LCVA nuotr.

Svarbiausią dokumentą pasirašė naktį

Svarbiausią dokumentą pasirašė naktį

Devintojo dešimtmečio pabaiga – dešimtojo pradžia Lietuvoje pažymėta įvykiais, leidusiais pasiekti pagrindinį tautos tikslą tapti nepriklausomai.

1989-ieji ir 1990 metai į Lietuvos istoriją stambiu šriftu įrašyti ir dėl rinkimų, kurie vyko kitaip, nei anksčiau. Rinkimai į Sovietų Sąjungos parlamentą vadinami bene pirmaisiais demokratiniais rinkimais. Be to, juos laimėjo Sąjūdžio iškelti žmonės.

Komunistų viltys nepasiteisino

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė pasakoja, kad 1989-ųjų rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą buvo vykdomi pagal visiškai naują principą nei iki tol. Pasak istorikės, nuo 1988 metų aukščiausiu Sovietų Sąjungos valstybinės valdžios organu tapo liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 2 250 deputatų. 750 deputatų išrinkta nuo teritorinių apygardų, 750 – nuo nacionalinių teritorinių apygardų ir dar 750 – nuo visuomeninių organizacijų.

Buvo numatyta, kad suvažiavimas rengs savo posėdžius kartą per metus, galės svarstyti ir spręsti bet kurį klausimą, priklausantį Sovietų Sąjungos kompetencijai. Tačiau, pasak istorikės, buvo nustatyta, kad suvažiavimas negalės imtis kasdieninės įstatymų leidybos, tvarkomosios ir kontrolės veiklos. Šias funkcijas turėjo vykdyti suvažiavimo iš deputatų išrinkta nuolat veikianti Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba. Ji susidėjo iš dvejų rūmų: Sąjungos tarybos ir Tautybių tarybos.

Šie rinkimai Lietuvos žmonėms buvo labai svarbūs. Jų metu reikėjo išrinkti asmenis, turėjusius atstovauti Lietuvai Maskvoje.

„Siekis būti savarankiškiems, patiems tvarkyti savo krašto reikalus stiprėjo. Remdamasis rinkimais ir įstatymais, Sąjūdis tikėjosi gauti daugiau savarankiškumo nuo Sovietų Sąjungos ne kovodamas su ja, o padėdamas suformuoti tobulesnį jos administracinį aparatą“, – sako ji.

Pasak istorikės, demokratijos plėtojimosi sąlygomis tai buvo pirmieji rinkimai, kuriuose galėjo dalyvauti ir kitų pažiūrų kandidatai. Iki tol kandidatus galėjo siūlyti tik komunistų partija ir jos kontroliuojamos visuomeninės organizacijos.

„Rinkimai būdavo butaforiniai – iškeliamas vienas kandidatas, nesuteikiant alternatyvaus pasirinkimo, o ir rezultatai  klastojami“, – pasakoja E. Juškienė.

Tai buvo paskutiniai tokie rinkimai, kur atskirai buvo renkami deputatai nuo visuomeninių organizacijų. Rinkimų agitacija buvo kiek kitokia nei ankstesniais kartais: naudoti plakatai, bukletai, agitaciniai lapeliai, reklaminiai automobiliai, rengti mitingai.

Muziejininkės teigimu, nepasiteisino lūkesčiai, kad Sąjūdis pasitenkins patariamuoju balsu ir nesikėsins į valdžią. Jau juridiškai įregistruotas Sąjūdis rinkimams kruopščiai ruošėsi. E. Juškienė pasakoja, kad Sąjūdžio Panevėžio taryba nuolat koordinavo savo veiksmus su vilniečiais, organizavo susitikimus su kandidatais, rūpinosi reklama. O komunistų partija jau nebesugebėjo kontroliuoti kandidatų kėlimo.

Praėjusių dešimtmečių sandūroje lietuvių siekis būti savarankiškiems, patiems tvarkyti savo krašto reikalus, stiprėjo su kiekvienu Sąjūdžio mitingu, su kiekviena naujai iškelta trispalve. LCVA nuotr.

Praėjusių dešimtmečių sandūroje lietuvių siekis būti savarankiškiems, patiems tvarkyti savo krašto reikalus, stiprėjo su kiekvienu Sąjūdžio mitingu, su kiekviena naujai iškelta trispalve. LCVA nuotr.

Balsavo aktyviai

Istorikė pasakoja, kad visuomenei buvo patrauklesnė Sąjūdžio rinkimų programa. Sąjūdžio atstovus Panevėžyje, kaip ir kitur, iškėlė gerokai didesnis kolektyvų skaičius. Tad 1989 metų rinkimuose susidūrė dvi pagrindinės jėgos: Lietuvos komunistų partija ir Sąjūdis, apie savo apsisprendimą siekęs iš Maskvos tribūnos kalbėti ne tik Sovietų Sąjungos žmonėms, bet ir visam pasauliui.

„Anksčiau ėjome tik balsuoti, dabar einame rinkti“ – atspindėjo panevėžiečių nuotaikas miesto laikraštis. Tuo laikotarpiu piliečių rinkimų aktyvumo vidurkis buvo gana aukštas – atėjo balsuoti 79 procentai užregistruotų rinkėjų“, – pasakoja E. Juškienė.

Ji sako, kad į SSRS liaudies deputatus panevėžiečiai siūlė miestui gerai žinomus žmones.

Panevėžiečių kandidatai buvo tuometis Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Bečelis, tuometės 7-osios vidurinės mokyklos direktorė Irena Kačinskienė, Kėdainių rajone gyvenęs Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto direktorius Antanas Būdvytis, vilniečiai, Sąjūdžio iškelti žmonės: žurnalistas Vitas Tomkus ir profesorius Vytautas Landsbergis.

Tuometis miesto laikraštis „Panevėžio tiesa“ rašė, kad Panevėžio nacionalinėje teritorinėje 245-oje rinkimų apygardoje kandidatai į deputatus buvo J. Bečelis ir V. Landsbergis, Panevėžio teritorinėje  691-oje rinkimų apygardoje kandidatavo A. Būdvytis, I. Kačinskienė ir V. Tomkus.

Panevėžyje ne kartą vyko susitikimai su kandidatais į TSRS liaudies deputatus.

„Tai buvo pirmas didysis komunistų partijos pralaimėjimas. Sąjūdis pajuto savo jėgą ir tai paskatino vieningai veikti toliau.“

E. Juškienė, istorikė

Kelti reikalavimai

Rinkimai vyko Velykų sekmadienį – kovo 26-ąją. Pasak E. Juškienės, juos, aišku, laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai, gavę didžiąją dalį balsų.

„Tai buvo pirmas didysis komunistų partijos pralaimėjimas. Sąjūdis pajuto savo jėgą ir tai paskatino vieningai veikti toliau“, – pažymi muziejininkė.

Atstovauti Lietuvos interesams Maskvoje panevėžiečiai išrinko Sąjūdžio remtus žmones Vitą Tomkų ir profesorių Vytautą Landsbergį. Bet, pabrėžia istorikė, jie deputatams kėlė savo reikalavimus. Pavyzdžiui, susirinkime, vykusiame tuometėje 9-ojoje vidurinėje mokykloje, išrinktieji sulaukė ne vieno už juos balsavusių panevėžiečių priesako. Tarp jų – raginti gerbti Lenino vadovaujamos vyriausybės 1920 metų liepos 12 dieną pasirašytą taikos sutartį tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Taip pat siekti, kad būtų pripažinti neteisėtais ir oficialiai pasmerkti Stalino bei Hitlerio sandėriai, 1940 metais įvykdyta nepriklausomos Lietuvos aneksija.

Dar vienas priesakas buvo aiškinti, kad teisingi Lietuvos santykiai su Sovietų Sąjunga ir jos narėmis turi būti grindžiami sutartimis, pasisakyti, kad respublikos įstatymai viršesni, kovoti dėl Lietuvos ekonominės ir politinės nepriklausomybės, raginti kuo greičiau atsisakyti vaikų ir jaunimo organizacijų partinės monopolijos ir panašiai.

Kovo 11-ąją Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarai prisimena kaip ypatingiausią gyvenimo ir visuotinės euforijos akimirką. LCVA nuotr.

Kovo 11-ąją Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarai prisimena kaip ypatingiausią gyvenimo ir visuotinės euforijos akimirką. LCVA nuotr.

Didele balsų persvara

Rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą vyko kone po metų – 1990 metų vasario 24 dieną. Pirmasis posėdis įvyko kovo 10-ąją, o paskutinis – 1992 metų lapkričio 11-ąją. Juose taip pat varžėsi komunistų partijos ir Sąjūdžio žmonės. Sąjūdžio pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, Lietuvos komunistų partija deklaravo Lietuvos suverenitetą SSRS atžvilgiu. Kaip ir rinkimuose į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, šiuos rinkimus laimėjo Sąjūdžio žmonės.

Kaip minėta, nauja Aukščiausioji Taryba darbą pradėjo 1990 metų kovo 10 dieną, o jau kovo 11-ąją atkurta nepriklausoma valstybė.

Tądien priimta labai daug svarbių šaliai dokumentų. Konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatams suteikta teisė atkurti valstybingumą. Taip pat pakeistas pavadinimas – nebeliko TSR. Buvo priimtas įstatymas dėl valstybės pavadinimo, herbo, nacionalizuotas visas Sovietų Sąjungos turtas, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir kita.

Aukščiausiosios Tarybos pirmininku per visą jos darbo laiką išrinktas Vytautas Landsbergis.

Vėlų kovo 11-osios vakarą absoliučia balsų dauguma – 124 balsavus už, 6 susilaikius – priimtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas.

Panevėžietis Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Liaučius sako, kad buvo išrinktas Panevėžyje, Pilėnų apygardoje. Toje pat apygardoje kartu su juo kandidatavo du komjaunimo komiteto kandidatai ir vienos gamyklos vadovas. J. Liaučius sako gavęs daugiau nei 60 procentų balsų.

„Tada Sąjūdis buvo populiarus. Tai vienas dalykas. Antras dalykas – čia Pilėnai, katedra ir visa kita. Matyt, poveikis buvo“, – svarsto jis.

Dar prieš pirmąjį Aukščiausiosios Tarybos posėdį vyko intensyvus darbas. J. Liaučius pasakoja, kad likus maždaug pusantros savaitės, visi buvo sukviesti ir iš JAV atvykę lietuviai beveik kasdien mokė, ką reiškia būti ten, kaip vyksta įstatymų leidyba ir panašių dalykų. Jis pamena, kad, pagrindiniai baziniai dokumentai buvo priimami skubiai. Tikslas buvo skelbti nepriklausomybę. Visi tą žinojo ir dirbo ta linkme. Apie tai žinojo ir KGB.

„Neturėdami nei armijos, nei nieko ėjome va bank. Sąjūdis buvo kaip peliukai prieš gigantą, prieš atominę, tokią didžiulę valstybę. Ėjome kaip į ugnį“, – J. Liaučius sako, kad siekti tokio tikslo buvo rizikinga.

Pasak jo, buvo pasirinkta taktika, kad viską reikia daryti viešai, kad pasaulis matytų, reaguotų, remtų, ypač užsienio lietuviai. Ir buvo sulaukta didžiulės moralinės ir kitokios paramos. Buvo ir nuostata nesitraukti nė per žingsnį – nepristabdyti numatytų teisės aktų, jų neatšaukti ir panašiai.

Kelią link nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės narys, signataras Jonas Liaučius vadina „ėjimu va bank“. „Sąjūdis buvo kaip peliukai prieš gigantą, prieš atominę, tokią didžiulę valstybę. Ėjome kaip į ugnį“, – prisimena. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Kelią link nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės narys, signataras Jonas Liaučius vadina „ėjimu va bank“. „Sąjūdis buvo kaip peliukai prieš gigantą, prieš atominę, tokią didžiulę valstybę. Ėjome kaip į ugnį“, – prisimena. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Ilgas kelias

J. Liaučius pasakoja, kad jo paties pažadinimas siekti nepriklausomybės prasidėjo dar maždaug 1970 metais Estijoje.

Būsimiems teisininkams, geriausiai pasirodžiusiems per egzaminus, buvo skirtas autobusas nemokamai nuvažiuoti  į Taliną. Vakarą praleido su estais. Pastarieji kalbėjo, kad reikia galvoti apie vadavimąsi iš jungo. Pasak signataro, tuomet šiek tiek suprato, ką sakydavo tėvai po karo.

„Ypač mano tėvas. Mūsų šeimą norėjo išvežti, bet dėl vieno atsitiktinumo likome neišvežti“, – sako jis.

Estijoje patyrus pirmą tokį krikštą, antrasis laukė po kelerių metų, kai vasarą J. Liaučius keliems mėnesiams buvo paimtas atlikti karinę prievolę. Tuomet siaurame rate taip pat kalbėtasi apie atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. Jau vėliau, vienam Sąjūdžio kūrėjų Arvydui Juozaičiui atvykus į Panevėžį sakyti kalbos, po visko su juo pasikalbėjo. Neformaliai aptarta, kad ir Panevėžyje reikėtų steigti Sąjūdžio grupę. Pasak J. Liaučiaus, Panevėžys buvo ketvirtas, kur tokia grupė įsisteigė. Pirmininku tapo Egidijus Jarašiūnas, o pavaduotojais – J. Liaučius ir Gintaras Šileikis.

Darbo netrūko – rūpintasi tiek aplinkosauga, tiek tam tikrų objektų, pastatų grąžinimu, kitais dalykais. Pavyzdžiui, ligoninė Berčiūnuose prie Sanžilės be leidimų buvo pradėjusi statyti sanatoriją, statybas pavyko sustabdyti. Ant Juozo Miltinio dramos teatro iškėlė Trispalvę.

Euforija, įsiminusi visam gyvenimui

Prisimindamas lemtingąją kovo 11-ąją, J. Liaučius sako, kad ir formaliai, ir neformaliai buvo  pasakyta skubėti, nes reikėjo priimti daug teisės aktų. Reikiami tekstai jau buvo beveik sudėlioti. Reikėjo tik balsuoti.

„Buvo labai skubota viskas, dienotvarkė buvo perkrauta“, – sako jis.

Paskutinis tą dieną priimtas dokumentas buvo Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. Visa tai vyko jau gerokai po dešimtos vakaro. „Ten buvo tik euforija. Nežinau, kas gali būti gyvenime ypatingesnio“, – sako J. Liaučius.

Buvo iškelta Trispalvė, paslėpti sovietiniai simboliai. Pasak signataro, parlamentarai ilgai stovėjo, skandavo.

Jo manymu, dabartinė situacija rodo, kad Lietuva per daug „užsižaidė su nepriklausomybe“. „Mes nepadarėme to, ką estai padarė vėliau, o latviai padarė iškart paskelbę nepriklausomybę. Jie atskyrė komunistų partiją nuo dalyvavimo valstybės valdyme“, – sako J. Liaučius, primenantis, jog kaimyninėse šalyse priimtas desovietizacijos įstatymas.

„Jie negali įeiti į valstybinę struktūrą, nes dalyvavo priešingoje pusėje ilgą laiką. Tai moraliniu ir teisiniu požiūriu būtų buvę labai teisinga, deja, Sąjūdis išsisluoksniavo grupelėmis“, – apgailestauja jis.

Signataro teigimu, tuomet buvę partiniai veikėjai, anksčiau ilgą laiką atstovavę sovietinei valdžiai, net galbūt dalyvavę pokario įvykiuose, klausę Maskvos įsakymų, važinėję „Volgomis“, būtų buvę neprileisti prie valdžios.

Komentarai

  • LIANZBERGAS – mūsų dievas

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į Na ką gi komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų