Miesto rūmai, kuriuose 1905-aisiais gruodžio 4–5 dienomis vyko Didysis Vilniaus Seimas. Dabar čia įsikūrusi Lietuvos nacionalinė filharmonija. KTU archyvų nuotrauka

Seimas, paklojęs pamatus ir Vasario 16-ajai

Seimas, paklojęs pamatus ir Vasario 16-ajai

Prieš daugiau nei šimtą metų į Vilnių atvykę apie du tūkstančius lietuvių sugebėjo priimti tokius svarbius sprendimus, kad suvažiavimas gavo Didžiojo Vilniaus Seimo vardą.

Lietuvai dar tebebūnant carinėje imperijoje jau buvo kalbėjusių apie tam tikrą politinį savarankiškumą. Tarp jų – ir ne vienas Panevėžio krašto žmogus.

Keitėsi pati imperija

Kad 1905 metų gruodžio 4–5 dienomis Vilniuje įvyko lietuvių suvažiavimas, įtakos turėjo ne viena palankiai susiklosčiusi aplinkybė. Tačiau bene daugiausiai – pasikeitusi politinė situacija pačioje Rusijoje, sako Lietuvos istorijos instituto direktorius daktaras Rimantas Miknys.

„1905–1906 metų laikotarpiu įvyko pirmoji Rusijos revoliucija, per kurią truputį keitėsi ir pats politinis režimas – iš absoliutinės monarchijos persikonstravo į konstitucinę“, – istorikas primena, jog kūrėsi naujos politinės jėgos, kurios vienaip ar kitaip dalį valdžios perėmė į savo rankas. Pavyzdžiui, 1905 metų rugpjūtį dar tik įstatymuose, bet jau egzistavo Dūma. Ji sušaukta 1906-ųjų kovą po rinkimų.

„Tai rodo, kad politinis režimas, kuris anksčiau tvirtai savo rankose laikė visą gyvenimą – politinį, kultūrinį, ekonominį – jau visose srityse leido tam tikrą laisvę“, – aiškina R. Miknys.

Lietuva, jo teigimu, dar prieš tuos įvykius buvo gavusi tam tikrų caro valdžios nuolaidų – 1904 metų gegužę panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Ir tai labai svarbu.

„Nes reiškia, kad buvo pirmų požymių, jog valdžia nebeišlaikys savo rankose tokios tvirtos kontrolės, – dėsto istorikas. – Taigi imperijos pakraščiams pradėjus judėti, ji po truputį atleido vadžias tose srityse, kur jau buvo labai subrendusios permainos, – tarp jų kultūrinėje.“

Taip netikėtai imti tenkinti prašymai leisti laikraščius lietuvių kalba – jau 1904-ųjų pabaigoje pasirodė lietuviškos „Vilniaus žinios“. Lenkai tokį leidimą gavo kiek vėliau.

„Labai įdomus dalykas, kad 1904 metų pabaigoje ir pačioje Rusijoje – Peterburge, Maskvoje – atsirado politinių jėgų, kurios pradėjo organizuoti miestų ir žemietijų (Rusijos gubernijų ir apskričių savivaldybių – autorės past.) veikėjų suvažiavimus, į kuriuos vyko ir lietuviai“, – pasakoja R. Miknys.

Lietuvos istorijos instituto direktorius daktaras Rimantas Miknys sako, kad 1917-ųjų Vilniaus konferencijos dalyviai jau turėjo „užsakymą“, kokią Lietuvą kurti, ir tas užsakymas atėjo iš Didžiojo Vilniaus Seimo. DELFI nuotrauka

Bandė siekti autonomijos

Šiuose suvažiavimuose, anot istoriko, iškilo Lenkijos autonomijos klausimas, kalbėta apie Suomijos autonomiją.

„Rusijos liberalūs sluoksniai, kurie norėjo naujos Rusijos, suprato, kad reikia kažką siūlyti norint išlaikyti Rusijos teritoriją – kažkokį režimą, kuris būtų, kaip dabar įvardijama, autonominis federacinis“, – pabrėžia R. Miknys.

O Lietuvos politiniai veikėjai esą jau buvo tiek subrendę, kad sugebėjo kelti ir savo autonomijos klausimą. Taigi maždaug 1904 metų pabaigoje gimė savarankiško administravimo idėja – bent tokiose srityse, kaip kultūra ir ekonomika, iš dalies politika.

1905 metų kovo–birželio mėnesiais vyko susitikimai, kuriuose dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir vietos baltarusiai, lenkai. Tartasi, kokį Lietuvos autonomijos variantą būtų galima pristatyti pirmiausia besikuriantiems Rusijos liberaliems sluoksniams, o galiausiai ir caro valdžiai.

Pasak R. Miknio, pirmiausia galvota apie istorinę – Mindaugo – Lietuvą, kurioje būtų vietos ir LDK lenkams, baltarusiams, žydams. Jie pritarė tokiai idėjai.

„Istorinė Lietuva pirmiausia yra natūralus kultūrinis organizmas, susiformavęs per amžius, turintis savo veidą“, – aiškina motyvą istorikas, pabrėžęs, jog palankumą istorinės Lietuvos idėjai lėmė ir tokie dalykai, kad, pavyzdžiui, ekonominė žydų aplinka, jų giminės buvo išsibarstę iki pat Ukrainos.

Tačiau tokie veikėjai, kaip Kazimieras Grinius, Felicija Bortkevičienė, Antanas Smetona, Povilas Višinskis, Jurgis Šaulys, Mykolas Biržiška, dalyvavę tuose svarstymuose, palengva ėmė linkti prie minties, kad šitas variantas Lietuvai netinka.

Darė viską, kad „neištirptų“

Pasak R. Miknio, to meto lietuviai jautėsi ganėtinai stiprūs net per spaudos draudimo laikotarpį sugebėję kurti tautines organizacijas, leisti laikraščius, šviesti žmonės. Taigi nematyta reikalo, kaip anuomet buvo sakoma, ištirpti slavų kalbų masėje.

Taip atsargiai buvo iškelta etnografinės Lietuvos idėją – ne kalbos požiūriu, o teritorijos. Tokią viziją 1905 metais Vaclovas Bielskis, Kazimieras Grinius ir Povilas Višinskis pristatė Rusijos konstituciniams demokratams, sutrumpintai vadinamiems kadetais. Jie bandė kalbėtis, kad Lietuvos klausimas būtų keliamas šalia Lenkijos ir Suomijos.

Lietuviams buvo patarta palaukti, kol bus išspręsti klausimai dėl Lenkijos ir Suomijos, kuriuos matė visa Europa. P. Višinskis sutiko ir šis susilaikymas, pasak R. Miknio, buvo įvertintas tam tikrų veikėjų, turėjusių patirties bei užnugarį – pirmiausia Jono Basanavičiaus. Rugpjūtį jis netikėtai grįžo į Vilnių, o lapkritį sugalvota, kad reikia kviesti susirinkimą ir tartis, kokios Lietuvos norima.

J. Basanavičius, kaip matomas žmogus, istoriko teigimu, buvo atsargus. Jis parašė memorandumą to meto Rusijos ministrui pirmininkui Sergejui Vitei. Dokumentą pasirašė ir kiti šiokį tokį vardą turėję asmenys, ir jis buvo išsiųstas veikiantiems politikams su žinia, kad Lietuva yra sena valstybė, prarasta dėl susiklosčiusių aplinkybių, tad keičiantis Rusijai turi teisę būti savarankišku politiniu dariniu – bent autonomija.

Nesitikėjo tokios vienybės

Daktaro R. Miknio teigimu, nepaisant pažiūrų įvairovės, to meto Lietuvos veikėjai vienu klausimu buvo vieningi – kad reikia tartis, negalima ginčytis. Iškilus susirinkimo būtinybei, po ilgų svarstymų buvo sudaryta jo programa, kuri pateikta ir generalgubernatoriui.

„Rusijos valdžia leido organizuoti susirinkimą, – istorikas pažymi, kad baltarusiams ir lenkams taip nepasisekė. – Ir tai labai įdomus klausimas, kodėl.“

R. Miknys mano, jog šiuo atveju greičiausiai buvo sužaista „skaldyk ir valdyk“ principu. Socialdemokratai kėlė mintį, kad reikia visus vesti į pasipriešinimą, kovą. Tautininkai turėjo interesą sustiprinti tautiškumą. Valdžia buvo lyg ir labiau palanki lietuviškumui nei lenkiškumui ir lietuviai, anot istoriko, išmaniai tuo pasinaudojo. Lenkiškas kultūrinis gyvenimas, lenkiška civilizacija buvo stipri, manyta, kad ją reikėtų prilaikyti išauginant kitą kultūrinį veiksnį – lietuvius.

Daug kam buvo sunku nuslėpti nuostabą, kai lietuviai staiga gavo leidimą rengti susirinkimą savo valstybės ateičiai spręsti.

„Visi žagtelėjo, – atvirai sako R. Miknys. – Bet jei žiūrėsime vėlesnius protokolus, Rusijos valdžios agentūros pranešimus, niekas nesitikėjo tokio masto lietuvių susitelkimo ir tokios koncentracijos. Visi galvojo, kad yra idėjiniai skirtumai, yra ginčai, nelygybė.“

Nuo dvarininkų iki valstiečių

Nėra tiksliai žinoma, kiek žmonių 1905-ųjų gruodį dalyvavo lietuvių suvažiavime. Vieni suskaičiuoja per, kiti – iki 2 000.

Žinoma, kad buvo ir lenkiškai kalbančių dalyvių, nes stenogramose išlikę prašymų išversti įrašų. Delegatai vyko iš Rygos, Odesos, Suvalkų, Seinų.

Taip pat, R. Miknio teigimu, Didžiajame Vilniaus Seime gausiai dalyvauta ir valstiečių – tuo laiku jau pradėjusių skaidytis: buvo atsiradusi tam tikra socialinė nelygybė, panaikinti išperkamieji mokesčiai.

„Valstietis pajuto, kad jis gali daryti, ką nori – laisvas nuo pono, nuo valdžios. Jie taip pat norėjo būti aktyvūs“, – sako istorikas, primenantis, jog prieš pat suvažiavimą, po jo ar tuo metu kūrėsi ir daugybė organizacijų: lietuvių mokytojų, Lietuvos valstiečių sąjunga, kitos.

„Žmonės jau buvo tam subrendę, – daro išvadą R. Miknys. – Suprato, kad po vieną nieko nepadarysi – reikia turėti grupę žmonių, dideles bendruomenes. Apsitarti bendrą reikalą ir pasakyti tuo metu svarbius dalykus.“

Tą liudija ir faktas, jog bendruomenės, į Didįjį Vilniaus Seimą siuntusios savo atstovus, vėliau reikalavo jų atsiskaityti.

Pasak istoriko, dažnai klystama, kad susirinkime dalyvavo tik lietuvių inteligentai, inteligentai, kilę iš valstiečių ar atlietuvėję. Iš tikrųjų Seime būta ir nemokėjusieji tuo metu lietuviškai, bet jautusių prielankumą etnografinei Lietuvai.

„Jie matė, kad etnografinė Lietuva yra tas kraštas, kuriame nori gyventi, kuriame gyveno protėviai, – aiškina R. Miknys. – Vienas tokių bajoraičių, kuris gerai nemokėjo lietuviškai, buvo Stasys Narutavičius. Jis buvo oficialiai atsiųstas savo dvaro – savo apylinkių valstiečių išrinktas žmogus.“

Užrašyti S. Narutavičiaus amžininkų prisiminimai liudija, kad dvarininkas, grįžęs namo, kaip ir dera, atsiskaitė savo žmonėms už tai, kas buvo nutarta Vilniuje.

Sudėjo pagrindinius taškus

R. Miknio teigimu, nors be ilgų ginčų susirinkime neapsieita, galiausiai iškelti trys svarbiausi klausimai: dėl šalies politinio ir administracinio būvio, dėl santykių su valdžia ir žemės klausimas bei švietimas. Svarstant juos nuspręsta, jog turi būti Lietuvos autonomija etnografinėse ribose su Seimu Vilniuje.

Tai, kad Vilnius buvo užfiksuotas kaip mūsų politinis, kultūrinis, administracinis centras, anot istoriko, buvo labai svarbu, tačiau ne ką mažiau aktualus buvo ir etnografinių ribų paminėjimas.

„Šie svarbūs momentai sudėjo pagrindinius taškus, kurie vėliau tapo realizacijos siekiais ir variantais“, – apibendrina jis.

Apie tai vėliau kalbėjo 1917-ųjų Rusijos lietuvių seimas Petrapilyje, vienas punktų to siekti buvo ir tų pačių metų Vilniaus konferencijoje – dalis veikėjų, dalyvavusių Didžiajame Vilniaus Seime, dalyvavo ir joje bei žinojo, dėl ko susitarta.

„Dažnai sakoma, kad Lietuvos taryba – vokiečių sumanymas. Ne, – patikina R. Miknys. – Ši taryba jau turėjo „užsakymą“, kokią Lietuvą kurti, ir užsakymas atėjo iš Didžiojo Vilniaus Seimo.“

Svarstant santykių su valdžia klausimą nutarta su socialdemokratų įtaka kovoti. Laimė, sako istorikas, kad nenurodyta, jog tą reikia daryti ginklu. Latvijoje juk vyko baisūs dalykai – šaudomi žmonės, deginami dvarai. Ten valdžia pirmiausia buvo baltvokiečiai, kurių ypač buvo Latgalos, Kuršo aplinkoje, tačiau dalis – Petrapilyje.

Lietuvoje kova su valdžia vyko kitaip. Pasakyta, kad reikia perimti valsčių administravimą – rinkti į vadovaujančius postus lietuvius, – tai ir daryta: Rusijos valdžios statytinis išvejamas, o vietoje jo skiriamas lietuvis.

Sprendžiant dėl švietimo nutarta rusų mokytojus reikia pakeisti lietuviais.

„Jau sausio–vasario mėnesiais kai kurie jų patys išvažiavo, kai kuriuos išvijo, – pasakoja R. Miknys. – Rusiškos oficialios mokyklos buvo perimtos lietuvių. Norint perimti, reikia turėti mokytojų, vadinasi, mes jų turėjome.“

Įvykis, nulėmęs dešimtmečius

Tiesa, vėliau caro valdžia 1906 metų antroje pusėje vėl daug ką pertvarkė, kaip buvę. Tie, kurie pakeitė mokytojus, valsčių seniūnus, buvo kviečiami į tardymus. 1907–1908 metais būta nuobaudų, areštų, tremties atvejų. Dalis ankstesnių mokytojų, valsčių valdžios atstovų irgi buvo grąžinta, tačiau lietuviai ir toliau natūraliai užimdavo tokias pareigas.

Lietuviškų mokyklų tinklas taip pat plėtėsi.

Svarbu tai, kad lietuviška kalba įvesta į žemiausią administravimo lygį. Nors raštai rašyti ir rusiškai, bet susikalbėti jau buvo įmanoma lietuviškai.

„Kad lietuvių kalba tapo funkcionalia administravimo aplinkoje irgi yra pat vienas Didžiojo Vilniaus Seimo pasiekimų“, – pabrėžė R. Miknys.

Pakilimas tęsėsi nacionalinių organizacijų, tokių, kaip Dailės draugija, Mokslo draugija, muziejai, kūrimusi.

„Buvo stebimas šuolis ir tas šuolis nebuvo iš tuščios vietos, bet iš susirinkime iškeltų, susitartų dalykų, – sako istorikas. – Ir Vasario 16-oji natūraliai atėjo iš šio, Didžiojo Vilniaus Seimo.“

Kita svarbia 1905-ųjų susirinkimo išdava jis vadina raginimus reikalauti iš valdžios, bet nebūtinai ginklu.

„Todėl santykis su valdžia sprendžiamas per Rusijos imperijos valstybės Dūmą. Rinkimai į Rusijos dūmą išmokė žmogų pasirinkti savo atstovą. Pas mus, kai jau nepriklausomoje Lietuvoje vyko 1920 metų rinkimai į Steigiamąjį Seimą, žmogus žinojo, ką reiškia rinkti“, – kalba apie šio įvykio reikšmę istorikas.

Atgarsiai į ateitį

Įvykęs faktas įsitvirtino ir visuomenės sąmonėje. Visi sužinojo, kas yra Vilnius, ir tarpukariu paprastam žmogui jau buvo lengviau suprasti, kodėl reikia dėl jo kovoti.

Daktaras R. Miknys sako, jog archyvuose pavyksta rasti įdomiausių dalykų. Kaip, antai, Žemaitijoje vykdyto tardymo protokolą. Žmogelio paklausta, ką jis veikė Didžiajame Vilniaus Seime, tas atsakė rinkęs Lietuvos karalių.

„Per šeimos atmintį buvo perduodama, kad pas mus valdžia ne caras, o karalius, – pastebi istorikas. – Tai vadinamasis mentalinis laukas, kuris rodo, kas yra sava, o kas svetima. Caras yra svetima, karalius – sava. Ir mes turėsime savą valdžią.“

Dar daugiau: iš Didžiojo Vilniaus Seimo politinis veikimas, tikslai atsirado ir Rusijos politiniame gyvenime. 1908 metais valstybės Dūmoje svarstant klausimą dėl žemės reformos kalbėta, kad valstybės pakraščiuose yra privačios nuosavybės tradicija ir reikėtų leisti žemės klausimą spręsi ne iš imperijos centro, bet iš vietinių administracinių centrų. Tokiu siūlyta skirti Vilnių, taigi iškeltas ir klausimas leisti Vilniui turėti savo seimą.

Tad, pasak R. Miknio, visiškai pelnytai lietuvių suvažiavimas netrukus pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Visi pajuto, kaip tai svarbu ir kaip įpareigoja.

„Tie dalykai turėjo mūsų tolesniam visuomenės tvarkymuisi, valstybės kūrimui atraminę reikšmę“, – neabejoja istorikas.

Kampe nesėdėjo

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Emilis Jocius sako, kad Didysis Vilniaus Seimas buvo viena pakopų nacionaliniame išsivadavimo judėjime po sukilimų ir knygnešių.

„Manyčiau, pačioje imperijoje prasidėję neramumai suteikė viltį, kad galima atkurti pačią Lietuvos valstybę“, – svarsto jis.

Beje, yra ir nemažai sąsajų su Panevėžiu. Pavyzdžiui, mūsų krašto atstovai siekė, kad Panevėžio realinėje mokykloje būtų mokoma lietuvių kalbos.

Sužinoti, kiek iš viso 1905-ųjų susirinkime galėjo dalyvauti iš Panevėžio krašto kilusių žmonių, deja, neįmanoma. Tačiau iš žymesnių ten deleguotų panevėžiečių buvo tuo metu kunigavę Panevėžyje signataras Kazimieras Šaulys, Povilas Korzonas, socialdemokratų partijos Panevėžio apskrities lyderis Pranas Mažylis, kurio anūkas Liudas Mažylis po šimtmečio Berlyne surado 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, knygnešys Jokūbas Varevičius ir kiti.

„Panevėžio atstovai reiškėsi. Nebuvo taip, kad atvažiavo ir kampuke sėdėjo“, – sako E. Jocius.

Komentarai

  • Mes būkime vieningi. Lietuva vienybe težydi.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų