Skiepai – baubas ar išsigelbėjimas?

Skiepai – baubas ar išsigelbėjimas?

Vienas labiausiai įvairiais mitais ir įvairiais gandais apaugusių sveikatos laimėjimų – skiepai. Net patys medikai pripažįsta, kad vakcinos tapo savo pačių įkaitėmis: skiepais pavykus sukontroliuoti daugelį ligų, žmonės pradėjo abejoti, ar jų išvis reikia.

Prieš keletą metų ir Lietuvoje pradėjo plisti savotiška mada neskiepyti savo vaikų. Tačiau po skaudžių atvejų, kai nuo vakcinavimu valdomų ligų mirė keli mažyliai, net ir skeptikai pradėjo skiepyti savo atžalas.

Kodėl senovėje nuo raupų buvo bandoma apsisaugoti naudojant sergančiojo pūlinių turinį, o dabar, kai šiuolaikinė medicina stipriai pažengusi į priekį, baiminamasi skiepyti vaikus, kalbamės su Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja, gydytoja epidemiologe Daiva RAZMUVIENE.

Jau ne pirmi metai stebima tendencija, o gal net ir mada neskiepyti vaikų. Ar tokių vaikų daugėja ir kokios to pasekmės?

– Ta dalis tėvų, kurie nelinkę skiepyti savo vaikų, tikrai labai maža. Tik paprastai jie labai garsiai apie tai kalba. Bet gal jau kokie treti metai tokių tėvų, kurie rizikuoja neskiepyti savo atžalų, mažėja. Šiuos pokyčius lėmė itin skaudūs įvykiai Lietuvoje. Du pusės metukų vaikai, kurie nebuvo skiepyti, mirė nuo kokliušo.

Kai Lietuvoje vaikai miršta nuo skiepais valdomų ligų, prasideda savotiškas bumas skiepyti iki tol neskiepytus vaikus. Dabar tie tėvai, kurie nebuvo linkę skiepyti savo vaikų, pradeda garsiai rėkti, kodėl vaikai neskiepijami nuo mirtį nešančios meningokokinės infekcijos.

Įvykiai, pasibaigiantys mirtimi, visuomet visuomenėje sukelia didesnį norą skiepyti vaikus.

Vienas iš argumentų, kodėl atsisakoma skiepyti vaikus, tai, kad dalis ligų jau seniai išnykusios. Jau daug metų Lietuvoje neregistruojama raudoniukės, naujagimių stabligės ar poliomielito atvejų. Tad ar tikrai verta nuo šių ligų skiepyti?

D. Razmuvienė

– Visuomenė, o neretai ir medikai užmiršo buvusių ligų paplitimo mastą ir sunkumą, vakcinų vaidmenį ligų kontrolei, nederamai sureikšmindami nepageidaujamą vakcinų poveikį. Sakoma, kad vakcinos tapo savo sėkmės įkaitėmis. Dažnai tenka girdėti, kad vakcinos tėra farmacininkų bei suinteresuotų medikų verslas, skiepai visiškai nereikalingi, nes tik apnuodija vaiko organizmą. Žaidžiama emocijomis, spėliojimais, bet reikia kalbėti moksliniais įrodymais.

Dažniausiai teorijas skleidžia tėvai, kurie neturi medicininio išsilavinimo ir kurie internete susirasti mokslu paremtos informacijos nenori ar negali ir eina lengviausiu keliu – pasigauna negatyvią informaciją apie skiepus ir ji plinta iš lūpų į lūpas. Visos tos šnekos tampa bevertės, kai nuo skiepais valdomų ligų miršta vaikai.

Kiekviena liga valdoma pasiekus tam tikrą apsaugą visuomenėje. Pavyzdžiui, tymų vakcina, kad jie neplistų visuomenėje, reikia paskiepyti 95 proc. tam tikro amžiaus vaikų. Jeigu tas procentas yra mažesnis, kaip šiuo atveju Lietuvoje – apie 93 proc., tymų atvejų registruojama kasmet. Tokia pati situacija ir visoje Europoje, tik čia daugiausia prieš skiepus pasisakė tam tikrų religinių įsitikinimų turintys asmenys. Būtent tose asmenų grupėse, kurios neskiepija savo vaikų, prasidėjo tymų protrūkiai. Pernai Europoje registruota ir mirties nuo tymų atvejų. Tad kas galėtų paneigti, jog skiepais neįmanoma suvaldyti ligos, kad nebūtų tokių skaudžių atvejų.

Tik skiepais galima suvaldyti ligas. Pavyzdžiui, raupai likviduoti jau 1980 metais visame pasaulyje, o poliomielitas 2002 metais Europoje. Bet yra trys pasaulio šalys – Sirija, Afganistanas bei viena Afrikos valstybė, kur dar cirkuliuoja laukinis poliomielito virusas. Mes keliaujame, važinėjame po visą pasaulį, vyksta karių misijos, tad kol virusas egzistuoja gyvoje aplinkoje, juo galima apsikrėsti. O poliomielito virusą pasigauti labai lengva. Jis plinta oro lašeliniu, vandens bei oraliniu fekaliniu būdais, tad sąlygų susirgti poliomielitu yra daugybė. Negalime sakyti, kad šią ligą likvidavome ir nebereikia skiepytis. Ir Europa, ir Lietuva skiepija savo vaikus.

Dažnai teigiama, esą skiepai nereikalingi, nes nėra garantijų, kad net ir pasiskiepijęs žmogus nesusirgs.

– Kalbant apie vakcinų poveikį negalima visko suabsoliutinti ir teigti, kad skiepai apsaugo tik nuo komplikacijų. Visos vakcinos, kurios yra vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriuje, o šiuo metu vaikai skiepijami nuo 12 infekcijų, apsaugo nuo pačių ligų. Jeigu vakcinos neapsaugotų, nebūtų pasiekta tokių rezultatų, kokie yra dabar. Tam tikrų ligų, pavyzdžiui, difterijos, stabligės, atvejai registruojami vos keli per metus.

Visos vakcinos yra efektyvios, bet daug kas priklauso nuo žmogaus amžiaus, imuninės sistemos, naudojamų medikamentų, lėtinių ligų. Kuo vyresnis žmogus, tuo jo imuninė sistema sunkiau pagamina reikalingą apsaugą. Taip pat ir nėščių moterų imuninė sistema veikia kiek kitokia tvarka nei įprastai. Yra ir tam tikra kategorija vaikų, apie vieną procentą ar dar mažiau visos populiacijos, kurių imuninė sistema nepriima svetimų antigenų.

O kaip yra su gripo vakcinomis? Neseniai viešojoje erdvėje pasklido informacija, kad valstybės nupirktos trivalentės gripo vakcinos neapsaugos taip gerai, kaip kiek brangesnės keturvalentės vakcinos.

– Gripo vakcina apsaugo trejopai – vienus apsaugos nuo ligos, kitus – tik nuo komplikacijų, bet visus pasiskiepijusius apsaugos nuo mirties.

Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai nuolat tiria, kokie gripo virusai cirkuliuos naują sezoną. Į gripo vakcinas dedami antigenai nuo trijų arba keturių virusų. Net ir įvykus taškinei gripo mutacijai žmogus vis tiek turės imunitetą, o koks jis bus, priklausys ne nuo vakcinos, o nuo žmogaus organizmo.

Į gripo vakciną dedami dviejų rūšių A ir vienas arba du B tipo virusai. Jeigu žmogus pasiskiepijo vakcina, kurioje buvo tik vieno tipo B virusas, jis neturės viso imuniteto, bet kryžminį įgis. Tad tos kalbos, kad trivalentė gripo vakcina neefektyvi, yra visiška netiesa. Ir keturvalentė, ir trivalentė vakcina yra su tais pačiais antigenais, jų sudėtis ta pati, tik keturvalentėje įdėtas papildomas B tipo virusas.

Ar skiepai turi galiojimo terminą, tai yra ar imunitetas vadinamosioms vaikiškoms ligoms įgyjamas visam gyvenimui? Su vaikais daug aiškiau – yra sudarytas profilaktinių skiepų kalendorius. Kaip gi suaugusieji – kokiais skiepais jie turėtų pasiskiepyti?

– Europa nebeskirsto ligų į vaikiškas ir nevaikiškas. Ir suaugę žmonės serga kokliušu, tymais, vėjaraupiais ir visomis kitomis infekcijomis, kurios įprastai laikomos vaikiškomis.

Pavyzdžiui, kokliušo vakcina paskutinį kartą skiepijami šešiamečiai. Ji apsaugo nuo šešių iki dešimties metų. Tad 16 metų vaikas vėl turi būti paskiepytas. Lygiai taip pat ir suaugusieji, nes visos bakterinės vakcinos neturi ilgaamžiškumo. Reikia pakartotinai pasiskiepyti nuo kokliušo, tymų, vėjaraupių.

Vėjaraupiais suaugusieji serga itin sunkiai. Būna, kad tėvai, kurių vaikai suserga kokliušu ar vėjaraupiais, skambina nežinodami, ką daryti. Jeigu žmogus žino, kad nebuvo skiepytas arba nėra išlikę apie tai jokių žinių, rekomenduojama laboratorijoje pasidaryti antikūnų titro tyrimą ir pasižiūrėti, kokią apsaugą turi, gal yra jau persirgęs ar dar turi imunitetą. Titras parodys, ar žmogui reikia pasiskiepyti.

Dažniausios su skiepais susijusios baimės – kad vakcina gali sukelti nepageidaujamų reakcijų. Neva skiepai yra kai kurių sunkių ligų kaltininkai – nuo staigios kūdikių mirties sindromo iki autizmo. Kaip dažnai pasireiškia nepageidaujamos reakcijos po skiepų?

– Po skiepijimo gali būti nepageidaujama reakcija. Ji gali būti vietinė – dūrio vietoje atsirasti paraudimas, pakietėjimas, niežulys. Taip pat gali būti bendro pobūdžio reakcija: temperatūra, šaltkrėtis – negalavimai gali simuliuoti tos ligos simptomus. Bet taip būna labai retais atvejais.

Lietuvoje kasmet registruojama apie 80 reakcijų į visus skiepus. O dūrių kasmet atliekama apie 600 000 tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tad nepageidaujamų reakcijų procentas labai mažas.

Prieš Kalėdas Panevėžio ligoninės reanimacijoje atsidūrė dvimetis, kurį tėvai išvakarėse paskiepijo nuo meningokoko. Šis skiepas dar labai naujas, o jau nuo vasaros juo turėtų būti skiepijami visi dviejų mėnesių sulaukę kūdikiai.

– Dėl meningokoko skiepo kiek kitokia situacija. Jungtinė Karalystė ir Airija, kurioje epidemiologinė situacija, kaip ir pas mus, prasta, pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių savo vaikus skiepija nuo 2015 metų. Jie pastebėjo, kad skiepas dažnai sukelia aukštą temperatūrą, vietines reakcijas, tad tėvams siūlo iš karto duoti vaikams vaistų nuo temperatūros.

Lietuvoje dėl meningokoko kasmet paskiepijama apie 14 000–15 000 vaikų, iš jų pernai registruotos tik trys nepageidaujamos reakcijos. Ši informacija nėra slepiama. Kiekvienos vakcinos apraše yra nurodyta, kokios reakcijos gali būti ir koks yra jų dažnumas. Visos reakcijos įvardytos, bet tai nereiškia, kad taip ir bus. Juk ir gripo vakcinų apraše įvardyta daugybė nepageidaujamų reakcijų, tačiau pernai registruotas tik vienas toks atvejis.

Bet kurio vaisto informaciniame lapelyje yra išvardyta daugybė šalutinių poveikių, net elementaraus aspirino. Tačiau tik vienetams tokios reakcijos pasireiškia.

Kasmet atsiranda vis naujų vakcinų, kurių valstybė nepajėgi įsigyti. Ar žmonės rūpinasi savo sveikata ir skiepijasi mokamais skiepais?

– Aktyviau skiepijami ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja visiems keliautojams pasiskiepyti. Ir nurodo, į kokią šalį vykdamas žmogus kokiomis vakcinomis turi pasiskiepyti, nes tiesiog bus neįleistas.

Populiariausi komerciniai skiepai nuo geltonojo drugio, kurį platina uodai, taip pat hepatito A, kuriuo galima užsikrėsti per rankas oraliniu fekaliniu keliu. Užtenka, kad virėjas vaisių kokteilį suplaks prieš tai gerai nenusiplovęs rankų – reikia tik mažyčio viruso gabaliuko.

Rekomenduojama pasiskiepyti ir nuo difterijos bei stabligės, vidurių šiltinės, gripo.

Skiepų daugėja ir profilaktinių skiepų kalendoriuje. Ar kūdikio imuninė sistema yra pajėgi susidoroti su tiek vakcinų?

– Kūdikis visus antikūnus gauna iš mamos, bet tie antikūnai išsilaiko labai trumpai – iki pusės metų, o kitų neturi visai. Kaip galima neskiepyti vaiko nuo tuberkuliozės, kai žinome, kokia epidemiologinė sergamumo situacija? Kaip galima nepaskiepyti nuo hepatito B, kai šiuo virusu užsikrėsti pakanka vienos tūkstantosios dalies viruso, o naujagimiai, susirgę hepatitu B, dažniausiai miršta? Kol kūdikiai nebuvo skiepijami nuo hepatito B, buvo registruojama itin daug naujagimių mirčių, nes su šiuo virusu jie nesugeba susidoroti.

Kūdikiai Lietuvoje skiepijami nuo 12 infekcijų. Tačiau mokslininkai seniai įrodė, kad galima vaiką skiepyti ir nuo 20 infekcijų – jis gaus tik tiek informacijos, kad būtų sujudinta imuninė sistema. Juk tik susidūręs su nesterilia aplinka, naujagimis pradeda imunizuotis, susipažįsta su pasauliu. Jeigu būtų per didelis krūvis, nemanau, kad Europa taip skiepytų savo vaikus. Palyginti su Europa, mūsų skiepijimų kalendorius yra dar labai kuklus. Valstybė negali sau leisti skiepyti nuo vėjaraupių, hepatito A, erkinio encefalito. Pavyzdžiui, Izraelio vaikai skiepijami nuo hepatito A, Latvijos – nuo vėjaraupių, amerikiečiai griežtai skiepija nuo visko.

Pas mus skiepai tik rekomenduojami, jie nėra privalomi, todėl labai gaila, kai tėvai ar globėjai pasirenka ir nusprendžia už vaiką, jog skiepų nereikia. Bet vaikai auga, išvyksta studijuoti ne tik į Europą, bet ir kitus žemynus. Tada ir kyla bėdų. Beveik visos ugdymo įstaigos neįsileidžia neskiepytų asmenų. Deja, kai kuriais skiepais vaikus galima skiepyti tik iki tam tikro amžiaus, vėliau jau nebegalima.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų