Pirmieji guldę galvas už Tėvynę

Pirmieji guldę galvas už Tėvynę

Panevėžio krašte veikę partizanai nedvejodami aukojo gyvybę už šalies laisvę, o pirmiausia – jų būrių vadai.

Pokariu vykstant organizuotam ginkluotam pasipriešinimui, mūsų kraštas garsėjo aktyvia partizanine veikla. Čia veikė dvi jų apygardos – Vyčio ir Algimanto. Pirmieji jų vadai – Antanas Slučka-Šarūnas ir pastaruoju metu prieštaringai dėl galimų juodų dėmių biografijoje vertinamas Juozas Krikštaponis – neišgyveno intensyvių kovų. Mūsų apylinkėse žuvo ir vienas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos signatarų Juozas Šibaila-Diedukas, Merainis.

Ilgai vadovauti netekdavo

Kaip pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, pirmieji partizanų junginiai Panevėžio krašte kūrėsi 1944 metais, antrosios sovietų okupacijos pradžioje. Tuo pat metu pamažu radosi ir partizanų apygardos.

Panevėžio apskrityje pirmoji įkurta Vyčio apygarda, kurios centras iš pradžių buvo Ukmergės apskrityje. Istorikas pasakoja, kad tiksli data nėra žinoma, tačiau apie ją vietos NKGB organai jau kalba 1944 metų pabaigoje. Pirmuoju Vyčio apygardos vadu tapo Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Krikštaponis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas Darius Juodis sako asmeniškai nenagrinėjęs šio partizano, prezidento Antano Smetonos sesers sūnaus, biografijos. Tačiau esminiai jos faktai žinomi visiems: J. Krikštaponis gimė Užulėnyje, dabartiniame Ukmergės rajone, baigė karo mokyklą, tad buvo kadrinis karininkas.

„Karininkų partizanų gretose buvo nedaug, o jis vienas karininkų, kuris pradėjo vadovauti apygardai“, – pabrėžė D. Juodis.

Tiesa, prezidento sūnėno vadovavimas Vyčio apygardai buvo trumpas. Apygarda įsteigta 1944 metų pabaigoje, o pirmasis jos vadas žuvo 1945 metų sausį kautynėse su NKVD. Kur buvo palaidotas J. Krikštaponis, ligi šiol nežinoma.

Vienas ilgiausiai išsilaikiusių Lietuvos partizanų vadų Juozas Šibaila-Diedukas, dar žinotas Merainio slapyvardžiu.

Sovietai nesnaudė ir telkė būrius kovai – iki 1944 metų gruodžio Panevėžio krašte tokių būrių buvo šešiolika. 1944 metų gruodžio 8 dieną specialiai kovoti su partizanais į Panevėžį atvyko 95-asis pasienio pulkas. Vadoklių, Subačiaus, Viešintų, Troškūnų, Šimonių valsčiuose buvo įsteigtos karo komendantūros.

Jau sausio mėnesį sovietų daliniai Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus miškuose puolė keturiasdešimt J. Krikštaponio vadovaujamų partizanų ir 130 Stasio Eitminavičiaus būrio vyrų. Kautynės truko kelias valandas.

Liudininkai vėliau patvirtino, kad partizanų slėptuvės vieta buvo išduota.

Šiose kautynėse žuvus J. Krikštaponiui, apygardos vadu tapo Danielius Vaitelis-Briedis.

Tamsioji istorijos pusė

Deja, pirmojo Vyčio apygardos vado J. Krikštaponio vardas dabar dažniau siejamas ne su didvyriškomis pasipriešinimo kovomis, o su faktu, kad jis galbūt dalyvavo žydų žudynėse. Pasak D. Juodžio, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dėl šio partizanų vado veiklos yra pateikęs savo tyrimo rezultatus.

„Centro kolegos tyrinėjo dokumentus ir neturiu pagrindo tais tyrimais abejoti, – teigė istorikas. – Jis (J. Krikštaponis), tarnaudamas 2-ajame policijos batalione, Baltarusijoje galėjo prisidėti prie žydų žudynių.“

Centras dar 2014 metais buvo kreipęsis į Generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti, ar J. Krikštaponis, „tarnaudamas Pagalbinės policijos tarnybos batalione, įvykdė karo nusikaltimus, nusikalto žmoniškumui, įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus arba dalyvavo darant šiuos nusikaltimus“. Tačiau teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo, nes mirusiam asmeniui negali būti pradėtas baudžiamasis procesas.

Biografijos faktai – sunkiai atsekami

Kita Panevėžio apylinkėse veikusi – Algimanto apygarda įkurta 1947 metų gegužę. Jos pirmasis vadas buvo vienas žymiausių Aukštaitijos partizanų Antanas Slučka-Šarūnas.

Gimęs Troškūnuose, buvo įstojęs į vienuolyną, tačiau vėliau pasirinko pasauliečio gyvenimą. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas D. Pilkauskas pasakoja, kad A. Slučka-Šarūnas 1936 metais išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo dislokuotas Kaune, vėliau liko tarnauti puskarininkiu.

Antrojo pasaulinio karo metais studijavo mediciną, tačiau uždarius universitetą, mokslų nebaigė. O 1944 metais išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę.

Tais pačiais metais A. Slučka grįžo į gimtinę ir subūrė pirmąjį šiose apylinkėse partizanų būrį. 1945 metais įkūrė Šarūno rinktinę, kuriai vadovavo. 1947 metais atsiradus Algimanto apygardai, buvo paskirtas jos vadu. Nuo 1949-ųjų gegužės – Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas, pasirašydavo Atlanto slapyvardžiu.

Anot D. Pilkausko, A. Slučka buvo ne vien kovotojas – jis daug rašė į pogrindinę partizanų spaudą, svariai prisidėjo prie partizanų vyriausios vadovybės kūrimo.

„Išvis kalbant apie partizanų vadovybę, apie bet kurį asmenį, neprisirišant prie konkretaus, prieškarinės jų biografijos dažnai būna nežinomos, – muziejininkas apgailestauja, kad istorikams sunku atsekti jų veiklą iki prasidedant partizaniniam judėjimui. – Yra tik bendros žinios. Pavyzdžiui, kad tarnavo kariuomenėje. O kur tarnavo, taip ir nežinome – dar neatradę visų galų. Mes daugiau žinome apie partizanavimą, ypač paskutinius partizanavimo metus.“

Tai, deja, galioja ir A. Slučkos atveju. Težinoma, jog jis gimė didelėje zakristijono šeimoje ir jo broliai taip pat buvo partizanai, ir taip pat daugelis žuvo.

Pasak istoriko D. Juodžio, pirmasis Algimanto apygardos vadas žuvo 1949 metais MGB suorganizavus ištisą sekimo operaciją. A. Slučka buvo rastas vienoje sodyboje Andrioniškio valsčiuje, kur gyveno žinomi partizanų rėmėjai. Šarūnas kartu su žmona Joana Railaite-Slučkiene, slapyvardžiu Neringa, nusižudė.

D. Juodžio teigimu, yra išlikęs sodybos šeimininkės liudijimas apie paskutinį jų pokalbį, kuriame partizanų vadas užsiminė, jog kiti dar sulauks laisvės, o jie jau nebe.

Tai įvyko spalio pabaigoje, o lapkričio pradžioje Šimonių girioje buvo surengta didžiulė karinė operacija, per kurią žuvo arba buvo suimta daug partizanų.

Išgyveno visus etapus

Panevėžio krašte žuvęs Juozas Šibaila-Diedukas, dar žinotas Merainio slapyvardžių – vienas LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos signatarų. Šioje deklaracijoje buvo išdėstytos pagrindinės organizacijos politinės programos nuostatos, pabrėžta, kad okupacijos metu LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis ir karinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiajam istorikui D. Juodžiui su kolegomis dabar, deja, kartais tenka tirti ir tamsiąją partizaninių kovų pusę.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiojo istoriko D. Juodžio pasakojimu, iš Dzūkijos kilęs J. Šibaila buvo paprastas mokytojas, dirbo Balninkuose, Molėtų rajone.

„Yra tekę kalbėtis su liudininkais, – sako D. Juodis. – Kaip mokytojas jis buvo autoritetingas, vaikai jį mėgo kaip pedagogą. Tuo laiku mokytojas buvo gerbiama profesija. Kitaip tariant, kaimo inteligentijos atstovas. Tas kaimo inteligentijos atstovas neretai pokariu ir tapdavo partizanų vadu. Juozas Šibaila – puikus pavyzdys.“

Pasak istoriko, pirmojo sovietmečio metu J. Šibaila skaudžiai nukentėjo – buvo išvežta jo šeima. Pats jis dalyvavo Birželio sukilime, o grįžtant sovietams, beveik nuo pirmų dienų įsijungė į partizaninį judėjimą: vadovavo Balninkų krašto partizanams, vėliau šis junginys susijungė su kitais ir tapo Didžiosios kovos apygarda.

Ilgainiui J. Šibaila atsidūrė Rytų Lietuvos srities štabe, buvo deleguotas į vyriausiąją partizanų vadovybę. Turėjo net keletą slapyvardžių: Diedukas, Merainis… Šiuo – Merkinės ainio trumpiniu ir pasirašė LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16-osios deklaraciją.

D. Juodžio teigimu, tokių sudurtinių slapyvardžių J. Šibaila buvo sugalvojęs ir kitiems partizanams, su kuriais kartu kovojo.

Tais pačiais 1949-aisiais, deklaracijos metais, J. Šibaila buvo paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio visuomeninės dalies viršininku. Kitaip tariant, tapo atsakingas už informacinę kovą, siejamas su informacine-propagandine veiklos sritimi. Pradėjo leisti vieną pagrindinių partizanų leidinių „Prie rymančio rūpintojėlio“ – šis leidinys egzistavo iki pat jo žūties Ramygalos krašte, Dovydų miške.

„Jis išsilaikė ilgai – nuo 1944 iki 1953 metų. Išgyveno visus partizaninio pasipriešinimo etapus“, – neslėpė nuostabos D. Juodis pasakodamas apie partizanų vadą, kuris pabaigoje jau nebebuvo susijęs su konkrečiu kraštu – kovos už laisvę lauku jam buvo tapusi visa Lietuva.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų