2015-04-13 Vilnius, Lietuva. LKL: Vilniaus „Lietuvos rytas“ – Klaipėdos „Neptūnas“. Treneris Kazys Maksvytis.

Po emocijų cunamio – besišypsantis žemaitis

Po emocijų cunamio – besišypsantis žemaitis

Sunku būtų rasti panevėžietį, kuris nežinotų apie skambias pastarojo meto krepšinio klubo „Lietkabelis“ pergales ir vieną iš jų kalvių – komandos strategą Kazį Maksvytį.

Didelėmis krepšinio pergalėmis niekada negarsėjęs Panevėžys šiemet dažnai linksniuojamas Lietuvos krepšinio bendruomenėje kaip miestas, kuris pavasarį realiai gali kovoti dėl Lietuvos krepšinio lygos (LKL) medalių.

Daugelis būtų kreivai šypsojęsis, jei kas nors prieš pusmetį būtų sakęs, kad Naujuosius metus „Lietkabelis“ pasitiks užėmęs antrąją LKL turnyro lentelės poziciją ir į priekį praleidęs tik čempioną – Eurolygoje rungtyniaujantį Kauno „Žalgirį“.

Iš Darbėnų miestelio kilęs 39-erių žemaitis perrašo krepšinio klubo „Lietkabelis“ istoriją ir veda komandą į neregėtas aukštumas. Kas gi tas Kazys Maksvytis ir kur slypi jo sėkmės paslaptis?

Didžiausi lūkesčiai dar ateity

Jei bent sykį buvote arenoje rungtyniaujant „Lietkabeliui“, negalėjote nepastebėti, kad K. Maksvytis retai kada prisėda ant atsarginių suolelio. Nuolat išraiškingais gestais duoda nurodymus „Lietkabelio“ žaidėjams, emocingai reaguoja į įvykius aikštėje. Kartais teisėjai panevėžiečių strategą net „apdovanoja“ technine pražanga – už pernelyg emocingą reakciją į arbitrų sprendimus.

Tačiau pasigirdus finaliniam švilpukui įtampa ir jausmų audra iškart nuslūgsta, ir K. Maksvytis žiniasklaidai ką tik pasibaigusias rungtynes komentuoja šypsodamasis. Vis dažniau – pergalingai.

Linkėjimai žmonai ir dukrelėms, ypač sergančiai Godai“, – po pergalės, kai buvo įveiktas „Lietuvos rytas“, kalbėdamas į televizijos kameras linkėjimus šeimai siuntė K. Maksvytis.

Didžiausias metų šventes „Lietkabelio“ strategas, kaip ir visi komandos sirgaliai, pasitiko išties puikia nuotaika. Antrą sezoną Panevėžyje dirbantis K. Maksvytis Aukštaitijos sostinėje jaučiasi puikiai.

Reikia pasidžiaugti mažais dalykais, – sako jis. – Bet krepšinyje niekas nevertina užimamos pozicijos žiemą – po pusmečio bus galima žvelgti į pasiektus rezultatus. Medaliai dalijami pavasarį.“

Būtų gerai, jei sezonas, kaip futbole, baigtųsi po reguliariojo čempionato kovų. Krepšinyje galutinės vietos paaiškėja po atkrintamųjų varžybų, tikėkimės, kad viskas bus gerai, – vylėsi K. Maksvytis. – Šiuo metu – antroji vieta, ir tai daugiau, nei galbūt patys planavome. Gal tik didžiausi optimistai galėjo tikėtis tokios pozicijos. Bet kol kas tai dar nieko nereiškia.“

Kazys ir Eglė Maksvyčiai augina dvi dukreles, Godą ir Gretą. Tėčio persikėlimas į Panevėžį – pirmas ilgesnis šeimos išsiskyrimas, tačiau K. Maksvytis guodžiasi bent tuo, kad atstumas iki Kauno nėra didelis.

Į pagalbą – kapitono žodis

Panevėžio komandoje – būrys įvairaus charakterio, skirtingos patirties ir amžiaus krepšininkų. Ir visi jie turi savų tikslų, lūkesčių, norų. Pasak trenerio, nesudėtinga rasti bendrą kalbą su kone bendraamžiais krepšininkais: daug sūraus prakaito aikštėje išliejusiais broliais Lavrinovičiais, patyrusiais Mindaugu Lukauskiu, Gintaru Leonavičiumi.

Jie man padeda. Yra patyrę, su jais galima pasitarti, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje, – tikina. – M. Lukauskis, kaip kapitonas, žaidėjams yra nustatęs savas taisykles dėl vėlavimo ir kitų drausmės dalykų. Jis padeda savo asmeniniu pavyzdžiu. Taip pat ir broliai yra pavyzdys – vieni pirmųjų pasirodo treniruotėse.“

Tiesa, kartais treniruotėse Kaziui tenka pakelti balsą. Dažniausiai kliūva jauniems krepšininkams, o vyresni, anot stratego, pamatę, kaip auklėjamas jaunimas, irgi pasitempia.

Visi supranta savo darbą: vieni turi treniruoti, kiti – klausyti, vykdyti nurodymus ir žaisti“, – šypsosi K. Maksvytis. Jis pabrėžia, kad negalima sakyti, jog „Lietkabelio“ sėkmės paslaptis – tik patyrę aukštos klasės veteranai.

Pergales lemia visuma komponentų. Jauni krepšininkai prideda energijos – Donatas Tarolis, Žygimantas Skučas. Pasisekė su legionieriais – turiu omeny ne tik jų žaidimą aikštėje. Jie šaunūs, dėl jų neturime problemų. Klubui reikėjo atlikti kruopštų darbą, kol sukvietė į komandą tinkamas asmenybes. Aš patenkintas trenerių štabo veikla – tiek Gintaru Kadžiuliu, tiek Jurica Žuža ar fizinio rengimo treneriu Robertinu Vilimu. „Lietkabelis“ auga kaip krepšinio organizacija“, – klubo sėkmės receptą atskleidė K. Maksvytis.

Darbo valandų neskaičiuoja

K. Maksvytis jau žino, ką reiškia iškovoti LKL medalius. 2014-aisiais žemaitis į lygos finalą atvedė „Neptūną“, su uostamiesčio klubu tapo šalies vicečempionu. Tačiau po 2015-ųjų sezono, kai kovoje dėl bronzos medalių Klaipėdos ekipa turėjo tenkintis ketvirtąja vieta, klubas atsisakė K. Maksvyčio paslaugų. Pusmečiui be darbo likęs strategas praėjusią žiemą prisijungė prie „Lietkabelio“ klubo.

Kiekvienas treneris dirba šiek tiek skirtingai. Galiu pasakyti, kad dabar dirbu geriau ir daugiau nei trenerio karjeros pradžioje. Dabar daug ką padarome iš anksto, prieš kelias dienas jau būna parengti „namų darbai“ – anksčiau šį tą darydavau paskutinę minutę. Teko stažuotis Jungtinėse Amerikos Valstijose, pamačiau, kaip ten dirbama, ir kai ką pritaikau savo darbe. Ši šalis pirmauja pagal treniruočių metodikas, pasirengimą rungtynėms. Nereikia išradinėti dviračio – būtina perimti geriausius pavyzdžius ir pritaikyti savo darbe“, – apie savo profesiją kalba K. Maksvytis.

Vienos rungtynės seka kitas, visi treneriai turi savo užduotis. G. Kadžiulis atsakingas už varžovų komandinių veiksmų analizę, J. Žuža – už individualius žaidėjus. Pavyzdžiui, laukė rungtynės su „Šiauliais“, o treneriai jau buvo parengę planą dar kitam mačui su „Lietuvos rytu“. Mano kolegos pateikia informaciją vyriausiajam treneriui, tada aš sudarau rungtynių planą“, – „Lietkabelio“ trenerių štabo darbo tvarką aiškina K. Maksvytis.

Anot jo, paskutinėje treniruotėje prieš rungtynes vyriausiasis treneris gali nedalyvauti: visi žino, kas ką darys.

Dirbame tikrai nemažai. Kartą sporto gimnazija kreipėsi pagalbos, prašė J. Žužos patarimų – norėjo, kad jis dalyvautų jaunųjų krepšininkų treniruotėse, tačiau atsiprašėme, nes Jurica turėjo išanalizuoti trejas rungtynes. Nėra taip, kad kas nors sėdėtų rankas sudėjęs. Dirbam daug, valandų neskaičiuojame. Šeima gyvena Kaune, tad jei yra laisvo laiko Panevėžyje, neretai ir jis išnaudojamas darbui“, – apie savo darbotvarkę ir užimtumą kalba K. Maksvytis.

Auksinės rinktinės patirtis

Kruopštumas ir atsidavimas savo darbui jau pačioje trenerio karjeros pradžioje leido K. Maksvyčiui gyvenimo aprašymą papildyti solidžiais įrašais.

Jis yra vadinamosios auksinės jaunimo rinktinės strategas, su ta komanda triumfavo visuose tarptautiniuose čempionatuose. Būtent K. Maksvyčio treniruojami jaunučiai 2008-aisiais laimėjo olimpinį festivalį, po metų – Europos jaunučių (iki 16 metų) čempionatą, 2010-aisiais Vilniuje triumfavo jaunių (iki 18 metų) Senojo žemyno pirmenybėse, o 2011-aisiais Rygoje tapo pasaulio jaunimo (iki 19 metų) čempionais.

Su ta pačia 20-mečių rinktine 2012-aisiais K. Maksvytis auksinį žygį pratęsė Europos čempionate.

Vėliau prasidėjo darbas su vyrų komandomis: vadovavo Vilniaus „Sakalams“, nuo 2012-ųjų į pergales vedė Klaipėdos „Neptūną“.

Sunku pasakyti, kuri pergalė svarbesnė, brangesnė už kitas, – susimąsto paklaustas strategas. – Tai tas pats, jei tėčiui reikėtų pasakyti, kuris vaikas geriausias ir mylimiausias. Svarūs laimėjimai su jaunimu, bet jaunimo pergalės nėra taip vertinamos, kaip nacionalinės vyrų komandos pasiekimai. Su „Neptūnu“ – antroji vieta ir debiutas Eurolygoje. Gavau geros patirties… Dabar malonu prisidėti prie Panevėžio, „augintis“ žiūrovus, klubą.“

Su auksinės rinktinės nariais K. Maksvytis vis dar kartais susirašo, susiskambina. „Kalbėjome su Vyteniu Čižausku, tuomečiu komandos kapitonu, kad kada nors reikėtų susitikti… – šypsosi. – Be abejo, palaikau ryšį ir su Edgaru Ulanovu, jis yra mano auklėtinis dar nuo Kauno krepšinio mokyklos laikų. Susirašome su Jonu Valančiūnu. Per daug vienas kitam į akis nelendame – kiekvienas turime savų darbų…“

Boksas, šaškės ir futbolo kamuolys

Kazys augo sportiškoje šeimoje, bet joje nebuvo nė vieno krepšininko. Tėvas mėgo boksuotis, mama lankė gimnastikos pratybas. Dėdė – buvęs irkluotojas. Vienas pusbrolis – tinklininkas, kitas, Mindaugas Maksvytis, futbolininkas, gynęs „Atlanto“ futbolo komandos vartus.

Vaikystėje, kaip daugelis paauglių, išbandžiau įvairias sporto šakas. Patiko futbolas, teko lankyti bokso treniruotes, moku šaškėmis žaisti – galėčiau gerai sužaisti su aukšto lygio šaškininku, – juokiasi K. Maksvytis. – Reikės Panevėžyje, pasitaikius progai, prisiminti šaškes – dabar kiek atitolęs nuo šio žaidimo.“

Tačiau, kaip ir kiekvieno lietuvio, taip ir Kazio šeimoje domėjimasis krepšiniu buvo perduodamas iš kartos į kartą.

Mano pažintis su krepšiniu prasidėjo nuo legendinių Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA dvikovų, kai po pralaimėjimų tekdavo ne vieną ašarą nubraukti. Puikiai pamenu ir 1992-ųjų Lietuvos krepšininkų bronzinį triumfą. Beje, įdomu, kad mano jaunimo komanda – 1992-aisiais gimusi karta. Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Arvydas Sabonis – mano paauglystės dievukai, į juos norėjau lygiuotis“, – šypsosi K. Maksvytis.

Darbėnuose augusio vaikino svajonė buvo tapti krepšininku, tad baigęs vidurinę mokyklą Kazys įstojo į tuometį Kauno kūno kultūros institutą.

Ten gavau svarbiausius pagrindus ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris, nes iki tol buvau ragavęs tik mėgėjiško krepšinio. Kaune supratau, kad nebūsiu aukšto lygio krepšininku, ir pradėjau treniruoti vaikus. Kauno krepšinio mokykloje įgavau patirties“, – apie sprendimą tapti treneriu pasakoja K. Maksvytis.

Dėl keistų rinkimų nuoskaudų neturi

K. Maksvytis 2016-aisiais buvo minimas kaip vienas iš kandidatų treniruoti Lietuvos krepšinio rinktinę. Galiausiai vyriausiuoju treneriu buvo paskirtas Dainius Adomaitis, šiuo metu vadovaujantis Klaipėdos „Neptūnui“. Komandai, kurią „Lietkabelis“ šiame sezone įveikė du kartus. Neakivaizdžioje K. Maksvyčio ir D. Adomaičio kovoje „Lietkabelio“ strategas kol kas laimi „sausu“ rezultatu – 2–0. Be to, K. Maksvytis laikomas pačiu sėkmingiausiu Lietuvos strategu – jo pergalių per pastaruosius kelerius metus prieš vadinamuosius grandus „Žalgirį“ ir „Lietuvos rytą“ santykis yra pats geriausias.

Visgi, renkant Lietuvos rinktinės strategą, K. Maksvytis palaikymo neturėjo – negavo nė vieno balso.

Nuoskaudos tikrai nėra, – patikina Kazys. – Su Lietuvos krepšinio federacija nuolat bendrauju, keletą metų iš eilės siūlė prisijungti prie jaunimo rinktinių. Palaikau gerus kontaktus su Mindaugu Špoku, geri santykiai buvo ir su buvusiu federacijos vadovu Mindaugu Balčiūnu. Tačiau šis etapas jau pereitas. Jei kviestų, prisijungčiau gal tik prie vyrų ar rezervinės rinktinės.“

Visi žinojo, kad išrinks D. Adomaitį. Dėl demokratijos, kad rinkimai nebūtų iš vieno kandidato, įtraukė ir mane. Likus dienai iki rinkimų paskambino, paklausė, ar sutikčiau būti pretendentų sąraše. Be abejo, jau tuo metu žinojau, kad neturiu šansų, – ramiai dėstė K. Maksvytis. – Tačiau ateis ir mano diena.“

Strategas atviras: niekada nebuvo lengva. „Buvo daug dvejonių, kai buvau paskirtas jaunių krepšinio rinktinės treneriu. Visi klausė, kas tas Maksvytis, ką pasiekęs, iš kur atsirado? Reikėjo įrodyti savo vertę. Ateis laikas ir turėsiu įrodyti, kad esu vertas rinktinės trenerio pareigų.“

Natūralu, kad labiausiai treneris domisi Europos krepšinio tendencijomis. Bet ne tik.

Šiemet labai įdomi Eurolyga, formatas šiek tiek primena NBA. Kalbant apie Šiaurės Ameriką, labiausiai seku klubus, kuriuose žaidžia lietuviai. Du buvę mano auklėtiniai – Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas – dabar atstovauja arba atstovavo NBA ekipoms. Pastaruoju metu neteko bendrauti su D. Motiejūnu, bet žinau, kad jis tvirto charakterio – mažai tokių sportininkų. Jeigu neturės sveikatos problemų, jis žais aukščiausiame lygyje“, – neabejoja K. Maksvytis.

Su dukromis – į lėlių teatrą

K. Maksvytis įsikūrė Panevėžyje, o žmona ir dukros liko gyventi Kaune.

Pirmąkart esame atskirai – iki tol visur būdavome kartu, – atsidūsta. – Bet atstumas nedidelis, iki Kauno tik šimtas kilometrų. Dažniausiai arba žmona su dukromis mane aplanko Panevėžyje, arba aš atvykstu į Kauną. Šeima dėl to nukenčia, bet daugiau laiko lieka komandai. Kai tik turiu laisvo laiko, jį bandau praleisti su šeima.“

Kazys ir Eglė Maksvyčiai augina dvi dukreles: šešerių Godą ir dvejais metais jaunesnę Gretą.

Panevėžyje mėgstame Lėlių vežimo teatrą – stengiamės nueiti į kiekvieną naują spektaklį. Buvome ir Juozo Miltinio teatre. Tarp kitko, čia dirba vienas mano kraštietis iš Darbėnų miestelio – režisierius ir aktorius Vytautas Kupšys. Teko su juo bendrauti ir Panevėžyje“, – apie laisvalaikį Aukštaitijos sostinėje kalba K. Maksvytis.

Mėgstu aktyviai leisti laiką, turiu dviratį. Nevėžio pakrantėmis dviračių taku patinka nuvažiuoti iki Berčiūnų. Gyvenu šalia „Cido“ arenos – kartais šalia esančiame parke pasportuoju. Nemažai laiko praleidžiame su komandos nariais, trenerių štabu, mano kaimynystėje gyvena Jurica Žuža. Abu bandome prisijaukinti Panevėžį“, – šypsosi.

O ar Panevėžys prisijaukino K. Maksvytį?

Kazio Maksvyčio bandymas „prisijaukinti Panevėžį“, kaip sako pats strategas, puikiai sekasi: paskutines 2016-ųjų metų „Lietkabelio“ rungtynes arenoje stebėjo daugiau nei 5 000 žiūrovų.

Treneriui yra lengviau, – juokiasi paklaustas, ar jau krepšinio gerbėjai stabdo jį gatvėje. – Žaidėjai yra aukšti, jie iškart išsiskiria iš minios, o treneris mažiau pastebimas. Gali kartais likti ir nepastebėtas. Bet kuo toliau, tuo dažniau gatvėje atpažįsta. Tik atvykus į Panevėžį, retas kuris žinojo, kad esu „Lietkabelio“ strategas. Dabar situacija kitokia. Džiugu, kad ir arenoje vis pilnėja tribūnos, supranti, kad žmonės domisi, ir stengiesi jų nenuvilti“, – šypsosi K. Maksvytis.

Džiaugiasi sirgaliais iš Darbėnų

K. Maksvytis neužmiršta savo šaknų. Duodamas kam nors interviu ir kalbėdamas apie vaikystę būtinai pamini gimtuosius Darbėnus. Dėmesys tėviškei duoda dividendų – prieš rungtynėse su „Lietuvos rytu“ į Panevėžį atvyko sirgalių autobusas iš Darbėnų miestelio.

Visada norisi nugalėti grandus. Buvau nustebęs, kad atsirado rimtas derbis su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“. Man, kaip treneriui, o Simui Galdikui – kaip žaidėjui, malonu įveikti buvusią komandą „Neptūnas“. Mindaugas Lukauskis ir Kšištofas Lavrinovičius labiau nori nuskriausti „Lietuvos rytą“. Bet kokios nors didelės neapykantos, priešpriešos nėra. Stengiamės laimėti kiekvienas rungtynes“, – sako K. Maksvytis.

Treneris neatmeta galimybės kada nors vadovauti užsienio klubui.

Kodėl gi ne? Turėjau pauzę prieš „Lietkabelį“, ieškojau naujo klubo, kuriam galėčiau vadovauti. Susikalbu angliškai, prancūziškai, rusiškai, tad tuo metu realu buvo išvykti į užsienį ir kaip treneriui paragauti legionieriaus duonos.“

Prancūzų išmokau vidurinėje mokykloje, rusų kalba buvo pagrindinė pirmoji užsienio kalba, anglų teko savarankiškai išmokti. Tai pagrindinė krepšinio kalba. Kaip gydytojai mokosi lotyniškai, taip krepšinio strategai turi mokėti angliškai, visi terminai – tik šia kalba. Tad nieko keisto, kad „Lietkabelio“ žaidėjams drabužinėje po dviejų kėlinių nurodymai duodami anglų kalba. Juk turime legionierių ne tik žaidėjų gretose, bet ir trenerių štabe“, – primena K. Maksvytis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų