Fotoapratą, kaip ir rašytą žodį, Selemonas Paltanavičius valdo dar nuo mokyklos. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tandeme su gamta

Tandeme su gamta

 

Lietuvoje gerai žinomas gamtininkas, biologas, rašytojas, fotografas Selemonas Paltanavičius dar būdamas ketverių vaikas vienas išeidavo į milžinišką girią šalia savo namų pasigrožėti gamta. Todėl dabar mokslininkas stebisi, kodėl tėvai savo atžalas už rankos vedžioja iki pat „armijos“.

Tėvai nebepasitiki vaikais

Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad vis mažiau Lietuvos vaikų motyvuoti mokytis ar susirasti sau artimą pomėgį. Tėvus erzina, kad jų atžalas išsiųsti į kiemą ar lauką prilygsta bausmei, o didžiausias malonumas mūsų mažyliams – kompiuteris, telefonas ir internetas.

Tačiau S. Paltanavičius įsitikinęs, kad tokią kartą lietuviai užsiaugino patys. Vaikai, anot jo, priprato būti akylai prižiūrimi savo gimdytojų iki pat pilnametystės. Šie savo dukroms ir sūnums renka ne tik drabužius, bet ir ateitį. O mažas žmogus, biologo nuomone, turi neįtikėtinų svajonių ir idėjų, tad juo tikėti ir pasitikėti būtina.

„Mūsų žmonės tapo rinkos dalimi – paklausi arba nepaklausi prekė ekonominiame pasaulyje. Jei šiais laikais vaikas pasakytų, kad nori būti gamtininku, tikriausiai garantuotai išgirstų atsakymą: „O iš ko tu valgysi duoną?“ – sako šios savaitės „Panevėžio balso“ pašnekovas.

Gamtininkas nuo gimimo

Tuo metu pats S. Paltanavičius iš biologijos duoną valgo visą savo gyvenimą. Šešiasdešimtmetį perkopęs žinomas gamtos mylėtojas visiems kartoja jau nuo mažens žinojęs, jog bus paukščių tyrinėtojas. Ir tėvai jo nuomonės šiuo klausimu niekada nebandė pakeisti.

Būdamas ketverių S. Paltanavičius jau vienas vaikščiojo po trečią pagal dydį Lietuvoje Kazlų rūdos girią, o šeimos darže sodino savo piktžolių lysvę. Ūgtelėjęs tapo pirmuoju bitininku savo gimtinėje.

„Kiek save atsimenu, tik su gamta ir gyvenau“, – šypsosi jis.

S. Paltanavičius užaugo Suvalkijoje, vienkiemyje greta miško.

„Nuo vaikystės dienų žinojau kiekvieną čia augantį augalą, gyvenantį žvėrį ar paukštelį. Pats auginau po 50–70 triušių, turėjau balandžių. Tėvai man niekada nieko nesakė ir nedraudė, už tai esu jiems dėkingas“, – sako gamtininkas, gimęs ūkininkų, tremtinių šeimoje, kuri, atėjus Tarybų valdžiai, buvo „išbuožinta“.

Jaunojo tyrinėtojo tėvai nestabdė ir tuomet, kai jis, šeštokas, išvažiavo mokytis ornitologu Kauno zoologijos mokykloje. Čia pomėgis gamtai virto rimtu moksliniu darbu.

„Užrašinėdavome paukščių stebėjimą. Gyvenau prie girios, tad turėjau puikias sąlygas tokiai veiklai. Susirinkę į Kauną viską aptardavome, pasimokydavome, kas negerai padaryta, ką savo darbe keisti“, – prisimena S. Paltanavičius, kurio kelnės vaikystėje pradriksdavo nuo kasdienio lipimo į medžius. Juose berniukas apžiūrėdavo savo stebimus lizdus.

Nuo septintos klasės gabus biologas pradėjo dalyvauti olimpiadose ir jose nuolat skindavo laurus.

„Niekada nesupratau, kodėl man vienam tokia įdomi gamta, o kitiems ne“, – šiandien šypsosi pašnekovas. Su juo augo dar trys broliai, Selemonas buvo jauniausias.

Tais pačiais 1970 metais jaunasis gamtininkas iš Suvalkijos išdrįso parašyti laišką pačiam profesoriui Tadui Ivanauskui, kuriame papasakojo apie savo surastus paukščius ir jų lizdus, apie juodąją meletą. Autoriaus džiaugsmui mokslininkas atsiuntė atsakymą su linkėjimais ir dvi savo knygas su autografais. Nuo tos dienos Selemonas tapo profesoriaus sekėju.

Toli nuo gamtos

1974-aisiais baigęs mokyklą, S. Paltanavičius įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti gamtos mokslų. Taip išsipildė jo svajonė tapti biologu.

Pirmąja jauno specialisto darboviete tapo Žuvinto rezervatas. Čia jo laukė ne tik ilgi kilometrai pėsčiomis per pavojingus pelkynus, bet ir itin įdomi vieta naujoms pažintims su gamta. Iš šios patirties gimė gausus S. Paltanavičiaus darbų palikimas rezervate ir daugybė mokslinių straipsnių.

Dabar gamtininkas teigia dirbantis toli nuo gamtos. Lietuvai tapus nepriklausomai, 1990 metais jis buvo įtrauktas į aplinkos apsaugos įstatymų kūrimo aparatą. Pradėjęs nuo Aplinkos apsaugos departamento, dabar triūsia Aplinkos ministerijoje. Čia anksčiau rūpinosi gyvūnų apsauga, o jau kelinti metai jo žinių daugiau reikia organizuojant viešuosius minėtos institucijos ryšius.

„Esu įpareigotas rūpintis informacijos viešinimu tarp įvairių redakcijų, ieškau joms reikalingų pašnekovų, fotografuoju“, – vardijo gamtininkas.

Turi ką papasakoti

Fotoaparatą ir žodį S. Paltanavičius valdo jau seniai – dar nuo mokyklos. Būdamas septintokas ėmė kurti trumpus pasakojimus apie gamtą ir juos siųsti į laikraščius, žurnalus. Mokinys publikacijas iliustravo originaliomis fotografijomis.

Studijuodamas Selemonas išleido pirmąją savo knygelę „Žalio miško istorijos“. O dabar jo bagaže jų jau per penkiasdešimt. Rašytojas teigia, kad nė vienoje nėra pasikartojančios temos, nes viskas, ką jis kuria, ateina iš gamtos. O tai yra neišsenkantis šaltinis.

„Rašyti man nėra sunku, suvalkiečių kalba dėkinga: mes galime ir pakalbėti, ir parašyti“, – tvirtina nuo 1991-ųjų Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Rašo S. Paltanavičius ir šiuo metu, tik apie ką, neatskleidžia. Autorius prisipažįsta turintis taisyklę nekalbėti apie darbą, kuris nebaigtas. Bet tikina šiai veiklai skiriantis net po kelias valandas po darbo.

„Rašau laisvalaikiu, po darbų. Suvalkiečiai tokie žmonės, kad jie nesupranta poilsio, o tuo labiau dykaduoniavimo. Jei suvalkietis pavargsta, tai jis nesėdės, nes rankos dar kruta ir gali kažką naudingo padaryti“, – šypsosi iš Marijampolės rajono kilęs pašnekovas.

Per metus S. Paltanavičius išleidžia po vieną kitą knygelę vaikams, parašo po du šimtus straipsnių spaudai ir parengia iki šimto laidų radijui.

„Visą gyvenimą domėjausi gamta, kaupiau žinias, todėl turiu kuo pasidalyti ir su kitais“, – sako gamtininkas.

Faktinė karta

Tačiau toks pašnekovo aktyvus gyvenimo būdas veltui nenueina – S. Paltanavičius džiaugiasi, jog jo knygelės vaikams yra gana populiarios. Kai šiais laikais mokinį sudominti skaitymu nėra lengva, rašytojas turi nemažą būrį savo gerbėjų.

Kai kurias parašytas istorijas jam teko ne vieną kartą leisti iš naujo. 2016 metais jo knyga „Maži ežiuko sapnai“ buvo išrinkta metų knyga vaikams.

„Aš dažnai lankausi mokyklose ir kalbu su vaikais. Jei jie mano pasakojimų pavadinimų neatsimena, puikiai žino, apie kokią istoriją kalbu“, – teigia prozininkas.

Susitikimai su mokiniais jam padeda pažinti jaunąją kartą, suprasti, ko šiai reikia. Tačiau dabartinių vaikų mąstymas S. Paltanavičiaus nedžiugina. Jaunimas, jo pastebėjimu, ėmė pasaulį matyti sausais faktais, nesiedamas jų tarpusavyje.

„Jei mes, būdami maži vaikai, savo kieme pamatydavome kiškio pėdas, skubėdavome aprišti obelyčių. O dabar vaikai tai vargu ar sugalvotų padaryti. Gerai, jei iš viso atpažįsta pėdas. Bet ką tai reiškia gamtoje, nebesusieja“, – apgailestauja gamtininkas.

Biologų šeima

Laimė, S. Paltanavičiui savo dukrą pavyko išauginti tinkamai. 28-erių Saulė, kaip ir jos tėtis bei mama, biologė. Po studijų tyrinėjo jūrinius vėžlius, buvo išvykusi dirbti į Kosta Rikos džiungles.

„Mano Saulė – jau suaugęs žmogus. Neverčiau jos rinktis biologijos, dukra natūraliai nuo mažens tai matė savo artimiausioje aplinkoje, – neslepia pasididžiavimo. – Kai matau ją, suprantu, kokias plačias šiandien žmogus turi galimybes tobulėti. Mes taip toli išvažiuoti negalėdavome.“

Užtat dabar gamtininkas kompensuoja visas jaunystės skolas – jis daug keliauja. Trejus paskutinius metus S. Paltanavičius dalyvavo televizijos projekte su žinomų šalies žmonių suburta nacionaline ekspedicija. Ši komanda plaukė Nemunu per Lietuvą, Vysla per Lenkiją, o šiemet žada keltis į Ukrainą.

Tokios išvykos, pasak pašnekovo, jam, kaip tyrinėtojui, nėra tokios dosnios, kaip norėtųsi, nes pusė darbo – duoklė žiūrovui. Minėto projekto metu neužtenka pačiam žavėtis matomais gamtos stebuklais, dar reikia tai mokėti ir parodyti. Čia prasideda prodiuserių ir režisierių darbas.

„Turi padaryti taip, kad žiūrovas jaustųsi keliaujantis kartu“, – pabrėžia gamtininkas, kurio misija šiame darbe dar ir fotografuoti. Mat po kelionės rašytojas savo įspūdžius deda į naujas knygas.

Negali abejoti

Paklaustas, ar sunku per televizoriaus ekraną žmogų sudominti prie Nemuno želiančia kokia nors menka, kuklia žolele, S. Paltanavičius nesutrinka. Paslaptis, anot jo, kaip tokiu darbu tu pats tiki – jei tik suabejosi, iš karto prarasi dėmesį.

Praėjusiais metais su nacionaline ekspedicija lankydamasis Lenkijoje gamtininkas stabtelėjo prie akmens, kur buvo sumedžiotas paskutinis visoje žemėje tauras. Tokią akimirką, pasak S. Paltanavičiaus, supranti, kaip viskas aplink trapu ir laikina.

„Ypatingas jausmas stovėti ten, kur užgeso visa gyvūnų rūšis. Visai kitaip imi tada galvoti, kad tai, kas įprastai skraido aplink, zuja, kruta, gali imti ir vieną dieną dingti“, – apie savo nuogąstavimus prakalbo nepakaltinamu optimistu save vadinantis rašytojas ir prisiminė, jog lygiai taip pat jau nyksta jo vaikystės sodyboje skraidę žalvarniai. Dabar jų visoje Lietuvoje apie 5–8 poras.

Nepaisant nieko, susižavėjimo jausmo gamtos stebuklais S. Paltanavičius teigia nepraradęs iki šiol. Jam šis pasaulis – neišsenkantis.

„Gamtoje iki galo visko žinoti ir pažinti neįmanoma. Aš iš viso pasaulio siunčiuosi literatūrą ir vis dar mokausi. Tačiau ne naujos žinios mane labiausiai jaudina, o tai, ką mes darome su pasauliu“, – atvirauja tyrinėtojas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų