Svarbus tautos apsisprendimas

Svarbus tautos apsisprendimas

Prieš šimtą metų sostinėn susirinkę lietuviai iš visos šalies paklojo labai konkrečius nepriklausomybės paskelbimo pamatus.

1917 metais Lietuvoje įvyko esminis lūžis atgaivinant nepriklausomą, demokratiniais principais tvarkomą valstybę, turinčią etnografines sienas. Tai buvo pradžia įvykių, apogėjų pasiekusių po gero pusmečio 1918 metų vasario 16-ąją.

Rimti parengiamieji darbai

Šį rudenį minėsime 1917 metų Vilniaus konferencijos šimto metų sukaktį. Mokslo istorikas, etnologas profesorius Libertas Klimka sako šį prieš amžių vykusį įvykį laikantis nepaprastai reikšmingu, tad yra apie jį daug rašęs ir kalbėjęs.

L. Klimkos vertinimu, Vilniaus konferencija buvo tautos forumas, aiškiai išreiškęs jos valią kurti nepriklausomą valstybę.

„Konferencija išrinko Lietuvos tarybą, kuri paskui atliko formalų darbą – paskelbė Vasario 16-osios aktą, bet įgaliojimus Taryba gavo būtent toje lietuvių konferencijoje, – sako profesorius. – Tai buvo visos tautos išreikšta valia. Manau, kad tautos apsisprendimas kurti demokratišką valstybę – su etnografinėmis sienomis, su istorine sostine Vilniumi, – buvo padarytas 1917 metų rugsėjį. Toks politinis žingsnis buvo ypač svarbus mums atkuriant nepriklausomą Lietuvą.“

Pasirengimas tokiam įvykiui prasidėjo dar 1915 metų pabaigoje. Vilniuje inteligentai susibūrė į vadinamąją lietuvių kuopą ir išrinko vykdomąjį komitetą.

L. Klimkos aiškinimu, buvo labai svarbu nustatyti tam tikrus santykius su okupacine vokiečių valdžia. „Nepamirškime, kad tai buvo okupuotas kraštas, kalbėti okupuotame krašte apie nepriklausomybę buvo labai sudėtinga ir rizikinga. Tai buvo tiesiog vaikščiojimas peilio ašmenimis. Kaip valdžia pažiūrės? Kaip išlaikyti tuos santykius, kad matytum pagrindinį siekį ir eitum link jo, o kartu nesukelti kažkokios priešpriešos su okupantais? Labai sudėtinga“, – primena profesorius.

Jo teigimu, tam tikra lietuvių savivalda ir vokiečiams buvo paranki bei toleruotina, nes taip buvo paprasčiau išlaikyti užimtą kraštą – ypač kai fronte situacija krypo jų nenaudai.

Išrinktąjį vykdomąjį kabinetą sudarė Antanas Smetona, Steponas Kairys, Petras Klimas, Jurgis Šaulys ir kunigas Juozas Stankevičius. Pasak L. Klimkos, šie žmonės visais įmanomais būdais ėmėsi viešinti nepriklausomybės idėją. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbti atsišaukimai į tautą, komiteto patikėtiniai važinėjo po visą kraštą, kviesdavo lietuvius organizuotis.

Tuo metu legali susirinkimų forma buvo parapijų žmonių susiėjimai prie bažnyčios. Profesoriaus teigimu, okupantai leisdavo parapijiečiams rinktis – vertino tokius susirinkimus abejingai.

„Reikėjo žadinti tautos pilietiškumą, kad paskui būtų galima drąsiai pasakyti savo siekį. Galima turbūt taip suformuluoti, kad tautos pilietiškumą žadino lietuviška spauda, Katalikų bažnyčia ir pradėjusios formuotis visuomeninės draugijos bei organizacijos“, – sako L. Klimka.

Be okupacinės valdžios

1917 metų vasarą jau buvo suformuotas būsimas konferencijos organizacinis komitetas. Pasak L. Klimkos, jis pradėjo rašyti rezoliucijų tekstus, sudarinėjo dalyvių sąrašus – kas galėtų susirinkti į konferenciją. Buvo nutarta kviesti maždaug po penkis atstovus iš kiekvienos apskrities, kurių Lietuvoje tuo metu buvo per 30.

„Įdomu, kad delegatai į konferenciją buvo renkami labai demokratiniais principais. Norėta, kad dalyvautų visų luomų, visų politinių srovių ir visų partijų žmonės“, – pasakoja profesorius.

Jo teigimu, okupacijos sąlygomis demokratiškų rinkimų nebuvo įmanoma organizuoti. Be to, tais laikais vyko karas ir susisiekimas buvo sudėtingas. Tad gyventojai buvo raginami iš savo tarpo atrinkti lietuviškai nusiteikusius žmones, kurie matytų lietuvių siekių galimybes, pritartų jiems. Anot L. Klimkos, net buvo pabrėžta, kad tautybė nėra svarbi – svarbu palaikyti nepriklausomos Lietuvos idėją.

Tačiau konferencijoje, nors ir tikėtasi, tautinių mažumų atstovai nedalyvavo. Jų buvo vėliau – Steigiamajame Seime. Nepaisant to, pasak profesoriaus, konferencijos rezoliucijoje paminėta, kad kultūrinė veikla būsimoje Lietuvos valstybėje tautinėms mažumoms garantuojama.

„Iš esmės lietuvių konferencija vyko kaip kviestinis suvažiavimas“, – sako L. Klimka.

Profesoriaus Liberto Klimka įsitikinimu, Vilniaus konferencijos datai reikėtų teikti ne menkesnę reikšmę nei 1918-ųjų vasario 16-ajai.

Profesoriaus Liberto Klimka įsitikinimu, Vilniaus konferencijos datai reikėtų teikti ne menkesnę reikšmę nei 1918-ųjų vasario 16-ajai.

Dar viena įdomi detalė, anot jo, kad jo nesutrukdė akivaizdus represijų pavojus.

„Visi delegatai galėjo būti uždaryti į kalėjimą, – pabrėžia pašnekovas. – Be to, šalyje nebuvo jokio susisiekimo – reikėjo vykti vos ne pėsčiomis, tad organizacinis komitetas nutarė moterų nekviesti į konferenciją, kad jos būtų saugesnės, nes kažkada turės užtikrinti Lietuvos tautos ateitį.“

L. Klimkos teigimu, labai sudėtingai, tačiau lietuviams pavyko pasiekti, kad konferencija vyktų už uždarų durų – kitaip tariant, kad konferencijoje nedalyvautų okupacinės valdžios atstovai. Tarp saviškių buvo galimybė viską aptarti atvirai, labai aiškiai – nereikėjo daryti reveransų okupacinei valdžiai.

Iš viso į Vilnių 1917 metų rugsėjo 18 dieną susirinko daugiau nei 200 tautos atstovų.

„Galima sakyti, kad tai buvo ir žymiausi, ir šviesiausi, ir veikliausi to meto krašto žmonės. Jų socialinė padėtis skirtinga, profesijos skirtingos“, – pasakoja L. Klimka.

Maždaug trečdalį atstovų sudarė katalikų dvasininkai, tiek pat buvo ūkininkų, dalyvavo nemažai mokytojų. Taip pat atvyko gydytojų, teisininkų, inžinierių, valdininkų, meno ir kūrybos žmonių. Didžioji jų dalis buvo inteligentai.

„Konferencijos pradžioje Jonas Basanavičius, kaip garbės pirmininkas, priminė visą istorinę potekstę, Vytauto Didžiojo laikus, valstybingumo pagrindus, istorinį jausmą, kad mes esame tautos istorijos tesėjai ir todėl tiesiog privalome išnaudoti tą istorinį šansą vėl atkurti nepriklausomą valstybę. Basanavičiaus žodis buvo labai įtaigus“, – mini L. Klimka.

Konkretūs žingsniai

Vilniaus konferencija vyko dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje buvusiame teatre, kur dabar įsikūręs Rusų dramos teatras.

„Ta konferencija vyko su dideliu pakilimu, salė buvo gražiai papuošta, – pasakoja mokslo istorikas. – Trispalvės dar neturėjome, tad vyraujančios spalvos ir kaspinėliai, kurie puošė delegatų švarkų atlapus, buvo žalia ir raudona. Salė buvo papuošta būsimos Lietuvos, kaip federalinės respublikos, herbais – Vyčiu ir Žemaitijos lokiu. Buvo manoma, kad taip gal bus įforminta būsimoji valstybė – prisimenant, kad Žemaitija kažkada sudarė atskirą administracinį vienetą.“

L. Klimkos žodžiais, nepriklausomybės idėja jau buvo tiek subrendusi, kad visos konferencijos rezoliucijos, nutarimai buvo priimami bemaž vienbalsiai, entuziastingai.

„Salėje tvyrojo pakili, šventiška nuotaika. Rezultatai – konferencija išrenka 20 žmonių Lietuvos tarybą ir suteikia jai įgaliojimus atlikti visus politinius žingsnius atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę etnografinėse lietuvių žemėse su sostine Vilniumi ir su demokratine santvarka. Numatyta, kad valstybės ateitį nustatys Steigiamasis Seimas“, – sako profesorius.

Įdomu, kad Taryba atstovavo labai įvairioms politinėms pažiūroms ir socialiniams sluoksniams. Mokslininko teigimu, kai kuriose rezoliucijose buvo paminėta, kad santykiai su Vokietija yra draugiški, tik galbūt reikės sudaryti muitų, valiutos, susisiekimo konvenciją. Tuo laiku erzinti okupantų nebuvo galima. Profesoriaus manymu, konferencijos dalyviai jau įsivaizdavo, kad netrukus turės nepriklausomą valstybę, nes buvo žengti labai konkretūs žingsniai ta linkme. Tai dviejų dešimčių žmonių Tarybai buvo konkrečiai pasakyta, kaip ir ką daryti, tačiau, atsižvelgiant į to meto realijas, reikėjo padaryti ir tam tikrus politinius žingsnius, išnaudoti atsivėrusias galimybes.

„Žinoma, visas tautinis atgimimas prie to vedė, ypač Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių veikla. Visas šis procesas buvo labai subrandintas. Konferencija tautos vardu išreiškė tą siekį ir išrinko tuos žmones, kurie turi tai įgyvendinti“, – sako jis.

Po konferencijos vyko labai intensyvus darbas. Dalyviai, išvažiavę į savo kraštus, nesėdėjo sudėję rankų, o kalbėjo su miestų, miestelių žmonėmis, supažindino juos su konferencijos priimtais nutarimais. Pasak L. Klimkos, Taryba gaudavo labai daug laiškų.

„Geroji žinia buvo visur sutinkama labai palankiai. Lietuvos Taryba gaudavo pareiškimų, laiškų, kur būdavo išsakomas veiklos palaikymas. Tai sustiprino dvasiškai. Taryba tada tikrai matė visos tautos palaikymą ir vykdė tautos valią“, – sako jis.

L. Klimka primena: nepriklausomybės siekis, viltis, kad kraštas kažkada gyvens vadovaudamasis savo galva, pleveno jau seniai ir to įrodymas yra per visą XIX amžių ir net anksčiau buvę sukilimai – 1794-ųjų, 1831-ųjų, 1863 metų.

„Tai turėtų mus ir šiandien įpareigoti savo valstybei vis padaryti kažką gero, stiprinančio jos pamatus, jos visą rūmą. Man atrodo, mūsų istorikai per mažai kalba apie konferenciją. Būtent 1917 metais pasakyti esminiai dalykai, o 1918 metų vasario 16-oji buvo formalumas. Tiesa, labai reikšmingas, bet tautos valia, manyčiau, išsakyta rugsėjo 18-ąją. Manyčiau, kad reikėtų šią datą sureikšminti, kad ir jaunimas žinotų, pajaustų tą siekio dvasią“, – svarsto L. Klimka.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų