Jauniems tetralams užteko energijos vaidinti ir dalyvauti naujojo teatro statybose.

Priversti prisitaikyti prie valdžios sumanymų

Priversti prisitaikyti prie valdžios sumanymų

 

Penkis dešimtmečius trukusi Lietuvos okupacija paliko savo įspaudą. Šalis ne tik neteko nepriklausomybės, bet ir patyrė žiaurias represijas. Žmonės buvo jėga išplėšti iš nusistovėjusio gyvenimo, atimta praktiškai viskas, kas buvo iki tol įprasta, brukta svetima ideologija. Tad daugelio kasdienybė nebuvo lengva.

Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas sako, kad okupacijos dešimtmečiai labai skiriasi. Pavyzdžiui, 1958-ieji ir 1980-ieji. 1958 metai – žmonės nuvaryti nuo žemės, tremtiniai jau grįžę. Šie du veiksniai šalyje lėmė didelį nedarbą.

„Per tuometį gyventojų surašymą užfiksuota, kad ketvirtis milijono žmonių tariamai dirba namuose, vadinasi, jie buvo bedarbiai. Oficialiai nedarbo juk nebuvo, tačiau dažnas žmogus neturėjo pragyvenimo šaltinio“, – pasakoja istorikas.

Tada pradėtos statyti didelės gamyklos, o darbo jėgai naudojami vietiniai gyventojai. Pasak A. Anušausko, šie žmonės dažniausiai gyveno ne didžiuosiuose miestuose, bet miesteliuose. Nereikia užmiršti, kad dauguma buvusių tremtinių negalėjo apsigyventi ten, kur norėjo. Tik mažuma jų sugebėjo susigrąžinti turėtą turtą, įsikurti savo gimtuosiuose namuose, iš kurių buvo ištremti. Daugeliui buvusių tremtinių arba neleisdavo grįžti į gimtąsias vietas, arba tiesiog negrąžindavo turto.

Kylant didelėms įmonėms, žmonės, ieškodami geresnio gyvenimo, pradėjo keltis į miestus, apribojimai dingo. Tokie naujakuriai – ne vien buvę tremtiniai, bet ir kolektyvizacijos nuskurdinti kaimų gyventojai. Nuslopus partizaniniam judėjimui, žmonės tiesiog pradėjo prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų.

Plečiantis miestams, reikėjo gyvenamųjų būstų, tad maždaug nuo septintojo dešimtmečio vidurio pradėta statyti daug daugiabučių namų.

Autobusų stotis daugeliui buvusių kaimo gyventojų tapo vartais, per kuriuos jie bėgo nuo skurdo į miestą.

„Buvusių kaimų, miestelių žmonių masė ištirpo miestuose. Kaip sakoma, tie kaimo berniokai ir mergiotės buvo paversti darbininkais“, – sako A. Anušauskas.

Tuose naujuose mikrorajonuose apsigyvenę žmonės kūrė miesto gyvenimo būdą pagal tuomečius standartus.

Istorikas pasakoja, kad maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio, kai aplink didžiuosius miestus ir miestelius pradėti dalyti sklypai, buvę kaimų gyventojai, tapę miestiečiais, pasinaudojo proga ir pradėjo ten statyti sodų namelius, sodinti vaismedžius, auginti daržoves.

„Susikūrė sau mažyčius kaimus. Manau, kad tas senasis gyvenimo būdas šiek tiek sugrįžo. Tiesą sakant, vertinu tai pagal savo tėvus. Jie lygiai taip pat 1953–1955 metais atsidūrė mieste. O po trijų dešimtmečių per sodo sklypą iš dalies grįžo į kaimą. Juk darbininkais buvo paversti būtent buvę ūkininkų vaikai“, – tvirtina A. Anušauskas.

Viskas kito

Kaimuose irgi nebuvo lengva. Žmonėms teko susidurti ne tik su kolektyvizacija. Buvo dar viena ne ką mažesnė nuvarymo nuo žemės banga – melioracija.

„Dešimtys tūkstančių sodybų buvo nušluota, šimtai tūkstančiai žmonių nuvaryti nuo žemės – iškelti į vadinamąsias kolūkines gyvenvietes. Diegta tokia pseudomiestietiška aplinka, tačiau galiausiai visa tai vis tiek pavirto dideliais kaimais“, – kalba A. Anušauskas.

Pokariu pakito miestų ir miestelių gyventojų sudėtis. Iki karo daugelio miestelių pagrindiniai gyventojai buvo žydai. Tačiau kartu su nauja valdžia pokariu į Lietuvą atvyko ir persikėlėlių. Iki 1953 metų iš Rusijos atsikėlė daugiau nei 100 tūkst. gyventojų, dauguma jų buvo susiję su karinėmis represinėmis struktūromis. Be to, į Lietuvą vyko dirbti įvairių sričių specialistų. Iki 1947 metų Vilnijoje ir Vilniuje dėl repatriacijos buvo išvyti lenkai. Tuščius, apleistus būstus užėmė nauji žmonės. Lietuviams plūstelėjus į miestus, jų gyventojų sudėtis pradėjo keistis – jie labai sparčiai lietuvėjo.

Tai tik dalis miestuose ir kaimuose per okupaciją vykusių pokyčių. Žmonių gyvenimas pakito kardinaliai, tačiau, pasak istoriko, kiekvienas dešimtmetis turėjo savų skirtumų.

Išgyvenimo metas

Kito ne vien gyvenimo būdas, pokyčių būta iš esmės visose gyvenimo srityse.

„Prisimenu, kad televizorius ir buitinė technika buvusių ūkininkų vaikų namuose atsirado tik jiems išgyvenus miestuose gerus 15–20 metų, jau perėjus į darbininkų klasę. Sudurti galą su galu buvo ne taip paprasta, pokyčiai vyko labai lėtai. Gyvenimas, sakyčiau, buvo apysunkis. Algos nelabai didelės. Kvalifikuotas darbininkas aštuntajame dešimtmetyje uždirbdavo 200 rublių, o šiaip visa masė – 90–120 rublių. Šeimai pragyventi buvo įmanoma galbūt iš dviejų algų, iš vienos buvo labai problemiška“, – pasakoja A. Anušauskas.

Jo teigimu, oficialiai skurdu tai nevadinta, tačiau žmonės balansavo ant nepritekliaus ir labai prasto gyvenimo ribos. Ir taip egzistavo didžioji dalis miestų gyventojų.

Žinoma, pats sudėtingiausias buvo pokaris. Ir ne vien dėl žiaurių represijų, tremčių, vykusio partizaninio karo, bet ir dėl to, kad tuo metu buvo aktyviai naikinama visa, kas buvo išsaugota nuo nepriklausomos Lietuvos laikų. Bandyta ne tik performuoti žmonių sąmonę, bet ir išrauti su šaknimis viską, kas buvo įprasta. Pasak A. Anušausko, išnaikinti visi amatai, visas smulkusis verslas, parduotuvėlės – per pokario dešimtmetį viso to nebeliko.

Istoriko teigimu, mokyklose sovietmečiu vyko ideologinis darbas. „Galiausiai viskas niveliavosi – priklausymas pionieriams, komjaunimui buvo tiek maksimalizuotas, kad prarado savo ideologinę reikšmę. Prievarta visi, nepaisant požiūrių, šeimų, jų pačių pažiūrų, kažkam priklausė. Vėliau tai tapo formalumu“, – teigia A. Anušauskas.

Pinigų reforma

Žmonėms skaudžiai smogė 1961 metų pinigų reforma – jie buvo pakeisti santykiu 10 ir1. Kitaip tariant, už dešimt rublių tedavė tik rublį.

„Reforma labai stipriai paveikė, nes pinigai sustambinti. Ką tai reiškė? Padidėjo kainos, pradėjo trūkti produktų. Sakyčiau, buvo aštraus socialinio konflikto paribys. Visa tai Lietuvoje į atvirus socialinius konfliktus neišaugo, bet, pavyzdžiui, Novočerkaske per kilusius neramumus buvo sušaudyta žmonių“, – apie tuomečius įvykius Sovietų Sąjungoje kalba A. Anušauskas.

Visuotinio deficito laikais vitrinos tebuvo formalumas – dažniausiai jose išdėliotų prekių nusipirkti buvo neįmanoma.

Novočerkasko mieste 1962 metų vasaros pradžioje kilo elektrovežių lokomotyvų gamyklos darbininkų ir kitų miesto gyventojų maištas. Tai buvo žiauriausiai Sovietų Sąjungoje po karo numalšinti žmonių protestai. Šiuos įvykius paskatino net keletas veiksnių. Visų pirma įvyko pinigų reforma, 30 procentų kilo mėsos, 25 procentais – sviesto kainos. Elektrovežių gamyklos vadovybė nusprendė trečdaliu pakelti išdirbio normas, todėl darbuotojų atlyginimai sumažėjo. Kadangi dauguma darbininkų buvo suvažiavę iš kitur, daug sumokėdavo už būsto nuomą, todėl tokia situacija jiems smogė itin skaudžiai. Gamykla buvo didžiulė, tad į streiką įsitraukė masė žmonių. Vadovybei atsisakius išklausyti jų reikalavimus, keli tūkstančiai protestuotojų užtvėrė geležinkelio magistralę, jungiančią Rusijos pietus su centrine dalimi, sustabdė keleivinį traukinį. Prisijungė ir nemažai kitų gamyklų darbininkų. Sparčiai plėtojantis įvykiams, į miestą įvesta kariuomenė pradėjo šaudyti į protestuotojus. Žuvo daugiau nei 20 žmonių, tarp jų būta ir vaikų, sužeista kone 90, daug suimta. 105 aktyviausieji vėliau buvo apkaltinti banditizmu, masinių riaušių organizavimu ir bandymu nuversti santvarką. Septyni neramumų organizatoriai nuteisti mirties bausme ir sušaudyti, kiti turėjo kalėti nuo10 iki 15 metų. Visi žuvusieji per mitingą ir sušaudyti pagal teismo nuosprendį buvo slaptai laidojami kituose miestuose.

Deficito metas

Pradėjus taikyti planinę ekonomiką, visą laiką trūko įvairiausių prekių.

„Tai natūraliai planinės ekonomikos nulemtas reiškinys. Be to buvo neįmanoma, nes tokia ekonomikos struktūra. Visada kažkur ko nors trūko: nesvarbu, ar tai būtų Maskva, kur mėginta vaidinti perteklių, ar Vilnius“, – sako istorikas.

Priklausiusieji partinei nomenklatūrai iš esmės to nejusdavo. A. Anušauskas pasakoja, kad buvimas komunistų partijos nariu tuo metu padėdavo, tačiau tik tada, jeigu žmogus priklausydavo partinei nomenklatūrai. Tačiau jai priklausė nedidelė partijos dalis.

„Visi kiti, nors buvo komunistai, sakyčiau, buvo masė, už kurios pečių pasislėpusi valdė komunistinė nomenklatūra. Ji jau turėjo atskiros klasės bruožus“, – apibūdina specialistas.

Vienas kitas tūkstantis žmonių į nomenklatūrą pateko dėl savo ikikarinės veiklos. Jie jau tada iš principo nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, visais būdais kenkė jai, dirbo Sovietų Sąjungos slaptosioms tarnyboms ar slaptoms komunistinėms organizacijoms. Todėl šioje santvarkoje jautėsi puikiai. Kitaip gyveno eiliniai mokytojai, medikai, žemdirbiai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų