Garsaus partizano Jono Čeponio sūnus Algis Čeponis sako, jog visą gyvenimą didžiavosi tuo, jog yra tremtinių vaikas, – net ir laikais, kai tokius biografijos faktus buvo įprasta slėpti. V. Bulaičio nuotrauka

Sunkus kelias namo

Sunkus kelias namo

Išgyvenę nepaprastai sudėtingomis sąlygomis, gimtajame krašte valdžios buvo nelaukiami, į Lietuvą grįžę tremtiniai visomis išgalėmis kabinosi į gyvenimą

Ištremtiems, įkalintiems, svetur prabuvusiems ne vienerius metus, mirus Josifui Stalinui, pagaliau nušvito viltis sugrįžti namo. Deja, tas kelias buvo itin komplikuotas. Lietuvoje daugelio namų jau nebelikę – nugriauti ar atiduoti svetimiems, turto taip pat. Įsidarbinti ir susirasti būstą sudėtinga. Be to, ir grįžti į savo kraštą daugeliui buvo nevalia, tad teko kurtis aplinkinėse valstybėse.

Vieni skatino, kiti stabdė

Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas pasakoja, kad Sovietų Sąjungoje destalinizacija prasidėjo vos ne iš karto po J. Stalino mirties 1953 metų kovą. Tik šis procesas tuo metu buvo kiek kitokių formų nei vėliau. Jau tų metų pavasarį de facto įvyko masinis kalinių paleidimas – paleista daugiau nei milijonas kalinių. Tiesa, jie buvo bausti daugiausia už kriminalinius nusikaltimus – amnestija politinių kalinių beveik nelietė. Pasak istoriko, pradėta formuoti politika, ką daryti su likusiais, tai yra politiniais, kaliniais.

„Buvo įvesta tokia jų segregacija, kad tie kaliniai, kurie nepriklauso nepatikimoms tautoms, tokioms kaip, pavyzdžiui, lietuviai, gali būti paleisti“, – pasakoja A. Anušauskas.

Beje, likusieji kaliniai pradėjo bruzdėti – kilo ne vienas sukilimas. Tuo metu vyko ir kiti pokyčiai. Dėl Lavrentijaus Berijos veiksmų įvykdyti tam tikri struktūriniai pokyčiai. Pavyzdžiui, panaikinta Valstybės saugumo ministerija – sujungta su Vidaus reikalų ministerija, mažintos saugumo struktūros, kito KGB struktūra ir panašiai. Pasak istoriko, galiausiai pasiektas etapas, kai 1956 metais vykusiame Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavime konstatuoti faktai apie J. Stalino asmens kultą. Tokie įvykiai sukėlė visą politinių padarinių seką, iš esmės sukrėtusią Sovietų Sąjungą.

A. Anušauskas pasakoja, kad masinis politinių kalinių grįžimas iš Gulago lagerių vyko maždaug 1956 metais. 1960 metais Gulagas, prievartinio darbo sistema, buvo panaikintas. Tremtiniai į Lietuvą pradėjo grįžti 1954 metais, tačiau pasipriešinimas šiam procesui buvo didžiulis.

„Lietuvos atveju, kaip žinoma, stalinistas Antanas Sniečkus nepaprastai priešinosi toms permainoms. Lietuvoje jos buvo įgyvendintos keleriais metais vėliau ir, tiesą sakant, labai spaudžiant Maskvai“, – sako, kad tuometinė vietos valdžia visai nepageidavo susigrąžinti tremtinius namo, istorikas.

Pasak jo, dėl tremtinių grįžimo buvo palikta spręsti marionetinėms respublikoms, jų valdžia. Kiekvienoje buvo sudaryta reabilitacinė komisija. Lietuvoje jai vadovavo Kazys Preikšas ir komisija, anot A. Anušausko, sabotavo darbą. Lietuviai tremtiniai nebuvo paleidžiami iš tremties vietų, kol to 1958 metais ėmėsi Maskva.

„Lietuviai, kurių tarp visų tremtinių tebuvo1,5 procento, staiga pradėjo sudaryti, jei neklystu, 35 procentus visų likusių tremtinių. Buvo direktyva nuleista iš viršaus, ir paleido absoliučiai didžiąją dalį tremtinių. Netgi tokiu atveju A. Sniečkus išsikovojo išlygą – dar keletas tūkstančių žmonių, kurie priklausė aktyviajam pasipriešinimui arba prieškario Lietuvos politiniam elitui, buvo paleisti tik 1963 metais“, – pasakoja, kad pačiai Maskvai teko imtis paleidinėti tremtinius, istorikas.

Grįžtantieji susidūrė ir su nemenkais draudimais. Pavyzdžiui, nebuvo galima sugrįžti į savo šalį, tačiau dalis žmonių to nepaisė. Pasak A. Anušausko, žmonės stengėsi grįžti aplinkiniais keliais, ieškojo įvairiausių būdų įsidarbinti, įsikurti. Tiesa, dalį žmonių valdžios institucijos išvydavo – kelis šimtus buvo vėl grąžinę į tremties vietas, bet grįžimo procesas buvo neišvengiamas. Yra žinoma, kad paskelbus, jog tam tikros asmenų grupės gali laisvai elgtis, gyventi, kur nori, dalis Baltijos šalių gyventojų metė tremtyje užgyventą turtą ir parskubėjo namo.

Pasak A. Anušausko, galima sakyti, kad destalinizacija iš esmės pasibaigė su Nikitos Chruščiovo nušalinimu 1964 metais. Jo teigimu, vėliau prasidėjo visai kiti procesai. Leonido Brežnevo valdymo metais įvyko tam tikras J. Stalino kulto atgaivinimas.

„Bent jau istorijoje – vizualiniuose menuose, vaidybiniuose filmuose. L. Brežnevo laikais buvo tam tikras grįžimas atgal“, – sako istorikas.

Griuvus stalinizmui, visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo masiniai politinių kalinių grįžimai iš lagerių. Tačiau Lietuvoje tremtiniai buvo itin nelaukiami, tad šis procesas vėlavo keliais metais ir pajudėjo tik Maskvai spaudžiant. GULAGO muziejaus „Perm-36“ nuotrauka

Sunki pradžia

Tremtinių ir politinių kalinių šeimų patirtys sugrįžus į gimtąjį kraštą labai įvairios. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio filialo valdybos pirmininkas Algis Čeponis pasakoja gimęs tremtyje Buriatijoje, tačiau po J. Stalino mirties praėjus daugiau nei dešimtmečiui. Tad buvo per mažas prisiminti grįžimą į Lietuvą, tačiau daug apie tai girdėjęs iš tėvų. Jo tėvas, garsus partizanas Jonas Čeponis, dešimt metų prabuvęs lageryje, dar penkiolikai buvo ištremtas į Buriatiją. Su žmona susipažino tremtyje. Ten gimė ir vaikai. Pasak A. Čeponio, mama su vaikais galėjo grįžti namo gerokai anksčiau – jau buvo reabilituota, o tėvui tremtyje reikėjo išbūti iki maždaug 1972 metų. Nepaisant to, nenorėdama išsiskirti dar ne vieneriems metams, visa šeima vis dėlto grįžo į Lietuvą. Pasak A. Čeponio, tėvas išvyko savavališkai – būti tremtyje jam buvo likę dar nemažai metų.

„Kai grįžo, niekas nenorėjo priimti šeimos su keturiais mažais vaikais nei gyventi, nei dirbti. Nelengva buvo“, – pasakoja jis.

Lietuvoje niekas neleido prisiregistruoti, tad tėvas rašė raštus tuometinei aukščiausiajai šalies valdžiai ir šiaip taip po netrumpo laiko gavo leidimą registruotis. Tiesa, raginamas išvykti ir gąsdinamas, kad niekas čia neregistruos nei jo paties, nei šeimos, ir pats pagrasino milicininkams rasiantis kokį ginklą – esą vėl teks eiti į mišką.

Jaunai šeimai su mažais vaikais įsikuriant daug pagelbėjo kiti tremtiniai ir politiniai kaliniai. Pasak A. Čeponio, visi vieni kitiems labai pagelbėjo ir visą gyvenimą jie užėmė svarbią vietą, daug bendraujama tarpusavyje.

Jis pasakoja, kad pradžioje šeima apsigyveno prie Šiaulių. Priėmė kolūkio pirmininkas, buvęs vadinamasis stribas. Tuo metu labai trūko specialistų, tad reikėjo galinčiųjų dirbti. A. Čeponis pasakoja, kad šeimai buvo duota ir kur gyventi – vienkiemyje, ištremtų žmonių namuose. Jis sako juos šiek tiek pamenantis – žiemą buvę labai šalta ir švilpė vėjai: namas, netekęs šeimininkų, prieš tai ėjo iš rankų į rankas ir buvo nugyventas.

Pasak A. Čeponio, tėtis kilęs iš Pasvalio rajono, tačiau niekas neleido į tas vietas grįžti.

„Net kalbų nebuvo, kad ten galima grįžti“, – sako jis.

Be to, namai buvo sugriauti. Mamos namų taip pat jau nebebuvo.

Antspaudo neuždėjo

Ne vienam grįžusiajam iš Sibiro tarsi buvo uždėtas antspaudas: tremtinys, tremtinio vaikas, trukdęs įsidarbinti, siekti mokslo ir panašiai. Pasak A. Čeponio, jam pasisekė – bent to patirti neteko.

„Dėl tremties nejutau nieko. Aš net didžiavausi tuo, nes tėvas niekada to neslėpė“, – sako jis.

Pasak A. Čeponio, ateityje gal kiek atsiliepė tolesnis tėvo politinis gyvenimas. Vaikai šeimoje buvo auklėjami tautine, patriotine dvasia. Jis pats augdamas nebuvo nei spaliukas, nei pionierius.

Broliui, seseriai, kurie jau lankė pradines klases, sugrįžus teko adaptuotis mokykloje – Buriatijoje lankė rusų mokyklą, tad grįžus į Lietuvą sunkiai sekėsi mokytis lietuvių kalba.

A. Čeponis pamena, kad maždaug devintojo dešimtmečio pradžioje jį patį kurį laiką tampė KGB, tačiau ne dėl tėvų tremtinių, o dėl paties rašytų atsišaukimų. Tuomet gąsdino, kad neįstos į aukštąją mokyklą, tačiau tai tebuvo gąsdinimai.

„Mama sakė: susidėsi su KGB, verbuos tave. Jeigu pasiduosi – nebe mano sūnus“, – iki šiol pamena tuomet mamos pasakytus žodžius jis.

Iš miškų glūdumos

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko Gvido Rutkausko šeimos istorija kiek kitokia.

Jis pasakoja gimęs Tomsko srityje, o į Lietuvą grįžęs šešerių ir jau puikiai viską pamenantis. Abu tėvai ištremti iš mokyklos suolo – vienas iš Panevėžio, kitas iš Anykščių. Tad susipažino ir šeimą sukūrė jau Sibire.

G. Rutkausko tėvai tremtin pateko už tai, kad šeima turėjo daug žemės. Senelis, ilgus metus gyvenęs ir dirbęs JAV, grįžęs nusipirko 100 hektarų žemės, mamos brolis buvo partizanas – to visiškai pakako artimiesiems ištremti.

Iš tremties grįžusi Rutkauskų šeima atvažiavo į Vilnių – daugiau nebuvo kur. Senelė, mirus vyrui, ištekėjo antrą kartą, tad vaikai turėjo skirtingas pavardes. Pirmojo vyro vaikai liko Lietuvoje, o visi kiti, turėję tą pačią pavardę, buvo ištremti – iš viso trys dešimtys giminaičių.

„Kartais, kai pasakoji, nepatiki žmonės, kad taip gali būti. Kai grįžti iš miškų nieko nematęs, pamatai atvažiuojant mašiną, pamoji ranka ir įsėdi į ją, jautiesi labai neįprastai. Buvome nematę nieko: nei namų, nei mašinų, nei gatvių. Kaip kokiam Tarzanui, atvežtam į gyvenamą vietą, – viskas keista“, – išplėštą iš Sibiro tolybių vaikystę prisimena G. Rutkauskas.

Deja, lietuvių patirtys Sibire neapsiribojo vien tremtinių gyvenimu. G. Rutkausko tėvas ten dar buvo patekęs į kalėjimą – gavo trejus metus už pabėgimą. Tuomet du vaikinai ir mergina spruko į Lietuvą – norėjo Panevėžyje baigti gimnaziją. Antrą kartą byla sukurpta kaip tėvynės priešui, skyrė dešimt metų. Tačiau po J. Stalino mirties viso laiko neteko kalėti.

„Savo tėvą pirmą kartą pamačiau šešerių metų – traukinių stotyje, – prisimena G. Rutkauskas, – tėvas buvo įkalintas vos jam gimus. – Ėjome su mama pasitikti. Sako, tėvelis ateina. Bėgu pasitikti, bet nežinau kuris. Žiūriu – vienas su didžiuliu lagaminu mediniu, iš lentų sukaltu. Ir ranką lyg ištiesė… Galvoju, šitas. Toks buvo susitikimas su tėvu.“

Tremtinių palaikų pargabenimas iš Igarkos į Lietuvą 1989 metais (www.limis.lt/ ©Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro krašto muziejus). Nežinomo fotografo nuotrauka

Nematomas štampas

Grįžusiems tremtiniams, G. Rutkausko pasakojimais, nebuvo nei darbo, nei ką valgyti, nei kur gyventi. Kiek galėdami padėjo likę Lietuvoje giminės, tačiau ir jiems nebuvo lengva.

Rutkauskų šeima gyveno miškuose prie Neries, o mama dirbo nelegaliai fabrike. Tėvui grįžus iš kalėjimo, sunkiai, tačiau gavo registraciją pas pažįstamus.

„Kratėsi tremtinių, kaip kažkokių raupsuotųjų. Bijojo visi, kad paskui užsitrauks nelaimę, – supranta G. Rutkauskas. – Mano tėvai taip ir neprasigyveno, – pridūrė. – Darbo nebuvo, pensijų neužsidirbo, o ir dirbo pačius prasčiausius, menkai atlyginamus darbus.“

Tremtinių vaikams nebuvo lengva ir mokykloje.

„Sibiras mums, tremtinių vaikams, prasidėjo tada, kai grįžome į Lietuvą“, – atvirai sako G. Rutkauskas. Mat tokie vaikai rusiškai kalbėjo geriau nei lietuviškai, nes lietuvišką šnektą turėjo galimybę girdėti tik namuose – visur kitur tekdavo bendrauti rusiškai. Be to, jautė ir mokytojų panieką. Pasak pašnekovo, vadindavo juos ir „buržujais“, neišprususiais, varydavo atgal, kur gimę. Toks klasėje, pasak G. Rutkausko, buvo ne vienas.

Tremtinių vaikas nebuvo renkamas klasės seniūnu, vėliau ekskursijos į užsienį taip pat buvo uždraustos – tėvynės priešas, nepatikimas.

„Tu esi antrarūšis žmogus. Ir tai tęsėsi beveik iki nepriklausomybės atkūrimo“, – sako karjerą sovietmečiu daręs ir mokslinį darbą dirbęs vyras, tačiau aukštesnes pareigas pradėjęs eiti tik Lietuvai vėl tapus laisvai.

G. Rutkausko teigimu, tremtiniams ir jų vaikams teko gyventi gniaužiant savyje skaudulius ir tarsi pažymėtiems nematomu štampu „Iš Sibiro“. Tai buvo paženklinimas, kurio niekas nematė, tačiau visi žinojo ir jautė jį esant.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų