Tarpukaris Lietuvoje buvo ne tik visuomenės išlaisvėjimo, bet ir karšto patriotizmo bei tautiškumo metas (nuotraukoje – Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos nariai renginyje 1930 metų liepą).

Tarpukario moralės atspalviai – su naujos laisvės dvelksmu

Tarpukario moralės atspalviai – su naujos laisvės dvelksmu

Apie laikus, kai į lietuvaičių spintas dar tik veržėsi paryžietiškos mados, o į mąstymą – flirtas, intrigos ir demokratijos idėjos.

Pirmieji dešimtmečiai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais išlaisvino lietuvius nuo senų visuomenės stereotipų, prietarų, lyčių nelygybės ir… kuklumo.

Demokratija visomis prasmėmis

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos ūkis buvo gana smarkiai nukentėjęs. Sumažėjo ir pačių valstybės gyventojų. Iš Lietuvos pasitraukė nemažai administracijos tarnautojų, inteligentų, žydų, kurie turėjo didelės įtakos vystant verslumą šalyje.

XX amžiaus pradžioje mūsų valstybėje daugiausia buvo lietuvių, tačiau čia gyveno ir minėti žydai, lenkai, rusai, latviai, baltarusiai, nedaug karaimų ir totorių. Tarpukariu šios tautinės mažumos turėjo savo mokyklas, religines bendruomenes ir veikė laisvai.

Išvis 1918–1940 metais Lietuvos visuomenė buvo demokratiška visomis prasmėmis. Nebeegzistavo jokios luominės privilegijos. Visų tautybių bei religijų gyventojai, vyrai ir moterys, pagal Konstituciją ir kitus įstatymus turėjo lygias teises. Tai netrukus pasijuto visuomenės sluoksniuose: žmonės ėmė sparčiai laisvėti.

Apie to laikotarpio pokyčius Lietuvoje papasakoti sutikusi žurnalistė Aurelija Savickienė sako, jog nors konservatyvioji visuomenės dalis dar kurį laiką nenorėjo susitaikyti su tokiais pokyčiais, proceso jau nebuvo įmanoma sustabdyti.

„Žmonės matė, kas vyksta Vakaruose, ir norėjo perimti tai sau“, – dėstė pašnekovė, šia tema išleidusi istorinę knygą „Nekuklioji Lietuva“. Ji taip pat aprašė labai tragišką vieno garsiausio Lietuvos kariuomenės divizijos generolo, prezidento Antano Smetonos dukterėčios sutuoktinio Stasio Raštikio šeimos tragediją knygoje „Raudonoji lemtis: generolo dukros“.

Tas viliojamas dvelksmas iš Vakarų

„Mane minėtas laikotarpis pirmiausia sudomino todėl, kad nuolat girdėdavau tas pačias vyresnio amžiaus žmonių frazes: „Mūsų laikais buvo kitaip… Dabar visi tokie per daug išlaisvėję, gyvena kaip kas nori… Daug skyrybų…“ Norėjosi pažiūrėti į tai, kaip ten buvo iš tikrųjų“, – kodėl susidomėjo tarpukariu, pasakojo „Panevėžio balsui“ A. Savickienė.

O buvo anuomet, anot jos, labai įdomu ir spalvinga. Visuomenėje netrūko ir romantikos, ir meilės, ir skandalų, ir neištikimybės, ir tų pačių skyrybų. Buvo normalus, realus gyvenimas, ne toks idealizuotas, kaip teigia seni žmonės.

„Labai įdomu stebėti ir lyginti tas trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių transformacijas. Kaip Lietuva iš provincijos nori virsti Vakarų Europos dalimi“, – teigia žurnalistė.

Ypač toks troškimas jautėsi didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Visos naujienos pirmiausia pasiekdavo juos, o ypač Kauną. Jis ne be reikalo buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi.

Kaunas anuomet keitėsi tiek išore, tiek vidumi. Čia, pasak A. Savickienės, augo nauji pastatai, o atvykę turistai stebėjosi, kaip ką tik buvusi provincija virsta į gražų miestą.

Apie žmones atvykėliai taip pat turėjo ką pasakyti. Tiesa, kartais kalbėdavo, jog mūsų moterys net persistengia prilygti vakarietėmis – per daug išsipuošia.

Ne visi sveikino 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio transformacijas Lietuvoje – konservatyvizmo šalininkai žūtbūt priešinosi permainų vėjams ir guodėsi žlugdoma morale.

Kai moterys pajuto laisvę

Tarpukaris dailiosios lyties atstovėms Lietuvoje, ko gero, ir buvo pats įtakingiausias, svarsto A. Savickienė.

„Tai buvo tas metas, kai moterys pradėjo garsiau reikšti savo nuomonę. Jos ėmė dalyvauti politiniame gyvenime, net rinkimuose į valdžią – Seimo, savivaldybių ir net prezidento. Nebebijojo reikalauti savo teisių“, – pabrėžia žurnalistė.

Pasak jos, po 1918-ųjų Lietuvos moterys jau nebenorėjo būti tik namų šeimininkės. Egzistavęs šeimos modelis jų jau netenkino, taigi neketino su juo taikstytis ir, jei kas, drąsiai reikalavo skyrybų. Dėl to tuo metu išaugo ištuokų skaičius. Laisvės vėjas palietė ir žmonių santykius…

„Moterys nebenorėjo būti pilkos – jos norėjo būti ryškios ir madingos, – sako A. Savickienė. – Tiesa, vyrus tai gąsdino. Jie buvo įpratę, kad silpnoji lytis iš tiesų yra silpna. Bet dabar jos jau norėjo teisių, norėjo vaikščioti vienos! Anksčiau ateiti į restoraną vienai damai buvo labai nemandagu, net nepadoru. O tarpukaryje moterys tą jau darė, net į savo kambarius atsivesdavo vyrų.“

Europietiškas įvaizdis

Tarpukaryje atsirado ir pirmieji grožio konkursai, kur moterys taip pat bandė parodyti, kad jos ne tik puodams sutvertos. Žinoma, dėl to būta ir daug diskusijų. Nepatenkintieji grožio konkurso dalyves lygino su kumelėmis, kurias apžiūrima prieš parduodant.

Tačiau lietuvės, nepaisydamos kritikos ir priekaištų, įnirtingai sekė vakariečių madomis. Tai akivaizdžiai atspindėjo moterų išvaizda: trumpėjo sijonai, plaukų ilgis, ryškėjo makiažas, į madą atėjo garbanos.

Konservatyvioji visuomenės dalis tuo dar labiau piktinosi – moteris vadino apgavikėmis ir veidmainėmis.

„Jei vyras susižavi moterimi, o po to ją pamato be makiažo, tai jis yra apgautas“, – aiškino A. Savickienė.

Nors, anot jos, būta ir moterų, kurios nenorėjo, kad nuo seno vyravęs kuklios lietuvaitės įvaizdis pasikeistų. Štai pati Gabrielė Petkevičaitė-Bitė net prezidentui Antanui Smetonai rašė laišką, kad šis uždraustų šilkines kojines, nes tai labai nepadoru. Ir išvis: kam reikia rodyti savo negražias kojas…

„Ji siūlė ypač tokiose įstaigose, kaip mokyklos, vilkėti uniformas, kad nebūtų jokių pašalinių minčių“, – pasakojo pašnekovė.

Bet tvano sulaikyti jau nebuvo įmanoma, juolab kad tarpukario moteris jau pasiekdavo mados žurnalai iš Paryžiaus, Londono, ir siuvosi lietuvaitės drabužius tokius, kokius matė nuotraukose.

„Visuomenė susiskaldė į dvi dalis. Ir net vyko mados teismas! Mada buvo nuteista. Aišku, tai nieko nepakeitė“, – šypsosi knygų apie tuos laikus autorė.

Brovėsi ir į kaimą

Po Nepriklausomybės paskelbimo pokyčiai vyko visose gyvenimo srityse – Lietuva vijosi Vakarus. Į tai nuolat reaguota senosios tvarkos šalininkų.

Kaip ir derėjo tikėtis, netrūko besipiktinančiųjų. Kad ir tuo, jog dailės mokyklose mokiniai piešia nuogą kūną – ko jie šitaip iš tiesų mokomi ir kur paskui tokį paveikslą dėti!

Nepalankiai žiūrėta ir pramogas. Pavyzdžiui, naujieji šokiai kėlė pykčio bangas. Sakyta, kaip nepadoru šokti taip arti susiglaudus.

„Konservatoriai piktinosi, kodėl leidžiama žiūrėti amerikiečių filmus, kur aktoriai bučiuojasi“, – pasakoja A. Savickienė, priminusi, jog kinas tuo metu buvo pigesnė ir prieinamesnė alternatyva teatrui. Ja naudotis galėjo visų socialinių sluoksnių atstovai.

„Tačiau kad ir kaip konservatyvioji Lietuvos dalis norėjo išsaugoti seną šalies įvaizdį, tai buvo neįmanoma“, – pabrėžia ji.

Kiek lengviau pristabdyt pokyčius sekėsi kaime. Čia visgi liko nemaža atskirtis nuo miestų. Tačiau visiškos izoliacijos nebuvo.

Dvarininkams sunkiai sekėsi ūkininkauti, dažnas paskęsdavo skolose. O vykdant žemės reformą žemės galėjo atsiriekti ir visiški varguoliai. Taip sumažėjo samdomų žemės ūkio darbininkų. Ir į kaimą palaipsniui pradėjo skverbtis miestiečių naujovės.

„Kai merginos į vakaruškas ateidavo su išpintomis kasomis ir šilkinėmis kojinėmis bei lakiniais bateliais, kaimo vyrai nežinodavo, ką daryti. Jie buvo sutrikę, – pasakoja A. Savickienė. – Su vyžomis, lininiais drabužiais, o šalia jų – tokia išsipusčiusi dama!“

Tai, pasak pašnekovės, ir piktintasi, kad miestuose studijuojančios merginos į kaimą atveža „blogus pavyzdžius“.

Žinoma, kaimo žmonės ir uždirbdavo gerokai mažiau. Jų pragyvenimo šaltinis buvo tai, ką uždirbdavo iš savo ūkio. Todėl apie tokį gyvenimą, kokį turėjo miestiečiai, jie net nesvajojo: puotos, prabangios suknelės, brangūs gėrimai, restoranai, dūmuose skendintys pokalbiai iki ryto… Visa tai kaimo žmogui buvo svetima ir tuščia.

Seksualumo proveržis…

Tačiau ir kaimo gyventojai bandydavo laimės ieškoti miestuose. Ypač žiemą, kai darbų provincijoje nebūdavo ir pinigų stigdavo.

„Sunkiau būdavo kaimo merginoms. Jei pavykdavo įsidarbinti aukle, namų tvarkytoja ar kokioje kavinėje, tai joms labai pasisekdavo. Bet neretai būdavo taip, kad jaunos ir patiklios merginos iš provincijos patekdavo į prostitucijos liūną…“ – A. Savickienė sako, jog negalima nekalbėti ir apie tamsius laisvės užkulisius.

Kaune tuomet jau egzistavo net Raudonųjų žibintų kvartalas, šalyje buvo įteisinta prostitucija, tokio verslo atstovės turėdavo registruotis ir reguliariai tikrintis sveikatą.

Bene ryškiausiai pokyčiai tarpukario visuomenėje atsispindėjo Lietuvos moterų įvaizdyje, elgesyje, jų teisėse.

Lietuvaitėms tapo aktualus ir abortas. Nors procedūra įteisinta tik 1955 metais, apie tokios paslaugos paklausą liudijo daugybė bylų, iškeltų už aborto atlikimą.

Bausti ir abortus atlikdavę asmenys, ir jų pacientės. Už tokį nusikaltimą grėsdavo ilgi metai sunkiųjų darbų kalėjime. Todėl spaudoje nestigdavo straipsnių apie rastus negyvus naujagimius, savižudybes dėl neplanuoto nėštumo.

Nors Bažnyčia smerkė bet kokį lytinį švietimą, visuomenę pasiekdavo brošiūrėlės su patarimais, kaip apsisaugoti nuo lytiškai plintančių ligų, apie šeimos planavimą.

Seksualumas veržėsi į įvairias visuomenės sritis. Kino teatruose pasirodydavo gana erotiškų tiems laikams filmų.

…ir patriotizmo pikas

Tačiau labiausiai A. Savickienė prisipažįsta besižavinti tarpukariu viešpatavusiu patriotizmu.

„Dabartinė visuomenė, ypač jaunimas, turėtų pasimokyti tos meilės savo kraštui, kokią jautė žmonės, gyvenę pirmoje XX amžiaus pusėje“, – įsitikinusi žurnalistė.

Tarpukario patriotizmas veržėsi visur: spaudoje, politikoje, kultūroje ir net kasdienėje žmonių aplinkoje.

Itin svarbu šią pagrindinę lietuvio dorybę buvo įskiepyti jaunimui, kad jis išsaugotų iškovotą šalies nepriklausomybę. Jaunus žmones būrė įvairios šaulių, skautų, tautininkų ir kitos organizacijos.

Lietuviams rengtos įvairios patriotinės akcijos, aukų rinkliavos varguoliams, skatinta kraštotyra, aplinkos grožio kūrimas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų