Savęs išbandymas – kelionė pėsčiomis

Savęs išbandymas – kelionė pėsčiomis

Karštis, nuovargis, iki pūslių pritrintos kojos, įvairūs mašalai – žygeivių kasdienybė. Tačiau šio sporto entuziastai įsitikinę, kad keliasdešimt kilometrų, įveiktų pėsčiomis, suartina žmones ir lengviau tampa pakelti įvairius gyvenimo sunkumus.

Vienija idėja

Sakoma, žmogaus galimybės neribotos. Visos ribos yra tik žmogaus galvoje.

Žygeivių, pėsčiomis galinčių įveikti ne dešimtį, o penkiasdešimt ar net du šimtus kilometrų, Lietuvoje nemažai. Kaip tikina patys žygeiviai, keliavimas pėsčiomis iššūkis ne kojoms, o psichologijai.

Tik sunkioje kelionėje pamatai, kas yra tavo tikrieji draugai. Kita vertus, žmogus, nesugebėjęs įveikti savęs, ir gyvenime susidūręs su tam tikromis kliūtimis, sunkumais, greitai nuleis rankas.

Vos šiek tiek daugiau kaip prieš metus į žygeivių klubą „X kilometras“ susibūrę aktyvūs šio sporto mėgėjai į kelionių pėsčiomis aistruolius sukvietė į pirmąjį savo organizuotą žygį Laisvės kovų keliais.

Kaip pasakojo klubo „X kilometras“ įkūrėjas atsargos majoras Valdas Jasonas, iki pernai  Panevėžyje nebuvo klubo, kuris po vienu stogu sukviestų žygeivius. Tad šios iniciatyvos ėmėsi pats, nes jau daug metų užsiima šiuo sportu.

Tiesa, žygiavimo sportu vadinti nelabai galima. Anot V. Jasono, svarbiausia yra ne įveikti trasą, o prisiminti skaudžius istorijos puslapius ir pagerbti žmonių, prisidėjusių prie istorijos kūrimo, atminimą.

„Mūsų žygiai skirti Laisvės kovoms, todėl pirmąjį skyrėme Vyčio partizanų apygardos vado pulkininko Danieliaus Vaitelio 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Maršrutas, prasidėjęs Panevėžyje, baigėsi Juodvisinėje, žūties vietoje“, – dėstė V. Jasonas. 

Iš viso žygio dalyviai turėjo įveikti daugiau kaip penkiasdešimt kilometrų. Finišuoti imta praėjus  aštuonioms valandoms.

V. Jasono teigimu, čia svarbu buvo ne greitis ir ištvermė, o bendravimas. Pradėję žygiuoti iš Pajuosčio, žygeiviai keliavo per Velžio, Jotainių, Vadoklių, Lėno ir kitas mažesnes gyvenvietes. Beveik kiekvienoje jų keliauninkų laukė su daina ir užkandžiais, vėsiu šaltinio vandeniu.

„Mūsų žygeiviai įpratę žygiuoti greitai, tačiau vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti šventę ne tik žygeiviams, bet ir bendruomenėms, seniūnijoms, žmonėms, pro kurių namus žygiavo dalyviai. Labai smagu, kai mažo miestelio gyventojai, palaikydami žygeivius, prisijungia prie bendros idėjos ir palaiko juos savo buvimu. Džiaugsmas ne tiek žygiuoti, kiek matyti iš namų išeinančius žmones ir  vaišinančius ką tik skintais obuoliais ar vėsia gira. Į tokius žygius išsirengiama ne dėl medalio, o   pabūti kartu, pajusti tą bendrystę“, – įsitikinęs klubo „X kilometras“ prezidentas.

Užkrečiama liga

Į žygį išsirengė penkiasdešimt dalyvių iš įvairių Lietuvos kampelių. Kartu su patyrusiais žygeiviais savo jėgas išbandė ir pilnametystės dar nesulaukusios merginos.

V. Jasonas  juokauja, kad visi žygio dalyviai, nepaisant amžiaus, yra jauni. Kuo žmogus vyresnis, tuo lengviau jam eiti.

„Čia toks sportas, kur amžius yra privalumas. Svarbiausia ne veržlumas, o ištvermė“, – pabrėžė jis.

50 kilometrų – palyginti nedidelis atstumas ne pirmą kartą į tokią kelionę išsiruošusiam žygeiviui. Jam pačiam ne kartą pėsčiomis tekę įveikti ir du šimtus kilometrų per dvi paras. O jaunystėje kartu su kitais tarnybos draugais į Panevėžį iš Šalčininkų pargrįžo per maždaug dešimt dienų.

„Nors nuovargis didžiulis ir kojos pritrintos, eiti labai įdomu. Tik tokioje ekstremalioje kelionėje gali pažinti tikrąjį žmogaus veidą, be to, gali išmokti ir eidamas atmerktomis akimis miegoti. Žygio pabaigoje atrodo, kad jau viskas, daugiau niekada nebesiryši tokiai avantiūrai, bet kitą dieną jau vėl nori keliauti. Didžiausias džiaugsmas yra laukti žygio ir žygiuoti, o praėjus kelioms minutėms po finišo ir nuslūgus euforijai nejučia imi galvoti apie kitus žygius“, – „Sekundei“ teigė V. Jasonas.

Nemokama pramoga

Pats pirmasis finišą kirtęs vilnietis Artūras Matulevičius įsitikinęs, kad žygiavimas – užkrečiama liga, nuo kurios vaistų nėra. Per trejus metus pėsčiomis jis įveikė daugiau kaip 1300 kilometrų. Šie skaičiai, anot žygeivio, auga geometrine progresija.

„Žygiavimas – tai poilsis ir pramoga. Be to, nemokama. Žygiavimas pėsčiomis padeda atitrūkti nuo darbo, šeimos rūpesčių ir kitų dalykų. Kita vertus, mieste gyvendamas tikrai nepamatysi tokių dalykų – vaizdingi ežerai, miškai, grynas oras“, – žygiavimo pėsčiomis privalumus vardijo Artūras.

Daugelis jaunų žmonių laisvalaikio be alkoholio ir cigarečių nelabai įsivaizduoja, todėl rūkyti taip ir neišmokęs Artūras tarp tokių jautėsi kaip balta varna. Tik pradėjęs žygiuoti suprato, kad bendraminčių yra daug daugiau. Žygyje sutikti draugai lieka visam gyvenimui.

„Žygių privalumas tas, kad čia gali rasti gerų draugų. Daugelis, sužinoję, kad užsiimu tokiu sportu, į mane žiūri kaip į ligonį. Žygyje supranti, kad tokių ligonių yra ir daugiau“, – juokavo vyras.

Išsiruošiant į ilgą kelionę svarbiausia, anot Artūro, motyvacija ir psichologinis nusiteikimas. Kai žmogus turi tikslą, jis gali įveikti ir penkiasdešimt, ir visus du šimtus kilometrų. Ne ką mažiau svarbus ir draugų palaikymas.

„Visada ateina tas lūžio momentas, kai atrodo, kad viskas, nebegali. Protas sako, kad turi eiti tik pirmyn, o kūnas nebeklauso. Tada draugų paskatinimas labai svarbus. Veikia net tokie skatinimo būdai, kai žinai, jog prie finišo tavęs laukia vėsaus gėrimo stiklinė. Taip beskatindami vienas kitą ir finišą pasiekiame. Medalis nėra svarbiausias, dėl jo tikrai neičiau – tai tik gražus prisiminimas“, – pasakojo A. Matulevičius, į žygį leidęsis su dar penkiais draugais ir šuniu, kurį visi draugiškai vadino Čekoslavaku.

Sunkiausi – paskutiniai žingsniai

Greičiausiųjų trejetuke atsidūrė ir panevėžietis Jonas Juknevičius. Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate dirbantis vyras prasitarė, kad šis žygis tik ketvirtasis, mat žygiavimu susidomėjęs tik pernai  Tačiau prie didelių fizinių krūvių įpratęs, darbas toks, kad reikia visada būti geros formos.

„Atėjau trečias, tikrai geras jausmas, nors buvo sunku, sekino karštis ir kojos labai pavargo. Šis žygis buvo išskirtinis tuo, kad ėjau vienas, mat neatsirado norinčiųjų palaikyti man draugiją“, – sakė J. Juknevičius. 

Sunkiausias momentas – iki finišo likus keliems kilometrams. Dažniausiai maršrutai sudaromi taip, kad iš pradinio taško išėjęs vis tiek turi sugrįžti į tą pačią vietą, o šįkart buvo kitaip – iki pat paskutinio kilometro nebuvo aišku, kur baigiasi trasa.

„Žygiuojant sunkiausi paskutiniai kilometrai, vis galvoji, kur tas finišas, ar dar toli. Čia reikėjo eiti iš taško A į tašką B, todėl nežinai, kiek dar liko kilometrų. Reikia didelės stiprybės“, – pabrėžė J. Juknevičius.

Ant kulnų vaikinams lipo ir šiaulietė Jolita Sedelskytė. Mergina kartu su seserimi nepraleidžianti nė vieno žygio pėsčiomis, tik šįkart žygiavusi viena, mat Šaulių sąjungai priklausanti sesuo tą dieną privalėjo eiti tarnybą.

„Į kiekvieną kelionę leidžiamės su sese. Šis žygis buvo beprotiškai sunkus, nes teko žygiuoti be jos. Supratau, kad įveikti tokį atstumą vienai – sunkiai įmanoma, turi būti kažkas šalia, kas paskatintų. Beprotiškai skauda kojas, o rytoj – į darbą“, – skubėdama žingsniuoti paskutinius metrus pasakojo mergina, dirbanti viename prekybos centrų, o laisvalaikiu tarnaujanti Krašto apsaugos savanorių pajėgose.

 

Lina DRANSEIKAITĖ

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų