LYA nuotr.

Sovietinio švietimo randai

Sovietinio švietimo randai

Atkūrus nepriklausomybę, reformuotos ir mokyklos, tačiau ilgus sovietmečio dešimtmečius puoselėtos sistemos atgarsiai jų koridoriuose skamba iki šiol.

Vienų su ilgesiu, kitų su siaubu prisimenama sovietinė mokykla buvo skirta ne vien mokyti jauną žmogų, bet ir tarnavo įtvirtinti sovietinę ideologiją. Kitokia nuomonė, nepatogūs klausimai, net jaunatviškas maištas, pasireiškiantis ilgesniais plaukais ar kitokiais nei įprasta drabužiais, galėjo prišaukti bėdą.

Turėjai ištverti

Pirmasis Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, dirbęs keturiose pirmosiose vyriausybėse, dabar Vilniaus universiteto dėstytojas Darius Kuolys sako, kad sovietinė mokykla turėjo labai aiškius uždavinius. Svarbiausieji buvo štampuoti tobulus Homo sovieticus ir padėti jiems adaptuotis prie sistemos.

„Sovietinei visuomenei, technologinei sovietų imperijos pažangai reikėjo gerų techninių darbuotojų, paklusnių žmonių, be didelės iniciatyvos, sugebančių reprodukuoti žinias“, – primena D. Kuolys, kodėl anuomet tiek daug moksleivių buvo orientuojami mokytis profesinėse mokyklose.

Pasak D. Kuolio, sovietinėje mokykloje buvo žmonių, kurie turimomis sąlygomis stengėsi išsaugoti tai, kas buvo svarbu tautinei bendruomenei – lietuvių kalbą, tam tikrus lietuvių kultūros elementus. Jų ryžtas ir pasiaukojimas yra vertingas. Tais laikais mokykla turėjo labai gerų atskirų sričių dalykų mokytojų.

„Nebuvo įmanoma ideologizuoti matematikos, chemijos, fizikos. Šių sričių mokytojai sąžiningai dirbo savo darbą“, – jis sako, kad sovietinėje mokykloje buvo nemažai puikių profesionalų.

D. Kuolio pastebėjimu, tais laikais visų gamtos mokslų, matematikos mokymo lygis buvo geras.

Kaip ir visa visuomenė, mokiniai turėjo pritarti vyraujančiai ideologijai. Mokytojai buvo verčiami sekti savo mokinius – ar nesilanko bažnyčiose ir panašiai. Žinoma, skirtingose mokyklose situacija buvo skirtinga. D. Kuolys pasakoja, kad teko tuo domėtis. Jo kolegos tuo metu dirbo provincijos mokyklose, kur priežiūra, moralinis teroras buvo mokyklos kasdienybė. Pavyzdžiui, kūno kultūros studijas pasirinkę jo bičiuliai manė to ir mokysią, tačiau tekdavo dirbti ir karinio parengimo mokytojais, o tai jau susiję su sovietine prievarta. Prievartos buvo tiek provincijoje, tiek sostinėje ar kituose šalies miestuose.

„Kiti mokytojai bandydavo tą prievartą apeiti, jos vengti, bet vis dėlto vienaip ar kitaip tai buvo mokykla, kurią turėjo ištverti ir sąžiningi mokytojai, ir guvesni vaikai. Kiek pamenu, tai buvo ištvėrimo mokykla. Turėjau gerų mokytojų, bet tie mano geri mokytojai taip pat mėgindavo ištverti tą ne visada žmonišką tvarką“, – pasakoja jis.\

Pagrindinė problema, dėl kurios net po daugiau nei ketvirčio amžiaus nepriklausomybės vis dar negalime pasikliauti mokykla, Dariaus Kuolio vertinimu, yra ir mokytojo profesijos, ir pačios mokyklos nuvertinimas. DELFI nuotr.

Pagrindinė problema, dėl kurios net po daugiau nei ketvirčio amžiaus nepriklausomybės vis dar negalime pasikliauti mokykla, Dariaus Kuolio vertinimu, yra ir mokytojo profesijos, ir pačios mokyklos nuvertinimas. DELFI nuotr.

Sutartas melas

Atkūrus nepriklausomybę, nemažai kalbėta, ar į mokyklas neverta sugrąžinti karinio parengimo pamokų. D. Kuolys mano, kad tai turėtų būti pasirenkamieji dalykai. Jis pamena, kad šaliai atgavus laisvę, buvo idėjų įvesti tautinį karinį rengimą, bet pasakoja kartu su kolegomis tam priešinęsis.

„Pamatėme, kad iš esmės tą tautinį karinį rengimą dėstytų buvę tarybinės armijos kariniai rengėjai, kurie buvo įpratę muštruoti mūsų mokinukus. Kitas dalykas, mes turime turėti galvoje, kad sovietinėje mokykloje vaikams buvo liejama labai daug melo“, – sako jis.

Pavyzdžiui, reikėjo aiškinti partijų suvažiavimų nutarimus, nors dauguma pačių mokytojų tuo netikėjo.

„Dirbtinumas, sutartas melas labai neigiamai veikė maištingą jaunąją kartą. Turėkime galvoje, kad visi jaunimo maištai nederėjo su jokia sovietine sistema, – paklusnūs, neiniciatyvūs jaunuoliai buvo standartas“, – paradoksą pabrėžia D. Kuolys.

Moksleivių maištavimas pasireikšdavo ne vien sovietinei mokyklai nederama apranga ar elgesiu.

„Mano mokykloje būdavo ir moksleivių rašinių, kurie šokiruodavo mokytojus. Pavyzdžiui, apie partizanus. Mokytojai nežinodavo, ką daryti – ar tai provokacija, ar ne. Eidavo tartis. Kartais iš baimės pedagogai pasielgdavo nelabai padoriai, kiti gindavo mokinius. Buvo visko. Buvo įvairių istorijų ir tą sovietinę mokyklą mes turėtume studijuoti atidžiau – ji nebuvo vienalytė“, – aiškina pašnekovas.

Nei mokytojams, nei mokiniams nebuvo lengva – juk didelė jų dalis žinojo tikrąją istoriją, tikruosius faktus.

„Kaip ir minėjau, buvo tam tikra melo pedagogika, jeigu pedagogiką galima taip vadinti. Sąmoninga veidmainystė, kuria užsiiminėjo mokytojai ir kuria paskui teko užsiimti sąmoningesniems mokiniams. Apie tai, beje, labai gražiai kalba Romualdas Granauskas vėlyvojoje savo kūryboje, nagrinėdamas būtent doro mokytojo tragediją sovietinėje mokykloje“, – sako jis.

Sovietų laikais mokykloje buvo svarbios rusų kalbos pamokos ir jų buvo ganėtinai daug, nors per jas buvo dėstoma ir rusų klasika.

„Tai nebuvo vienareikšmiškas dalykas. Šiaip visa sovietinė mokykla labai stokojo humanitarinio dėmens. Tą humanitarinį dėmesį mėgino sugrąžinti atsikūrusi Lietuva. Meilės Lukšienės komandos visa bendroji linija buvo sugrąžinti tą humanitarinę dimensiją, kuri sovietmečiu buvo užgniaužta“, – sako D. Kuolys.

„Sovietinė mokykla mums iš esmės yra įskiepijusi tam tikrą vergystės, servilizmo sindromą, žmogaus nesavarankiškumą ir visuomeniškumo stoką.“

D. Kuolys

Laisva asmenybė

Perėjimas nuo sovietinės prie laisvos Lietuvos mokyklos iš esmės prasidėjo dar prieš steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą. Pasak D. Kuolio, vyko tam tikros permainos. To meto Pedagogikos mokslinio tyrimo institute – dabartiniame Ugdymo plėtotės centre – buvo susikūrusi Bendrojo lavinimo mokyklos pertvarkos laboratorija, kurioje Meilė Lukšienė kartu su Laima Tupikiene, mokslininkų komanda projektavo švietimo pertvarkas.

„Atėjus Sąjūdžiui, tai tapo natūralia veikla ir į Sąjūdžio programą atgulė nemažai būtent Meilės Lukšienės idėjų“, – pamena jis.

Atkūrus nepriklausomybę, jos buvo pradėtos įgyvendinti praktiškai. Viena pagrindinių to meto idėjų buvo laisvos, savarankiškos asmenybės ugdymas. Pasak D. Kuolio, šis tikslas, kaip visos Lietuvos ugdymo sistemos tikslas, buvo akivaizdus. Sovietinėje švietimo sistemoje nebuvo laisvos, savarankiškos, įsipareigojusios, atsakingos už savo likimą, sugebančios prisiimti atsakomybę asmenybės ugdymo. D. Kuolys apgailestauja, kad tai labai stiprus akcentas, tačiau keičiantis ministerijos sudėtims, politikams, jis buvo užmirštas.

„Šis pagrindinis akcentas, kad negali būti laisvos visuomenės, laisvos respublikos be laisvų, savarankiškų asmenybių, buvo pamirštas. Buvo nukrypta daugiau į techninius sprendimus: struktūrinius, tvarkaraščius ir taip toliau“, – apgailestauja pašnekovas.

Dar viena to meto idėjų buvo vertybinio matmens sugrąžinimas į švietimą.

„Švietimas negali būti vertybiškai neutralus, negali būti tik techninis. Jis vis tiek turi ugdyti asmens savivertę, pamatines demokratijos vertybes, Vakarų civilizacijos vertybes perteikti žmogui“, – pasakoja jis.

Buvo ir tautinės mokyklos idėja. Pagal ją mokykla turėjo padėti žmogui įsišaknyti gimtojoje kultūroje, perimti jos tradicijas ir sugebėti jas toliau plėtoti.

„Tai tam tikras namų jausmas, kultūros, gimtosios kultūros, kaip gimtųjų namų, jausmas – jis turėjo būti diegiamas nuosekliau, stipriau. Mes matome, kad to Lietuvos kaip namų jausmo šiandien labai stinga“, – D Kuolys mano, kad dabartiniai dideli emigracijos mastai daug pasako ir apie mokyklos būklę.

ARCHYVO nuotr.

ARCHYVO nuotr.

Vergo sindromas

Laisvą Lietuvą vėl iš naujo kūrė asmenys, baigę sovietinę mokyklą, neišvengiamai palikusią tam tikrą pėdsaką. D. Kuolio manymu, apie jos poveikį visuomenei labai įžvalgiai kalbėjo Meilė Lukšienė dar pirmajame Sąjūdžio suvažiavime 1988 metais.

„Ji sakė, kad esminis dalykas yra savarankiškas žmogus. Jeigu mes jo neišsiugdysime, neturėsime, tai tas vergas mumyse visą laiką bus gyvas ir užteks tik didesnio treptelėjimo ar išorėje, ar Lietuvos viduje ir vėl tas vergystės sindromas sugrįš. Sovietinė mokykla mums iš esmės yra įskiepijusi tam tikrą vergystės, servilizmo sindromą, žmogaus nesavarankiškumą ir visuomeniškumo stoką“, – sako D. Kuolys.

Jo teigimu, nesavarankiškas žmogus nėra visuomeniškas, mėgina izoliuotis nuo visuomenės, nelabai sugeba veikti bendraudamas, bendradarbiaudamas kartu su kitais, pasitikėdamas, megzdamas pasitikėjimo ir draugystės ryšius – totalitarinė sistema mėgino izoliuoti žmogų nuo visuomenės,viešųjų reikalų.

„Buvo visko. Buvo įvairių istorijų ir tą sovietinę mokyklą mes turėtume studijuoti atidžiau – ji nebuvo vienalytė.“

D. Kuolys

„Pasižiūrėkime – lietuvis nėra su tais viešaisiais, savo šalies reikalais suaugęs. Greičiau susvetimėjęs. Mes turime nepriklausomą valstybę, bet klausimas, kažkada keltas Vaižganto, vėliau Stasio Šalkauskio, Aleksandro Štromo – ar turime laisvą lietuvį, neatsakytas ir šiandien. Ar laisvoje Lietuvoje turime pakankamai laisvų lietuvių, savarankiškai mąstančių, drįstančių viešai reikšti, ginti savo nuomonę, grumtis, dėl savo principų, savo idėjų, ar daugiau yra greičiau prisitaikančių arba tyliai emigruojančių, išvažiuojančių, nenorinčių Lietuvoje prisidėti kovojant dėl rimtesnių dalykų ar ginant jiems svarbius principus žmonių? Aš manyčiau, kad ta sovietinė sistema labai stipriai yra paveikusi, palaužusi mūsų moralinius stuburus: ir individualius, ir pačios visuomenės moralinį stuburą smarkiai laužia. Ir šiandien mes tampame abejingi“, – kalba D. Kuolys.

Jo manymu, vergystės, nesavarankiškumo sindromas pasireiškia ne tik baigusiesiems sovietinę mokyklą, bet ir plinta jaunesnėms kartoms. Tėvai perduoda savo vaikams.

„Tas servilizmo genas pereina iš tėvų. Net mūsų jaunimas kartais atrodo stokojantis savarankiškumo, yra daugiau prisitaikantis, daugiau pasiduodantis konjunktūrai, daugiau galvojantis, kaip išgyventi esamomis sąlygomis, išsilaikyti neišsišokant, galvojantis, kaip kurti asmenines karjeras, bet neginti jiems svarbius principus, vertybes. Daugiau prisitaikyti, bet ne gyventi savo savarankišką, autentišką gyvenimą. Tokių tendencijų mes matysime šiandieninėje visuomenėje labai daug ir tarp įvairaus amžiaus žmonių“, – įsitikinęs D. Kuolys.

Tėvų nuostatos

D. Kuolio teigimu, Lietuvoje yra gražaus jaunimo, bet jį labai veikia viešoji erdvė.

„Jis yra veikiamas bendro niurzgimo, kurio yra labai daug, to uždarumo. Pasižiūrėkite, mūsų vadinamoji viešoji erdvė yra labai uždara. Ten stinga nuomonių įvairovės, vertybių, principų susikirtimo, skirtingų pozicijų, viešų aistringų diskusijų, yra daugiau manipuliavimo, daugiau informacinių karų, daugiau propagandos negu sveiko, gyvo kalbėjimo apie visuomenei, tautai svarbius dalykus. Tai veikia ir jaunimą. Vakarų sociologai seniai yra pastebėję, kad mokytojai ir vadovėliai turi tik maždaug trisdešimt nuošimčių ugdomojo poveikio moksleiviams“, – pašnekovas sako, kad jaunus žmones labai stipriai veikia visa informacinė erdvė.

Tai ne tik šeima, tėvų nuostatos, visa aplinka, bet ir vadinamoji paslėptoji pedagogika, apie kurią, pasak D. Kuolio, vengiama šnekėti. Pavyzdžiui, mokytojo nusivylimas gyvenimu, savo likimu, valstybe, nors apie tai ir nekalbama. Visa ši informacija gali būti perduodama ir kūno kalba. Jo teigimu, tai mus veikia, ypač jaunąją kartą.

Visgi sovietinėje mokykloje buvo ir tam tikrų teigiamų dalykų. Jo manymu, sovietinė mokykla tęsė vokiškos akademinės mokyklos, vokiškos gimnazijos tradicijas. Lietuva buvo kai ką išlaikiusi iš prieškario laikų, išsaugojusi kai kurias tradicijas. Pavyzdžiui, nors ir iškreiptas, tačiau buvo Lietuvos istorijos kursas, kai kurių mokytojų diegti dalykai. Stiprus gamtos, tiksliųjų mokslų mokymas.

„Gamtos mokslų mokymą kai kur išlaikėme, o kai kur sugadinome. Reikia pripažinti, kad kai kurie mūsų vadovėliai neprilygo sovietmečio vadovėliams“, – pažymi jis.

ARCHYVO nuotr.

ARCHYVO nuotr.

Daugiau už ministrą

D. Kuolio manymu, dabartinei mokyklai nereikėtų radikalių reformų.

„Kai dabartinė švietimo ir mokslo ministerija pradeda kalbėti apie labai skubias ir labai radikalias reformas, tai atrodo gana keistai ir kompromituoja patį švietimą. Per tuos 30 metų yra daug kas įvykę. Reikia tiesiog analizuoti klaidas, pavykusius dalykus“, – įsitikinęs jis.

Dėstytoją stebina, kad dabar mėginama viską daryti labai radikaliai. Pavyzdžiui, buvo skelbta, kad per metus bus atnaujintas visas ugdymo turinys – bendrojo lavinimo mokykloje įdiegti nauji mokymo metodai, net nauja vertinimo sistema.

„Mes labai jauni buvome, 1990 metais iš tikrųjų darėme labai nemažai klaidų. Tokių rizikingų, nepagrįstų, abejotinų dalykų mes neteikėme. Kitas klausimas, ar būtina radikaliai keisti ugdymo turinį? Gal reikia jį tobulinti?“ – samprotauja pašnekovas.

Pavyzdžiui, reikėtų analizuoti vadovėlius. Pasak D. Kuolio, šiandien viešumoje nėra vadovėlių recenzijų, kaip yra Vakaruose. Ten viešai ginčijamasi dėl vadovėlių turinio, recenzuojama.

„Mes vengiame apie tai kalbėti. Yra daug dalykų, kur visuomenė turėtų įsitraukti, gyvai svarstyti, žiūrėti į priekį, kokią mokyklą mes norime sukurti. Pagrindinė problema, mano supratimu, dėl ko mes dar negalime mokykla pasikliauti, – mokytojo profesijos, pačios mokyklos nuvertinimas. Jeigu mes norime, kad į mokyklas ateitų dirbti jauni, gabūs, savarankiški žmonės, pirmiausiai turime rūpintis mokytojų atlyginimais, o šita sritis yra labai apleista“, – mintimis dalijasi dėstytojas.

D. Kuolys pasakoja, kad Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės laikais kartu su tuomečiu sveikatos apsaugos ministru Juozu Oleku jam pavyko įtikinti tuometę Vyriausybę, kad pirmiausia reikia kelti atlyginimus mokytojams ir medikams.

„Buvo toks dalykas, pavyzdžiui, mokyklos direktorius gaudavo didesnį atlyginimą nei ministras. Aš džiaugiausi, kad buvo galima to pasiekti“, – sako jis.

Dėl infliacijos ir kitų prasidėjusių procesų to nepavyko išlaikyti, bet nuostata, jo įsitikinimu, buvo teisinga.

„Mes pedagogus darbui galime rengti kaip norime, bet arba neateis geriausi, nesirinks pedagogo profesijos arba baigę pedagogikos studijas neis dirbti į mokyklą, arba pabėgs iš mokyklos, kas yra nutikę dabar“, – sako jis.

Užguitas, nelaimingas, iš savo atlyginimo neišgyvenantis mokytojas, D. Kuolio teigimu, neišugdys sėkmingų, laisvų, savarankiškų, laisvai mąstančių žmonių.

Komentarai

  • Jaunimuyi skirtos spalionės, kurios niekuo nesiskiria nuo dabarties. Visi viską suprato anuomet, supranta ir dabar. O į šūkius pasigilint verta, ar taip yra dabar ? Niekas tiesioginiu tekstu nesakė saviems ar institucijose, kad tik greičiau išvažiuotų…

  • Tarybiniais laikais 11-12 klasėse 1 kart per savatę eidavom dirbti į Pieno kombinatą ir Medžio apdirbimo fabriką. Abiturientams reikalingi ir praktiniai darbo įgūdžiai 🙂 🙂

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų