A. Repšio nuotr.

Švietė žmonėms ir tolimoje šiaurėje

Švietė žmonėms ir tolimoje šiaurėje

Aukštaitijos šviesulys monsinjoras Jonas Juodelis nuėjo sudėtingą gyvenimo ir tarnystės kelią, bet net ir kalinamas lageriuose vykdė savo pašaukimą.

Monsinjoras Jonas Juodelis Panevėžyje gyveno ir dirbo ne vieną dešimtmetį. Daugelio panevėžiečių atmintyje išliko juo darbas su, pokalbiai, pamokslai, o dvasininko surinktos knygos praturtino ne vieną biblioteką. Kaip ir neįkainojama medžiaga apie Panevėžio vyskupiją.

Saugumo akiratyje

Monsinjoras Jonas Juodelis gimė 1921 metais Anykščių parapijoje. Ten pat, Anykščiuose, baigė pradinę mokyklą, vėliau – progimnaziją. Tik gimnazistu tapo jau Panevėžyje.

Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu – nuo 1942 iki 1947 metų – studijavo Kauno kunigų seminarijoje.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas pasakoja, kad į kunigus įšventintas tais pačiais 1947-aisiais, J. Juodelis iš pradžių labai trumpai kunigavo Ramygaloje, vėliau – Kupiškyje. Ten dirbdamas apgynė filosofijos licenciato disertaciją.

Į Panevėžį dvasininkas perkeltas 1949 metų sausį – vyskupas Kazimieras Paltarokas J. Juodelį paskyrė Panevėžio vyskupijos kurijos kancleriu.

Pasak D. Juzėno, dirbdamas Kupiškyje monsinjoras daug bendravo su jaunimu, vakarais, po pamokų slapta vykdydavo rekolekcijas. Istorikas beveik neabejoja: J. Juodelis tuo metu jau buvo sekamas saugumo. Paskyrimas į Panevėžį tik dar labiau sustiprino saugumiečių dėmesį.

„Iki arešto vėl dirbo su jaunimu, sakydavo specialius pamokslus jaunimui, vaikams. Aišku, jis neišėjo iš saugumo akiračio“, – pridūrė D. Juzėnas.

1951 metų rudenį dvasininkas galiausiai buvo suimtas ir išvežtas į Šiaulius. Paskui išgabentas į Vilnių, kur keletą mėnesių tardytas. Tesimas, tiesa, vyko vėl Šiauliuose. Liudininkėmis buvo dvi moterys. Istoriko žiniomis, viena jų skundusis, neva kunigas nedavė išrišimo ir „blogai kalbėjo apie Staliną“. Kitaip tariant, kaltinimų būta akivaizdžiai sufabrikuotų ir pasiremta kažkuo nepatenkintų parapijiečių noru išlieti tulžį.

Griežčiausia bausmė

Taip kunigas buvo nuteistas pagal liūdnai pagarsėjusį 58 straipsnį – už antitarybinę propagandą. Už tai, kad „trukdė jaunimą auklėti tarybine dvasia“.

„Pagal šį straipsnį bausmės buvo didelės, nuo 6 mėnesių iki 25 metų, bet dažniausiai duodavo daug metų“, – primena D. Juzėnas.

J. Juodelis buvo nuteistas itin griežtai – kalėti 25 metus, – ir išvežtas į Sibirą, Irkutsko sritį.

Tiesa, likus maždaug metams iki arešto būta vieno nutikimo, kuris, istoriko manymu, galbūt galėjo turėti įtakos vėlesniems įvykiams.

Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje virš zakristijos buvo saugomos knygos. Kartą dvasininkas išvydo, kaip jas žiūrinėja ir atrenka į krūvą tarsi išsinešti kažkokie žmonės. Manoma, tarp jų buvo ir saugumo agentų. D. Juzėno pasakojimu, J. Juodeliui pradėjus teirautis, buvo atšauta, jog knygos atrenkamos bibliotekai. Esą toks valdžios nurodymas: jeigu ant knygos nėra antspaudo ar vyskupo parašo, knygą galima paimti į biblioteką.

„Atrinktoje krūvoje buvo nemažai literatūros klasikos knygų. J. Juodelis paėmė vieną knygą, atvertė ir parodė vyskupo antspaudą. Kitą knygą paėmė, kuri irgi buvo pažymėta. „Svečiai“ išsinešdino. Gal sutapimas, bet maždaug po metų jis buvo areštuotas“, – svarsto pašnekovas.

Be to, pasak jo, prieš areštą, matyt, nujausta, kad taip gali nutikti, ir bandyta dvasininką įdarbinti Kauno kunigų seminarijoje, tačiau dėl kažkokių priežasčių nepavyko to padaryti. Deja, jokios pastangos nepadėjo išvengti „pakvietimo“ į Sibirą…

Vykdant monsinjoro valią, amžino poilsio jis atgulė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, kuria taip rūpinosi, šventoriuje. V. Bulaičio nuotrauka

Nuo skardininko iki felčerio

J. Juodeliui kalint Irkutsko srityje buvo statomas naujas Angarsko miestas, o darbams suvaryti kaliniai iš aplinkinių lagerių. Šį miestą teko statyti ir dvasininkui. Statybose jis darbavosi skardininku, tinkuotoju. Tik vėliau tapo felčeriu.

Pasak D. Juzėno, būdamas lageryje kartą dvasininkas sunegalavo ir kreipėsi į bulgarą gydytoją. Pastarasis paklausė jo profesijos ir sužinojęs, jog lietuvis kunigas, taigi moka lotyniškai, pasirūpino, kad J. Juodelis būtų paskirtas lagerio felčeriu.

Tai reiškė, kad kunigas turėjo daugiau laisvės – taip pat ir judėjimo, – nei kiti kaliniai, taigi ir galėjo jiems daugiau pagelbėti.

Istoriko teigimu, tapęs felčeriu monsinjoras ėmė gilintis į mediciną ir, tikėtina, pirminei sveikatos priežiūrai jo žinios, matyt, buvo visai neprastos.

„Visgi kunigas, mokytojas ir teisininkas tarpukario Lietuvoje buvo trys profesijos, šviesuliai, nešę šviesą kaime. Tų žmonių išsilavinimas buvo labai platus, ypač kunigų“, – pabrėžia D. Juzėnas.

Ketvirčiui amžiaus nuteistas dvasininkas tiek lageryje nekalėjo. 1953 metais mirė Josifas Stalinas, dar po metų J. Juodelio byla buvo peržiūrėta, o 1955 metais kunigas išleistas į laisvę.

Kiek žinoma, namo kunigas ketino važiuoti traukiniu iki Maskvos, o ten persėsti. Norėjo pakeliui į tėvynę aplankyti muziejus, galerijas. Tačiau išvydę jo asmens dokumentuose įrašą, kad buvo lageryje, daugelis kultūros įstaigų darbuotojų patardavo per dvidešimt keturias valandas palikti Maskvą. „Vis dėlto, matyt, gerų žmonių dėka jam pavyko pamatyti Tretjakovo galeriją“, – pasakoja D. Juzėnas.

Žmonių mylimas ganytojas

Vos grįžęs iš Sibiro, J. Juodelis gavo paskyrimą į Biržus. Tačiau pasiprašė siunčiamas kitur – Biržuose mokytojavo jo sesuo Ona Juodelytė Morkvėnienė, kuriai greičiausiai nenorėjo pridaryti nemalonumų.

D. Juzėno duomenimis, dvasininko seseriai kažkaip pavyko baigti pedagoginį institutą taip ir netapus komjaunuole. Kartkartėmis, kai sulaukdavo raginimų stoti į komjaunuolių gretas, Ona Juodelytė sakydavo negalinti to daryti – brolis kunigas.

Taip vietoje Biržų J. Juodelis atsidūrė Šeduvoje. Ten vikaro pareigas pradėjo eiti 1956-ųjų kovą ir išdirbo beveik trylika metų.

Muziejininko pasakojimais, tenykščiai žmonės apie dvasininką labai pagarbiai atsiliepė, buvo itin pamėgę jį dėl paprastumo, mokėjimo bendrauti. Moksleiviai, sužinoję, jog vikaras moka daug kalbų, prašydavo paskolinti vieną ar kitą knygą, ką nors išversti. Ne vieną sužavėjo turtinga jo biblioteka.

Nuo 1969 metų J. Juodelis klebonavo Pandėlyje. Atvykęs čia, apsigyveno mirusio kunigo namuose. Ir dėl to vėl pateko pasaulietinės valdžios akiratin. Mat kai buvo minimos jo pirmtako mirties metinės, susirinko daug žmonių.

„Matyt, miestelio mastu tai buvo gana pastebima“, – spėja D. Juzėnas, jei po to J. Juodelis sulaukė kvietimo atvykti į Rokiškį pas rajono valdžią.

Šioji iš naujojo Pandėlio kunigo norėjo iškvosti, koks ten neleistinas susibūrimas buvo.

„Išgirdo klausimą – kokius ten renginius organizuoji, kad dalyvavo šimtas žmonių, – pasakoja istorikas. – O jis ir sako: buvo penki šimtai, ne šimtas.“

Manęs negalima nei pagąsdinti, nei įbauginti“

Lageriuose praleisti metai neatėmė dvasininko drąsos – greičiau dar pridėjo. Nukentėjęs nuo represijų kunigas ir gūdžiausiu sovietmečių vis tiek daug dirbo su jaunimu, mokė jaunus žmones tikėjimo tiesų, ruošė Pirmajai Komunijai.

„Katechetinė veikla jį lydėjo per visą laikotarpį“, – sako D. Juzėnas.

Ir paties J. Juodelio teigimu, niekas prie jo dėl to per daug nesikabinėjo. „Ateidavo, perspėdavo, tačiau žinojo, kad aš turiu tvirtą nuomonę – manęs negalima nei pagąsdinti, nei įbauginti“, – yra sakęs monsinjoras.

Nuo 1970 metų J. Juodelis paskirtas Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonu. Ir kone iškart ėmėsi organizuoti jos remonto darbus, kas tais tais laikais nebuvo paprasta vien dėl požiūrio į Bažnyčią. Tačiau lageryje pats dirbęs statybos darbus, šį tą išmanė apie tai.

Nuo 1973-ųjų J. Juodelis jau buvo Panevėžio dekanato vicedekanas, nuo 1983-ųjų iki 2001 metų ėjo Panevėžio vyskupijos kurijos kanclerio pareigas.

1990-aisiais popiežius Jonas Paulius II jam suteikė monsinjoro titulą.

Monsinjoras Jonas Juodelis (kairėje) su Panevėžio vyskupu Juozu Preikšu. Nuotrauka iš PB archyvo

Gydė ir kūną, ir sielą

Nei valdžios persekiojimai, nei lagerio aplinka nepalaužė J. Juodelio išsižadėti kunigo pareigų. Dirbdamas felčeriu, jis padėjo kitiems kaliniams ne tik gydydamas jų fizinius negalavimus, bet ir palaikė dvasiškai.

„Žmonės, sužinoję, kad jis kunigas, kreipdavosi padrąsinimo, kad įgautų viltį, sustiprintų save kalėdami Sibiro lageriuose“, – sako D. Juzėnas.

Kaip minėta, J. Juodelis turėjo turtingą biblioteką. Kunigą suėmus, ji buvusi užplombuota, tad grįžęs iš lagerio, rado nesunaikintą, neišgrobstytą.

Po J. Juodelio mirties šios knygos praturtino bent kelių įstaigų bibliotekas.

Tačiau, primena D. Juzėnas, tarp kultūros, meno žmonių monsinjoras sovietmečiu garsėjo ne tik savo biblioteka, bet ir erudicija. Jis labai domėjosi literatūra, filosofija. Žinoma, kad dvasininkas bendravo su Juozu Miltiniu, ne kartą su juo buvo susitikęs. Režisierius buvo sužavėtas J. Juodelio knygų kolekcijos.

Dvasininkas buvo labai apsiskaitęs, mokėjo daug kalbų – esperanto, prancūzų, anglų, italų, lotynų, lenkų, hebrajų, rusų, ispanų, vokiečių. Pirmoji iš jų, pasak D. Juzėno, buvo esperanto. Vėliau, būdamas lageryje, J. Juodelis kalbų įgūdžius tobulino bendraudamas su kitais kaliniais, skaitydamas gautas knygas.

Istoriko manymu, dvasininko išsilavinimas buvo stebėtinas, o ir tikriausiai ne kiekvienam buvo duota tokia dovana – mokėti tiek kalbų, gebėti bendrauti su jaunais žmonėmis. Net ir būdamas garbaus amžiaus, dvasininkas sugebėdavo patraukti jaunimą, sako D. Juzėnas, buvo įdomu jo klausytis.

Monsinjoras dirbo tiek sovietmečiu prieš nuteisimą, tiek atkūrus nepriklausomybę, V. Žemkalnio gimnazijoje. Čia vis dar gyvi pasakojimai, kad gimnazijos mokinės dvasininkui į Sibirą siųsdavo siuntinius.

Atgavus nepriklausomybę, monsinjoras buvo Kazimiero Paltaroko gimnazijos steigėjas ir pirmasis vadovas. Pasak D. Juzėno, vyskupas K. Paltarokas turėjo svajonę Panevėžyje atidaryti mažąją kunigų seminariją, tačiau bandymus ją įgyvendinti niekais pavertė okupacijos. Istoriko manymu, po penkių dešimtmečių pastangų Jo Ekscelencijai išsipildžiusia tos svajonės dalele tapo katalikiška gimnazija.

Dirbdamas Panevėžyje vikaru, J. Juodelis rinko duomenis apie vyskupijos istoriją. Surinktą medžiagą dvasininkas, pasak D. Juzėno, specialiai išskaidė į bylas, kad patikrinus saugumui, nesukeltų įtarimo. Šis titaniškas darbas labai pasitarnavo atgavus nepriklausomybę, kai buvo išleista didelės apimties knyga „Panevėžio vyskupija: istoriniai duomenys, pastoracinė veikla“.

Žiauri sistema

D. Juzėnas sako, jog dauguma dvasininkų sovietmečiu saugumo buvo sekami visą laiką, gal tik skyrėsi jiems taikytų represijų pobūdis. O jos Stalino laikais buvo žiaurios – daug kunigų atsidūrė Sibire, buvo uždaryti vienuolynai, apleistos bažnyčios. Šiokio tokio atokvėpio sulaukta tik po „Tautos vado“ mirties.

Prasidėjus vadinamajam atšilimui, Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu iš lagerių buvo paleidžiami kaliniai, galėjo grįžti tremtiniai. Vėliau, maždaug po 1961 metų, represiniai valdžios veiksmai, pasak istoriko, tiesiog pradėti geriau maskuoti, veikta rafinuočiau.

„Sovietinė sistema stengėsi turėti žmogišką pavidalą. Daugiau buvo veikiama slaptai, kunigai buvo sekami slapta“, – sako jis. Nors, priduria, negailestingų susidorojimų vis tiek neišvengta. Bene ryškiausiu pavyzdžiu gali būti vieno žymiausių pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises kunigo Juozo Zdebskio atvejis. KGB archyvų duomenimis, daugiau nei 115 agentų sektas, ne sykį bandytas sukompromituoti, tapęs išpuolio su cheminėmis medžiagomis auka, o galiausiai 1986-aisiais žuvęs įtartinomis aplinkybėmis automobilio avarijoje, J. Zdebskis galėjo būti nužudytas. Nors be dokumentų tai sudėtinga įrodyti.

„Stalino laikais stengtasi drastiškomis priemonėmis Bažnyčios įtaką sumažinti iš jos atimant turtą ir taip toliau, vėliau buvo stengiamasi kontroliuoti“, – aiškina istorikas ir primena, jog stengtasi verbuoti ir kunigus.

Reabilitacijos J. Juodeliui reikėjo laukti ilgai. Nors iš lagerio jis paleistas dar 1955-aisiais, tikroji laisvė atėjo tik 1989 metų lapkričio pabaigoje, kai buvo pasirašytas specialus Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo pirmininko Jono Misiūno įsakymas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų