Šaltinių teigimu, iš dabar leidžiamų laikraščių 1924-aisiais gimęs „Panevėžio balsas“ yra trečias seniausias visoje šalyje. Pirmosios dar 1909 metais pasirodė „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“ pradėtas leisti 1917-aisiais. V. Bulaičio nuotrauka

Spaudos žodžio galia

Spaudos žodžio galia

Prieš 100 metų atkurta nepriklausoma Lietuva susidūrė su daugybe iššūkių, tačiau idėja turėti savo valstybę ir būti laisviems buvo galingesnė, o galios jai suteikė ir to meto spauda.

Dienraščiui „Panevėžio balsas“ ši Vasario 16-oji taip pat ypatinga: laikraštis pradeda jubiliejinius – 95-uosius leidimo metus.

Pirmasis miesto laikraščio numeris pasirodė 1924 metų vasario 16-ąją. Nors skirtingais pavadinimais, tačiau tęsęs savo veiklą iki šių dienų, leidinys augo kartu su ištisomis panevėžiečių kartomis.

Nėra žinoma, kas finansavo pirmųjų „Panevėžio balso“ numerių leidimą, kam pirmiausia į galvą atėjo mintis, kad Panevėžiui reikia savo spaudos leidinio. Tik žinoma, kad idėja leisti laikraštį kilo dar 1919 metais, tačiau kurį laiką dėl sunkių sąlygų nebuvo įgyvendinta.

Atkuriant valstybę, spauda taip pat suvaidino svarbų vaidmenį. Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto profesorius Andrius Vaišnys, „Panevėžio balsui“ sutikęs papasakoti apie spaudos patirtis iki ir po Vasario 16-osios, teigia, jog kiekviena visuomenės karta turi savas „medijas“. Dėl šios priežasties geriausiai susikalba tie, kurie augo skaitydami tas pačias knygas, laikraščius.

„Net jei aplinkybės buvo nepalankios – tarkime, spaudos draudimo laikotarpiu, kai Lietuvos visuomenė iš esmės galėjo skaityti tik rusiškai leidžiamą spaudą, ar sovietmečiu, kai, net nepriklausomai nuo kalbos, legali to paties leidėjo – Komunistų partijos – visa žiniasklaida buvo panašaus turinio. Bet abiem laikotarpiais buvo gyventojų, kurie rasdavo draudžiamos informacijos – ar slapta mokėdami už lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, atgabenamą iš anapus Nemuno, ar klausydamiesi Vakarų radijo stočių. Todėl teisė ir reali galimybė laisvai gauti dominančias žinias yra vertybinis vienis, iškovotas kartų. Taigi ir džiaugdamiesi prieš šimtmetį paskelbtu Nepriklausomybės aktu turime žinoti, kad iš tikrųjų valstybės atkūrimo istorijoje „pirma buvo Žodis“, tik paskui – sprendimas. Vasario 16-osios idėjos link visuomenė pradėta vienyti besirengiant Vilniaus konferencijai ir tuo tikslu įkūrus „Lietuvos aidą“, leistą kas antrą dieną: Jonui Basanavičiui, Antanui Smetonai, Petrui Klimui be laikraščio badmiriaujančioje pokario Lietuvoje, vokiečių okupacinėmis sąlygomis nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kaip kitaip pasiekti namų ūkius, kuriuose virdavo diskusija ir apie tapatumą – ne tik apie duoną. Tada, kai būriais ir pavieniui lietuviai pradėjo grįžti iš Rusijos miestų – Peterburgo, Maskvos, Kazanės, atsigavo politinė veikla, kuri be spaudos juk neįmanoma. 1917 metų vasarą ir rugsėjį išvis nebuvo leidžiama jokia lietuviška periodinė spauda, užtat Vilniuje buvo Martyno Kuktos spaustuvė ir joje, gavus iš Vokietijos ministerijos leidimą, pradedamas spausdinti „Lietuvos aidas“. Kam jis buvo reikalingas?

Profesorius A. Vaišnys

„Tikimės stosiant ant griuvėsių naują gyvatą, nebepanašią į tą, kuri buvo prieš karą“, – rašo pirmame numeryje oficialusis redaktorius A. Smetona.

Kokį to laikotarpio Lietuvos paveikslą turėtume be kronikos žinių apie įvykius, jei nebūtų laikraščio? Jei jo nebūtų, nebūtų pavykę visuomenės taip išjudinti ir sudominti Vilniaus konferencijos, o paskui – Lietuvos Tarybos ir pirmosios Vyriausybės sprendimais. Taip, kaip 1905-aisiais, įgyvendinant Didžiojo lietuvių susirinkimo idėją, tam tikrą misiją atliko pirmasis – „Vilniaus žinių“ dienraštis, taip „Lietuvos aido“ redaktoriai – A. Smetona, P. Klimas, J. Tumas-Vaižgantas parodė esą ir lietuviškos žurnalistikos gaivintojai. Tik 1918–1919 metais atsirado daugiau politinės, netrukus – ir kultūros, meno spaudos“, – pasakoja jis.

A. Vaišnio teigimu, spaudos vaidmens svarbą patvirtina faktas, kad bene visi Lietuvos tarybos nariai, išskyrus Joną Vailokaitį, buvo leidėjais, publicistais, politinių naujienų redaktoriais.

„Ir jau be išimčių tai galima pasakyti apie visus pagrindinius Lietuvos Respublikos pirmuosius asmenis 1918–1940 metais; jų jaunystės veikla – rašymas ir redagavimas išmokė perprasti auditorijos poreikius. Kita vertus, caro vyriausybių primesti įvairiems imperijos regionams viešo žodžio (ne tik spaudos) ribojimai įskiepijo šioms asmenybėms tokią patirtį, kurios mūsų valstybės kūrėjai, deja, negalėjo atsikratyti. Todėl beveik kiekviena Lietuvos Vyriausybė, išskyrus 1926-aisiais sudarytą Mykolo Šleževičiaus Ministrų kabinetą, ieškojo pretekstų kontroliuoti žiniasklaidos priemones, palankiausias sąlygas sudarydamos Vyriausybės medijoms – dienraščiui ir radiofonui“, – sako jis.

Įspūdingi skaičiai

A. Vaišnys pasakoja, kad sprendžiant iš spaudos, ypač laikraščių, dienraščių atsiradimo spaudos ir gausos, gyventojai turėjo tiek nacionalinių, tiek regioninių laikraščių pasirinkimą.

„Tiesa, nacionalinius dienraščius prenumeratorių ir rėmėjų valia leido susikūrusios konkuruojančios partijos, bet tai normalus to meto reiškinys, nes rinkėjai, partijų nariai turėjo galimybę spręsti apie pozicijas ir rinktis. Juolab kad artėjant Steigiamojo Seimo rinkimams tiek regionų, tiek nacionalinė žiniasklaida dėl rinkėjo nuomonės stipriai konkuravo. Kaip žinome, rinkimus laimėjo krikščionys demokratai, pasitelkę „Laisvės“ dienraštį. Tarp 1920 gegužės ir 1927 metų balandžio – demokratijos svarstyklių virpėjimo laikotarpis. Lietuvoje įvairi spauda, net ir satyrinė, tokia kaip „Raseinių Magdė“, ne kartą buvo bausta ar sustabdoma platinti neva valstybės saugumo ar jos karinių paslapčių saugojimo interesais. Tačiau tai buvo kova su valdžios kritika, todėl, kad II Seime opozicija bandydavo aiškintis karo komendantų sprendimus sulaikyti vieną ar kitą laikraštį. Net A. Smetona tuo parlamentiniu laikotarpiu dėl kritikos Vyriausybei jo redaguojamame „Vaire“ buvo uždarytas į kalėjimą. Lietuvoje spaudos cenzūros nebuvo tik 1926-aisiais – nuo birželio iki gruodžio, o visiška cenzūra įvesta paleidus III Seimą 1927 metais“, – pasakoja profesorius.

A. Vaišnio teigimu, tarpukariu, nors ir ribojama cenzūros, tačiau žiniasklaidos sistema plėtėsi, o populiariausias leidinys, pasiekęs 90–100 tūkst. tiražą, buvo „Ūkininko patarėjas“. Leidėjui sumanius dažninti periodiškumą, jis bankrutavo. Profesorius pasakoja, kad „Lietuvos aidas“, paverstas Vyriausybės oficiozu, buvo leidžiamas dukart per dieną 25 tūkst. ir 20 tūkst. tiražu. Jis palygina, kad tokie griežtai cenzūruojami dienraščiai kaip „Lietuvos žinios“ ėjo 10 tūkst. tiražu, neokatalikų „XX amžius“ – 6 000. A. Vaišnys pasakoja, kad iki Vokietijai atimant Klaipėdos kraštą, tarp populiariausių uostamiesčio laikraščių buvo „Memeler Damfboot“, leistas 8 tūkst. egzempliorių tiražu. Jo teigimu, apskritai spauda vokiečių kalba gotiškais rašmenimis buvo remiama reicho ministerijos ir cenzoriai ne visada pasiryždavo ją riboti.

Informacinė kova ir visuomenės įtraukimas

„Turime atskirti dvejopą žiniasklaidos vaidmenį – kai ji leidžiama ypatingomis, pavyzdžiui, karo veiksmų sąlygomis – kaip antai 1918–1920 metais, ir taikos sąlygomis. 1917–1919 metų spauda, ypač oficialieji dienraščiai „Lietuvos aidas“ ir „Lietuva“, pateikė visuomenei labai daug svarbių žinių, atremdami kitomis kalbomis, kitose šalyse rengtos spaudos propagandą prieš Lietuvos Vyriausybės veiksmus: gyventojus pasiekdavusi įvykių žurnalistika padėdavo nuspręsti, ar tikėti Nepriklausomos Lietuvos idėja. Tai buvo informacinės kovos metai, todėl Lietuvos Taryba organizavo spaudą lenkų ir rusų kalbomis, o Vyriausybė nuo 1919 metų sausio buvo įsteigusi Spaudos biurą ne tik dienraščiui parengti, bet ir informacijai tarp gyventojų rinkti ir skleisti. O vėliau žemės reformos, Konstitucijos (1922-aisiais) rengimo dalykai, aprašomi ir komentuojami vyriausybinėje „Lietuvoje“, opozicinėse „Lietuvos žiniose“, kurios pradėtos leisti, kaip ir „Panevėžio balsas“, irgi Vasario 16-ąją, tik dvejais metais anksčiau, padėjo visuomenei jaustis įtrauktai į valstybės kūrimą, nebūtinai vien pritariant vienokiems ar kitokiems sprendimams“, – kalba apie to meto spaudos vaidmenį A. Vaišnys.

Vis dėlto gyventojams nepakako nacionalinių leidinių. Kaip ir visais laikais, jiems rūpėjo tai, kas dedasi šalia jų, savame krašte.

„Dovanok, redaktoriau, kad atėjau prie Tamstos nekviestas“, – taip smagiai pradedamas feljetonas pirmajame „Panevėžio balso“ numeryje. Mums tai liudija jau to meto spaudos turinio ir formos įvairovę – nauji žanrai ir stiliai rodo, kad redaktoriai ir tekstų autoriai sparčiai mokėsi tos naujosios žurnalistikos, kuri buvo subrendusi dar XIX amžiaus antrojoje pusėje, bet lietuviškai čia galėjo atsiskleisti tik XX amžiuje tarpukariu. Be to, Lietuvos informacinė politika buvo nukreipta į bendruosius nacionalinius reikalus, todėl spaudos iniciatyvos imdavosi žurnalistikos kūrimu „degę“ žmonės, štai ir „Panevėžio balsas“ rašo: „Sostinės spauda apie provinciją mažai tesirūpina, gal ir neturi galimybės – į sostinės spaudą tik retkarčiais tepakliūva kokia žinutė apie provinciją“. Bet juk tai ir suprantama – tik iš paskatos pranešti gyventojams pirmiausia apie greta vykstančius dalykus, kurie labiausiai domina, ir yra žiniasklaidos paskirtis“, – apibendrino profesorius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų