(BNS nuotr.)

Seksualinis priekabiavimas vis dar gėda ir pačios aukos bėda

Seksualinis priekabiavimas vis dar gėda ir pačios aukos bėda

Skandalingai nuskambėjusi Seimo nario Kęstučio Pūko elgesio su moterimis istorija dar sykį priminė, kaip sunkiai Lietuvai sekasi kovoti su seksualinio priekabiavimo problema. Nors įstatymus, kurie gintų nuo tokio elgesio, mūsų valstybė turi jau nuo 1999 metų, vis dar pasitaiko per daug sau leidžiančių darbdavių ir nuo jų kenčiančių, bet dažnai tylinčių darbuotojų.

Jei ne viešo asmens atsakomybė, minėto parlamentaro žygiai asmeniniame gyvenime galbūt nebūtų iškilę į paviršių. Seksualinio priekabiavimo aukos bijo kreiptis pagalbos, nes tai pernelyg intymu ir gėdinga. O ir visuomenė vis dar skeptiškai vertina tokius reiškinius. Taip sako Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja Laima VENGALĖ-DITS.

Kaip su metais pasikeitė situacija Lietuvoje dėl seksualinio priekabiavimo?

– 1999 metais buvo priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, kuris uždraudė seksualinį priekabiavimą Lietuvoje. Tai buvo draudimas darbo santykių srityje. Per tą laiką Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pastebėjo, kad situacija niekuo nepasikeitė.

Kaip ir anksčiau, sulaukiame iki trijų oficialių skundų per metus, kai moteris prabyla apie seksualinį priekabiavimą darbe ir prašo atlikti tyrimą. Gal prieš dešimt metų tokių pranešimų buvo net ir daugiau. Bet pernai iš viso nesulaukėme skundų. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų gyventojai tapo padorūs. Mus pasiekia daugiau telefoninių skambučių, elektroninių laiškų dėl anoniminės konsultacijos. Moterys ar jų draugai, vyrai paskambina mums ir klausia, kaip atpažinti seksualinį priekabiavimą ir kaip rinkti įrodymus jam patvirtinti bei vėliau gintis.

Lietuvės tikrai dar sunkiai kalba apie tai, nenori atskleisti savo asmeninio gyvenimo problemų. O jei jau kreipiasi į valstybinę instituciją, aišku, kad reikės papasakoti viską.

Kodėl moterys bijo apie tai kalbėti?

– Seksualinį priekabiavimą Lietuvoje patiria apie 30 procentų moterų. Tačiau jos tyli ir nekalba apie tai. Pirma priežastis – tai labai privatu ir tai yra orumo bei garbės įžeidimas, prilygstantis net išžaginimui. Priekabiavimas paliečia intymiausius jausmus ir nukentėjusiajam dažnai būna gėda apie viską pasakoti. Todėl moterys dažniau susitaiko su nederamu elgesiu ir toliau kenčia, tikėdamosi, jog viskas praeis.

Kita priežastis – mūsų visuomenės mentalitetas. Kad vyras turi teisę demonstruoti savo jėgą ir seksualumą prieš moterį. Jis gali pasakyti nepadorų juokelį, paliesti moters kūną. Pačios moterys tai vis dar laiko norma ir nesipriešina.

Visuomenė tebėra linkusi kaltinti ir pačią seksualinio priekabiavimo auką – esą ji vyrą išprovokavo pernelyg seksualiais drabužiais, išvaizda, kalbomis… Tokia nuomonė mūsų tautoje gaji, ir auka nesijaučia būsianti apsaugota, jei ieškos pagalbos.

Dar viena priežastis neprabilti apie problemas – įrodymų trūkumas. Priekabiavimas dažniausiai vyksta tarp dviejų asmenų uždaroje patalpoje ir įrodyti jį sudėtinga. Kartais tokius santykius pastebi ir bendradarbiai, bet jie nenori kištis – bijo prarasti darbo vietas. Taip auka lieka viena mūšio lauke ir nemato prasmės gintis.

Bet ar įmanoma perauklėti visuomenę?

– Visuomenė turi keistis natūraliai. Kad ir kaip būtų, jei turime įstatyminį reglamentavimą, kažkas vis dėlto gerėja. Prisiminkime, kas buvo iki 1999-ųjų – darbdavio priekabiavimas buvo įprastas reiškinys. Taigi po truputį mūsų sąmonė turi suprasti, kas yra galima, o kas ne.

Paskutinis įvykis su Seimo nariu K. Pūku atkreipė žmonių dėmesį. Mūsų žiniomis, jis elgėsi tikrai įžūliai ir žeminamai. Ir kai tai daro valdžios atstovas, seksualinis priekabiavimas tampa opia visos tautos problema.

Per žiniasklaidą galime pakeisti visuomenės nuomonę. Jaunoji karta jau kitaip elgiasi. Lyčių lygybė tampa daug tvirtesnė. Tikiu, kad ateityje viskas pasikeis.

Ar jūsų tarnyba tyrė skundą dėl Kęstučio Pūko?

– Ir mes sulaukėme vieno tokio oficialaus skundo. Tačiau šiuo atveju kreipėsi ne tas asmuo, kuris nukentėjo, bet norėta apginti viešąjį interesą.

Galiu tik pasakyti, kad Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas įpareigoja darbdavį ar jo atstovą imtis priemonių, kad jų priimtas darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo. Tai reiškia, kad šis įstatymas nereglamentuoja darbdavio ir kandidato į darbo vietą santykių. Todėl ir negalime tirti, kas nutiko su merginomis, ketinusiomis dirbti pas Seimo narį. Tai ne mūsų kompetencija.

Bet, kiek girdėjau, merginos savo pažeistas teises bandys ginti privataus kaltinimo tvarka teisme.

 

Kaipgi atpažinti ir įrodyti seksualinį priekabiavimą?

– Iš tiesų reikia mokėti atskirti seksualinį priekabiavimą nuo paprasto flirto ir draugiškų santykių. O skirtumas tas, kad priekabiavimas yra nepageidaujamas ir užgaulus elgesys. Reikia įvertinti, ar patinka komplimentas, ar ne.

Pirmiausia mes patariame aktyviai išreikšti savo nuomonę dėl darbdavio elgesio. Jei jaučiatės nesmagiai, drąsiai pasakykite liautis. O įrodymai gali būti visokie, nuo garso įrašo, SMS žinučių, iki elektroninių laiškų. Be to, svarbu fiksuoti, kaip darbuotojo vertinimas pasikeičia atsisakius veltis į „švelnesnius“ santykius. Jei prieš tai buvo pagyrimai dėl gerai atliekamų pareigų ir vėliau atsiranda priešingi veiksmai, tai gali būti seksualinio priekabiavimo pasekmė. Paprastai darbdavys, nesulaukęs atsako, imasi grasinimų atleisti iš darbo, sumažinti atlyginimą.

Jei nemandagus pokalbis vyksta prie kitų darbuotojų, reikėtų paprašyti jų tai paliudyti.

Surinkus įrodymus pirmiausia kreiptis į jūsų tarnybą?

– Taip, mes visada pakonsultuosime, kaip elgtis, ką toliau daryti.

Būna, kad ir ne darbdavys, o kolega ima persekioti. Tuomet siūlyčiau apie tai informuoti darbdavį. Pagal Darbo kodeksą seksualinis priekabiavimas yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas ir už tai galima sulaukti atleidimo.

Esame turėję panašių atvejų ir darbdaviai reaguodavo labai skubiai. Sudaromos komisijos darbovietėje seksualiniam priekabiavimui tirti ir, nustačius pažeidimą, darbuotojas atleidžiamas iš darbo.

O kokios sankcijos gresia priekabiaujančiam darbdaviui?

– Jei nusižengia pats darbdavys, mes galime patarti, kaip nuo jo apsiginti ir apsaugoti savo orumą. Griežčiausia sankcija tokiam pažeidėjui yra administracinė bauda. Bet jos per 18 metų nesame nė karto taikę. Ji gali būti skiriama tik jei seksualinis priekabiavimas nesiliauja ir po skundo.

Taigi pačiam darbdaviui atsakomybės lyg ir nėra. Tai šiokia tokia spraga įstatyme.

Taip pat yra įspėjimas darbdaviui, siūlymas nutraukti blogus veiksmus, kitos priemonės.

Ar tik moterys nukenčia nuo seksualinio priekabiavimo?

– Daugiausia priekabiaujama prie moterų iki 30–35 metų. Vyriausia auka, kuri kreipėsi į mus, buvo 45-erių. O priekabiautojai paprastai vyresni vyrai.

Tokie reiškiniai dažniausiai pasitaiko darbo santykių srityse tiek privačiose, tiek ir valstybinėse įstaigose. Nepriimtinų pasiūlymų aukos sulaukdavo ir po darbo, ir kolektyvo vakarėliuose.

Nuo 1999 metų sulaukėme ir 3–4 vyrų skundų dėl darbdavės priekabiavimo. Visi pranešėjai pasakojo, kad jiems būdavo skiriamos komandiruotės ir neprivalomos užduotys, nebūtinos darbe. Darbdavės nevengdavo teikti kompromituojamų pasiūlymų, liesti darbuotojus.

Tai kuo baigėsi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tirti oficialūs skundai?

– Baigdavosi įvairiai, bet dažniausiai pritrūkdavo įrodymų konstatuoti faktui.

Bet tuomet sunku grįžti atgal į darbą.

– Paprastai jei žmogus pasiryžta ginti savo teises, jis būna nusiteikęs išeiti ir iš darbo. Dažnai tokie skundai rašomi net palikus pareigas. Bet buvo atvejų, kai grįžti į darbą buvo per sunku – sukuriama priešiška atmosfera.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų