Propagandiniai istorijos viražai

Propagandiniai istorijos viražai

Didžiavimąsi savo valstybės istorija neretai temdo priešiškos valstybės bandymai savaip interpretuoti praeitį.

Laisvas istorinių faktų interpretavimas ar net klastojimas – galingas ginklas, naudojamas norint paveikti ne tik kitos valstybės visuomenę, palaužti jos norą priešintis, bet ir formuojant savos valstybės visuomenės nuomonę apie kaimynus.

Siekia mažinti savivertę

Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos specialistas Karolis Zikaras sako, kad istorija dažnai nuvertinama, nes kai kas tiesiog mano, kad tai – neaktualu. Tačiau ji yra mūsų identiteto pagrindas.

„Kaip mes save suvokiame šiandien, kyla iš mūsų santykio su praeitimi. Tai yra ir savivertės klausimas, įvairių procesų suvokimas. Pats pilietiškumo pagrindas sietinas su istorija, nes pilietiškumas yra piliečio santykis su valstybe, jo paties visuomene, kultūra. Pilietis, suvokdamas save per istoriją, lengviau save supranta kaip šitos valstybės dalį. Jo protėviai buvo valstybės, kuri yra iki šiol, kūrėjai. Jis yra tiek emociškai, tiek mentaliai susisaistęs tais ryšiais su valstybe“, – sako K. Zikaras.

Pasak jo, žmogus, kad ir buitiniu lygmeniu vertindamas bet ką savo gyvenime, norėdamas suvokti kažko priežastis, pažvelgia istoriškai.

„Nepaisant to, kad kai kurie šiuolaikiniai mąstytojai sako, jog istorija šiandien galbūt nebėra tokia svarbi, vis dėlto niekas nesikeičia ir niekur ji nedingsta. Istorija, kaip mes matome, yra svarbi mūsų savimonei, o ta savimonė yra labai svarbus priešiškos propagandos taikinys“, – aiškina jis.

Karolio Zikaro teigimu, neseniai skandalu pratrūkęs sovietų sušaudyto partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atvejis yra labai ryškus pavyzdys to, kaip pasiekiamas vienas esminių propagandos tikslų – suskaldyti visuomenę. DELFI nuotr.

K. Zikaro teigimu, norint silpninti valstybę, kurią norima paveikti, kuriai norima daryti neigiamą įtaką ir plėsti joje savąją, galbūt ateityje net atlikti kažkokius agresyvius, karinius veiksmus, labiausiai trukdo pilietiška tos valstybės visuomenė, kuri yra motyvuota, siekia turėti savo valstybę ir kuri nori, kad jos valstybė klestėtų.

„Tokia visuomenė tai priešiškai valstybei yra nereikalinga. Jos siekis – silpninti ją įvairiausiomis priemonėmis“, – sako K. Zikaras.

Priemonės gali būti įvairios. Pradedant įvairiomis trumpalaikėmis – lyderių diskreditavimo operacijomis, ar rodant, kad jų tvarka, jų visuomenė, valstybė yra geresnė už tą, kurioje veikiama.

„Šiuo atveju istorija yra pats giliausias ir esmingiausias to veikimo sluoksnis. Jeigu jūs menkinate tos šalies istoriją per įvairiausius kanalus, taip tiesiog mažinate tos visuomenės savivertę. Jeigu tos operacijos vykdomos sėkmingai ir ta visuomenė neturi tinkamo atsako, naikinamas pilietiškumas, naikinama savimonė ir tos valstybės turėjimo poreikis. Jeigu piliečiui valstybė nebereikalinga, jis ne tik kad nebėra kūrėjas, kuris kolektyve su kitais piliečiais kuria tą valstybę kasdieniu darbu, jis iš esmės tada ir negali būti jos gynėju. Jeigu jis nemato, kad reikalinga turėti tokią valstybę, jis niekada ir negins“, – jis pasakoja, kad priešiškai valstybei labai svarbu palaužti valią priešintis.

Jautrūs įvykiai

Pasak K. Zikaro, propagandai pasirenkami labai įvairūs Lietuvos istorijos įvykiai ir laikotarpiai. Didžiausio susidomėjimo sulaukia tai, kas mums svarbiausia. Pavyzdžiui, viduramžių Lietuva. Strateginės komunikacijos specialistas pasakoja, kad dažnai teigiama, jog valstybę, kuri buvo nuo jūros iki jūros, sukūrė ne dabartinių lietuvių protėviai. Esą tai buvo kažkokių slavų kunigaikščių sukurta valstybė, bandoma įrodinėti, kad Lietuvos valdovai buvo rusų, baltarusių protėviai.

Taip pat teigiama, kad to meto Lietuva buvo slaviška ir buvo viena iš Rusios valstybių versija. K. Zikaro teigimu, kartais net vadina „Zapadniaja Rus“ – Vakarų Rusia.

„Tai nėra naujas dalykas. Ši koncepcija egzistuoja Rusijoje jau turbūt nuo XVII amžiaus, ypač buvo išplėtota XIX amžiuje nacionalistinės rusų istoriografijos ir jinai iki šiol naudojama naujuose kontekstuose“, – pasakoja K. Zikaras.

Dar vienas bandomas įpiršti teiginys, kad moderni Lietuvos valstybė XX amžiaus pradžioje iš esmės atsirado neteisėtai. Kad ši nepriklausomybė esą nepagrįsta piliečių valia, o tik buvusi kažkokių pavienių individų iniciatyva, jog tai dirbtinai sukurta valstybė, kurios neturėjo būti.

„Tokiu būdu bandoma pakirsti suvokimą, kad Lietuva yra normali valstybė“, – kalba apie priešiškos propagandos naudojamus teiginius istorikas.

K. Zikaro teigimu, galima išskirti ir partizanus, nes partizaninis pasipriešinimas, partizaninis karas XX amžiaus viduryje yra labai svarbus mūsų dabartinės valstybės raidos suvokime.

„Šis procesas padeda mums nepamiršti, kad ši valstybė buvo iškovota labai sunkiai ir labai daug mūsų protėvių už tai turėjo paaukoti savo gyvybes, iškęsti kančias Sibire ir kalėjimuose. Tai ir emociškai, ir idėjiškai labai svarbus laikas. Be abejo, Rusija siekia diskredituoti tai“, – kalba strateginės komunikacijos specialistas, pasak kurio esame girdėję daug pavyzdžių, kai partizanai vadinti banditais, kriminaliniais nusikaltėliais – tokia nuostata suformuota dar sovietmečiu. Tvirtinama, kad tai buvo žmonės, bendradarbiavę su vokiečių okupantais, su naciais.

Šitaip diskredituojamas Lietuvos įvaizdis ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose.

„Galima, aišku, pridėti Lietuvos ir Lenkijos santykius dirbtinai eskaluojant XX amžiaus pradžios įvykius siekiant tarp sąjungininkių įsmeigti pleištą“, – primena istorikas ir sako, jog neretai tokiais atvejais su faktais elgiamasi labai laisvai ir ieškoma labiausiai konfliktiškų momentų.

Nepatogūs klausimai

K. Zikaro teigimu, vienas istorijos naudojimo propagandai tikslų yra visuomenės skaldymas. Tarkime, iškeliant jos nariams labai skaudžias ir emocionalias temas.

Antrojo pasaulinio karo įvykiai – vis dar populiarus naratyvas tarp propagandos skleidėjų. BNS nuotr.

„Prisimenate Adolfo Ramanausko-Vanago atvejį? – kaip pavyzdį pateikia visai šviežius įvykius. – Juk visuomenė buvo bepradedanti skilti į įvairias stovyklas, tačiau vis dėlto reikėtų pasidžiaugti, kad mūsų piliečiai neblogai žino savo istoriją ir nėra taip, kad aktyvesnė jos dalis nekreiptų dėmesio į tokią situaciją. Pati visuomenė sureagavo labai aktyviai ir ta istorija buvo apginta“, – sako jis.

Jautri tema yra ne vien partizanai, bet ir holokaustas – žydų naikinimo istorija Lietuvoje. Pasak K. Zikaro, tai taip pat viena temų, skaldančių visuomenę.

„Ta tema labai sudėtinga ir vienareikšmiškų atsakymų labai sunku rasti. Mūsų istorijoje matome tokių žmonių, kurie, sakykime, padarė labai daug gerų darbų, bet buvo įvelti į holokaustą. Čia mes susiduriame su moraline dilema. Kaip vertinti tuos asmenis? Ar jų geri darbai nusveria jų padarytas klaidas ar netgi nusikaltimus? Šios temos normalios, natūralios. Demokratinėje visuomenėje reikia diskutuoti apie tokius dalykus, bet atrodo, kad šita korta neretai bandoma sužaisti ir iš išorės. Yra į skruzdėlyną įkišamas pagalys ir kažkokia išorinė ranka kartais pajudina tą skruzdėlyną ir sukelia čia sumaištį“, – jis mano, kad kartais situacija dirbtinai aštrinama išorės jėgų.

Pasak istoriko, mes turime atsakyti ir į nepatogius savo istorijos klausimus, bet dirbtinai juos aštrinant kyla labai daug nereikalingų emocijų ir visuomenės viduje neįsiklausoma vieni į kitų argumentus, susipriešinama.

K. Zikaro teigimu, istorija mums užduoda sunkių klausimų, į kuriuos galbūt nėra patogu atsakyti. Dėl to, pasak jo, kartais kai kurie intelektualai siūlo apskritai atsisakyti kalbėti apie istoriją. Visgi istorikas nemano, kad tai įmanoma ar reikalinga. Tai būtų tas pats, kas bėgti nuo savo problemų, nes į tuos klausimus būtina atsakyti. Visų pirma dėl išorinės grėsmės, nes mūsų istorija paimama ir šiurkščiai interpretuojama, pateikiama tai, kas atitinka priešiškų valstybių interesus. Pasak strateginės komunikacijos specialisto, nereikia bijoti savo istorijos.

„Joje, kaip ir kiekvieno žmogaus praeityje, yra ir gerų, ir blogų dalykų ir mes negalime ignoruoti nei vienų, nei kitų“, – sako jis.

Istoriko pastebėjimu, visuomenė kartais mėgsta kraštutinumus ir suabsoliutintus vertinimus. Vieni bando neigti blogus dalykus.

„Tai psichologiškai suprantama. Visi žmonės, ypač patriotiškai nusiteikę, nori turėti didingą ir šlovingą istoriją“, – sako K. Zikaras.

Kita grupė žmonių, supratę, kad istorijoje ne viskas buvo nuostabu, dažnai pasirenka kitą kraštutinumą – viską, kas susiję su Lietuva, jos praeitimi, pradeda menkinti.

„Reikėtų vengti kraštutinumų ir suprasti, kad visų šalių istorija visokia. Joje yra ir šlovingų pergalių, pasiekimų ir visi turi gėdingų pralaimėjimų ir tų istorijos puslapių, kurių gėdijasi. Bet tai normalu, nes visi darė klaidų. Dažnai visame pasaulyje pasitaikydavo, kad situacija būdavo įvertinama neteisingai. Tai labai žmogiška. Visa tai mes turime priimti ir patys sau sąžiningai atsakyti į visus klausimus. Tarpusavyje diskutuoti. Be abejo, niekada neturėsime absoliučiai vieningos nuomonės, bet turime rasti tam tikrą konsensusą ir gerbti vieni kitų nuomones“, – sako istorikas.

Efektyvus ginklas

Pasak K. Zikaro, reikėtų nepamiršti, kad propaganda būna skirta ne tik vidinei veikiamos valstybės auditorijai, bet siekiama didinti ir savo pačių visuomenės tam tikras nuostatas ir nuotaikas kaimynų atžvilgiu. Jo teigimu, pavyzdžiui, Rusijoje labai svarbus Didžiojo Tėvynės karo naratyvas. Kitaip tariant, sovietinė Antrojo pasaulinio karo istorijos versija, padedanti labai sutelkti Rusijos žmones. Strateginės komunikacijos specialisto teigimu, toje visuomenėje fašisto ar nacio įvaizdis labai stipriai suformuotas sovietmečiu. Jeigu, tarkime, norima nuteikti Rusijos žmones prieš kokią nors šalį, jai sukuriamas fašistų įvaizdis. Kitaip tariant, priklijuojama nacistų etiketė.

Kokį staigų ir galingą smūgį gali suduoti propaganda pademonstravo 2014-ųjų Ukrainos įvykiai, kai bene artimiausia ir broliškiausia rusams tauta visuomenės akyse buvo paversta priešais. BNS nuotr.

„Ukrainiečiai 2014 metais iš bene artimiausios ir broliškiausios rusams tautos buvo paversti fašistais ir „banderovcais“. Iš karto tas priešiškumas visuomenėje tapo akivaizdus. Tai buvo padaryta per trumpą laiką“, – K. Zikaras sako, kad ši etiketė labai efektyvi.

Jo teigimu, lygiai tas pats daroma ir Lietuvos bei kitų Baltijos šalių atžvilgiu. Pavyzdžiui, norima parodyti, kad partizaninio judėjimo esmė Lietuvoje buvo bendradarbiavimas su nacizmu, o sovietmečiu sukurta fašistinių parankinių sąvoka yra emociškai labai stipri ir paveiki.

„Kadangi Lietuvoje gerbiame partizanus, statome jiems paminklus, jų vardais vadiname mokyklas, tuo motyvuodami jie aiškina, kad iš esmės šiandien Lietuvoje atgimsta fašizmas ir mes, kaip ir ukrainiečiai, esame fašistai. Kas yra fašistas? Mirtinas priešas, su kuriuo reikia kovoti ir sunaikinti. Iš esmės istorija yra labai stiprus emocinis ginklas ir šiandien jis labai aktyviai naudojamas“, – kalba K. Zikaras.

Istorikų atsakomybė

K. Zikaras pastebi, kad kartais visuomenei tam tikrais specifiniais istorijos klausimais trūksta kompetencijos. Tad kartais, kai klausimas ypač sudėtingas ir į jį negalima vienareikšmiškai atsakyti, žmonės eskaluoja netikrus faktus ar jų interpretacijas.

„Iš tikrųjų norėtųsi pakviesti ir istorikus, kad jie padėtų visuomenei. Be abejo, kartais yra tų gerųjų pavyzdžių, kai istorikai viešai pareiškia vienu ar kitu klausimu mokslu pagrįstą poziciją, bet dažnai to trūksta. Žmonės, nežinodami naujausių tyrimų, negauna tos populiariai pateiktos aktualiausiais klausimais medžiagos ir būna paskendę įvairiose, kitų primestose manipuliacijose. Vis dėlto istorikai turėtų visuomenei jausti tam tikrą atsakomybę ir padėti jai susivokti, ypač kritiškais klausimais, paprasčiausiai labai trumpai pateikdami esminius dokumentais ir objektyviu tyrimu pagrįstus faktus“, – mano jis.

Kad ir situacija su A. Ramanausku-Vanagu. Pasak jo, nekvalifikuotas žmogus paskleidė žinią. Istorikas svarsto, kad taip galėjo nutikti, kai paėmė vieną dokumentą, vieną bylą ir ką ten išvydo, tą paskelbė. Istorikai dirba su tam tikru konkrečiu laikotarpiu, su konkrečiais procesais jame ir yra įsigilinę į šaltinių visumą.

„Tikras istorikas jums visada pasakys, kad niekada negalima kliautis vienu šaltiniu. Šaltiniai yra lyginami. Reikalinga vadinamoji išorinė teksto kritika, kai pasveri, kokios kilmės šaltinis, kodėl buvo suinteresuotas teigti taip, nors kitas šaltinis jam prieštarauja. Daroma analizė, lyginami tie šaltiniai, surandamos vietos, kur abu turėjo būti objektyvūs ir kur galėjo būti neobjektyvūs“, – sako K. Zikaras.

Pastarieji įvykiai atskleidė, kur dar reikėtų ir pasistengti. K. Zikaras sako nesantis tikras, ar ta, tikroji, žinia apie A. Ramanauską-Vanagą pasiekė ir užsienį. O neteisinga informacija nuskambėjo gana plačiai.

„Rytuose to savo įvaizdžio nelabai galime formuoti, nes visi informacijos sklaidos kanalai ten yra užblokuoti, bet mūsų oponentai formuoja mūsų įvaizdį ir Vakaruose. Manau, kad mūsų valstybė turėtų labiau stengtis. Ko gero, mes nesame pakankamai apgalvoję, susikūrę tų resursų, kuriais galėtume efektyviai skleisti žinią į Vakarus tarp mūsų sąjungininkų. Be abejo, tai mūsų saugumo interesas. Jeigu į mus žiūrima kaip į žydšaudžius ir kaip į fašistus – noras mums padėti Vakarų visuomenėse gali ir sumažėti. Mums reikalinga jų parama, mums reikia, kad į mus žiūrėtų kaip į normalią valstybę“, – jis sako, kad būtina formuoti savo įvaizdį per istoriją.

Taip pat reikia pasistengti, kad ta informacija, kurią mes turime ir norime paskleisti, bent pasiektų užsienio auditoriją reaguojant į tokią mus menkinančią informaciją. K. Zikaras mano, kad šioje situacijoje reikėtų efektyvesnės išorinės komunikacijos.

Teigiami pokyčiai

Pasak K. Zikaro, sunku kalbėti apie visuomenę apibendrintai, nes ji susideda iš daugybės grupių, auditorijų, turinčių skirtingą patirtį, lūkesčius ir pan. Pastarieji įvykiai rodo, kad ta labiau matoma visuomenės dalis, kuri aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, stoja ginti svarbių dalykų, aiškintis, kaip buvo iš tiesų.

„Manyčiau, kad didesnė visuomenės dalis pradeda labiau domėtis, supranta, kad tie procesai vyksta, kad norint atsilaikyti reikia ir kritiško mąstymo, vadinasi, reikia ir tam tikro pilietinio principingumo. Jeigu mes matome, kad kažkas manipuliuoja faktais, galimai skleidžiama netiesa, reikia reaguoti, reikia kelti diskusijas. Mes esame demokratinė valstybė ir tikrai visi gali turėti nuomonę, bet jeigu mes kalbame apie faktus, tie faktai turi būti patikrinti, jie negali prasilenkti su tikrove, jeigu mes juos norime viešinti ir skelbti“, – sako jis.

Jo nuomone, palyginti su prieš kelerius metus buvusia situacija, pažanga yra, visuomenė pakankamai sąmoninga, pilietiškumas išaugęs, tai rodo ir socialinės apklausos.

„Manau, kad esame gerame kelyje ir mūsų, kaip visuomenės, branda didėja su kiekvienais metais“, – pažymi K. Zikaras.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų