Per svečias žemes – su vėjeliu

Per svečias žemes – su vėjeliu

Ekstremalių išbandymų ir aštrių potyrių išsiilgę lietuviai vis dažniau renkasi nestandartinius keliavimo būdus. Kodėl į žygį per svečias šalis nesileidus dviračiu?

Iššūkių nebijantis Algirdas Gurevičius tokį keliavimo būdą pirmą kartą išbandė 2006 metais ir nuo tada dviračiu apkeliavo mažiausiai vienuolika šalių.

Didžioji kelionių istorija prasidėjo nuo kaimynės Latvijos.

„Susiplanavome su keliais draugais maršrutą ir išvažiavome. Tai buvo penkių dienų kelionė, tačiau tuo metu ji atrodė labai įspūdinga. Ir leido suprasti, kad tai yra tas keliavimo būdas, kuris mane žavi“, – „Panevėžio balsui“ pasakojo A. Gurevičius.

Jis keliavimą dviračiu laiko „viduriuku tarp greitai ir lėtai“. Minti pedalus yra greičiau nei žingsniuoti pėsčiomis, bet išlieka galimybė pamatyti daugiau nei keliaujant kitu transportu ir neprarasti ryšio su šalimi, kurioje esama.

„Pamatęs gražų vaizdą, visada gali sustoti. O jei kelias per sunkus, nulipi nuo dviračio ir jį stumiesi“, – labai paprastai aiškino pašnekovas.

Nors keliaujant automobiliu galima aplankyti daugiau vietų, tačiau potyriai nebus tokie stiprūs, įsitikinęs A. Gurevičius. Anot jo, per langą niekuomet neįvertinsi kalnų statumo, vėjo šaltumo ar to, ką reiškia būti išsekusiam dienos pabaigoje ir tenorėti atsigulti.

Po Latvijos keliautojas nesustojo ir dviračiu apkeliavo Krymą, Kroatiją, Kiniją, Islandiją, Rumuniją, Altajaus Respubliką, Indiją, Gruziją, Kirgiziją, o pernai galėjo įvertinti Mongolijos grožį. Jis su bendražygiais į keliones dviračiais leidžiasi kasmet, tad aplankytų šalių sąrašas vis ilgėja.

Algirdo sužadėtinė Dagnė Biekšaitė išbandymų nebijo – kartu drąsiai leidžiasi į keliones net ekstremaliausiomis vietovėmis.

Algirdo sužadėtinė Dagnė Biekšaitė išbandymų nebijo – kartu drąsiai leidžiasi į keliones net ekstremaliausiomis vietovėmis.

Jaučia planavimo naštą

A. Gurevičiui sunkiai sekasi atsispirti egzotiškų kraštų traukai, todėl, pasitaikius palankiems vėjams, į jas leidžiasi ilgai nedvejodamas.

„Aš visada noriu važiuoti ten, kur būtų kitaip, – pabrėžia keliautojas – Dėl šios priežasties Azija yra fantastiška. Čia vietoje mums įprastų lygumų – milžiniški kalnai, vietoje tirštai apgyvendintų miestų – akimis sunkiai aprėpiami toliai. Žmonių požiūris į gyvenimą taip pat kitoks.“

Aplankyti Mongoliją vaikinas svajojo ne vienerius metus. Tokį didelį įspūdį jam padarė tenykštės dykumos ir stepės, kurias išvydo pro lėktuvo langą skrisdamas į Kiniją.

„Kasmet sugrįždavau prie minties aplankyti šią šalį, tačiau lemtingam žingsniui vis nesiryžau. Truputį gąsdino tuštuma, svarsčiau, ar nepabos keliauti per ją visą mėnesį. Tačiau paaiškėjo, kad tai tikrai įsimintina ir įdomi šalis, kur monotonijos labai nedaug“, – tikino pašnekovas.

A. Gurevičius į ekstremalias keliones leidžiasi ne vienas. Jam draugiją dažniausiai palaiko penki šeši bendražygiai. Pasak Algirdo, pakeleiviais gali tapti ir jam nepažįstami žmonės.

Vaikinas yra pagrindinis kelionių dviračiu vedlys bei planuotojas ir prisipažįsta, jog tai nežmoniškai sudėtinga užduotis, nes būtent ant jo pečių gula atsakomybės už visą grupę našta.

„Visada sau keliu aukštus reikalavimus ir noriu, kad kelionė būtų kuo tiksliau suplanuota, bet tą padaryti dažnai būna tiesiog neįmanoma. Vietos, per kurias mes keliaujame, dažnai būna menkai aprašytos, o kartais apie jas nerandu jokios informacijos. Tačiau net ir ją turėdamas negali tiksliai įvertinti, kiek užtruks įveikti vieną ar kitą maršruto atkarpą. Svarbu turėti daug variantų. Jei kažkas nepavyksta, eini prie plano B“, – kelionių planavimo subtilybėmis dalijosi pašnekovas.

Šių metų vasarą A. Gurevičius ketina išbandyti Afrikos karštį ir vieną mėnesį praleisti Namibijoje.

„Įspūdis toks, kad Mongolijoje žmonės visai kitokie – daug atviresni ir šiltesni“, – sako Algirdas, lig šiol negalintis pamiršti, kaip svetingai ir nuoširdžiai mongolai priima svetimšalius keliautojus.

„Įspūdis toks, kad Mongolijoje žmonės visai kitokie – daug atviresni ir šiltesni“, – sako Algirdas, lig šiol negalintis pamiršti, kaip svetingai ir nuoširdžiai mongolai priima svetimšalius keliautojus.

Suvedė bendram gyvenimui

Mongoliją dviračiais ištyrinėjo šeši lietuviai. Trys grupės nariai su A. Gurevičiumi jau buvo keliavę po Kirgiziją, o kiti tapo ekstremalių išbandymų naujokais.

Keliautojas atviras: prieš leidžiantis į kelionę dviračiais reikia nusiteikti, kad bus sunku.

„Kad kankins nuolatinis nuovargis, maisto trūkumas, šaltis… Tačiau kelionė taps vienu didžiausių gyvenimo nuotykių“, – patikina Algirdas.

Jis nė vienos savo kelionės negalėtų išskirti, nes kiekviena iš jų buvo savaip ypatinga. Tiesa, prisiminimai neretai priklauso ir nuo žmonių, kurie lydi keliautoją.

„Jeigu pavyksta išvažiuoti su gerai tarpusavyje derančiais žmonėmis, tuomet visi sunkumai tampa prisiminimų gardėsiu. Tačiau kartais ir labai nuostabią kelionę gali sugadinti nesusikalbanti komanda. Tuomet viskas tampa tik sudėtingiau“, – aiškino vaikinas.

Pasak jo, mažai arba iš viso tokių kelionių nebandžiusiems žmonėms sunkiausia įvertinti tai, kad tai nebus vienos ar poros dienų pasivažinėjimas, po kurio grįši namo ir pailsėsi. A. Gurevičius neslepia, jog kelionėse dviračiais dažnai palūžta net ir labai fiziškai stiprūs žmonės, o gali sublizgėti silpnesni. „Viskas priklauso nuo nusiteikimo“, – sako keliautojas.

Algirdo teigimu, su juo keliaujančius žmones vienija noras patirti nuotykį, išbandyti save ir į akis pažvelgti kitokiam pasauliui. Patį A. Gurevičių kelionės dviračiu žavi paprastumu.

„Problemos, kurios kyla keliaujant, dažniausiai yra paprastos ir banalios. Jeigu tau sunku, tą lemia konkrečios priežastys. Galbūt tai didelis kalnas, pastojęs tau kelią, galbūt smėlėtas takas, per kurį sunku stumti dviratį. Tačiau kad ir kas nutiktų, gali būti tikras, jog tai įveiksi ir viskas liks praeityje“, – tikina keliautojas.

Keliaujant kilę iššūkiai neužsilieka. Sunkiausia, jei jie susiję su komandos narių bendravimu. „Tačiau net ir tokiu atveju gali skaičiuoti iki kelionės pabaigos likusias dienas. Tą yra tekę patirti ir man“, – gūžteli A. Gurevičius.

Keliautoją su jo antrąja puse Dagne taip pat suvedė kelionės. Jaunų žmonių gyvenimo keliai susikirto prieš ketverius metus, kai mergina ieškojo informacijos apie Islandiją ir netikėtai aptiko Algirdo sukurtą internetinį puslapį.

„Dėl krūvos atsitiktinumų pradėjome draugauti, keliauti, o dabar jau ir vestuvėms ruošiamės“, – šypsosi vaikinas, pasipiršęs per užpernai vykusią kelionę po Kirgiziją. Mat sužadėtinė išbandymų nebijo, tad su mylimuoju drąsiai leidžiasi į keliones dviračiais.

Kraštovaizdžio išbandymai negąsdino

Keliaujant po Mongoliją lietuviams nuolat teko patirti navigavimo sunkumų. A. Gurevičius sako dar prieš išskrisdamas apie šią šalį girdėjęs anekdotą: „Jeigu paklausi žmogaus, kaip nusigauti iš taško A į B, dažniausiai išgirsi atsakymą: „Matai tas dvi viršūnes? Taikyk tarp jų.“ Nuvykęs greitai įsitikino, jog pokšte juokų mažai.

Keliaudami po Mongoliją lietuviai sukorė 1 040 km, tačiau tik vieną kilometrą asfaltuotu keliu. Keliauninkai mėgaujasi priešpaskutinę dieną rastu jo lopinėliu.

Keliaudami po Mongoliją lietuviai sukorė 1 040 km, tačiau tik vieną kilometrą asfaltuotu keliu. Keliauninkai mėgaujasi priešpaskutinę dieną rastu jo lopinėliu.

Tokių kelių, prie kurių esame pratę, Mongolijoje yra nedaug. Per tūkstančio kilometrų kelionę Algirdui su bendražygiais asfaltuoto kelio malonumais teko mėgautis vos kilometrą.

„Ten žmonės važinėja tiesiai. Jei jam reikia, tai jis ir važiuoja. Visai nesvarbu, ar ten pieva, akmenys ar kalnai… Jis tiesiog važiuoja, – tenykščių gyventojų vairavimo įpročius Algirdas prisimena su šypsena. – Žinojau, kad Azijoje kelių sąvoka yra kiek kitokia nei Europoje, bet jie vis tiek darė neišdildomą įspūdį.“

Jis sako, kad Mongolijos kraštovaizdis lietuvių kelionės neapsunkino, o tapo didžiausiu malonumu. Pakilus į kalnų perėjas, atsiverdavo fantastiško grožio slėniai, o saulė diena iš dienos ritinėjosi padange.

Sunkiausia, pasak pašnekovo, būdavo keliauti pusdykumėmis arba užpelkėjusiomis pievomis. „Turėjome kelis ypatingus pasivaikščiojimus, kai kelias išnykdavo ir likdavo plačios pievos. Per jas tekdavo eiti, nes pavažiuoti būdavo sudėtinga dėl drėgmės, – prisiminė keliautojas. – Kai kur vandens buvo tiek, kad jeigu nepastebėjęs žengsi, įsmuksi iki kelių.“

Tačiau lietuviai kiekvieną tokią klampynę įveikdavo didvyriškai – tiesiog vakarais tekdavo džiovinti kiaurai peršlapusią avalynę.

Algirdas su kompanionais į Mongolijos pusdykumių pinkles buvo patekę paskutinę keliones savaitę. Būta dienų, kai dviratį keliautojams reikėdavę stumtis pusę dienos, nes važiuoti neleido klampus smėlis. Negana to, pusdykumėse auganti spygliuoti augalija taip pat kišo koją, todėl paskutinę savaitę lietuviams dviračių padangas teko lopyti apie penkis kartus.

Per dieną – 40 kilometrų

A. Gurevičius sako, jog kelionės dviračiais planuojamos taip, kad keliautojai būtų kuo mažiau priklausomi nuo aplinkos. Todėl su savimi stengiasi pasiimti viską, ko jiems gali prireikti. Aišku, maisto mėnesio kelionei įsidėti nepavyksta, tačiau atsargų visiškai pakanka kelioms savaitėms. Mongolijoje jėgų suteikiančių produktų pakako aštuoniolikai dienų.

Paprastai kelioninį lietuvių valgiaraštį sudaro įvairios košės, paskaninamos rūkyta mėsa ar sūriu.

Tad, juokauja Algirdas, vyrukai iš nemenkos ištvermės reikalaujančių žygių grįžta numetę kokius septynis kilogramus. Merginoms svoris krenta ne taip sėkmingai – anot pašnekovo, kai kurios iš kelionių grįžta ir priaugusios papildomų kilogramų.

Keliautojų kuprinėse, be maisto produktų, taip pat telpa būtiniausi daiktai. Drabužiai visiems įmanomiems gyvenimo atvejams – nuo vėjo, lietaus, šalčio ar tinkami geroms oro sąlygomis, – virimo įranga, dviračių taisymo įrankiai, palapinės, miegmaišiai.

„Pasivaikščiojimai“ užpelkėjusiomis Mongolijos pievomis visada įtempta kelionės dalis – viename žingsnyje vandens gali būti iki kulkšnių, kitoje – jau iki kelių.

„Pasivaikščiojimai“ užpelkėjusiomis Mongolijos pievomis visada įtempta kelionės dalis – viename žingsnyje vandens gali būti iki kulkšnių, kitoje – jau iki kelių.

Kadangi lietuviai vėliau apie savo keliones kuria dokumentinius kino filmus, tai A. Gurevičiui dar tenka vežtis ir visą filmavimo įrangą. O ji sveria apie 10–15 kilogramų.

Neeilinių potyrių ištroškę keliautojai patogią nakvynę rasdavo po atviru dangumi palapinėse. Paskutinės kelionės po Kirgiziją ir Mongoliją Algirdą kaip tik ir sužavėjo stovyklavietėmis.

„Turbūt tokių gražių stovyklų daugiau niekur neturėjom. Taip yra dėl to, kad palapinę šiose šalyse galima statytis, kur panorėjus. Ir nesvarbu, ar tai nacionalinis parkas, ar draustinis. Niekas neateis, tavęs netikrins ir nepaprašys susimokėti. O vietos dažniausiai būdavo vertos milijono!“ – tikina pašnekovas, neabejojantis, jog Europoje tokiose vietovėse jau seniai stūksotų penkių žvaigždučių viešbučiai. O Mongolijoje ar Kirgizijoje stovyklavietėse lietuviai būdavę patys vieni arba ją dalydavosi su kažkur tolyje stovinčia jurta.

Keliaudami po Mongoliją lietuviai per dieną įveikdavo apie keturias dešimtis kilometrų. Nors Lietuvos masteliais tai gali atrodyti nedaug, nereikia pamiršti, kad didžiąją dalį maršruto sudarydavo sunkiai išvažiuojami keliai, tekdavo varytis transporto priemones į kalnus ar bristi per ledinius upelius.

Algirdas juokauja, kad nutraukti kelionės dviračiais dažniausiai neįmanoma, kad ir kaip to norėtųsi, nes lietuviai leidžiasi į žygius tokiose vietose, kur nėra jokio viešojo transporto.

„O ir metus kelionę nepasiekus tikslo nelabai būtų ką veikti. Juolab kad lėktuvo bilietai būna nupirkti iš anksto“, – sako keliautojas.

Vietinių gyvenimas sužavėjo

Orų išdaigų keliautojai Mongolijoje taip pat patyrė. Tačiau ne tiek daug, kaip buvo nusiteikęs A. Gurevičius.

„Kadangi pernai važiavome šiek tiek vėliau nei įprastai – rudeniop, tikėjausi pamatyti šiek tiek daugiau sniego. Tačiau jį išvydome tik vieną rytą. Nuėjome miegoti vasarą, o atsikėlėme žiemą – visur buvo šviežiai iškritusio sniego paklodė. Kalnas, kuris stovėjo greta, buvo visiškai baltas. Bet vos pakilo saulytė, iš karto viskas ištirpo“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Algirdo nuostabai, su vietos gyventojais Mongolijoje teko pabendrauti kiek daugiau nei Kirgizijoje. Stebėtis tikrai yra kuo, mat ši šalis – rečiausiai apgyvendinta pasaulyje. Regione, kuriame lankėsi lietuviai, praktiškai visi mongolai gyvena klajoklių gyvenimą, todėl vasaras leidžia pasistatę jurtas bei verčiasi gyvulininkyste.

„Jų šeimos yra didelės, o žmonės be galo draugiški ir šilti. Pamatę mus, visada puldavo kviesti pas save į svečius“, – pasakoja keliautojas.

A. Gurevičius prisiminė, kaip trečią žygio dieną visi sustojo papietauti ir bevalgydami pamatė iš tolyje buvusios jurtos ateinančius vaikus. Nors nuo jų keliautojus skyrė kalnų upė, mažieji ją drąsiai perbrido ir, pasiekę lietuvius, įteikė jiems sūrio ir kepintos duonos.

„Turbūt tai buvo vienas įsimintiniausių susitikimų, kai pajutome vietinių geraširdiškumą. Įspūdis toks, kad ten žmonės visai kitokie – daug atviresni ir šiltesni. Jiems nepažįstamasis nekelia baimės ar nepasitikėjimo, o suteikia galimybę pabendrauti“, – nuoširdžiai žavėjosi A. Gurevičius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų