angelą vaizduojantis paminklas.

Pašnekovo teigimu, kaimo žmonės visko bijojo. Net grindų lentų nebekaldavo – vis tiek per dažnas kratas ieškodami slėptuvių atplėš. Tėvas taip pat buvo atsargus – mama mirė, palikusi Algimantą dar visai mažą.

1948 metais prasidėjo didysis trėmimas „Pavasaris“, per kurį daugiausia išvežė partizanų ir juos palaikančių šeimų narių.

„Apsupo kareiviai, užėjo vidun. Tikrina tėvo pasą – vardas, pavardė atitinka. Sako – turi porą valandų, ruoškis, važiuojam. Aš, būdamas vaikėzas, labai apsidžiaugiau. Galvojau, oi, kaip gerai. Ten, Sibire, ir grybai, ir žuvys“, – vaikišką naivumą pamena A. Susnys.

Jau ne vieną dešimtmetį rugpjūtį politiniai kaliniai ir tremtiniai susitinka Ariogaloje. Iš kairės: Vytas Varkala, Algirdas Petrusevičius, Algimantas Susnys.

Tuomet šeimos neištrėmė. Paaiškėjo, kad ieškojo bendravardžio ir bendrapavardžio kaimyno, kurio tėvavardis buvęs kitas.

„Žmonės bijojo ir žodį sakyti. Neaiškus buvo rytojus. Visi sėdėjo ant džiovintos duonos maišų ir laukė“, – apie sudėtingą pokario laikotarpį pasakoja buvęs politinis kalinys.

Baigęs pradinę mokyklą, A. Susnys toliau mokėsi Pandėlyje. Kadangi miestelis nuo namų buvo gerokai toliau, teko nuomotis butą. Kartu gyveno ir keli vyresni vaikinai, turėję ryšių su partizanais. Ponas Algimantas tik jau nepriklausomos Lietuvos laikais sužinojęs, kad Kęstučio apygardoje partizanavo pedagogas Antanas Bakšys, kuris 1952 metais, matydamas, kad partizaninis judėjimas pasmerktas, įkūrė „Vyčių“ neginkluoto pasipriešinimo organizaciją. Siekta, kad kitokio pasipriešinimo vietų būtų visoje šalyje ir viena jų – Pandėlyje. Kartu su A. Susniu gyvenęs Kazys Daugelavičius buvo šios patriotinės jaunimo organizacijos vienas vadovų. Suimant K. Daugelavičių ir kitus, kartu buvo suimtas ir drauge gyvenęs A. Susnys.

„Tai buvo mano pirma pažintis su saugumiečiais, – pasakoja jis. – Pamenu, vasario 26-ąją, naktį, apsupo, juos kėlė ir mane paėmė – augalotas buvau. Vasario naktis buvo labai šalta. Išvedė mus tris, pralaikė naktį. Kažkoks gruziniškos išvaizdos čekistas rusų kalba vėliau paklausė – kam tą vaikėzą čia atvedė. Mane išgrūdo iš kabineto. Slankioju koridoriumi, nerandu, kur išeiti. Nuvedė su keiksmais, palydėjo.“

K. Daugelavičius buvo nubaustas 25 metams.

Reikėjo išradingumo

Pasak A. Susnio, namuose su tėvu apie pasipriešinimą jie nekalbėjo.

„Tas reagavimas buvo toks: jis nesikišo, nebarė, nieko nesakė. Šis klausimas buvo apeinamas“, – pasakojo pašnekovas.

Be to, būdamas maždaug keturiolikos iš namų paauglys išvyko mokytis ir sugrįždavo tik padėti nudirbti didelių darbų.

Pasak A. Susnio, mokantis Pandėlio mokykloje, klasėje buvo ir besielgusių neutraliai, ir komjaunuolių. Ir kiekvienoje klasėje būta po vieną ar du skundikus. Kai kurie užduodavo tarsi nekaltus klausimus. Pavyzdžiui, per istorijos pamoką paklausia, kaip tokia maža Suomija atsilaikė prieš tokią didelę Sovietų Sąjungą. Besimokant kilo mintis sugalvoti kažką daugiau – susibūrė maždaug dešimties aktyvių asmenų grupė. Tarp jų ir Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Petras Plumpa. Jie pradėjo leisti ranka rašytą laikraštėlį „Laisvės balsas“. Buvo platinami antisovietinio turinio lapeliai, politinės karikatūros. Pasak A. Susnio, mokyklą jie baigė, tačiau charakteristiką gavo nekokią. Nors labai traukė miškų ūkis, tačiau ten dėl prastos charakteristikos negalėjo studijuoti – rekomenduota jo nepriimti į aukštąją mokyklą. Tad pasirinko zootechnikos studijas Veterinarijos akademijoje, tikėdamasis po pirmojo kurso pereiti, kur traukė širdis. N. Gaškaitė studijavo tuomečiame Kauno politechnikos institute. Kiti laikėsi Vilniuje, Klaipėdoje. Nuspręsta toliau tęsti pogrindinę veiklą. A. Susnys pasakoja, kad rašyti ranka nebuvo patogu, tad gautas spaustuvinis šrifto komplektas. Vilijampolėje dviem merginoms išnuomotas namukas, kuriame norėta įrengti didesnę spaustuvę. Sudaryta programa organizacijai „Laisvoji Lietuva“.

„Reikia pripažinti, kad saugumiečiai dirbo labai gerai. Praėjus 15 minučių mieste jau prasidėdavo gaudynės“, – pasakoja A. Susnys.

Po kurio laiko jaunuoliai pasijuto aktyviai sekami. Vėliau paaiškėjo, kad tarp jų saugumiečiai bandė įterpti savų žmonių, tačiau nepatiklus jaunimas svetimų paprasčiausiai neprisileisdavo.

Vienas iš aktyvistų P. Plumpa specialiai įsidarbino Petrašiūnų elektrinėje, turėjusioje apie 80 metrų aukščio kaminą. 1958 metų vasario 16-osios vakarą prie jo budėjo saugumiečiai. Tačiau elektrinėje dirbęs žmogus prasmuko lengvai: vėliavą suvyniojo į rankšluostį, o saugumiečiams pasakė einantis į dušą. Kol kiti žiūrėjo, kad kas nesutrukdytų, P. Plumpa iškėlė Trispalvę.

Matydami, kad situacija prastėja, sekimas aktyvėja, organizacijos nariai jautė, kad areštas neišvengiamas. Buvo tik laiko klausimas, kada tai įvyks.

Likimo broliai prisiminimui atsiuntė nuotrauką iš Intos lagerio, pasirašę „etatiniais kaliniais“.

„Tuo metu gyvenau Vilijampolėje. Būdavo, kol pareini, iš paskos seka tokie tipai. Vienas degtukų prašo, kitas dar kažko, bet visą laiką tie patys veidai“, – dalijasi prisiminimais A. Susnys.

Galiausiai saugumas suėmė organizacijos narius: P. Plumpą – autobuse, A. Susnį – namuose. Kone tuo pat metu suėmimai vyko ir Vilniuje. Iš viso suimta daugiau nei dvi dešimtys žmonių.

Stengėsi išsukti

„Anksčiau sąnarius laužydavo tarp durų. Vėliau to neliko. Buvo toks liaudiškas apsnukiavimas ir, žinoma, moralinis spaudimas“, – apie tardymus pasakoja A. Susnys.

Tie, pas kuriuos saugumiečiai rado šriftus ir kitus įkalčius, puikiai suprato, kad teks kalėti.

„Vienintelė mintis buvo, kad kaip galima daugiau išsukti nuo kalėjimo tų, pas kuriuos nieko nerado. Vienas leptelėjo, kad aš imdavau religinio pobūdžio knygas ir pan. Jie permetė, pas ką lankausi, ir tą kunigą sulaikė. Atneša tarytum jo prisipažinimą, o jam neša tariamą mano“, – saugumo naudotas gudrybes pamena A. Susnys.

Visgi daliai žmonių kaltinimai nebuvo pateikti.

Pasak panevėžiečio, tardė senas čekistas Golycynas, turėjęs jau netrukus išeiti į pensiją. Pašnekovo teigimu, pasitaikydavo net anekdotiškų situacijų.

KGB kalėjime A. Susnys buvo patekęs į vieną kamerą su KPI studentu Vitu Margaičiu, kaltintu partizano Petro Paulaičio byloje, ir Antanu Terlecku – banko direktoriaus pavaduotoju.

„Žiūriu, toks ponas vaikšto su skrybėle. Galvoju, net ir kameroje saugumiečiai nepaleidžia“, – su šypsena pamena pirmą pažintį su A. Terlecku.

A. Susniui teko asmeniškai išvysti žiaurius budelius, kankinusius Adolfą Ramanauską-Vanagą: Leonardą Martavičių, Nachmaną Dušanskį.

„Aš apie jį nieko nežinojau. Stovi prie lango nė žodžio nesakydamas ir žiūri. Gal matėte bulių, kurio akys per kaitrą krauju pasruvusios? – pasakoja apie N. Dušanskį A. Susnys. – Man intuityviai kilo mintis, kad su tuo žmogumi negerai. Kažkas baisaus. Paskui pasirodė, kad jis neeilinio žiaurumo.“

Pasak vyro, teismas truko keturias dienas. 19–20 metų jaunuoliai juridinių gudrybių nežinojo ir manė, kad jei atsisakys advokatų, nebus ir prokuroro, tačiau advokatai vis tiek buvo. Prašė atviro teismo posėdžio, tačiau juos teisė uždarame.

„Sako, negalime garantuoti jūsų saugumo, liaudies rūstybė yra begalinė. Tad teismas buvo uždaras. Visą laiką tiek per tardymus, tiek vėliau ateidavo, stengdavosi įdiegti, kad mes tokie vieninteliai, vos ne išsigimėliai, kad visa tarybinė liaudis ploja, šoka ir dainuoja“, – apie bandymus paveikti moraliai pasakoja A. Susnys.

Valdžios atstovai labai norėjo, kad jaunuoliai atgailautų, sakytų suklydę, tačiau to taip ir nesulaukė. A. Susnys gavo 8 metus kalėjimo, N. Gaškaitė ir P. Plumpa – po septynerius. Kiti taip pat buvo nuteisti – kas gavo mažiau, kas daugiau metų.

Lagerio mokslai

Po teismo truputį pabuvus Lukiškėse, A. Susnys išvežtas per Oršą į Krasnaja Presnia perskirstymo kalėjimą Maskvoje. Čia jam atsivėrė akys. Kalėjime buvo estų, latvių, kaukaziečių, du Vakarų Ukrainos partizanai, kurie vėliau sušaudyti.

„Jie mums labai daug davė – supratimą apie lagerį“, – sako panevėžietis.

A. Susnį išvežė į Mordoviją. Ten buvo pilna politinių kalinių, o aplink daugybė kapų.

„Čekistai sakydavo – „svalka bydla“, – pamena jis.

Pasak A. Susnio, į įkalinimo vietą nuvežė 1958 metų vasaros pabaigoje. Į Mordoviją vežė kalinius iš visur – iš Kolymos, Vorkutos, Taišeto, Kazachstano. Buvo nemažai užsieniečių.

„Mes susidūrėme ir su senais kaliniais, pasipylė ir naujų. Jaunų žmonių iš Lietuvos buvo apie 180. Labai marga publika. Daug vyresnės kartos partizanų iš anksčiau. Tuo metu pateko nemažai jaunimo – ir vidurinės mokyklos moksleivių, ir technikumų, ir aukštųjų mokyklų studentų. Iš Rusijos taip pat buvo daug. Per metus ar pusantrų vien iš M. Lomonosovo universiteto atvežtos trys grupės dėstytojų po 8–11 žmonių. Turėdamas noro mokytis, galėjai išmokti bala žino ko: aukštosios matematikos, dailės ir kitų dalykų“, – pasakoja ponas Algimantas.

Jo teigimu, tokia palaida bala tęsėsi apie keturis mėnesius – vis veždavo naujus žmones. Vėliau pradėjo rūšiuoti – atskyrė nuteistuosius religiniais motyvais, kriminalinius nusikaltėlius, vėliau tapusius politiniais. Jei kuris nebegalėjo gyventi tarp savųjų, užrašydavo ant sienos kokį politinį užrašą ir buvo teisiamas pagal atitinkamą straipsnį. Jaunus, teistus už antitarybinę agitaciją ir propagandą žmones perkėlė į kitą lagerį, taip pat ir A. Susnį. Ten suvaldyti situaciją taip pat buvo sudėtinga.

Lageryje A. Susnys sutiko daug likimo brolių. Tarp jų ir B. Gajauską, V. Šakalį.

„Tau kaip nuobaudą skiria penkias karcerio paras ir lauki eilėje gal porą mėnesių, kol nuves atsėdėti“, – pamena jis.

Lageryje panevėžiečiui teko dirbti baldų kombinate, tačiau, kiek pamena, niekas per daug nesiverždavo dirbti – labiau rūpėjo knygos.

„Laisvėje, ko niekada negausi, ten viskas buvo prieinama. Netiesioginiu keliu, bet už pinigus ir velnias šoka. Įsivaizduokite, Jehovos liudytojai sugebėdavo gauti prieš dvi savaites Brukline išėjusią literatūrą. Juk reikėjo kirsti Tarybų Sąjungos sieną, reikėjo kad kažkas į lagerį įgabentų“, – pasakoja jis.

A. Susnys sako ir pats keletą lietuviškų knygų gavęs. Lageryje buvo cenzorius, tačiau jis žiūrėdavo anotaciją rusų kalba. Knyga buvo perrišama, pavyzdžiui, į kokį „Trumpasis TSKP kursas“ ir sėkmingai atkeliaudavo.

Vyras pasakoja lageryje sutikęs daug šviesių žmonių – filosofijos mokslų daktarą, partizaną Petrą Paulaitį, vieną ilgiausiai sėdėjusių lietuvių politinių kalinių Balį Gajauską ir kitus.

Bandydavo perauklėti

Lietuviai lageryje sudarydavo maždaug dešimt procentų kalinių. Pasak A. Susnio, daugiausia tai buvo paprasti kaimo berneliai. Ypač jam įstrigo dzūkeliai.

„Jie ten beveik visi neturtingi buvo. Stiprus pasipriešinimas buvo vidinė jų nuostata. Žodis „lietuvis“ tapo savotiška charakteristika, nors pasitaikydavo ir išdavikų“, – sako jis.

Estai gyveno uždarai, vengdavo dalyvauti kokiuose slaptuose renginiuose. Su Vidurinės Azijos tautomis lietuviai bendraudavo normaliai, tačiau išryškėdavo kitoks jų mąstymas, pasaulio suvokimas.

Lietuviai puikiai sutardavo su gruzinais, ukrainiečiais. A. Susnys pasakoja, kad jam jau neteko patirti, kai specialiai lageryje buvo maišomi kriminaliniai ir politiniai kaliniai.

„Kai lietuviai partizanai pradėjo važiuoti, tai susivienijo su vakarų ukrainiečiais ir paprasčiausiai paauklėjo fizine jėga kriminalinius už tai, kad atimdavo duoną ir taip pasmerkdavo mirčiai, neidavo į darbą, o už juos turėjo dirbti kiti“, – pasakoja A. Susnys.

Jo teigimu, N. Chruščiovas buvo pareiškęs, kad šalyje politinių kalinių nėra – tik smulkūs vagišiai ir chuliganai. Tam, kad kaliniai neturėtų daug laisvo laiko, sumąstyti mokymai. Tai buvo įvairūs kursai: bitininkų, sodininkų, daržininkų, dailidžių ir pan. Vyras pamena, kad, kai buvo įmanoma, tiesiog ant kelių pasidėdavo skaityti knygą.

„Būdavo per savaitę vieną dieną politinė valandėlė, kur mums šventą dvasią pūsdavo. Išsilavinimas toks, kad beveik visiški beraščiai. Paklausus apie valstybes, pasaulio dalis, kartais išvydavo už provokacinį klausimą“, – pasakoja jis.

Siuntinių kaliniams neleisdavo gauti. Tik bausmei persiritus į antrąją pusę, už gerą elgesį leisdavo gauti 5 kilogramų siuntinį per metus. Jame negalėjo būti riebalų, gliukozės. A. Susnio teigimu, tiems, kurie buvo jautrūs maistui, jo trūkumui, buvo sunkiau.

„Jaunimas atvažiavo pusbadžiu gyvenęs, gauna duonos gabalą, kažkokios buzos“, – jis pasakoja, kad jiems didelių sunkumų nekilo.

Vėliau į lagerį pradėdavo atvažiuoti iš įvairių kraštų kolūkių pirmininkai ir kitokias pareigas ėjusieji. Jie pasakodavo, kaip žmonės gyvena, ragindavo parašyti į spaudą, kaip negerai prieš tai galvojo, kad klydo. Tokių parašiusiųjų A. Susnys sako žinantis gal vieną ar du. Girdėdavo ir perspėjimų, kad neparašius bus sunku gyventi savoje šalyje.

„Žmonės paprasčiausiai neidavo į tokius susitikimus. Čekistai suvarydavo, ką suradę – ukrainiečių, rusų, kurie lietuvių kalbos nesuprato“, – sako jis.

Sunkumai grįžus

„Kai baigėsi bausmė, man buvo tiesiog gaila išeiti – daug neperskaitytų knygų, žmones gaila palikti“, – sako A. Susnys.

Veterinarijos akademijos studentas A. Susnys už antitarybinę agitaciją ir propagandą atsidūrė Mordovijos lageriuose

Grįžus niekas su pyragais nelaukė. Trečią dieną gavo iškvietimą į apylinkės tarybą Suvainiškyje. Paaiškėjo, kad tai draugiškas teismas, kuris paaiškino, kad A. Susnys pažeidė pasų režimą – turėjo registruotis per tris dienas. Prasidėjo klajonės po Lietuvą siekiant prisiregistruoti ir gauti darbą. Jo teigimu, buvo užburtas ratas – jei esi neregistruotas, negauni darbo, o registruoti niekas nenori.

Nors saugumas šeimininkę bandė gąsdinti, kad žmogus išėjęs iš kalėjimo, galiausiai pavyko prisiregistruoti Panevėžyje. Pamažu pavyko gauti ir darbą. A. Susnys pasakoja, kad vėliau, kad ir kur būtų, teko susidurti su saugumiečiais, buvo daromos kratos. Nieko nuostabaus, nes bendravo su kitais politiniais kaliniais.

A. Susnys dirbo įvairius darbus. Vienu metu baigė ekskursijų vadovo kursus, tačiau dirbti šiame darbe jam neleido. Pasak jo, Vilniuje įkūrus Lietuvos liaudies meno draugiją, griebėsi menų. Tapo liaudies meistru – stažas nebuvo kaupiamas, tačiau užsidirbdavo papildomai.

Lageryje kalėjo su Vladu Šakaliu, kuris vėliau per Kareliją pabėgo į Suomiją. Jam pereiti sieną padėjo Jonas Pakuckas. Pasak A. Susnio, suomiai turėjo grąžinti jį atgal, tačiau pasitaikė padorus suomis, kuris dar davė ir duonos kepalą. Per Švediją galiausiai bėglys atsidūrė JAV.

Pasak politinio kalinio, niekada nebuvo abejonių, neprarado tikėjimo laisve.

„Visų imperijų baigtis vienoda, jos griūva. Tikėjimas laisve buvo natūralus. Kitaip ir negalėjo būti“, – sako jis.

Be to, A. Susnio manymu, per du nepriklausomus dešimtmečius mokytojai, švietėjai labai daug pasiekė klodami pilietiškumo pagrindus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų