PB ARCHYVO nuotr.

Pilietinis ugdymas – ne formuluočių kalimas

Pilietinis ugdymas – ne formuluočių kalimas

Ugdyti jaunimą pilietišką – nelengvas uždavinys ir kol kas dar priskirtinas prie Lietuvai tenkančių iššūkių.

Pilietinė visuomenė svarbi visiems. Prisiimant atsakomybę, rūpinantis savo valstybe, aplinka kolektyviai, kiekvienam gyventi geriau ir lengviau.

Kurdami valstybę bendrai, piliečiai kartu rūpinasi ir savo ateitimi, tad pilietiškumą svarbu ugdyti nuo jaunų dienų.

Amžinas klausimas

Pilietinės visuomenės instituto direktorė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Ieva Petronytė-Urbonavičienė atvira: vargu ar įmanoma pasakyti, kas svarbiau ugdant pilietiškumą – šeima ar mokykla.

„Tai taip pat sunku, kaip ir atsakyti į klausimą, kas turi didesnę įtaką jaunam žmogui susiformuoti ir mūsų, jau kaip suaugusių žmonių, nuostatoms. Ar jos daugiau atsinešamos iš šeimos, ar iš mokyklos, ginčijasi net mokslininkai“, – sako ji.

Pasak I. Petronytės-Urbonavičienės, įrodymų, kad vienas ar kitas tų veiksnių yra pagrindinis, nėra. Svarbi tiek šeima, tiek mokykla, nes ir vienos, ir kitos aplinkos sąlygos formuoja jauno žmogaus būsimą mąstyseną, jo nuostatas.

Kalbant apie konkretų, mūsų demokratinei sistemai reikalingą ugdymą arba nuostatas, akivaizdu, kad ne visose šeimose jos yra tokios, kokių norėtųsi. Ir dėl to mokyklai tenka svarbesnis vaidmuo pilietiškai išugdyti vaikus. Taip pat, kaip sako Pilietinės visuomenės instituto direktorė, nesugadinti tų vaikų, kurie ateina iš pilietiškai aktyvių šeimų.

Pašnekovės apgailestavimu, daugumos šeimų santykis su valstybe – neegzistuojantis.

„Šioms šeimoms valstybė egzistuoja kažkur paraleliai ir apie tai nesusimąstoma, o jeigu susimąstoma, kyla negatyvių minčių“, – I. Petronytė-Urbonavičienė pabrėžia, jog tokiu atveju būtent mokyklai tenka ši reikšminga misija – užauginti pilietį.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja nė neabejoja, kad įmanoma vaikui įskiepyti pilietiškumą nepaisant to, iš kokios aplinkos jis atėjo. Tiesiog reikia parinkti specifinius ugdymo būdus ir mechanizmus.

„Ugdymas daug ką gali pakeisti, – pabrėžia ji. – Tik kaip tą pakeisti ir kas tai padarytų veiksmingiausiai, jau kitas klausimas, į kurį ieškoma atsakymų ilgai ir atsakingai.“

I. Petronytės-Urbonavičienės teigimu, kad pilietinis ugdymas gali būti veiksmingas, rodo kitų šalių, kur jau mokyklose formuojamos atitinkamos normos, patirtis. Pavyzdžiui, JAV patriotiškumas eina petys į petį su pilietiškumu, ir visa tai greičiausiai atsinešama iš šeimų – mokyklose tik įtvirtinama. Ne viena karta jau taip užaugo, tad švietimo sistemos indėlis stiprinant pasididžiavimą savo valstybe, patriotizmą, demokratinės sistemos puoselėjamų vertybių gynimą, yra neabejotinas.

Ne formulių mokslas

O pilietinis ugdymas Lietuvoje, I. Petronytės-Urbonavičienės nuomone, stringa.

„Mūsų valstybė dirba ne vienerius ir ne dešimt metų bandydama vienaip ar kitaip reformuoti pilietinį ugdymą, įdiegti naujas mokymo, ugdymo formas, bet ne visada tai veiksminga, – neslepia Pilietinės visuomenės instituto vadovė. – Tai priklauso nuo situacijos, nuo konkretaus mokytojo, nuo bendros mokyklos aplinkos.“

„Pilietinis ugdymas ir santykio su valstybe kūrimas, kuris yra pilietinio ugdymo tikslas, ne vadovėlinis dalykas kaip matematika, kur tiesiog išmoksi formulę ir mokėsi, – tęsė pašnekovė. – Tai daugiau kalba ne apie žinias, o apie tam tikras vertybes, mąstymo būdą, tam tikrą ugdomą santykį. To iš vadovėlių neišmokstama.“

Pasak I. Petronytės-Urbonavičienės, Pilietinės visuomenės instituto atlikti tyrimai rodo, jog veiksmingiausias pilietinis ugdymas naudojant praktines veiklas. Tai yra su vaikais būtina ne tik kalbėtis apie tai, kas yra geras pilietis ir kaip jis turėtų elgtis, bet ir sukurti minimalias sąlygas arba mini eksperimentus, projektus, kuriuose vaikai galėtų dalyvauti. Specialistės teigimu, visai nebūtina to įvardyti gero piliečio veikla, bet faktas, jog taip galėtų būti sprendžiamos savivaldybės, mokyklos, savos bendruomenės problemos.

„Pradėdami nuo mažų dalykų, vaikai ilgainiui įgis kompetencijų bendradarbiauti, rūpintis aplinka, kurioje gyvena, nepalikti visko savieigai arba institucijoms: mokyklos administracijai, savivaldybės tarybai ir, galų gale, jau užaugę, – Seimui. Tarsi už viską būtų atsakingos valdžios institucijos, o ne mes patys“, – pažymi I. Petronytė-Urbonavičienė.

Asmeninis atsakomybės prisiėmimas, problemų sprendimas, būrimasis į komandą nėra išmokstamas iš vadovėlio. Tokie demokratinio gyvenimo įgūdžiai atsiranda per veiklas. Deja, Lietuvoje jos jei ir organizuojamos, tai nebent pačių mokytojų pastangomis. Taigi priklauso nuo pedagogo nusiteikimo sukurti vaikams atitinkamą aplinką.

Lietuvoje profesionalių pilietinio ugdymo mokytojų yra nedaug, primena I. Petronytė-Urbonavičienė, ilgą laiką jų išvis nebuvo. Tad pilietiškumo pamokos gula ant istorijos, lietuvių kalbos, matematikos, fizikos, kitų dalykai mokytojų pačių.

„Tai dažnai suvokiama kaip šalutinė veikla ir ne visada jai skiriama pakankama dėmesio, – sako I. Petronytė-Urbonavičienė. – Iš kitos pusės, pilietinio ugdymo mokoma ne iš vadovėlio ir nereiškia, kad tinkamai išugdyti gerą pilietį reikalingas specialistas. Gerą pilietį gali išugdyti visų įmanomų sričių mokytojai, jeigu jie turi atitinkamas vertybes ir geba jas įskiepyti jauniems žmonėms.“

Papildomos veiklos svarba

Lietuvos mokyklose ugdant gerus piliečius, svarbus ne tik mokytojas, bet ir pati mokyklos bendruomenė platesne prasme, primena I. Petronytė-Urbonavičienė. Kokia ji yra, kaip veikia tarpusavyje, kiek įsileidžia jaunimo iniciatyvas ir jas skatina. Nes tai irgi ugdo asmenybę.

Pasak Pilietinės visuomenės instituto direktorės, 2016 metais buvo atliktas pilietinės galios indekso tyrimas, papildytas jaunimo imtimi – tirtas jaunų žmonių dalyvavimas įvairiose jaunimo organizacijose, popamokinėje veikloje ir kiek tai turi įtakos pilietiškumui. Paaiškėjo, jog jaunimas, priklausantis įvairioms pilietinėms organizacijoms – pavyzdžiui, grįstoms idėjiniu pagrindu, tokioms kaip skautai, šauliai – arba dalyvaujantis politinių, socialinių organizacijų (kaip „Raudonasis kryžius“ bei panašių) veiklose, turi gerokai aukštesnį pilietinės galios indeksą. Ir jis nepalyginamas su tų, kurie nedalyvauja jokiose veiklose. Problema tik, anot I. Petronytės-Urbonavičienės, kad tokio aktyvaus jaunimo dar labai maža.

„Jeigu mes nededame pastangų, nesirūpiname savo pačių ateitimi, tuo, kur valstybė eina, tai mūsų pačių atsakomybė.“

I. Petronytė-Urbonavičienė

2016 metais 64 procentai jaunimo nei tuo metu dalyvavo, nei buvo anksčiau dalyvavę kokių nors organizacijų veikloje. Tyrimas atskleidė, kad net popamokinės neformaliojo ugdymo veiklos taip pat turi įtakos pilietinei galiai. Suprantama, ne visų jų įtaka vienoda. Pavyzdžiui, dalyvaujančių debatų, diskusijų veiklose vaikų pilietinės galios indeksas didesnis, nei užsiimančiųjų sportine veikla. Kita vertus, įsitraukusiųjų į sportinę veiklą pilietinės galios indeksas buvo aukštesnis nei jaunuolių, kurie išvis niekur nedalyvauja.

„Pilietiškesni tie vaikai, kurie ne tik užsiima pagrindine savo veikla – mokosi, bet ir dalyvauja kažkokioje kitoje veikloje, tiesiogiai net nesusijusioje su pilietine veikla, – sako I. Petronytė-Urbonavičienė. – Turbūt galima daryti prielaidą, kad pats įsitraukimas, bendravimas, kontaktai, gebėjimas veikti kartu su kitais, savo įtakos pajautimas, savęs geriau vertinimas prisideda prie to, jog žmogus jaučiasi pajėgesnis demokratinės valstybės pilietis.“

Podukros vietoje

Kiek mokytojas sugeba savo auklėtiniams įskiepyti pilietiškumo, jau kitas klausimas. I. Petronytė-Urbonavičienė sako neaptikusi reprezentatyvių ar išsamių duomenų, tačiau, kiek pačiai specialistei teko domėtis, rezultatai itin priklauso nuo mokytojo asmenybės.

„Vieni mokytojai sugeba pateikti tas pačias žinias atraktyviai, parodyti, kuo vienas ar kitas Konstitucijos straipsnis svarbus ir kaip juo galime pasinaudoti dėdami pagrindus praktiniam veiksmui. Iš kitos pusės, dalis mokytojų – tikrai ne mažiau nei pusė – medžiagą pateikia pasyviai: toks straipsnis sako tą, o toks – aną. Vaikai juos iškala, o po trimestro pamiršta. Pilietinis ugdymas nėra tokio paties pobūdžio, kaip tikslieji mokslai. Kalimas, mokymas naudojant tiksliųjų mokslų metodus, nėra pats geriausias ir efektyviausias“, – įsitikinusi ji.

Pasak Pilietinės visuomenės instituto direktorės, ankstesnės moksleivių apklausos atskleidė, kad jie taip pat pasigenda praktinių žinių, pilietinio ugdymo sąsajų su kasdienybe, ir nemato, kur tas žinias galėtų pritaikyti.

„Moksleiviai gana dažnai skųsdavosi, kad patys mokytojai nevertina pilietinio ugdymo kaip lygiaverčio kitiems. Dažnai pedagogai pilietinio ugdymo pamokas tiesiog išnaudoja savo dalyko, nespėto išeiti, medžiagai“, – I. Petronytė-Urbonavičienė sako, kad egzistuoja ir perkrautų programų problema. Kadangi pilietinio ugdymo pamokos atrodo lyg antraeilės, ne tokios svarbios, mokytojai joms skirtą laiką panaudoja savo nuožiūra.

„Šio dalyko nuvertinimas mokyklose yra gana didelis“, – patikina specialistė.

Tą pastebi ir pats jaunimas. 2016 metais atliktas tyrimas atskleidė, kad pilietiškesni, turintys aukštesnį pilietinės galios indeksą vaikai prasčiau vertino pilietinio ugdymo veiksmingumą mokyklose.

„Tai aiškus rodiklis, kad su pilietiniu ugdymu mokyklose nėra viskas gerai. Tie, kurie patys yra pilietiškesni, žino, ko reikėtų, ir mato, kad per pilietinio ugdymo pamokas negauna, ko jiems trūksta“, – daro išvadą I. Petronytė-Urbonavičienė.

Pastebėta ir kita įdomi koreliacija. Geriau besimokantys jaunuoliai pilietinį ugdymą vertino gerokai prasčiau, negu besimokantieji prasčiau. Prisimindama kitus duomenis, instituto direktorė būgštauja, jog pilietinis ugdymas gali būti neretai traktuojamas ir kaip būdas gauti lengvą pažymį.

Aišku, skirtingose mokyklose situacija skirtinga, tačiau tobulėti dar yra kur.

Pirmas išbandymas

Dar besimokydami mokykloje dauguma jaunuolių pirmą kartą balsuoja rinkimuose. Ir kitąmet dalies jų lauks ši pilietinė pareiga.

I. Petronytės-Urbonavičienės patikinimu, moksleiviai apie formalias rinkimų procedūras žino. Tokios informacijos sklaidai esą nemažą įtaką daro internetas – reikiamų žinių galima pasisemti net iš socialinių tinklų. Daug subtilesnis klausimas – kaip jaunam žmogui pasirengti rinkimams, nes niekas negali pasakyti, už ką konkrečiai balsuoti.

„Pilietinis ugdymas turi išmokyti jauną žmogų pasirinkti sąmoningai, pagal savo paties vertybes, požiūrius, ir suprasti, kad tai – ne žaidimas. Tai tavo paties ateities formavimas, nes pasirenki atstovus, kurie priims reikšmingus tavo ateities sprendimus: didins ar mažins tavo pensijos amžių, spręs apie studijų galimybes, mokėjimą už studijas, sveikatos apsaugą ir kitus dalykus. Tokį supratimą suteikia ne visos mokyklos“, – sako I. Petronytė-Urbonavičienė.

Laimė, daugėja paties jaunimo iniciatyvų, skatinančių aktyviau dalyvauti rinkimuose, sąmoningai balsuoti. Tai jau buvo jaučiama prieš 2016-ųjų Seimo rinkimus, kai įvairios jaunimo organizacijos, iniciatyvos gana aktyviai dirbo su jaunais žmonėmis ir pasiekė rezultatų. Pašnekovės duomenimis, tais metais Seimo rinkimuose balsavo itin daug jaunimo.

„Vidurkis buvo mažesnis, nei dalyvavusių vyresniųjų, tačiau, palyginti su 2012 metų rinkimais, dvigubai išaugo“, – sako ji.

I. Petronytės-Urbonavičienės teigimu, nemažai mokytojų yra nusišalinę nuo politikos – nenori būti apkaltinti darantys įtaką moksleiviams. Jie kaip tik galėtų remtis tokiomis neutraliomis jaunimo iniciatyvomis. Ir patys kalbėti ne apie konkrečias politines pakraipas, o sudaryti sąlygas vaikams sąmoningai rinktis.

Pilietinio ugdymo poreikis atsiranda per suvokimą, kuo tavo, kaip piliečio, dalyvavimas svarbus valstybei, pabrėžia pašnekovė.

„Atrodytų, kad aš, kaip žmogus, nieko negaliu pakeisti, bet iš tiesų balsuodamas gali išsirinkti atstovus, kurie šalį pakreips vienokia arba kitokia linkme, – sako I. Petronytė-Urbonavičienė. – Visi tie sprendimai mus labai smarkiai liečia. Pradedant nuo mokesčio už studijas, sveikatos draudimo sistemos ir baigiant kaupimu pensijai. Visa tai priklauso nuo mūsų pačių – mes išsirenkame partijas, kurios atitinkamus sprendimus žada įgyvendinti ir įgyvendina. Niekada tas, kuris nedalyvauja rinkimuose, neturi teisės kritikuoti ir burbėti. Jeigu mes nededame pastangų, nesirūpiname savo pačių ateitimi, tuo, kur valstybė eina, tai mūsų pačių atsakomybė.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų