Politiniai viražai, arba Ko tik nebūna

Politiniai viražai, arba Ko tik nebūna

Diplomatiniai skandalai kyla dėl pačių įvairiausių dalykų. Kartais užtenka ištarti vieną netinkamą žodį, užmigti arba tiesiog laimėti futbolo rungtynes, ir viskas – tarptautinis skandalas!

Pasiklydo tarp žodžių

2002 metais viešėdamas Tokijuje JAV prezidentas Džordžas Bušas jaunesnysis su Japonijos premjeru Džiuničiru Koidzumiu aptarė ekonomines reformas. Vėliau, kai apibendrino susitikimo rezultatus, Dž. Bušas pareiškė, jog buvo paliesta ir jenos devalvavimo tema. Nereikia nė sakyti, kad valiutų rinka į šiuos žodžius reagavo žaibiškai – jeigu pats Amerikos prezidentas nusitaikė į Japonijos nacionalinę valiutą, būtina kuo skubiau ja atsikratyti! Jenos kursas ėmė kristi akyse, ir ši panika tęsėsi tol, kol Baltųjų rūmų atstovas patikslino, jog JAV vadovas tiesiog supainiojo žodžius „devalvacija“ ir „defliacija“, taigi omenyje jis turėjo ne jenos kurso mažėjimą dolerio atžvilgiu, o priešingai – jos perkamosios galios didinimą.

Įdomu tai, kad dešimčia metų anksčiau į skandalą buvo įsivėlęs politiko tėvas Džordžas Bušas vyresnysis. 41-asis JAV prezidentas, tuomet lankydamasis Kanberoje, nusprendė vietos fermerius pasveikinti pergalės ženklu. Ir niekaip nesuprato, kodėl iš auditorijos iškart padvelkė lediniu šalčiu.

Pasirodo, Australijoje pirštais rodoma V raidė, kai delnas atsuktas į žmones, reiškia daugmaž tą patį, ką Amerikoje – ištiestas didysis pirštas.

Skrybėlaitė karalienei

Nori bendrauti su monarchais – išmanyk etiketą. Ši taisyklė galioja visiems. Tik bėda, kad karališkasis protokolas ne šiaip yra griežtas. Jame apstu visokiausių povandeninių srovių – nerašytų ir niekur neskelbiamų taisyklių. Nors jų pažeidėjai viešai nėra smerkiami, karūnuotoms personoms su visa palyda padaromas ne toks įspūdis, kokio norėtųsi.

Štai kad ir britų monarchija. Ar žinojote, kad moterų suknelių spalva negali nei sutapti, nei pernelyg kontrastuoti su karalienės Elžbietos II apdaru? Bet tai dar ne viskas.

2003 metais Vladimiro Putino tuometė žmona Liudmila Putina labai nesmagiai pasijuto atvykusi į Londoną. Apmaudžiausia, kad Rusijos pirmoji ponia vizitui labai kruopščiai ruošėsi. Suknelę susitikimui su Jos Didenybe iš Italijos atsisiųsdinto audinio siuvo mados korifėjus Viačeslavas Zaicevas. Prie jos buvo priderinta ir skrybėlaitė. Deja, ji tapo skandalingiausiu kostiumo akcentu, mat dydžiu beveik dukart lenkė karalienės galvos apdangalą. Ir kas galėjo žinoti, kad pagal rūmų etiketą tai – neleistinas dalykas!

Kaip įžeisti švedus

Niujorke įsikūrusi medijų bendrovė „BuzzFeed“ sugebėjo vienu ypu įžeisti visą Švediją. Ką tokio baisaus padarė amerikiečiai? Ogi užsimojo prieš mėgstamiausią švedų nacionalinį patiekalą.

Tiksliau – skandalą sukėlė vaizdo įrašas, kuriame žurnalistai bandė degustuoti surströmming –surūgusią Baltijos jūros silkę, Švedijoje laikomą delikatesu. Žodis „bandė“ čia labai svarbus, nes degustacija taip ir neįvyko: vos atvėrę silkučių skardinę, žurnalistai, užspaudę nosis ir burnas, išsilakstė kas sau. Netrūko ir labai išraiškingų komentarų, iš jų nebuvo sunku susidaryti įspūdį, jog patalpoje pasmirdo viešuoju tualetu ir beirstančiu lavonu. „Gyvenime nieko šlykštesnio neuosčiau!“ – toks įvertinimas turbūt buvo pats mandagiausias.

Savaime suprantama, kad vaizdo įrašas paplito internete it virusas – per savaitę jį peržiūrėjo daugiau kaip milijonas žmonių. O Švedijoje surströmming gamintojai ir gerbėjai virte virė pykčiu: juk neišmanėliai amerikiečiai net neatšaldė silkių skardinės prieš ją atidarydami, nors tai rašoma etiketėje.

Vertimo sunkumai

1977-aisiais, pačiame šaltojo karo įkarštyje, JAV prezidentas pirmą kartą aplankė socialistinio bloko valstybę – Lenkiją. Tai buvo labai svarbus žingsnis tarptautiniuose santykiuose, tad niekas nesitikėjo, jog jį šuniui ant uodegos paleis… vertėjas.

Jungtinių Amerikos Valstijų vadovas pareiškė norįs sužinoti lenkų nuomonę apie ateitį, bet vertime tai nuskambėjo kaip amerikiečių prezidento noras „paimti lenkus“ – na, ta pačia blogiausia prasme. Bet tai dar buvo ne viskas. To paties vertėjo Stiveno Seimuro valia, Dž. Karteris iš Amerikos išvažiavo visiems laikams, o iš prezidento pagyros Lenkijos konstitucijai nuskambėjo kažkoks pasityčiojimas. Nesunku nuspėti, kad taip laukto atšilimo tarp dviejų priešiškų blokų tąsyk Dž. Karteriui pasiekti nepavyko.

Beje, panaši istorija buvo nutikusi ir Nikitai Chruščiovui. 1956 metais per susitikimą su Vakarų valstybių diplomatais Sovietų Sąjungos lyderis ilgai postringavo, kad komunizmas pergyvens kapitalizmą, o galiausiai užtvirtino savo žodžius Karlo Markso ir Fridricho Engelso „Komunistų partijos manifesto“ citata, kuri teigia, kad buržuazija augina „sau pačiai duobkasius“.

„Istorija mūsų pusėje! Mes dar pamatysime jūsų laidotuves!“ – skambiu šūkiu savo kalbą baigė N. Chruščiovas. Bet jo paskutinė frazė buvo išversta kiek kitaip: „Mes jus pakasime!“

Futbolo karas

Kaip turėjote progos įsitikinti, diplomatinius skandalus dažniausiai sukelia ar į juos įsivelia valstybių pirmieji asmenys arba jų aplinka. Tačiau sykį toks triukas pavyko Salvadoro futbolo rinktinei.

1970 metų pasaulio čempionato atkrintamosiose rungtynėse salvadoriečiai „sausai“ sutriuškino Hondūro nacionalinę rinktinę. Futbolo sirgalių temperamentas visiems žinomas – apie jį nereikia pasakoti, – tačiau sportinės emocijos paprastai išliejamos lokaliai. Tąkart pralaimėtos varžybos sukėlė tikrų tikriausią karą.

Neramumai kilo jau per pirmąjį komandų susitikimą Hondūro sostinėje Tegusigalpoje. Neva po mačo kažkokia vietos gyventoja, pareiškusi, kad „nepakels tokios gėdos“, nusižudė.

Po antrosios dvikovos, vykusios jau San Salvadore ir pasibaigusios 3:0 šeimininkų naudai, pralaimėjusiosios pusės nepasitenkinimas peraugo į grėsmingas riaušes: buvo sumušti nugalėtojų komandos futbolininkai ir sirgaliai, degintos Salvadoro vėliavos.

Hondūre irgi buvo ne ką ramiau – įsižeidę vietiniai pradėjo tikrą salvadoriečių medžioklę. Taigi Salvadoras paskelbė nutraukiantis su Hondūru diplomatinius santykius, o paskui Salvadoro armija pradėjo puolimą…

Šis konfliktas, patekęs į istoriją kaip Futbolo karas, laimė, tęsėsi tik 6 dienas. Deja, vis tiek abiem pusėms labai brangiai kainavo – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme: karinės išlaidos, uždarytos sienos, nutrūkusi prekyba, tūkstančiai sužeistųjų ir žuvusiųjų.

Taikos sutartį futbolo sukiršintos valstybės pasirašė tik 1980-aisiais. O jei kam įdomu, tai iš 1970 metų pasaulio futbolo čempionato Salvadoro rinktinė išlėkė jau po pirmosios grupės rungtynių – visiems varžovams pralaimėjo nuliniu rezultatu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų