Tarpininkė tarp dviejų pasaulių

Tarpininkė tarp dviejų pasaulių

Kurtieji, kaip ir visi negalią turintieji, ilgai buvo izoliuoti nuo visuomenės. Tačiau ši atskirtis po truputį mažėja ir nyksta kartu su supratimu, kad tyloje gyvenantis žmogus yra lygiai toks pat, kaip ir kiti, tik jis bendrauja kiek kitokia kalba. Ir ta gija, jungianti tylos ir girdinčiųjų pasaulį, gali būti gestų kalbos vertėjas.

Gebėjimas mokėti bendrauti bent viena užsienio kalba yra didelis privalumas, atveriantis duris į platesnį pasaulį. Panevėžietė Raimonda Vaičeliūnienė jau beveik keturiolika metų dirba vertėja kalbos, kuria vien Lietuvoje bendrauja apie aštuonis tūkstančius žmonių. Tai kurčiųjų kalba, kai žodžiai reiškiami ne garsais, o mikliais rankų gestais.

Kaip sakė moteris, gestų kalba yra jos gimtoji, nors Raimonda visiškai sveika. Taip atsitiko, kad jos mama vaikystėje, būdama vos trejų, susirgo plaučių uždegimu ir apkurto. Gydytojai perspėjo, kad vaistai, kuriuos privalėjo gerti trimetė, turės didelį šalutinį poveikį, bet tėvai surizikavo.

Kaip pasakojo senelis, tik parsivežęs mano mamą iš ligoninės pastebėjo, kad ji neatsiliepia šaukiama vardu. Tada pasiėmęs puodų dangčius pradėjo stipriai daužyti virš jos galvos, bet jokios reakcijos nesulaukė. Tuomet suprato, kad dukra negirdi. Ir tokių vaikų, kaip mano mama, vartojusių vaistus ir apkurtusių, buvo išties nemažai“, – pasakoja R. Vaičeliūnienė.

Nors Raimondos tėtis buvo girdintis, ji pirmiausia išmoko gestų kalbos, mat pirmuosius savo gyvenimo metus praleido tik su mama – tėtis jai gimus tarnavo sovietų armijoje. Tik paaugus teko lankyti logopedinį darželį, kad labiau vystytųsi kalba.

Gestų kalba yra mano gimtoji, – tvirtina panevėžietė. – Niekada net nesusimąsčiau, kad kažkas ne taip. Buvo įprasta, kad su mama bendrauju gestų kalba, su tėčiu – lietuviškai. Tuo labiau kad gyvenome bendrabutyje, kuriame buvo daug kurčiųjų šeimų, tad toks dviejų pasaulių derinys man buvo natūralus dalykas.“

Coda vaikas

Tik pradėjusi lankyti mokyklą Raimonda pastebėjo, kad kurčiųjų pasaulis atskirtas nuo sveikųjų. Nuo mažų dienų augusi tarp klausos negalią turinčiųjų, ji ir vėliau su jais mieliau leisdavo laisvalaikį. Ir iki šiol geriausi R. Vaičeliūnienės draugai yra kurtieji. Didelė dalis jos pačios priklauso kurčiųjų pasauliui, kuriame, tikina moteris, gerokai daugiau spalvų ir atspalvių.

Pasak Raimondos, negirdintys žmonės yra emocingesni, nuoširdesni ir atviresni. Mimika, žvilgsnis, stovėsena, rankų gestai gali pasakyti apie žmogų daug daugiau nei žodžiai. Dar net nepradėjusi pokalbio su pašnekovu ji jau mato, ar šis nori bendrauti, ar ne, jaučia pagarbą ar panieką. Aišku, yra puikiai savo emocijas gebančių slėpti ar jomis manipuliuoti žmonių, bet daugelis – kaip ant delno.

Mes, coda vaikai, augę kurčiųjų šeimose, bet puikiai girdintys, turime tą neeilinį gebėjimą „nuskenuoti“ žmones“, – tikina Raimonda ir paaiškina, jog coda – angliško termino Children of Deaf Adults – kurčių tėvų girdintys vaikai – trumpinys.

Beveik visi Panevėžio gestų kalbos vertėjų centre dirbantys vertėjai – coda vaikai, gestų kalbą išmokę ne universitete, o savo šeimose.

Daugelyje gyvenimo situacijų tai išties praverčia, nes nesunku pastebėti, kad kitas žmogus tave nori apgauti ar įžeisti. Bet šeiminį gyvenimą tai apsunkina. Su vyru kartu jau dešimt metų, bet jis vis dar nepripranta prie to, kad bet koks jo gestas ar žvilgsnis bus pastebėtas, tad aš pati stengiuosi save tramdyti“, – juokiasi R. Vaičeliūnienė.

Nors nuo mažų dienų ji puikiai mokėjo gestų kalbą, savo gyvenimo nesiejo su kurčiųjų pasauliu. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, baigusi mokyklą planavo pakelti sparnus svetur. Anglijoje gyvenanti draugė Raimondai jau buvo suradusi darbą, tačiau netikėtai viskas apsivertė: dabar jau buvusi Panevėžio reabilitacijos centro vertėja pasiūlė Raimondai padėti kurtiesiems susikalbėti su sveikaisiais, mat tuo metu labai trūko mokančiųjų gestų kalbą.

Į pasiūlymą moteris pasižiūrėjo gana skeptiškai. Kaip ir daugelis žmonių, įsivaizdavo, kad vertėjo darbas – kaip socialinio darbuotojo: nuvesti kurčiuosius pas gydytojus, namuose sugedus čiaupui surasti meistrą, kuris galėtų jį sutvarkyti, ar pakurti krosnį. Tačiau pradėjusi dirbti suprato, kad laukia nemenki, bet įdomūs iššūkiai. Pavyzdžiui, versti renginius ar už savo negirdinčią direktorę atsakyti į telefono skambučius.

Reikėjo labai stengtis, bet darbas man patiko, – prisimena Raimonda. – Todėl nutariau šiek tiek padirbėti – tuo labiau kad ir atlyginimas tenkino. Nusprendžiau, kad emigruoti visada spėsiu. Bet netrukus sutikau būsimą savo vyrą ir likau, o dabar kitur savęs jau neįsivaizduoju. Jeigu pragyventi užtenka ir čia gaunamo atlyginimo, gali vaikui nupirkti gardesnį kąsnį ar kartais pasilepinti, nėra ko bėgti kitur. Svetimoje šalyje niekada nebūsi savas.“

Pavyzdžiai įkvepia

Panevėžio gestų kalbos vertėjų centro beveik visi vertėjai, kaip ir R. Vaičeliūnienė, šios kalbos išmoko ne Vilniaus kolegijoje, kuri rengia tokius specialistus, o savo šeimose. Didžiulis postūmis įvyko tada, kai coda vaikams buvo leista pradėti dirbti be diplomo ir per tam tikrą laiką baigti universitetą.

Gestų kalba, kaip ir bet kuri kita gyva kalba, nuolat kinta, todėl ir vertėjai turi prisitaikyti prie gyvenimo realijų. Pasak Raimondos, vyresnės kartos kurtieji vartoja vienokius gestus, vidurio amžiaus žmonės – kitokius, o jaunimas – dar kitokius. Jų kalboje gana nemažai ir įvairių angliškų įterpinių ar trumpinių.

Nors iš pirmo žvilgsnio gestų kalba gali pasirodyti sudėtinga, nereikėtų vengti bendrauti su kurčiaisiais. Kiekvienas gestas yra tikrovės atspindys, ir net vaikas be žodžių sugebėtų parodyti, kaip jis vairuoja mašiną ar šukuojasi.

Nereikia bijoti bendrauti su kurčiaisiais. Tuo labiau kad dabar kiekvienas turime mobiliuosius telefonus ir savo mintis galime tiesiog užrašyti. Daug kas norėtų išmokti gestų kalbos, bet tai atrodo sudėtinga, nors viską, ką darome gyvenime, galima pavaizduoti rankų judesiais. Tik sunkesnių terminų yra specifiniai gestai“, – aiškina R. Vaičeliūnienė. Ji prieš ketverius metus tapo geriausia lietuvių gestų kalbos vertėja šalyje.

Dar prieš keletą metų vertėjai buvo žingsniu priekyje, o dabar dažniausiai eina paskui negirdintį žmogų. Klausos negalią turintieji, ypač jaunimas, pasidarė savarankiški, drąsūs ir ambicingi. Yra nemažai gražių pavyzdžių, kai kurtieji dėl užsispyrimo daug pasiekia: mokosi aukštosiose mokyklose, dirba mėgstamą darbą ar net vadovauja nemažam kolektyvui. Ir šios sėkmės istorijos likimo draugams yra savotiškas spyris, įrodantis, kad kai nori ir to sieki, viskas įmanoma.

Kurtieji, ypač jaunoji karta, nebebijo savo negalios ir daug drąsiau siekia svajonių, – tikina Raimonda. – Ir tas lūžis įvyko tada, kai vienas po kito klausos negalią turintys jaunuoliai pradėjo studijuoti, užimti vadovaujamus postus, siekti daugiau. O tokie pavyzdžiai užkrečia: jeigu kitas gali, vadinasi, galiu ir aš. Kitas dalykas, kad kurtieji pradėjo nebesigėdyti savo gestų kalbos. Jie nebelaiko savęs neįgaliais, nes negali tik girdėti. Vertėjas jiems reikalingas tam, kad būtų jų ausys, o visa kitą sugeba patys.“

Turi unikalių gebėjimų

Be abejo, gerokai pasikeitė ir visuomenės požiūris į kurčiuosius. Sovietmečiu visi neįgalieji būdavo apgyvendinami savotiškuose rezervatuose, atskirose bendruomenėse: toje pačioje gatvėje stovėdavo ir bendrabutis, ir neįgaliuosius įdarbindavęs kombinatas. Net iš anksto būdavo numatyta, kokius darbus dirbs vienas ar kitas negalią turintis žmogus. Gal dėl to į fizinę negalią turinčiuosius žiūrėdavo kaip į menkesnius, kvailesnius, galinčius dirbti tik juodą darbą.

Deja, vis dar atsiranda tokių, kurie mano, kad kurtieji nieko nesupranta, yra neraštingi, neišprusę, taigi laiko juos kvailais, – apgailestauja R. Vaičeliūnienė. – Tačiau yra priešingai. Daugelis kurčiųjų labai apsiskaitę – nors knygas skaityti jiems gana sudėtinga, nes reikia verstis į savo gimtąją gestų kalbą, – viskuo besidomintys ir turintys kitų neeilinių gebėjimų. Ir vertėjas jiems reikalingas ne kaip liudininkas ar socialinis darbuotojas, bet tam, kad gautų tikslią informaciją ir pašnekovas juos suprastų.“

Gebėjimas girdėti kompensuojamas kitais jutimais. Pasak Raimondos, kurtieji yra puikūs menininkai, aktoriai ir net muzikantai. Tai, kad jie negirdi, dar nereiškia, jog negali dainuoti ar vairuoti automobilio. Nors vis dar yra tokių medikų, kurie nenoriai išduoda medicinines pažymas, leidžiančias sėstis prie automobilio vairo.

Beje, vienas klausos negalią turintis vyras pasiekė, kad jam būtų leista vairuoti ne tik lengvąjį automobilį, bet ir kitas transporto priemones, nors įstatymiškai kurtiesiems leidžiama vairuoti tik B kategorijos automobilius.

O kas pasakė, kad kurtieji negali vairuoti? Tie, kurie priėmė tokį draudimą, tikriausiai manė, kad jeigu kurčias, tikriausiai bus ir aklas, – ironizuoja R. Vaičeliūnienė. – Kurtieji mato daug geriau nei sveikieji, jų matymo laukas kelis kartus didesnis. Mes, sveikieji, garsiau įsijungę muziką galime negirdėti su švyturėliais atskubančios greitosios, o jie jaučia vibraciją.“

Lygiaverčiai santykiai

Klausos negalia nėra kliūtis sukurti šeimą. Nors kurtieji dažniau ieškosi tokio paties likimo antrosios pusės, yra daugybė pavyzdžių, kai šeimose vienas girdintis, kitas – ne.

Bet, kaip ir kiekvienoje tvirtoje santuokoje, turi būti abipusė pagarba, tolerancija, sutarimas ir susikalbėjimas.

Šeimą reikia ugdyti ir saugoti. Ir visai nesvarbu, ar antroji pusė sveika, ar turi klausos negalią, ar yra kitatautis – dirbti reikia taip pat. Juk būna šeimų, kurios nesusikalba ir kalbėdamos ta pačia kalba“, – pažymi pašnekovė.

Raimondos tėvams nepavyko išsaugoti savo santuokos. Jos tėtis puikiai mokėjo gestų kalbą, tačiau to nepakako. Girdintis partneris privalo viską versti savo mylimam žmogui, kad tarp jų neatsirastų nepastebima, bet santykius žudanti kalbos siena. Ir nesiimti viską spręsti už savo negirdintį sutuoktinį.

Kaip tvirtina R. Vaičeliūnienė, tėtis ilgainiui pradėjo jaustis pranašesnis už mamą, nebeskyrė jai dėmesio, tad mama tarsi tapo silpnesnioji grandis. O kai šeimoje abu partneriai nesijaučia lygiaverčiai, tokie santykiai būna pasmerkti.

Nuvykus į svečius pas draugus tėtis su visais bendraudavo, juokaudavo, o mama tiesiog šakute gnaibydavo maistą. Kartais, jeigu man būdavo neįdomu žaisti, vertėjaudavau mamai“, – atvirai pasakoja moteris.

Vis dėlto Raimonda užaugo tikėdama, kad tokios santuokos gali būti gražios ir stiprios, bet, kaip ir kiekvienoje šeimoje, turi būti abipusė pagarba. „Jeigu tik vienas kuris pradės jaustis pranašesnis, kuo nors geresnis, paprastai tai būna girdintysis: neva ką tu be manęs darysi, tada santykiai baigiasi“, – sako.

Pajutusi tokių santykių skaudžiąją pusę, Raimondos mama savo dukrai patarė vyrą rinktis tik tokį kaip ji – girdintį. Bet, kaip juokauja Raimonda, to daryti jai neteko: vyras pats ją susirado. Ir mamos patarimai šiuo atveju nebūtų padėję – jai visada buvo svarbiausia jausmai. O kai yra stipri meilė, pasitikėjimas ir pagarba, negalėjimas girdėti negali būti kliūtis santykiams.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų